Neris Karpuškaitė Akelaitienė
Prieš keletą dienų vieno leidinio žurnalistas man pasiūlė pasikalbėti apie šiandieninę Lietuvą, apie tai, kur man teko pabuvoti prieš metus, kodėl ten atsidūriau ir kaip po visko jaučiuosi. Įvyko ilgas ir man pakankamai nelengvas pokalbis, tačiau nujaučiu, kad publikuojama nebus, matyt, žurnalistas persigalvojo, o, gal, buvo „pergalvotas“... Suprantu, nelengva į saldžią Lietuvos žiniasklaidą įsiterpti su publikacija, kur kalbinama PATVORINĖ...
Idant žodžiai nenueitų vėjais, nutariau juos pasiūlyti leidiniui, bene vieninteliam leidiniui, kuris jų nevynioja į vatą...
Suprantama, pokalbis bus pateiktas vienpusis. Klausimai telieka už kadro.
?..
Apie save?.. Mano profesija – dramos režisierė. Nors dabar, esu apskelbta žemo intelekto patvorine, kaip ne keista, turiu pakankamai aukšto lygio išsilavinimą, įgytą Sankt Peterburgo Teatro meno akademijoje. Esu sukūrusi ne vieną spektaklį Lietuvoje bei už jos ribų. Bene trys mano spektakliai Kauno dramos teatro scenoje sėkmingai buvo vaidinami po daugiau nei dešimt metų. Mano „Didysis geismas“, žiūrovų vadintas „spektakliu apie vėžį“, kadaise pelnęs man karštą žiūrovų meilę bei visus įmanomus apdovanojimus, šiandien prišaukė kažkokių šaltų tarnybų susidomėjimą mano asmeniu, mat leidau sau viešai, spaudoje, prisiminti šio spektaklio statymo periode stebėtas onkologines operacijas ir garsiai ištariau: „šiandien Lietuva serga vėžiu“ . Ar norite kalbėtis apie Tai..?
?..
Taip, tiesa - dirbu ir su paaugliais – gimnazijoje bei viename iš Kūrybos centrų. Ir dabar jau ne teatrui, o būtent paaugliams yra atitekusi mano širdis. Dirbdama su vaikais, jaučiuosi, kad po manęs kažkas liks... Su paaugliais mažai kas nuoširdžiai užsiima, mažai kas gilinasi į jų sudėtingą pasaulėvoką. Jeigu teatre siekiamas darbo rezultatas yra spektaklis, tai dirbdama su vaikais, aš greito regimo rezultato nesiekiu. Tai kūrybinės improvizacijos studija - etiudai, improvizuoti dialogai. Rezultatas – nepilnavertiškumo jausmo atsikratymas, saviugda, saviaukla. Man įdomu bendrauti su paaugliais, aš juos suprantu ir myliu. Aš meldžiuosi už kiekvieną mokinį, kaip už savo vaiką. Jie tai žino ir vertina.
Valandų valandas galėčiau aukoti tam, kad vaikų problemos spręstųsi iš esmės. Deja, tos problemos turbūt slegia tik pačius paauglius, jų tėvelius ir pavienius donkichotiškus mokytojus. Tarp paauglių egzistuoja piktžaizdė - patyčios... Tam, kad ją išnaikinti, reikalingas nuoseklus darbas. Manau, kad dirbtinai išgarsintoji, „Savaitė be patyčių“ ar panašūs vienkartiniai projektai – tai yra tik pasityčiojimas iš pačios problemos. Tai ne tik mano nuomonė - patys paaugliai taip kalba. Juk su jais pačiais niekas nepasišneka, neaptaria šio renginio efektyvumo. Ką tai reiškia „savaitė be patyčių“? Žinot, kaip jie sako: „savaitė – be patyčių, o po jos – visi metai – su patyčiom“... Bet, argi kam nors įdomu, kaip jie patys reaguoja, ką apie tai mano jų tėvai?.. Tai juk ne problemos sprendimas, o tik eilinė biurokratinė fikcija – pridedamas paukščiukas, kad jau „įvykdyta“, o toliau ramiai ir sočiai galima vegetuoti iki sekančių metų savaitės „be“ ko nors...
?..
