Prokuratūra panikoje – melagingai nurodė, kad dėl teisėjo Furmanavičiaus nužudymo klastočių jau suėjo „senatis”

Gražu žiūrėti, kaip visa vadinamoji „prokuratūros sistema” toliau klastoja savo nutartis, bandydama išvengti atsakomybės dėl savo sunkių nusikaltimų – veikimo organizuotoje grupėje su teisėjo Jono Furmanavičiaus žudikais, sunkių nusikaltimų dengimo ir bylų klastojimo nekaltiems žmonėms.

Pateikiau įrodymus, kad visa teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo byla yra klastotė – net trys tiesioginės nužudymo liudininkės teigė, kad buvo du žudikai (vienas šaudė, kitas vairavo automobilį), o prokuratūra dėl šio nusikaltimo apkaltino Drąsių Kedį, kuris net nebuvo nusikaltimo vietoje. Kaip įrodymą „prokuratūra” pasinaudojo etatinio „liudininko” Mindaugo Žalimo parodymais, kuriuos jis davė mainais už tai, kad išvengtų atsakomybės už savo pačio nusikaltimus. Tai „prokuratūros” veikimo klasika – pagauti banditą, ir priversti jį melagingai liudyti prieš nekaltus žmones. Tačiau faktas – teisėjo žudikai iki šiol nenustatyti, o prokuratūra juos slepia.

Dar juokingiau, kad prokuratūra atsisakė tirti savo pačios nusikaltimus – neva suėjo 12 metų „senatis” dėl prokurorų piktnaudžiavimo. Tačiau dėl žmogaus nužudymo senaties terminas yra 30 metų, o ne 12, kaip „nustatė” prokuratūra”.

Juokingiausia, kad prokuratūra turi ištirti savo nusikaltimus – klastotes ir bylų falsifikavimą nekaltiems žmonėms. Dar juokingiau, kad prokurorai negali sustoti ir toliau klastoja įrodymus, kad paslėpti savo nusikaltimus.

Tai yra kreipiausi dėl trijų prokurorų – vadinamo „metų prokuroro” Redo Savicko, Ramūno Šileikos ir Benedikto Maculevičiaus – galimo piktnaudžiavimo tiriant su vadinamąja Garliavos istorija susijusias bylas.

Dar juokingiau, kad nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prokuroro Redo Savicko („metų prokuroro”, gaunančio medalį iš nausėdos rankų už įtariams klastotes) ) įtariamų n usikaltimų priėmė pats Redas Savickas ir teismas tai legaliavo, nors toks veiksmas prieštarauja bet kokiems įstatymams.

Turiu gerą įrankį – dirbtinį intelektą, kuris bet kokias prokuratūros klastotes sudaužo į skutelius per 30 sekundžių, ir šita mafija neišsisuks.

Nurodau konkrečius ir objektyviai patikrinamus veiksmus bei neveikimą: reikšmingų medicininių
duomenų neištyrimą, atsisakymą atlikti papildomus tyrimo veiksmus, galimų įtariamųjų
telekomunikacinių ryšių neištyrimą ir vėlesnį tyrimo nutraukimą remiantis, be kita ko, būtent tuo, kad
tokie ryšiai nebuvo nustatyti.

Kitaip sakant, prokurorai puikiai žinojo, kad abi vadinamos Garliavos pedofilijos bylos aukos buvo itin žiauriai prievartaujamos („galimai”) – mažametės Deimantės parodymus, kad „dėdės jai kaišiojo „sysalus” į burną ir kitaip prievartavo, patvirtino valstybinė psichiatrinė ekspertizė, kuri konstatavo, kad auka nieko neišsigalvojo, o jos pasakojimas pagrįstas jos pačios išgyvenimais. Antros aukos, Deimantės pusseserės įtariamą prievartavimą patvirtino ir medicinos išvada, kad aukos storoji žarna buvo išplatėjusi dėl veikimo „kietu buku daiktu”. Tačiau gavę nurodymą viską numarinti, prokurorai ignoravo šiuos įrodymus ir tyčia juos klastojo.

