Jubiliejus – mafijinė teisėsauga jau dešimtą kartą nuteisė “Laisvo laikraščio” redaktorių Aurimą Drižių
sadeckas
Jubiliejus – mafijinė teisėsauga jau dešimtą kartą nuteisė “Laisvo laikraščio” redaktorių Aurimą Drižių
Aurimas Drižius
Šiandien galėčiau švęsti šiokį tokį jubiliejų – mafijinė teisėsmauka mane nuteisia jau dešimtą kartą (nuosprendis apačioje), ir gal būt, pagaliau išsipildys Alvydo Sadecko svajonė paskelbti mano recidyvistu, ko jis ne kartą prašė teismo.
Tiesa, anksčiau visa ši teismų sistema, kuri veikia kaip organizuota nusikalstama grupuotė, mane septynis kartus nuteisdavo vien už tai, kad aš rašiau straipsnius. O ta pati gauja A.Sadecko prašymu jau buvo man uždraudusi tai daryti, ir kriminalizavusi bet kokią žurnalistinę veiklą. Nors Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas draudžia cenzūrą, tačiau ši teisėjų gauja (net 16 įvairiausių pakopų teisėjų) net aštuonis metus viešai šlapinosi ant pagrindinio šalies įstatymo, sakydami, kad ten „deklaratyvūs teiginiai“.
Prireikė net išplėstinės Aukščiausiojo teismo kolegijos (7 teisės gigantų), kad po aštuonių metų persekiojimo mane išteisintų paskutinėje cenzūros byloje. Kitose šešiose cenzūros bylose liekų nuteistas, nes „suėjo senatis“ cenzūrai panaikinti (kreipiausi septynis kartus dėl cenzūros panaikinimo, tačiau teisėja Zoja Monid nusprendė, kad Konstitucija tėra šiukšlė, taip ir parašė savo nutartyje).
Žodžiu, kai cenzūros bylos baigėsi 2015 m. prasidėjo „šmeižto“ bylos.
Tas pats Vilniaus apygardos teismas (kartu su garsiuoju pedofilijos ekspertu Audriu Cininu, kuris „iš lubų“ nustatė, kad „jokios pedofilijos nebuvo“, nors visi faktai liudija priešingai), kuris daug metų mane persekiojo už cenzūrą, mane ėmė teisti už garbingiausio pasaulyje piliečio A.Sadecko šmeižtą.
Toks šio teismo teisėjas Dzedulionis, prieš mane nuteisdamas už šmeižtą, man net posėdžio metu bandė įkrėsti proto : „Nustok kritikuoti teisėsaugą, ir viskas tau bus gerai“ (yra posėdžio garso įrašas).
Žodžiu, minėta jau tris kartus mane nuteisė už A.Sadecko šmeižtą, kai savo straipsniuose parašydavau, kad cenzūra įvesta pagal melagingą A. Sadecko skundą. Pastarasis paprašė teismo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.
Mat A.Sadeckas buvo kertinė „Mažeikių naftos“ privatizavimo figūra, net tie patys „Williams“ atstovai sėdėjo įsiregistravę Traidenio gatvėje „Ekskomisarų biuro“ patalpose, ir iš ten pumpavo „Mažeikių naftos“ milijonus į Sadecko firmos sąskaitas.
Pats Sadeckas išsidavė – tai buvo tik lašas jūroje. Mažeikių prokuratūrai neatlaikė nervai – buvo iškėlusi net bylą dėl milijonų, kurie nusėdo „Ekskomisarų biure“, šios prokuratūros prokuroras tiesiai šviesiai pasakė, kad „jokios paslaugos nebuvo suteiktos, suvaikščiojo tik popieriai“. Pats A.Sadeckas teisme sakė, kad „aš su tais žmonėmis (Williams“ atstovais) jokių reikalų neturėjau“, tačiau kai teismui buvo pateiktos Sadecko ir „Williams“ pagrindinio konsultanto Hareto Galilo pasirašytos sutartys, teismas nutilo – niekaip nevertino šių A.Sadecko parodymų kaip melagingų.
