TOMKAUS RESPUBLIKA: KELYJE Į PRIVATINĘ NUOSAVYBĘ

ŠIANDIENINĖ LIETUVOS SPAUDA DAR NEBUVO PASIRUOŠUSI SPAUSDINTI ŠĮ STRAIPSNĮ…

Redakcijoje suskamba telefonas. Stambi vyriška ranka neskubėdama siekia ragelio. Kitoje rankoje – naujutėlaitis diktofonas „Panasonic”. Prie jo prijungtas mikrofonas – lipdukas prilimpa prie telefono ragelio. Kimus balsas: „Respublika” klauso”. Prie redak¬cijos durų pirmame aukšte budintis vyriškis, trečiame – žavinga eksbalerina ir buvusi Operos ir baleto teatro bufetininkė ponia asistentė Emilija. Kaip ir pirmuosiuose puslapiuose – dirginančios istorijos, paskutiniuose – kas nors „moteriško”.

Nepriklausomas žurnalistas Tomkus 1989 m. liepos 29 d. įsakymu Nr.l pareiškė: „Nuo šių metų rugpjūčio 1 dienos pradedu eiti „Respublikos” laikraščio redaktoriaus pareigas. Mėnesinis atlyginimas 550 rublių”. Teisiniu požiūriu tai labai įdomus aktas. Vadovaujantis tokia savita logika, galima greitai paskirti save bet kurios valstybės prezidentu ar monarchu. Viskas paprasta – reikia pačiam suregzti ir pasirašyti tai skelbiantį aktą. Pavaduotojais priimami R.Taraila ir V.Lingys. Mėnesiniai atlyginimai po pusę tūkstančio. Taip buvo įkvėpta ne tik laikraščio dvasia, bet ir „kūnas”. Ne Tomkaus ar Tarailos „kūnas”. Sąjūdžio. Lietuvos žmonių aukos, viltys, tikėjimas. Sąjūdžio – ieškojimai, investicijos, pra¬radimai, pagrobimai ir šiai dienai apytuštis iždas.

Dabartinė spauda rašo apie viską. Beveik. Mažiau – apie pačią spaudą. Gal tai taip pat vadinama žurnalistine etika? 0 gal šioje srityje nėra svarstytinų klausimų?

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio savaitraštis buvo ir tebėra „Atgimimas”. Lietuvos Sąjūdžio laikraščiu nuo 1989 m. rugsėjo 16 d. pasiskelbė „Respublika”.

„Respublika” – Lietuvos kūdikis. Lietuvai reikia laikraščio, kuris būtų švaresnis ir doresnis už ligšiolinę spaudą – ištikimą valdančiųjų tarnaitę… Telkimės visi po viena – Respublikos ne-priklausomybės – vėliava… „Respublika” kalbės visiems ir į visus – žemės artojus, pramonės dirbančiuosius, meno atstovus, mokslo vyrus. Ji belsis ir į Lietuvą valdančių žmonių sąžinę” („Res¬publika”, 1989 m. Nr.l). Belstis tai beldėsi, tik, matyt, ne į tas duris. Ir ne „Respublikos” vyrukai primynė valdančiųjų sąžinę, kai pastarieji žodžiais ėmė kratytis įvairių savo privilegijų ir žodelio „spec”.

Tomkaus respublika sau, labai siauram asmenų ratui susikurtas privilegijas laiko savaime suprantamu dalyku. Patys jų nenaikins – nei nepagrįstai aukštų administracijos atlyginimų, nei honorarų skirstymo savo ypatinga nuožiūra, nei juo labiau akademiko atlyginimo dydžio premijų, nei išsamių paraiškų materialinėms vertybėms (automobiliams ar siuvimo, skalbimo, kavos malimo, bulvių tarkavimo ir kt. mašinėlėms, mikrobanginėms krosnims, „Šileliams” ir 1.1.). Juolab, kad R.Tarailos pažintis ir kiti ryšiai su prekybininkais (Rytis TARAILA – Lietuvos TSR prekybos ministro pavaduotojo B.Kamilos žentas. Tarailięnė – „dolerines” par-duotuvės vedėjos pavaduotoja. Gyvena ištaigingame bute, turi du nuosavus automobilius, tarp jų – prieš mėnesį pirktą „devintuką”) užtikrina šių paraiškų tenkinimą sovietinėje visuomenėje įprasta išimčių tvarka. Todėl ir susiformavo tokia „Respublikos” administracijos vertybių hierarchija, kuomet materialinių gėrybių siekimą tampa savitiksliu dalyku, svarbiausia veiklos sritimi.