PROKURORAMS BUVO ŽINOMI OBJEKTYVŪS DUOMENYS APIE GALIMĄ MAŽAMETĖS SEKSUALINĘ
PRIEVARTĄ
Ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvo konkretūs medicininiai duomenys apie vadinamosios Garliavos
pedofilijos bylos aukos – Viloetos Naruševičienės dukros ( antrosios galimai prievartautos mažametės)
sveikatos sutrikimus. Liudytojas gydytojas G. Čereškevičius parodė, kad jau 2008 m. sausį buvo gauta nusiskundimų dėl mergaitės išmatų nelaikymo. Dokumente taip pat nurodyti gydytojo R. Bagdzevičiaus parodymai, kad
mergaitei diagnozuotas lėtinis tiesiosios žarnos funkcijos sutrikimas – tiesioji žarna buvo išsiplėtusi virš
amžiaus normos ribų.
R. Bagdzevičius kaip vieną iš galimų tokio sutrikimo priežasčių įvardijo išorinį poveikį mergaitės išangei. G.
Čereškevičiaus parodymuose kaip viena iš galimų funkciškai padidėjusios tiesiosios žarnos priežasčių
nurodyti lytiniai santykiai per tiesiosios žarnos išeinamąją angą.
Tai yra esminė aplinkybė.
Neteigiu, kad vien diagnozuotas žarnos išsiplėtimas savaime įrodo seksualinės prievartos faktą ar
konkrečią jo priežastį. Tačiau prokurorams buvo žinomi medicininiai duomenys, kurie objektyviai
reikalavo šią versiją išsamiai patikrinti.
Tuo pat metu 2009-11-03 specialisto išvadoje Nr. 04534/09(01) buvo nurodyta, kad medicininių požymių,
leidžiančių šlapimo ir išmatų sulaikymo sutrikimus susieti su seksualiniais veiksmais, nenustatyta.
Vadinasi, egzistavo reikšmingas įrodymų vertinimo klausimas, kuris turėjo būti išspręstas papildomais
tyrimo veiksmais, o ne ignoruojamas.
II. PROKURORAI ATSISAKĖ ATLIKTI VEIKSMUS, GALĖJUSIUS PAŠALINTI ŠIUOS PRIEŠTARAVIMUS
Ypač reikšminga tai, kad buvo pateiktas prašymas papildyti ikiteisminį tyrimą: dar kartą apklausti antrąją
mažametę nedalyvaujant jos artimiesiems; papildomai apklausti mergaitės teismo medicininę ekspertizę
atlikusį teismo ekspertą J. M. Paliulį.
Tačiau šie prašymai buvo atmesti.
Todėl turi būti nustatyta ne tik tai, ar galutinės prokurorų išvados buvo teisingos, bet ir kodėl buvo
atsisakyta rinkti papildomus įrodymus, galėjusius tas išvadas patvirtinti arba paneigti.
Jeigu pareigūnui žinomi duomenys apie galimai prieš mažametį padarytą sunkų nusikaltimą, tačiau
sąmoningai atsisakoma atlikti prieinamus ir reikšmingus procesinius veiksmus, turi būti tikrinama tokio
neveikimo priežastis ir tikslas.

III. MAŽAMETĖS APKLAUSOS APLINKYBĖS
2009 m. balandžio 22 d. mažametės apklausa buvo atliekama Kauno apskrities VPK Vaiko apklausos
kambaryje.
Dokumente nurodyta, kad patalpoje, kurioje psichologė kalbėjosi su mažamete, tiesiogiai dalyvavo ir jos
motina V. Naruševičienė. Dokumento autorius tuo pat metu kelia klausimą dėl V. Naruševičienės galimo
suinteresuotumo ir jos dalyvavimo galimos įtakos vaiko parodymams. Nepaisant šios aplinkybės,
prokurorai R. Šileika ir B. Maculevičius rėmėsi šios apklausos metu duotais parodymais.
Todėl būtina nustatyti, kas ir kokiais motyvais leido motinai dalyvauti apklausoje, ar buvo vertinama jos
buvimo įtaka mažametės parodymams ir kodėl vėliau buvo atsisakyta atlikti papildomą apklausą be
artimųjų dalyvavimo.
IV. MEDICININIŲ DUOMENŲ GALIMAS SELEKTYVUS VERTINIMAS
Dokumente nurodyta, kad prokurorai medicininius duomenis ir specialisto išvadą vertino kaip
patvirtinančius, jog antroji mergaitė nebuvo seksualiai prievartaujama, nors kartu egzistavo duomenys
apie diagnozuotą funkcinį žarnos išsiplėtimą ir gydytojų parodymai apie galimas tokio sutrikimo
priežastis.