A.Sadeckas teise sakė, kad „aš neturėjau jokių reikalų su tais žmonėmis“ (iš „Williams“ atstovės British and Baltic Vilnius“. Teismas „nenustatė“ melagingų parodymų
Tuomet A.Sadeckas vadovavo visam Lietuvos nacionaliniam saugumui – buvo Seimo NSGK pirmininkas, todėl nenuostabu, kad visi prokuratūros tyrimai greitai užgeso. Niekas nesigilino, ir kokios sąsajos sieja Vytautą Landsbergį su Gedemino Kiesaus nužudymu. Juk V.Landsbergis per patį „Mažeikių naftos“ privatizavimo įkarštį pareiškė, kad G.Kiesus buvo vagis, vogęs milijonais, ir kai tai neva patvirtino „karo ekspertai iš Sandhersto karo akademijos“. Būtent todėl reikia didžiausią įmonę Lietuvoje „Mažeikių naftą“ dovanoti Williams“. Didžiosios Britanijos ambasada iš karto paneigė, kad tokią studiją birtai rengė, tada ir paaiškėjo, kad „studija“ parengta ant pavogto šios akademijos firminio blanko, o vienintelę „studiją apie „Mažeikių naftos“ kriminogeninę situaciją“ „Williams“ užsakymu rengė tas pats „Ekskomisarų biuras“. Beje, tas atradimas, aš manau, ir kainavo vargšui G.Kiesui gyvybę – jis pats norėjo nusipirkti ‚Mažeikių naftą“, ir politikų klausinėjo – kodėl Lubiui buvo galima nusipirkti „Achemą“, o man – negalima? Tik laiko klausimas, kada Kiesus būtų sužinojęs, kas slepiasi po ofšorine komoanija „Williams International company“, kuriai ir buvo atiduota „Mažeikių nafta“.
Besibylinėdamas su Sadecku, niekada negalvojau, kad ši mėšlasaugos mafija tokia galinga, kad net Aukščiausiojo teismo teisėjai gali pasakyti : „o mes šitų įrodymų nevertinsime“. O kodėl? O todėl, kad nenorime.
A.Sadeckas taip pat bandė mane atvesti į protą – „nustok rašyti tuos straipsnius“, pagalvok apie savo šeimą ir vaikus“. Teismas, žinoma, to nevertino kaip grasinimo susidoroti su mano šeima ir vaikais.
Galiausiai, matyt, po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 15 d. nurodė prokuratūrai pradėti tyrimą dėl Sadecko melagingų skundų ir parodymų, A.Sadeckas teismo posėdyje tik pasišaipė: ‚laikinas nesusipratimas“. Po kelių savaičių supratau, ką jis turi omenyje – vilkikas greitkelyje taranavo mane, nes „nepastebėjo“. Per stebuklą likau gyvas, su sulaužyta kaukole.
Nors vilkikas, važiuodamas antra juosta, staiga pasuko, ir taranavo mano „Twingo“ taip, kad pats vos nenulėkė į griovį (nuotraukose matosi fūros vėžės ant žolės), tas pats Vilniaus apygardos teismas „nustatė“, kad („fūra važiavo tiesiai ir nemanevravo“). Tada viešai paprašiau Sadecko, kad daugiau nebandytų manęs nužudyti, nes noriu dar išauginti savo nepilnamečius vaikus („prašau Sadecko manęs nežudyti“).
Visą tą laiką pateikinėjau teismui naujus dokumentus. Priminiau, kad netgi VRM sekretorius Liaudanskas neteko darbo, vos išsižiojo, kad Sadecko firma dalyvavo „Mažeikių naftos’ privatizavime.
Pateikiau A.Sadecko parodymus baudžiamojoje byloje, kur buvo teisiamas mano kolega Vytautas Kabaila, ir kur A.Sadeckas išsamiai pasakojo, kaip jis sprendė, kam ir kokiomis sąlygomis turėjo atitekti „Mažeikių nafta“.
