„Kad jūs matytumėte, kaip tas vyras pradėjo tą duonos kepaliuką bučiuoti, kaip jis verkė…“ – Aldona Pupelienė apie savo nepamirštamas gyvenimiškas ir savanorystės patirtis

„Onkologijos institute dirbau daugiau kaip 40 metų, – pasakoja maltiečių savanorė Aldona Pupelienė (jos šeima vaikystėje – nuotr. viršuje). – Daug ten teko visko matyti – žmogiškų tragedijų, skausmo, netekčių… Esu labai jautri, todėl labai dėl tų sergančių žmonių pergyvendavau, paguosdavau, padėdavau kuo galiu. Išėjusi į pensiją supratau, kad man trūksta veiklos, noriu kažką naudingo veikti, padėti… Taip ir atėjau savanore pas maltiečius…“

Atvykimas į Vilnių

į Vilnių Aldona atvyko iš Dzūkijos kaimo, būdama vos  keturiolikmete paaugle.

„Atvykau į vieną šeimą Vilniuje dirbti aukle, prižiūrėti jų mažą berniuką, – prisimena Aldona. – Šeimininkai šiltai mane priėmė ir globojo kaip tikrą dukrą. Juos laikau savo antrąja šeima.“

Aldona kilusi iš daugiavaikės šeimos – trys broliai ir trys seserys.

„Jauniausio broliuko netekome, – pasakoja moteris. – Tėveliai taip pat mirę. Tačiau su visais kitais šeimos nariais santykiai yra labai šilti, palaikome vienas kitą kaip galime.“

Aldona išvyko į Vilnių todėl, kad kaime savo ateities nematė.

„Kaime mano tėviškėje yra nuostabiai graži gamta ir gyvena tikrai labai geri žmonės, – pasakoja moteris. – Tačiau aš širdyje visada troškau naujų patirčių, naujos veiklos, naujų žmonių… Be to, žinojau, kad jeigu kas nors nepavyks Vilniuje  – į gimtuosius namus visada galėsiu sugrįžti, tėvai mane visada priims…“