Todėl turi būti patikrinta: ar buvo vertinami visi medicininiai dokumentai; ar buvo pašalinti prieštaravimai
tarp gydytojų parodymų ir specialisto išvadų; ar specialistams buvo pateikti visi reikalingi klausimai; ar
buvo vertinta aplinkybė, kad medicininis tyrimas atliktas praėjus reikšmingam laikui nuo galimos veikos;
kodėl buvo atsisakyta papildomai apklausti teismo ekspertą.
Tai svarbu nustatant, ar buvo padaryta paprasta profesinė ar procesinė klaida, ar sąmoningai pasirinktas
toks tyrimo būdas, kuris neleido patikrinti prokuratūros pasirinktai versijai prieštaraujančių duomenų.
V. DAR RYŠKESNIS PRIEŠTARAVIMAS – TELEKOMUNIKACIJŲ DUOMENŲ NETYRIMAS
Kitas savarankiškas epizodas susijęs su galimų įtariamųjų tarpusavio ryšiais.
Ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvo nustatyta daug skirtingų tiriamų asmenų naudotų telefono numerių.
Dokumente nurodoma, kad buvo nustatyta net apie 20 naudotų SIM kortelių numerių. Buvo prašoma
nustatyti mobiliųjų telefonų IMEI numerius, pagal juos nustatyti aparatuose naudotas SIM korteles bei
išreikalauti įeinančių ir išeinančių skambučių duomenis. Toks tyrimas galėjo objektyviai patikrinti, ar tarp
tiriamų asmenų egzistavo ryšiai.
Tačiau šie veiksmai nebuvo atlikti.
Dokumente nurodyta, kad prokuroras R. Šileika 2010-02-23 atmetė prašymą nustatyti IMEI numerius ir
pagal juos naudotas SIM korteles bei skambučių duomenis, motyvuodamas tuo, kad neva nebuvo
nurodyta, kokias aplinkybes tokie duomenys galėtų nustatyti. Tačiau tas pats prokuroras R. Šileika
2010-01-26 nutraukė ikiteisminio tyrimo dalį L. Stankūnaitės, V. Naruševičienės, J. Furmanavičiaus ir A.
Ūso atžvilgiu, akcentuodamas, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas šių asmenų tarpusavio
ryšys. Aukštesnysis prokuroras B. Maculevičius šį sprendimą paliko nepakeistą. Tai sudaro esminį
prieštaravimą: prokuratūra atsisakė atlikti procesinius veiksmus, galėjusius objektyviai patikrinti galimų
įtariamųjų tarpusavio ryšius, o vėliau tyrimo nutraukimą grindė tuo, kad tokių ryšių nenustatyta.
Ši aplinkybė turi būti vertinama sprendžiant galimos pareigūnų tyčios klausimą.
VI. ATSKIRAI TURI BŪTI PATIKRINTI R. ŠILEIKOS IR B. MACULEVIČIAUS VEIKSMAI
Prašau atskirai patikrinti prokurorų R. Šileikos ir B. Maculevičiaus veiksmus.
Turi būti nustatyta: kokią ikiteisminio tyrimo medžiagą jie turėjo priimdami procesinius sprendimus; ar
jiems buvo žinomi mažametės medicininiai dokumentai; ar jiems buvo žinomi G. Čereškevičiaus ir R.
Bagdzevičiaus parodymai; kodėl atsisakyta papildomai apklausti mažametę; kodėl atsisakyta papildomai
apklausti teismo ekspertą; kodėl nebuvo atliktas išsamus IMEI, SIM kortelių ir skambučių duomenų
tyrimas; kodėl asmenų ryšių nenustatymas vėliau buvo naudojamas kaip argumentas nutraukti tyrimą; ar
šių sprendimų visuma nebuvo sąmoningai nukreipta į tai, kad reikšmingos aplinkybės liktų nenustatytos.
VII. REDO SAVICKO VEIKSMAI IR TEISMŲ NUTARČIŲ VYKDYMAS
Atskirai prašau patikrinti prokuroro Redo Savicko veiksmus. Mano anksčiau pateiktoje medžiagoje
nurodyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-03-05 nutartimi Nr. ITS 919-909/2012 buvo
panaikinti prokuratūros procesiniai sprendimai, o Vilniaus apygardos teismas 2012-04-11 nutartimi Nr.