A.Sadeckas, būdamas Seimo NSGK pirmininku, 2001 m. asmeniškai pataisė Seimo priimtą “Mažeikių naftos” reorganizavimo įstatymą. Tuo metu galiojusi įstatymo redakcija draudė Rusijoje registruotomis įmonėms pirkti strategines Lietuvos įmones, tačiau užteko Sadeckui padirbėti rašikliu, ir tos nuostatos neliko. “Tas įstatymas mano pačio taisytas, kokia čia dar grėsmė nacionaliniam saugumui?”, – įsileidęs Rusijos kapitalą į „Mažeikių naftą“, tokie Sadecko parodymai užfiskuoti teismo protokole. Vėliau, supratęs, kad pagautas meluojantis, A.Sadeckas kalbėjo, kad “aš taip nesakiau”. Tačiau liudininkas Kabaila viską girdėjo ir stebėjosi – nejaugi tas Sadeckas toks idiotas, kad vienur giriasi, koks jis įtakingas, o kitur sako, kad „nieko nežinau“.
Žodžiu, žmogus, kuris vienasmeniškai sprendė, kad vis dar valstybės valdoma “Mažeikių nafta” turi atitekti Rusijos kompanijai “Jukos”, ir dėl to keitė įstatymus, yra niekaip su šiuo privatizavimo procesu nesusijęs, ir niekaip šiame procese nedalyvavo. Taip nusprendė visa Lietuvos teisinė sistema, įskaitant ir gudručius iš Aukščiausiojo teismo – toks Armanas Abramavičius, kuris turi tiek atliekamų pinigų, kad užsienio kurortuose perka po kelis butus – tačiau niekas nepaklausia – iš kur pinigai?
Visus mano pateiktus įrodymus ir dar begalę kitų faktų tas pats Vilniaus apygardos teismas (Aiva Survilienė (nuotr. viršuje), Artūras Šumskas, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė) tiesiog „nenustatė“, ir savo nutartyje parašė, kad nieko panašaus nebuvo, visa tai yra mano fantazijos.
Čia pat mane „teisėjai“ moralizavo“ : „Faktai gali būti patikrinti“. Tačiau netikrino, tiesiog parašė, kad minėtų įvykių nebuvo. Minėtiems teisėjams dabar paprašiau kelti bylas dėl dokumentų klastojimo ir piktnaudžiavimo tarnyba.
Kadangi minėta Survilienė jau trečią kartą suklastojo savo nutartis, parašiusi, kad minėtų įvykių tiesiog „nebuvo“, paprašiau, kad „šiai nusikaltėlei ir dokumentų klastotojai“ teismas neleistų toliau nagrinėti mano skundų“.
Žinoma, garbinga Survilienė labai įsižeidė, pavadinta nusikaltėle, ir pasiskundė savo kolegoms. Pastarieji, toks Grizickas iš Vilniaus apylinkės teismo, ir dabar trijulė iš Kauno apygardos teismo, mane mielai nuteisė. Jie taip pat „nenustatė“, kad kolegos būtų klastoję dokumentus.
Tačiau būti nuteistam šios mafijos Lietuvoje jau tampa garbinga, nes visi tie Grybauskaitės kabinami ordinai už įvairiais aferas (kaip Independence), tiku, kad greitu laiku ordininkams atsirūgs.
Dabar savo skunde prokuratūrai nurodžiau, kad faktų, kuriuose labia lengva patikrinti, paneigimas kaip nebūtų dalykų, yra sąmoninga nusikalstama teisėjų (Aiva Survilienė, Artūras Šumskas, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė) veikla, piktaudžiavimas tarnybine padėtimi, dokumentų klastojimas, tarnybos pareigų neatlikimas.
Minėti teisėjai visus šiuos mano išvardintus faktus vadina „subjektyviu duomenų vertinimu“ „nepagrįstais argumentais“ (tačiau nepaaiškina, kodėl tie argumentai nepagrįsti arba subjektyvūs).