0 visos abejonės ar prieštaravimai dėl laikraščio koncepcijos nugesinami vienu sakiniu: „čia ne valstybinė įstaiga”. Šioje „Respublikoje” patys save skiria „pareigas eiti”, leidžia įsakymus, nepaisydami darbo įstatymų, viešai darbuotojų nesupažindina su įsakymų turiniu ar medžiaginių vertybių pasidalijimu, nekuria profsąjungos. Nepaisant to, buhalterijai duotas parėdymas kiekvienam darbuotojui išskaičiuoti profsąjungos nario mokestį. Kur dingi ta „mokesčių” lėšos? Ir lig šiolei naudojamasi valstybės paslaugomis, prisidengus mitu apie „Respublikos” kovą už Nepriklausomybę, padorumą… Nesunku juoktis iš sukčių, kai pats juos visa kuo pralenki.

Net neketinama sudaryti redakcijos kolektyvo išrinktą kolektyvo tarybą spręsti svarbiems klausimams. Kam? Viskas išsprendžiama Tomkaus trijulės TARAILA-T0MKUS+LINGYS posėdžiuose. įtvirtinus tokią „demokratišką” redakcijos valdymo tvarką, jokių ginčų ir problemų tarp redakcijos darbuotojų ir „respublikos vadovybės” nekyla ir kilti negali. Jeigu yra vyrų, kurie viską žino ir gali, kitiems darbuotojams niekuo rūpintis nereikia.

„Jūs patikėkite ir pasikliaukite mumis, ir viskas bus gerai”, – jau ne kartą teigė V.Tomkus. Tokie pasakymai kelia liūdnus prisiminimus. Taikliai pastebėjo Arvydas Šliogeris: „Anksčiau viską žinojo ir viskuo rūpinosi Partija, o dabar viskuo rūpinasi ir viską žino Sąjūdis ir „geri vyrai”. Tai tegul ir rūpinasi. 0 mes eisim gerti aviečių arbatos. Tokia geležinė autoritarinio pseudomąstymo logika” („Vilniaus balsas”, 1990 m., Nr.l). Nesiūlytume eiti gerti arbatos. Reikia ištraukti į paviršių jau giliai įklimpusią, senų sovietinių stereotipų pelkėje Lietuvos Sąjūdžio laikraščio „vadovybę” ir atpalaiduoti ją nuo pernelyg sunkios jų intelektui naštos. Juolab, kad šie vyrai niekad nepasižymėjo ir aukštos prabos žurnalistine kompetencija. Savo metu jie noriai smerkė visokį „ekstremizmą ir nacionalizmą”.

„Turėjome dar vieną tikslą: kovoti su korupcija ir pagelbėti užguitam žmogui, kurio interesai politinės kovos įkarštyje neretai likdavo šešėlyje” („Respublika”,1989 m.,Nr.20). „Atkakliems skaitytojams, kurie mums laiškuose, atėję į redakciją, skambindami telefonais, pasakoja apie visokias aferas, machinacijas su butais, talonais, piktnaudžiavimus valdžia, tai yra norom nenorom verčia mus murkdytis šiame socialistinio realizmo dumblyne…)” pareiškiame, kad ir taip „(…) dažnai imamės tų „žemų temų” – „Respublika”, 1989 m. Nr.23).

Pamėginome atlikti „Respublikos” publikacijų 1989 metais KONTENTanalizę, kad pajėgtume susigaudyti kieno tai laikraštis, kokius interesus gina. Kontantanalizės atramos tašku pasirinkome pertvarkos proceso požymius, Nepriklausomybės siekimo išraiškas: Sąjudžio tautinės istorijos, suvereniteto, Lietuvos ekonominio savarankiškumo, lietuvių kalbos, ekologijos temas, kurios subyrėjo nuo pat pirmųjų laikraščio numerių. Pasirinkus vertinimo matu 100 %, praeitų metų publikacijos pagal temas pasiskirsto taip: daugiausia straipsnių rasime apie teisingumo organus, miliciją, valstybės saugumo komitetą – 9,8% visų publikacijų (net stebina ypatingai šiltų santykių su VRM siekimas) bei kultūros, mokslo, meno, švietimo klausimais – 9,7%.