1S-223-149/2012 prokuratūros skundą atmetė.
Nepaisant to, R. Savickas 2012-09-06 vėl priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą D. Kedžio atžvilgiu.
Todėl būtina išreikalauti šių procesinių sprendimų originalus ir tiksliai palyginti teismų nustatytus
įpareigojimus su vėlesniais prokuroro veiksmais.
Tuo atveju, jeigu prokuroras, priimdamas naują sprendimą, iš esmės nesivadovavo aukštesnės instancijos
teismo nustatytomis aplinkybėmis ir įpareigojimais, tai vertintina kaip reikšmingas rizikos veiksnys,
keliantis pagrindą įtarti procesinį piktnaudžiavimą, o ne vien procesinę klaidą. Tuo tarpu, jeigu būtų
nustatyta, kad naujas nutarimas buvo priimtas tinkamai atlikus papildomus, teismo nurodytus tyrimo
veiksmus, tai leistų padaryti priešingą išvadą. Būtent dėl to esminė šio epizodo tyrimo dalis – objektyvus
abiejų teismo nutarčių turinio ir R. Savicko 2012-09-06 nutarimo motyvų sugretinimas.
VIII. DĖL GALIMO ĮRODYMŲ APIE JONO FURMANAVIČIAUS NUŽUDYMĄ NUSLĖPIMO IR D. KEDŽIO KALTĖS
VERSIJOS NEPATIKRINIMO
Prašau pradėti ikiteisminį tyrimą ir dėl prokurorų bei kitų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų tiriant
Kauno apygardos teismo teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymą.
Baudžiamosios bylos Nr. 1-17-468/2016 medžiagoje yra liudytojų parodymai, kurie kelia esminę abejonę
prokuratūros suformuota versija, kad Joną Furmanavičių nužudė Drąsius Kedys, veikęs vienas.
Mano turimoje baudžiamosios bylos medžiagoje yra kelių įvykį mačiusių asmenų parodymai. Pareiškime
nurodyta, kad trys liudytojai matė 2009 m. spalio 5 d. įvykį ir jų parodymai rodė, kad įvykio vietoje buvo
ne vienas, o du asmenys.
Vienos liudytojos parodymai šiuo požiūriu yra ypač konkretūs. Ji nurodė mačiusi ne abstraktų daiktą ar
drabužį ant keleivio sėdynės, o žmogų: „mačiau jo rankas, kojas, galvą“.
Liudytoja taip pat apibūdino šio asmens sėdėseną, aprangą ir nurodė, kad autobusiuke buvęs asmuo
galėjo būti vyresnis ir stambesnis už gatvėje matytą vyrą.
Dar reikšmingesni yra kitos įvykio liudytojos parodymai.
Ji nurodė mačiusi, kaip vyras priėjo prie ant žemės gulinčio J. Furmanavičiaus ir ištiestoje rankoje laikomu
ginklu paleido šūvį jam į veido sritį. Po to šaulys neskubėdamas nuėjo prie autobusiuko ir atsisėdo
vairuotojo vietoje. Ta pati liudytoja kategoriškai nurodė, kad šalia vairuotojo jau sėdėjo dar vienas
žmogus. Ji apibūdino ir šaulį, ir keleivį kaip du atskirus asmenis bei nurodė, kad abu buvo su šviesą
atspindinčiomis liemenėmis.
Liudytoja antrąjį asmenį apibūdino dar detaliau: jis sėdėjo automobilyje ramiai, vilkėjo tamsius drabužius
ir šviesą atspindinčią liemenę, buvo panašaus kūno sudėjimo į šaulį.
Šių parodymų reikšmė
Šie parodymai negalėjo būti ignoruojami kaip nereikšminga detalė.
Jeigu liudytoja matė: 1) J. Furmanavičių nušovusį asmenį; 2) šaulį po šūvio įsėdant į vairuotojo vietą; 3)
tuo metu keleivio vietoje jau sėdintį kitą žmogų,
tai egzistavo objektyvus pagrindas tirti mažiausiai dviejų asmenų dalyvavimo J. Furmanavičiaus
nužudyme versiją.
