Prieš penkerius metus siekdama Prezidentės pareigų Dalia Grybauskaitė pažadėjo „sukurti pilietinę Lietuvą”, „solidarią visuomenę be atstumtųjų”, „įtvirtinti tikrą demokratiją”, paversti „pilietį visateisiu valstybės šeimininku”, kuriam „valdžia tarnauja ir atsiskaito”.
Deja, šalies vadovei šių siekių įgyvendinti nepavyko. Sustiprėjo ne piliečių galios, bet nomenklatūros savivalė. Nomenklatūra šiandien vis įžūliau pamina konstitucines tautos ir piliečių teises. Padidėjo atotrūkis tarp „valdančio elito” ir pažemintos „antrosios Lietuvos”. Valstybė netapo saugiais tautos namais. Per penkerius metus Lietuva neteko beveik 230 000 piliečių: 190 000 iš jų emigravo. Augant bendrajam vidaus produktui, žmonių realiosios pajamos sumažėjo 10 nuošimčių, padidėjo socialinė atskirtis – 30 nuošimčių lietuvių atsidūrę ties skurdo riba. Lietuvio darbo valanda yra viena pigiausių Europoje – už ją darbdavys moka keturis kartus mažiau nei mokama vidutiniškai Europos Sąjungoje.
Lietuvos piliečiai tikrai yra verti oresnio ir teisingesnio gyvenimo, o Lietuva – didesnės sėkmės.
Todėl visų pirma siūlau keisti pačią sistemą: atsisakyti uždaro, neskaidraus nomenklatūrinio valdymo ir įtvirtinti tikrą piliečių ir tautos savivaldą.