Po to seka komunistų partijos veiklai arba jos atskiriems nariams skirtos publikacijos – 6,7% bei sporto klausimai – 6,2%. Žemės ūkio, kaimo problemas lietė jau tik 5,6% straipsnių, kaip ir tarptautinio gyvenimo įvykius (5,1%). Beveik tokia pat straipsnių dalis buvo skirta lietuvybei, tautos istorijai (5,1%) ar Sąjūdžio veiklai (4,9%). Socialinio teisingumo, tikybos bei supažindinimo su kitais judėjimais temos užėmė po 3,5%. Ekonomika – 3,8%, karinė problematika – 3,3%.

Tik 2-3% publikacijų lietė tremtinių, ekologijos bei medicinos klausimus Lietuvoje. Tokia pat dalis tenka personalijoms (t.y., konkretaus žmogaus aprašymui, kurį suriku priskirti kokiai nors konkrečiai temai) bei pačios „Respublikos” problemoms. į grupę, sudarančią 1 – 2%, patenka publikacijos apie valstybinės valdžios organų neteisėtus sprendimus, Aukščiausiosios Tarybos sesijas, konstitucines problemas, savarankiškumą, blaivybę, spaudą, statybą, Šalčininkų-Nemenčinės ar Armėnijos-Gruzijos įvykius. Jeigu temas, apimančias iki 1% visų publikacijų, pavadintume „pavojinga ir todėl neliečiama zona”, joje rastume: Nepriklausomybės (0.9%), lietuvių kalbos (0,9%), prekybos (0,8%) ir pramonės (0,7%) klausimus.

Nesvarstysime straipsnių paviršutiniškumo, apibendrinimų, konservatyvaus požiūrio, pozicijos neutralumo vienais klausimais ar jos ryškiai neigiamo atspalvio kitais (pvz., personalijų atvejais). „Išvytę kokį laikraštį, besikratantį nenatūralių dvasios vedlio funkcijų ir tenorintį būti informacijos šaltiniu (! – A.B., M.T.), bemat puolame jį vadinti bulvariniu ir priekaištaujame, kad jam stinga gilumo”, – skundžiasi „Respublika” (1989 m. Nr.17).

Tuo tarpu, Tomkaus respublikos nuomone, gilumo trūksta mūsų kasdienybei. Apie nepriklausomo žurnalisto laikraščio informatyvumą gražiai pasakė Australijos lietuvių savaitraštyje Romas Šileris: „Respublikoje” trūksta pagrindinio elemento, kaip mes Vakaruose gyvenantys suprantame dienraštį, tai informacijos kas vyksta šalyje, pasaulyje, ekonomikoje, sporte, „pletkų” pasaulyje ir t.t.” („Mūsų pastogė”, 1989 m., Nr.42).

Dar keletas žodžių dėl dvasios vedlio funkcijų. Visas pasaulis pažymėjo masinės komunikacijos priemonių vaidmenį vienijant Rumunijos tautą tragiškų 1989 metų gale. Lietuvos TV rodo mums skambantį varpą, kai balsai iš ekrano ramina nemitinguoti, laikytis ramiai, susiklausymo. Matyt, prisikėlusio „VARPO” Lietuva dar neturi.

Argi sukurtoji Tomkaus respublika atstovauja Lietuvos interesams? Laikysimės principo nematuoti kišenių gylio padorumo dėlei. Viena svarbiausių nuosavybės (šiuo atveju „Respublikos”) socialinio pobūdžio charakteristikų yra jos kontrolės visos visuomenės tikslais laipsnis. Menkai visuomenės kontroliuojama nuosavybė pagal socialinį pobūdį yra privatinė („Tiesa”, 1990 m., Nr.l). Visuomenė nuosavybę kontroliuoja įvairiomis teisinėmis, ekonominėmis, etinėmis ir kt. priemonėmis. Privatinį pobūdį nusako ir tai, kiek visuomenė (o šiuo atveju bent jau LPS Seimo Taryba) kontroliuoja sukurto turto perviršio pasisavinimą. Tačiau į Tomkaus respubliką ne tik visuomenė, bet ir LPS atstovai ar net pačios „Respublikos” redakcijos darbuotojai neįleidžiami. Geriau skelbti: „Aukojate Sąjūdžiui – aukojate Lietuvai” („Respublika”, 1989 m., Nr.l6), o spaudos pelną Tomkaus trijulė pati susiskaičiuos. Juolab, niekieno nekontroliuojamo brolių Tomkų spaudos koncerno.