Todėl būtina nustatyti, kokiu būdu prokuratūra šiuos parodymus patikrino ir kokiais įrodymais paneigė
antro asmens buvimą automobilyje.
Jeigu prokuratūra ant keleivio sėdynės liudytojų matytą asmenį aiškino kaip ant sėdynės buvusią šviesą
atspindinčią liemenę, turi būti nustatyta, kaip toks paaiškinimas suderinamas su liudytojos parodymais,
kad ji matė žmogaus galvą, rankas ir kojas, taip pat apibūdino jo laikyseną ir kūno sudėjimą.
Abejonės dėl D. Kedžio kaip žudiko versijos
Atskirai turi būti patikrinta, ar J. Furmanavičių nušovusio asmens požymiai atitiko Drąsiaus Kedžio
požymius. Liudytoja šaulį apibūdino kaip maždaug 180 cm ūgio, nestambaus kūno sudėjimo, maždaug
30–40 metų vyrą, turėjusį gana ilgus ir tankius šviesiai rudus plaukus, dengusius ausis. Ji taip pat
apibūdino jo ginklą, aprangą ir elgesį.
Todėl nepakanka procesiniame dokumente paskelbti, kad nusikaltimą padarė D. Kedys. Reikėjo
objektyviai patikrinti, ar liudytojų apibūdintas šaulys galėjo būti D. Kedys. Ypač reikšminga, kad
2011-06-28 prokuroras Redas Savickas nutraukė ikiteisminį tyrimą D. Kedžio atžvilgiu, o D. Kedžio atstovė
šį sprendimą skundė būtent nurodydama, kad nesurinkta abejonių nekeliančių įrodymų, jog
inkriminuojamas veikas padarė D. Kedys.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-03-05 nutartimi Nr. ITS 919-909/2012 panaikino prokurorų
sprendimus, o Vilniaus apygardos teismas 2012-04-11 nutartimi Nr. 1S-223-149/2012 prokuratūros
skundą atmetė.
Nepaisant to, dokumente nurodyta, kad 2012-09-06 prokuroras R. Savickas dar kartą nutraukė ikiteisminį
tyrimą D. Kedžio atžvilgiu. Tirtina galima prokurorų tyčia
Todėl prašau tirti ne vien tai, ar prokurorai „teisingai įvertino įrodymus“.
Turi būti nustatyta, ar prokurorai, turėdami liudytojų parodymus apie du įvykio vietoje buvusius asmenis
ir konkrečius šaulio išvaizdos požymius, sąmoningai atmetė arba nuvertino šiuos įrodymus tam, kad būtų
išlaikyta iš anksto pasirinkta D. Kedžio kaip J. Furmanavičiaus žudiko versija.
Jeigu būtų nustatyta, kad prokurorai žinojo apie oficialiai versijai prieštaraujančius objektyvius įrodymus,
jų tinkamai netyrė, nuslėpė jų reikšmę arba procesiniuose sprendimuose pateikė tikrovės neatitinkančią
jų interpretaciją, turi būti sprendžiama dėl konkrečių pareigūnų baudžiamosios atsakomybės.
Šis pareiškimas papildo mano anksčiau pateiktą pareiškimą dėl prokurorų R. Šileikos ir B. Maculevičiaus
galimo piktnaudžiavimo tarnyba ir tyčinio ikiteisminio tyrimo dėl mažamečių tvirkinimo/seksualinio
prievartavimo (vadinamosios „Garliavos bylos”) žlugdymo. Susipažinęs Vilniaus apygardos teisme su
baudžiamosios bylos Nr. 1-17-468/2016 medžiaga, gavau naujų, anksčiau man nežinomų duomenų, kurie
tiesiogiai susiję su ta pačia byla ir kuriuos prašau vertinti kartu su anksčiau pateiktu pareiškimu.
Vilniaus apygardos teisme 2024 m. spalio 12 d. gavau baudžiamosios bylos Nr. 1-17-468/2016 kopijas.
Šioje byloje yra bent trijų liudininkų, tiesiogiai stebėjusių 2009-10-05 Kauno centre įvykdytą teisėjo Jono
Furmanavičiaus nužudymą, parodymai.
Vienas liudininkas parodė, kad šaudymo metu mikroautobuse sėdėjo antras žmogus, kurį jis matė – jo
rankas, kojas, galvą, apsirengusį šviesia liemene.