Nors tai yra pagrįsti objektyvūs duomenis, kuriuos labai lengva patikrinti, ir tai yra nurodęs Lietuvos Aukščiausias teismas. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis.
Taigi faktas tas, kad A.Sadeckas asmeniškai atliko esminį AB „Mažeikių naftos“ privatizavimo veiksmą – keitė įstatymą taip, kad šią įmonę galėtų įsigyti Rusijos įmonė. O vėliau daugelyje bylų teigė, kad jis niekaip nėra susijęs su „Mažeikių naftos“ privatizavimo procesu ir niekaip šiame procese nedalyvavo. Tai yra tikrovės neatitinkantys, kitaip sakant, melagingi A.Sadecko parodymai, kuriuos prokuratūra ir turi įvertinti. Tuo labiau, kad Sadeckas teisme sakė, kad neturėjo jokių reikalų su “Williams” atstovais (nors teismui buvo pateiktos Sadecko pasirašytos sutartis su minėtais piliečiais).
Tai yra melagingi A.Sadecko parodymai, ir melagingi akivaizdžiai, todėl minėta teisjų kolegija, negalėdama jų paneigti, tiesiog juos įvardino „subjektyviais duomenis“.
Kartoju – būti nuteistam šios mafijos Lietuvoje jau tampa garbe. Tiesa, tai kainuoja labai daug nervų ir kartais – sulaužytą kaukolę.
Baudžiamoji bylaNr. 1A-801-245/2018 Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00433-2017-5 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7
|
|
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 19 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pranešėjo ir pirmininko), Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio,
sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorui Arūnui Čepkauskui,
nuteistajam Aurimui Drižiui, jo gynėjui advokatui Anatolijui Novikovui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Aurimo Drižiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo Aurimas Drižius pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 232 straipsnyje ir nuteistas 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 64 straipsniu, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme pagal pakeistą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nuosprendį ir Aurimui Drižiui paskirta galutinė 2 metų laisvės atėmimo bausmė.
Aurimui Drižiui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas 3 metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
L Aurimas Drižius pripažintas kaltu pagal BK 232 straipsnį, už tai, kad 2017 m. liepos 4 d., 14.53 vai., būdamas Konstitucijos pr. 23, Vilniuje, iš elektroninio pašto llredakcija@gmail.com į Vilniaus apygardos teismo elektroninį paštą atsiuntė Vilniaus apygardos teismo pirmininkui adresuotą pareiškimą, kuriame parašė užgauliai žeminančias frazes – „Vakar gavau pranešimą, kad mano skundą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo rašytinio proceso tvarka nagrinės nuolat dokumentus šiame teisme klastojanti teisėja A. Survilienė. Prašau nušalinti šią pseudoteisėją nuo mano skundo nagrinėjimo, kadangi ji nuolat atlieka nusikalstamą veiką – klastoja dokumentus, t. y. savo nutartis“, „… šį ikiteisminį tyrimą nutraukti nurodė, žinoma, ta pati Survilienė, kuri jau seniai aptarnauja nusikaltėlius, padėdama jiems išvengti baudžiamosios atsakomybės“, „nors įstatymas įpareigoja teisėjus vertinti pateikiamus įrodymus ir dėl jų pasisakyti, Survilienė tai daryti atsisako ir taip nuolat daro nusikaltimą, kuris įvardijamas „Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi“ ir dokumentų klastojimas“, „Žodžiu, prašau daugiau niekada neprileisti ponios Survilienės prie mano skundų nagrinėjimo, nes aš puikiai žinau, kad ji dirba nusikaltėliams, ir pati yra nusikaltėlė“ – ir tęsdamas nusikalstamą veiką tą pačią 2017 m. liepos 4 dieną, tiksliai nenustatytu laiku, Vilniaus apygardos teismui 2017 m. liepos 4 d. 14.53 vai. išsiųstą Vilniaus apygardos teismo pirmininkui adresuotą pareiškimą su užgauliomis frazėmis patalpino savo redaguojamo laikraščio „Laisvas laikraštis“ internetinėje svetainėje www.laisvaslaikrastis.lt, tokiais savo veiksmais viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančią teisėją Aivą Survilienę dėl jos veiklos.