Šią padėtį iliustruosime citata iš 1989 m. gruodžio mėn. rašto LTSR valstybinio poligrafijos, leidyklų ir knygų prekybos reikalų komiteto pirmininkui J. Nekrošiui bei Klaipėdos „Ryto” spaustuvės direktoriui L. Skyriui: „Nuo š.m. spalio 15 dienos pagal abipusę sutartį „Mažoji Lietuva” tapo „Respublikos” laikraščio savaitraščiu Klaipėdos krašte”. Brolių V. ir G. Tomkų ir Co. spaudos koncerno kūrimas vyko po nepriklausomos spaudos skraiste, kurios prireikė po LPS Seimo Tarybos ir Klaipėdos Sąjūdžio Tarybos protestų. Tad 1989 m. lapkričio 8 d. jau skaitome Sąjūdžio spaudos žurnalistų komunikatą („Respublika”, 1989 m., Nr.l6) ir apie tai, kad Sąjūdžio spaudą „kūrė konkretūs ir drąsūs žmonės”.

Nepriklausomybę pranašaujantys Naujieji metai įkvėpė ir pa-skatino Tomkų vyresnįjį žengti dar drąsiau ir toliau: nuo 1990 m. sausio 3 d. pakeista laikraščio teisinė padėtis.* Arenoje išnyra leidėjai – Tomkus, Lingys ir Taraila. Taigi, dabartiniu metu Lietuvos Sąjūdžio laikraščio leidėjas ne Sąjūdis, o minėta, toli gražu ne šventa trijulė. Beje, laikraščio leidybai ji neinvestavo nė vienos kapeikos, nekalbant jau apie centus.

Straipsnio autorės pastabos – šis straipsnis buvo siūlomas Algimantui Čekuoliui, G.Vainauskui ir Valatkai – nė vienas jo neiišspausino

Besaikis turto troškimas ne vieną žmogų yra pastūmėjęs į nusikaltimą. Ne tik praeities, bet ir mūsų laikų teismų archyvai galėtų patvirtinti, kiek daug skriaudų, žiaurumo ir nusikaltimų yra padaryta dėl godumo. Tereikia sugretinti „Respublikos” žurnalistų produktyvumo (kad ir pagal publikacijų skaičių) ir metinės premijos santykį, kad būtų aišku: kuo daugiau rašei, tuo mažiau gavai (išskyrus V. Čeplevičiūtės, V. Mundrio, B. Balikienės ir A. Vaserio daugiau ar mažiau „adekvatų” kūrybos įvertinimą).

Naikink ir mėtyk savo veiklos pėdas, keisk darbuotojus. Kitaip negalima interpretuoti žymių ir produktyviu žurnalistų ir redakcijos personalo keitimo vos pradedant laikraščiui gyvuoti. Redakcijoje jau nedirba: G. Visockas, A. Žemaitytė. Sudarytos sąlygos palikti tarnybą Tomkaus respublikoje (teatleidžia mums paminėtieji): G.Adomaitytei, V. Cerepanov i, K. Adomaičiui ir kt. Sėkmingą darbą Tomkaus respublikoje lemia Jūsų giminystės laipsnis bei „asmeninės savybės”, kurių dėka (gal tik pajuokavimui) ant TSRS liaudies deputato blanko galima rašyti Vilniaus m. Lenino raj. Vykdomojo komiteto pirmininkui A. Dirsei: „(…) prašyčiau įvesti vieną TSRS liaudies deputato padėjėjo-sekretoriaus etatą ir skirti į šias pareigas Pakalnienę Emiliją, Albino, nustatant 150 rublių mėnesinį atlyginimą” (1989 m. gruodžio 4 d. pareiškimas’).

Iš tiesų, kiekvienas specialistas – žurnalistas, teisininkas ar eksbalerina, turi dirbti savo darbą ir oficialiai gauti už jį atlyginimą. Kaip ir TSRS liaudies deputatas, neberandantis laiko per pramogas ir girtavimą redakcijoje t.y. Vyskupų rūmuose, kurie laikinai priglaudė „Respublika”, ar už jos ribų, susitikti su savo rinkėjais ar skaitytojais. Veltui laukė jo pernai rudenį Vabalninke perkeliant žuvusiųjų rezistencijos kovotojų palaikus į miesto kapines. Neatvyko jis ir į pažadėtą susitikimą su žemaičiais Telšių kultūros rūmuose, tapęs Justo Paleckio kolūkio premijos laureatu („Telšių laikraštis”, 1989 m., Nr.153).