Kita liudininkė davė itin detalius parodymus: ji matė, kaip vyriškis, pasilenkęs prie ant žemės gulinčio ir
dar gyvo žmogaus, iššovė jam į veidą iš matinės metalo spalvos ginklo su galimu duslintuvu, po to
neskubėdamas atsisėdo į vairuotojo vietą mikroautobuse, kuriame jau sėdėjo kitas, panašios išvaizdos
asmuo. Abu vyrai buvo apsirengę šviesą atspindinčiomis liemenėmis su dviem pilkomis juostomis
apatinėje dalyje. Šaulį ji apibūdino kaip apie 180 cm ūgio, nestambaus kūno sudėjimo, 30–40 metų
amžiaus, šviesiai rudų, ilgokų plaukų, be ūsų ir akinių vyrą. Trečioji liudininkė davė analogiškus
parodymus.
Visi trys liudininkai vieningai patvirtina, kad nusikaltimo vietoje buvo du asmenys – šaulys ir
vairuotojas/antrasis keleivis mikroautobuse. Tuo tarpu prokuratūra oficialioje versijoje nurodė, kad
žudikas buvo vienas – Drąsius Kedys, o antrasis asmuo mikroautobuse tebuvo neanimuotas objektas
(„liemenė ant sėdynės“).
Ši aplinkybė man nebuvo ir negalėjo būti žinoma anksčiau, nes su minėta bylos medžiaga susipažinau tik
2024 m. spalio 12 d. Prašau įvertinti, ar oficiali versija apie vienintelį žudiką atitinka liudytojų parodymus,
ir, jei ne, nustatyti, kodėl ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokurorai nesiėmė priemonių antrajam
asmeniui identifikuoti.
XII. RAIMUNDO IVANAUSKO BYLA IR LIUDYTOJO M. ŽALIMO GALIMAI MELAGINGI PARODYMAI
Raimundas Ivanauskas, kurį D. Kedys neva skatino žudyti, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-70-895/2018
buvo nuteistas už tai, kad „padėjo“ D. Kedžiui rengtis nusikaltimams. Vienintelis šio kaltinimo įrodymas
buvo liudytojo Mindaugo Žalimo parodymai.
Nustatyta, kad M. Žalimas tuo pačiu metu pats buvo kaltinamas kitoje baudžiamojoje byloje (Nr.
1-434-655/2013) dėl sunkaus Baltarusijos piliečio Revinskio sužalojimo. Kaltinimai M. Žalimui šioje byloje
buvo panaikinti kaip tik tuo metu, kai vyko Garliavos bylos tyrimas. Dėl to paties nusikaltimo prokuratūra
apkaltino kitą asmenį – Remigijų Murauską, kurį teismas išteisino, konstatavęs, kad M. Žalimas melavo.
Šią aplinkybę – kad M. Žalimas apkaltino R. Ivanauską žinodamas, jog tai melas, siekdamas išvengti
atsakomybės kitoje byloje – nagrinėjant Remigijaus Murausko baudžiamąją bylą Nr. 1-434-655/2013
Vilniaus miesto apylinkės teisme patvirtino žurnalistas Virginijus Gaivenis, kuris pats buvo „suradęs“ M.
Žalimą kaip liudytoją. V. Gaivenis teismui liudijo, kad M. Žalimas prieš filmavimo kamerą pasakojo
vienaip, o įjungus kamerą – jau kitaip ir ėmė painiotis; kad M. Žalimas viešai grasino, jog jeigu jam bus
pareikšti kaltinimai, jis neduos parodymų prieš Ivanauską ir kitus asmenis Garliavos byloje – tai V.
Gaivenis įvertino kaip spaudimo ir šantažo teisėsaugai priemonę.
Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-38-536/2014 konstatuota, kad
M. Žalimas 2009-09-16 kontaktavo su policijos pareigūnais, tačiau nesuteikė jokios konkrečios
informacijos, kurios pagrindu pareigūnai būtų galėję suvokti apie rengiamus nužudymus – tai patvirtino
išteisintų policijos pareigūnų parodymai. Šis nuosprendis, mano turimais duomenimis, nėra nei
įsiteisėjęs, nei panaikintas – procesas vyksta apeliacinės instancijos teisme.