2. Nuteistasis Aurimas Drižius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 2 d. nuosprendj ir jį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliu – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 4 ir 5 dalys bei 329 straipsnio 1 ir dalys).
1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį šiuo atveju tinkamai neįvertino baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimo. BK 232 straipsni numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 186* straipsnis, kuris galiojo apelianto veiksmų padarymo metu, numatė administracinę atsakomybę tam, kas trukdė teismui vykdyti teisingumą, žemino teismo ar teisėjo autoritetą. Teismas turėjo įvertinti tai, kad administracinę ir baudžiamąją teisinę atsakomybę už nepagarbą teismui skiria veikos pavojingumas, taip pat veikos padarymo motyvai, teisinės pasekmės. Užgaulumo požymis, kuris skiria baudžiamąją atsakomybę nuo administracinės paprastai reiškia didesnį pažeminimo laipsnį. Nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingi padariniai ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį – kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikalstamos veikos padarymo būdas vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, nusikaltimo tikslai bei motyvai. Negali būti laikoma nusikalstama tokia veika, kuri formaliai atitinkanti BK straipsnio dispoziciją, bet neturinti visuomenei pavojingo pobūdžio. Nenustačius veikos pavojingumo, baudžiamoji atsakomybė neturi būti taikoma. Šiuo atveju apelianto veiksmai neturėjo tokio pavojingumo visuomenei, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.
2. Skunde taip pat pabrėžiama, kad šiuo atveju apeliantas naudojosi jam suteikta asmens teise reikšti savo mintis ir įsitikinimus, kuri yra įtvirtinta ne tik Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (10 straipsnio 1 dalis), bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (25 straipsnio 1 dalis), tačiau apylinkės teismo buvo nuteistas už jam įstatymo garantuojamos teisės pasinaudojimą. Teismas nepagrįstai jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nors jis šiuo atveju tik naudojosi savo procesinėmis teisėmis, teikė procesinius dokumentus teismui. Pažymėtina, kad byla nebuvo slapta ir A. Drižius nebuvo įpareigotas neskelbti bylos medžiagos, todėl turėjo teisę Vilniaus apygardos teismui adresuotą procesinį dokumentą dėl teisėjos nušalinimo byloje paviešinti internetinėje erdvėje. Įvertinus tai, kad asmuo negali būti persekiojamas už pasisakymus teismo posėdžio metu ir už procesinių dokumentų pateikimą teismui, toks apylinkės teismo nuosprendis turėtų būti vertinamas kaip noras susidoroti su žurnalistu, valstybės institucijų pagalba, šiuo konkrečiu atveju, prokuratūros pagalba.
3. Skunde nesutinkama su skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio argumentu, kad A. Drižius nepateikė jokių įrodymų, kad teisėja A. Survilienė klastojo dokumentus. Apeliantas teismui pateikė įrodymus, kad teisėja A. Survilienė net tris kartus suklastojo savo nutartis, įrašydama jose tikrovės neatitinkančius duomenis ir pridengdama buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko nusikalstamą veiklą. Nors apeliantas ir pateikė teisėjai visus
faktus, tačiau teisėja šių faktų nepatikrino ir nurodė, kad tai yra „subjektyvūs duomenys“. Ji tiesiog ignoravo pateiktus duomenis, vadino juos „nepagrįstais“ ir taip padarė nusikaltimą – tarnybos pareigų neatlikimą. Be to, teisėja į savo nutartyse nurodydama, kad „nėra duomenų, patvirtinančių, kad A. Sadeckas padarė nusikalstamą veiklą, numatytą BK 235 str.“ iš esmės suklastojo savo nutartis ir jos veika atitinka BK 300 straipsnį. Pažymėtina, kad teisėja A. Survilienė ne tik nevertino apelianto pateiktų dokumentų, bet ir jį nuteisė dėl Sadecko šmeižto, nors pirmos instancijos teismas jį buvo išteisinęs, o tai laikytina piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi. Neatlikimas savo pareigų – tai kaltininko neteisėtas neveikimas tarnyboje. Netinkamas atlikimas savo pareigų – tai situacija, kai kaltininkas atlieka savo tarnybines pareigas, vykdo pavestus įgaliojimus, bet daro tai netinkamu laiku, pavėluotai, nevisiškai, paviršutiniškai, nepakankamai aktyviai, neatidžiai, nekokybiškai, bet kaip, formaliai atmestinai, neefektyviai. Būtent taip ir elgėsi Vilniaus apygardos teismo teisėja A. Survilienė. Ji atsisakė vertinti nuteistojo pateiktus įrodymus, nors turėjo pareigą juos įvertinti. Žinodama, kad negali jų paneigti, ji tiesiog juos ignoravo, ir nuteisė apeliantą, taip padarydama jam didelę žalą.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis A. Didžius ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