Atvykti sutrukdė smagus piknikas. Savo rinkiminę apygardą Tomkus apskritai pamiršo.

Ne, tai ne krachas. Bent jau Tomkaus respublikos, kurios ateitį jis mato ekonomiškai dar šviesesnę. Štai citata iš 1989 m. spalio 20 d. rašto Eksperimentinio projektavimo statybos susivie¬nijimo projekto vyr. architektui D. Ruseckui: „Respublikos” laikraščio redakcija ateityje planuoja įsikurti patalpose Pylimo g. 7 (…). 1991 metų pabaigoje redakcijoje dirbs 200 darbuotojų. Tarp jų – 120 kūrybinių darbuotojų, kurie savo darbo vietose naudosis kompiuteriais. (…). Centrui (Tomkaus, ne Kremliaus – A.B., M. Oi), be atskirų darbuotojų kabinetų, reikia trijų, gerai izoliuotų ir apsaugotų patalpų: a) aštuonios darbo su kompiuteriais vietos, b) penkios darbo su maketavimo kompiuteriais vietos, c) kompiuterinės technikos sandėlys. Redakcijai reikalinga posėdžių (kino ir pan.) salė 200 žmonių. Prašytume pagalvoti ir apie nedidelę valgyklą – kavinę (gal po 18 vai. ji galėtų atverti duris ir lankytojams iš gatvės?). Šiuo metu redakcija turi du lengvuosius automobilius (…), planuojame jų turėti keturis, todėl reikėtų suprojektuoti ir požeminį garažą po redakcijos patalpomis. Redakcija norėtų turėti ir talpius rūsius (…). Kabinetų, kuriuose sėdės po vieną žmogų, turėtų būti apie 20-30. Redakcijos vadovybės struktūra: redaktorius, trys pavaduotojai, atsakingoji sekretorė, leidybinės grupės vadovas, kūrybinio techninio centro direktorius, vyriausioji buhalterė, menedžeris. Šie žmonės turėtų reprezenta¬cijai turėti geresnes patalpas. (…). Norėtume turėti ir du viešbučio tipo kambarius redakcijos svečiams”. Beje, namas Pylimo g. 7 yra Evangelikų-reformatų ansamblio dalis, kurį kaip ir „Kronikos” kinoteatru paverstą bažnyčią turėtų atgauti tikrieji jo šeimininkai.

Darbų apmokėjimas garantuojamas. Lėšų per akis. Viskas – Respublikos gerovei, jei ne Lietuvos, tai Tomkaus labui. Tik, Gerbiamieji ponai tautiečiai išeivijoje, – negailėkite dosnių aukų, duokite Tomkaus respublikai kuo daugiau dolerių ir kompiuterinės technikos, nelaukite, kol Lietuva atgaus Nepriklausomybę! Tuomet artimiausiuose numeriuose mes išvysime ne tik dailių nuogų lietuvaičių, ne tik iš VFR parridentą Tomkaus „Opel” (dabartiniu metu – naują „devintuką”), ne tik skelbimus: „Pirksiu butelį šampano ir 3 talonus ūkiniam muilui” („Respublika”, 1989 m., Nr.30) ar: „Siamo katytei skubiai reikalingas Siamo katinėlis” („Respublika”, 1989 m., Nr. 31), bet ir patį Siamo katinukų aktą, o R. Taraila žada, kad spalvotą, nes artimiausiu metu gaus iš JAV tam, reikalingos technikos už 131 tūkst. dolerių.

Baigiame šį straipsnį TSRS liaudies deputato, „Respublikos” laikraščio leidėjo ir redaktoriaus Vito Tomkaus žodžiais, tik šį kartą skirtais ne Maskvai ir grėsmingam centrui, o jam pačiam: „Baisiausia yra ne tai, kad gimė naujas diktatorius, baisiausia, kad jį visi iki ausų įsimylėję” („Respublika”, 1989 m., Nr.27).

Bet ko žmogus nepadarai vardan Nepriklausomybės?

ANTANAS BARTUSEVIČIUS Teisės mokslų kandidatas

MEILUTĖ TALJŪNAITĖ Filosofijos mokslų kandidatė

1990 m. sausio 7 d.

Šis straipsnis taip niekada ir nebuvo išspausdintas Lietuvos spaudoje, nors ir dabar, praėjus beveik 30 metų, neprarado aktualumo