Prašau įvertinti šias aplinkybes pagal BPK 444 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pagal kurį naujai paaiškėjusia
aplinkybe, sudarančia pagrindą atnaujinti baudžiamąją bylą, pripažįstamas „įsiteisėjusiu teismo
nuosprendžiu nustatytas liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų <…> melagingumas“. Kadangi Vilniaus
miesto apylinkės teismo nuosprendis šiuo klausimu dar neįsiteisėjęs, prašau: (a) informuoti apie šio
proceso baigtį; (b) jam įsiteisėjus, inicijuoti procesą dėl R. Ivanausko baudžiamosios bylos peržiūrėjimo
BPK XXXIII skyriaus tvarka.
XIII. GALIMAS POLITINIS POVEIKIS PROKURATŪRAI
Turiu duomenų, kad 2010 m. sausio 27 d. tuometinis generalinis prokuroras Algimantas Valantinas buvo
iškviestas į Respublikos Prezidentūrą, kur, mano turimais duomenimis, praleido apie tris valandas kartu
su savo pavaduotojais. Po šio susitikimo viešai paskelbta apie planus pakeisti Andriui Ūsui pareikštus
kaltinimus – iš sunkesnio (seksualinio prievartavimo) į lengvesnį (priekabiavimo).
Buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas 2014 m. gegužės 1 d. LRT eteryje viešai teigė, kad prezidentės
aplinkos atstovai darė spaudimą savivaldybės darbuotojams, atstovavusiems mažametės interesams
teismuose. Seimo laikinajai tyrimo komisijai dėl neteisėto poveikio politikams ir valstybės tarnautojams
Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Julius Rėksnys liudijo, kad tam tikros bylos buvo
vežiojamos į Prezidentūrą ir kad generalinio prokuroro pavaduotojas darė spaudimą prokurorui
nenutraukti konkrečios bylos.
Prokuratūros įstatymo 4 straipsnis draudžia valstybės valdžios ir valdymo organams bei jų pareigūnams
kištis į prokuratūros darbą vykdant bylų tyrimą, o bet koks poveikis prokurorui, siekiant priimti neteisėtą
sprendimą, užtraukia atsakomybę pagal įstatymus.
Prašau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo neteisėto poveikio prokuratūrai priimant sprendimus dėl
kaltinimų Andriui Ūsui pakeitimo bei dėl kitų su Garliavos byla susijusių procesinių sprendimų, apklausti
prezidentūros ir prokuratūros atstovus, susijusius su minėtais įvykiais, bei įvertinti, ar tokie veiksmai
atitinka BK 231 straipsnyje numatyto trukdymo prokurorui ar teisėjui atlikti pareigas požymius. Šis
straipsnis numato, kad tas, kas bet kokiu būdu trukdė teisėjui, prokurorui ar ikiteisminio tyrimo
pareigūnui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu ar nagrinėjimu susijusias pareigas, baudžiamas
viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
XIV. PROKURORO REDO SAVICKO PAKARTOTINIAI SPRENDIMAI NUTRAUKTI TYRIMĄ NEĮVYKDŽIUS
TEISMŲ NURODYMŲ
Nurodau papildomas, ankstesniame pareiškime jau iš dalies minėtas, tačiau dabar tiksliau nustatytas
aplinkybes dėl prokuroro Redo Savicko veiksmų.
2011-06-28 Generalinės prokuratūros ONKTD prokuroras R. Savickas nutarimu nutraukė ikiteisminį
tyrimą D. Kedžio atžvilgiu pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą. D. Kedžio atstovė šį nutarimą
apskundė aukštesniajam prokurorui, o šiam skundą atmetus – Vilniaus m. 1 apylinkės teismo ikiteisminio
tyrimo teisėjui.
Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2012-03-05 nutartimi Nr. ITS 919-909/2012 panaikino abu prokurorų
nutarimus, konstatuodamas, kad tik tęsiant baudžiamąjį procesą gali būti patikrintas asmeniui pareikštų
įtarimų pagrįstumas, ir kad prokuroras savo kompetencijos ribose turėjo galimybę arba nutraukti tyrimą
nevertindamas kaltės įrodymų, arba surašyti kaltinamąjį aktą ir perduoti bylą teismui. Šią nutartį,
aukštesniajam prokurorui apskundus, 2012-04-11 nutartimi Nr. 1S-223-149/2012 paliko galioti Vilniaus
apygardos teismas, papildomai nurodydamas, kad iš kategoriškų prokurorų išvadų galima spręsti, jog
ikiteisminiame tyrime surinkta pakankamai duomenų D. Kedžio veikai pagrįsti, todėl niekas netrukdo
prokurorams surašyti kaltinamąjį aktą.