4. Nuteistojo Aurimo Drižiaus apeliacinis skundas atmetamas.
5. Remiantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnio 3 dalies nustatytus reikalavimus, nes įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymų patikimumas nustatomas išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.
6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 2 d. nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos.
7. BK 232 straipsnis numato atsakomybę už nepagarbą teismui tam, kuris viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. Šiame straipsnyje įtvirtintų nuostatų paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 476/2014).
8. Nepagarba teismui yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad vykdydamas teisingumą teismas ar teisėjas buvo viešai pažemintas, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė žeminantį šios informacijos ar veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti. Pagal kasacinio teismo praktiką užgaulus teismo ar teisėjo pažeminimas dėl jų veiklos laikytinas viešu, kai teismo ar teisėjo pažeminimą matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas trečiasis asmuo. Juo gali būti ne tik aplinkiniai žmonės, pavyzdžiui, teismo posėdyje dalyvaujantys asmenys, teisėjai, bet ir kiti asmenys bei visuomenės ar valstybės institucijų atstovai, suvokę užgaulų teismo ar teisėjo pažeminimą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-385/2006, 2K-468/2010, 2K-476/2014, 2K-573-976/2015).
9. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad apelianto skundą dėl Vilniaus apylinkės teismo nutarties, kuria buvo atmestas A. Drižiaus skundas dėl Generalinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo teisėja A. Survilienė pareiškime dėl jos nušalinimo, adresuotame Vilniaus apygardos teismo vadovybei ir vėliau šį pareiškimą patalpinus intemetiniame laikraštyje www.laisvaslaikraštis.lt buvo užgauliai pažeminta, nes dėl jos vykdytos teisingumo veiklos baudžiamosiose bylose buvo pavadinta „nuolat dokumentus teisme klastojančia teisėja, nusikaltėle, aptarnaujančia nusikaltėlius, padėdama jiems išvengti baudžiamosios atsakomybės, pseudoteisėja, dirbanti nusikaltėliams“. Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant anksčiau paminėtus žodžius tiek tiesiogine prasme, tiek ir nuteistojo surašyto dokumento turinio kontekste, jų prasmė nesikeičia – šie teiginiai apie teisėjos neteisėtą veiką vienareikšmiškai suprantami kiekvienam su jais susipažinusiam asmeniui kaip žeminantys teisėją, jos reputaciją, garbę, orumą. Pažymėtina, kad A. Drižiaus užgaulaus turinio pareiškimo turinys buvo prieinamas trečiųjų asmenų ratui: teismo pirmininkui, teismo pirmininko pavaduotojai, raštinės darbuotojams bei kitiems teismų darbuotojams. Šie asmenys matė užgaulius žodžius, kuriais buvo siekiama parodyti nepagarbą teisingumą vykdžiusiai ir A. Drižiaus atžvilgiu baudžiamąsias bylas nagrinėjusiai teisėjai. Svarbia aplinkybe šiuo atveju laikytina tai, kad šį užgaulaus turinio dokumentą A. Drižius patalpino viešoje erdvėje, intemetiniame laikraštyje www.laisvaslaikrastis.lt ir jis tapo prieinamas ne tik teismo darbuotojams, bet ir visai visuomenei. Todėl apylinkės teismas, įvertinęs A. Drižiaus pasisakymų užgaulų ir žeminantį pobūdį, jų neatitikimą tikrovei bei atsižvelgęs į nukentėjusios teisėjos apklausos rezultatus, padarė teisingą išvadą, kad apeliantas procesiniu dokumentu, su jo įrašytais aukščiau nurodytais teiginiais, kurį jis pateikė ne tik Vilniaus apygardos teismo vadovybei, bet ir viešai paskleidė intemetinėje erdvėje, žinodamas, kad tai skaitys visuomenė, viešai užgauliai pažemino procesinius veiksmus byloje atlikusią teisėją dėl jos veiklos vykdant teisingumą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada, kad A. Drižiaus padarytoje veikoje yra BK 232 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis.
10. Nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, kad nagrinėjamu atveju A. Drižius yra nubaustas už naudojimąsi savo procesinėmis teisėmis ir procesinio dokumento (pareiškimo dėl teisėjos nušalinimo) pateikimą teismui, be to, byla ir jos medžiaga nebuvo slapta, todėl apeliantas nebuvo įpareigotas neskelbti medžiagos. Teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog A. Drižius užgaulius teiginius apie teisėją A. Survielienę išdėstė procesiniame dokumente – pareiškime dėl teisėjos A. Survilienės nušalinimo, nešalina jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 232 straipsnį. Šiuo atveju svarbia aplinkybe laikytina tai, kad apeliantas pripažintas kaltu ne todėl, kad pasinaudojo jam įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis ir pateikė Vilniaus apygardos teismui pareiškimą dėl teisėjos nušalinimo, bet todėl, kad jo pateiktame procesiniame dokumente, kuris buvo išsiųstas Vilniaus apygardos teismo vadovybei ir vėliau patalpintas intemetinėje svetainėje, išdėstyti teiginiai apie teisėją A. Survilienę buvo pripažinti kaip užgauliai žeminantys šią teisėją. Priešingai nei teigia apeliantas, jis nesiekė pateikti savo nuomonės ar pozicijos byloje kilusiais klausimais, o surašė nepagrįstus, žeminančius, užgaulius teiginius apie teisėją, nagrinėjusią jo bylas, susiedamas ją su nusikalstamų veikų darymu. Apeliacinį skundą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nekelia jokių abejonių, kad pateikdamas tokio turinio pareiškimą teismui A. Drižius aiškiai suprato, jog viešai raštu išdėstė žeminančius ir užgaulius teiginius apie teisėją ir būtent to siekė, ir tai reiškia, kad šią veiką jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia.
Nėra pagrindo abejoti, kad vartodamas kaltinime nurodytus pasisakymus nuteistasis suvokė žeminantį, įžeidžiantį, menkinantį jų pobūdį ir sąmoningai siekė viešai pažeminti, parodyti nepagarbą teisėjai, t. y. A. Drižius veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje A. Drižius pagrįstai buvo nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 232 straipsnyje padarymą.