Nepaisant abiejų teismo instancijų aiškiai suformuluotos alternatyvos (arba nutraukti tyrimą, nevertinant
kaltės, arba perduoti bylą teismui), prokuroras R. Savickas 2012-09-06 nutarimu vėl nutraukė ikiteisminį
tyrimą D. Kedžio atžvilgiu tuo pačiu BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, nutarime tik
paminėdamas teismų nutartis, tačiau nenurodydamas jų motyvų dėl galimybės surašyti kaltinamąjį aktą.
Ši aplinkybė reikšminga tuo, kad valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras kitose su šia byla susijusiose
bylose (dėl J. Furmanavičiaus ir V. Naruševičienės nužudymo) kaltę įrodinėja būtent remdamasis šiuo
2012-09-06 nutarimu, t. y. prokuroro suformuluotu įtarimu D. Kedžiui, nors šis įtarimas niekada nebuvo
patikrintas teisme įstatymo nustatyta tvarka, kaip to reikalavo abi teismo instancijos.
Prašau: (a) išreikalauti abi minėtas teismo nutartis ir R. Savicko 2012-09-06 nutarimą; (b) sugretinti
teismo nustatytus įpareigojimus su R. Savicko nutarimo motyvais; (c) nustatyti, ar toks pakartotinis, iš
esmės identiškas sprendimas, priimtas nesivadovaujant aukštesnės instancijos teismo nurodymais,
atitinka piktnaudžiavimo tarnyba (BK 228 straipsnis) požymius.
XV. TEISĖJŲ VEIKSMŲ, PRIEŠTARAUJANČIŲ LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO PRAKTIKAI, ĮVERTINIMAS
Nurodau, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Audriaus Cinino vadovaujama kolegija,
nagrinėdama A. Ūso baudžiamąją bylą, nusprendė neapklausti mažametės nukentėjusiosios, jos
ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus viešai įvardydama kaip duotus turint „ištrintą atmintį“, ir
nurodė, kad nukentėjusiosios parodymai per apklausas pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo tylūs ir
nedrąsūs. Tuo tarpu 2009-04-23–05-25 valstybinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės
aktas Nr. 103MS-18 nustatė, kad mergaitei nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, nenustatyti
padidinto įtaigumo požymiai, o jos individualios psichologinės savybės netrukdo teisingai suvokti ir
atpasakoti reikšmingas bylai aplinkybes.
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rasa Mateikienė 2019-12-03 nuosprendžiu (b.b. Nr.
1-1725-961/2019) mane nuteisė už straipsnyje išdėstytus teiginius apie šią bylą, o Vilniaus apygardos
teismas 2020-04-07 nutartimi (b.b. Nr.Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr.
2K-43-648/2017 yra nurodęs, jog teismai, vertindami vaikų parodymus, remiasi dviem kriterijais: ar jie
gauti nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų ir ar jie patikimi, o patikimumui nustatyti
reikšminga teismo paskirta psichiatrijos-psichologijos ekspertizė. Šioje byloje esanti valstybinė
kompleksinė psichiatrinė-psichologinė ekspertizė padarė priešingą išvadą, nei teismo sprendime
nurodyta „ištrintos atminties“ versija, tačiau, kaip nurodyta pareiškime, teisėjas Cininas šiuo klausimu
vadovavosi ne valstybine, o įtariamojo pasitelktos privačios psichiatrės išvada.
Prašau įvertinti, ar teisėjų A. Cinino ir R. Mateikienės sprendimai, priimti neįvertinus valstybinės
ekspertizės išvadų ir jai prieštaraujant, atitinka BPK 444 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytus požymius,
pagal kurį naujai paaiškėjusia aplinkybe pripažįstama „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad
nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo“. Kaip pažymėta teismų praktikoje, ši aplinkybė
turi būti nustatyta atskiru įsiteisėjusiu nuosprendžiu, todėl prašau pirmiausia pradėti ikiteisminį tyrimą
dėl galimo teisėjų piktnaudžiavimo šiuo aspektu.