11. Apeliantas skunde be pagrindo apeliuoja į asmens saviraiškos laisvę, nes bet kuri laisvė yra susijusi su ribomis ir pareigomis. Naudojantis saviraiškos teise negalima ja piktnaudžiauti, pažeisti įstatymų saugomų kitų vertybių, priešingu atveju, asmuo turi atsakyti už tokius savo veiksmus. Pažymėtina, kad svarbią reikšmę aiškinant saviraiškos laisvės ribas turi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis bei jo taikymo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose praktika. Sis teismas laikosi pozicijos, kad, nors jo praktikoje įtvirtintas prioritetinis ir esminis saviraiškos laisvės pobūdis demokratinėje visuomenėje, joje taip pat nustatytos šios laisvės ribos. Būtent kalba, kuri nesuderinama su Konvencijoje skelbiamomis ir garantuojamomis vertybėmis, pašalinama iš Konvencijos 10 straipsnio apsaugos ribų vadovaujantis Konvencijos 17 straipsniu (piktnaudžiavimo teisėmis uždraudimas) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-476/2014). Nagrinėjamu atveju matyti, kad A. Drižiaus pateiktame procesiniame dokumente aiškia kalba, nenaudojant dviprasmiškų žodžių, specialių terminų, nurodyta, kad teisėja yra nusikaltėlė, dirba nusikaltėliams, padeda jiems išvengti baudžiamosios atsakomybės, klastoja savo procesinius dokumentus ir yra pseudoteisėja. Tai, kad, apelianto manymu, nagrinėjant su juo susijusias baudžiamasias bylas teisėja nepagrįstai atmesdavo jo prašymus, nevertindavo ar netinkamai vertindavo jo pateiktus įrodymus, priimdavo jam nepalankius procesinius sprendimus, nesuteikia teisės į teismo sprendimą reaguoti tokia forma. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo ar teisėjo pažeminimas nepateisinamas ir tais atvejais, kai teismas ar teisėjas netinkamai vykdė savo pareigas, pavyzdžiui, aukštesnių teisminių institucijų panaikinti teismo ar teisėjo sprendimai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-7-385/2006). Taigi, apeliacinio skundo argumentai dėl neva neteisėtų teisėjos sprendimų neturi jokios teisinės reikšmės kvalifikuojant jo veiką pagal BK 232 straipsnį.
12. Apeliantas skunde taip pat teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai nevertino jo veikos
kaip administracinės teisės pažeidimo, numatyto ATPK 1861 straipsnyje (galiojusiame veikos padarymo metu), kuriame įtvirtinta administracinė atsakomybė už trukdymą teismui vykdyti teisingumą, teismo ar teisėjo autoriteto žeminimą. Iš pirmos instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas A. Drižiaus veikos pavojingumą nustatė nenukrypdamas nuo teismų praktikos, t. y. atidžiai vertino nustatytų byloje aplinkybių visumos pavojingumą, tai, kokius adresatus šį informacija pasiekė, kokią reakciją tokia informacija sukėlė ar galėjo sukelti, koks buvo viešumo pobūdis (Lietuvos
Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-476/2014). Kaip jau buvo minėta anksčiau, bylos duomenimis nustatyta, kad apelianto pareiškimas dėl teisėjos nušalinimo, kuriame išdėstyti teisėją A. Survilienę žeminantys teiginiai, buvo išsiųsti Vilniaus apygardos teismo vadovybei, su jo turiniu susipažino, ne tik teismo
pirmininkas, bet ir pirmininko pavaduotoja, raštinės darbuotojai ir kiti teismo
darbuotojai, taip pat šio pareiškimo turinys buvo paviešintas intemetiniame laikraštyje www.laisvaslaikraštis.lt ir tapo prieinamas visuomenei. Šios aplinkybės leido pagrįstai apylinkės teismui padaryti išvadą, jog A. Drižiaus veika buvo tokio pavojingumo laipsnio, kad jam taikytina ne administracinė, o baudžiamoji atsakomybė, todėl teismas tinkamai taikė BK 232 straipsnį.
13. Nors apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl teismo priimtų sprendimų kitose
bylose ir jų pagrįstumo bei netinkamo įrodymų vertinimo, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos teismo priimti sprendimai kitose bylose šioje
baudžiamojoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl A. Drižiaus nuteisimo pagal BK 232 straipsnį, neturi jokios reikšmės apelianto padarytos veikos vertinimui, todėl nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad jei apeliantas mano, kad priimant teismo sprendimus buvo padarytos nusikalstamos veikos, jis turi teisę, vadovaudamasis įstatymais ir juos atitinkančia forma, kreiptis į valstybės institucijas, įgaliotas atlikti ikiteisminį tyrimą.
14. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apylinkės teismo 2018 m. liepos 2 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, keisti šį nuosprendį ar jį naikinti apelianto skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo Aurimo Drižiaus apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
|
|
