Teisėjų taryba – teismų korupcijos stogas

Teisėjų taryba, vadovaujama pirminko pavaduotojo Algimanto Valantino, dar 2017 m. vasario mėn. išnagrinėjo mano teisėjų tarybai skirtą pranešimą apie masinę korupciją teismų sistemoje.

 

Nors nurodžiau, kad jau daug metų esu teisiamas už teisėtą veiklą – žurnalistiką, tačiua teismai yra įvedę cenzūrą, ir viešai spaudo ant Konstitucijos ir įstatymų, juos ignoruoja, ir visus korupcinius sprendimus dengia savo „nepiklausomybe“, A.Valantino atstovaujama teisėjų taryba man atrašė, kad „neturi teisės kištis į teismų darbą“:

 

 

 

 Panašiai atrašė ir STT :

 

 

 

 

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komisijai

Pranešimas apie tai, kaip STT pridengia masinę korupciją Vilniaus apylinkės ir apygardos teismuose

 

Pareiškėjas Aurimas Drižius, a.k. 36808110026

Konstitucijos pr. 23b, Vilnius

2018 m. birželio 25 d.

 

Dar kartą kreipiuosi į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą pranešdamas, kad komiteto pasiūlyti  korupcijos suvaldymo būdai Vilniaus apylinkės ir apygardos teismuose pasirodė visiškai beverčiai.

Komitetas man dėl minėtos korupcijos pasiūlė kreiptis į STT ir Teisėjų taryba. STT man atrašė, kad negali pradėti ikiteisminio tyrimo dėl teisėjų piktnaudžiavimo, nes „teisėjai yra nepriklausomi“ ir „niekas negali reikalauti jų pasiaiškinti dėl sprendimo“.

Teisėjų taryba apskirtai man nieko neatsakė, nors prieš tari tris kartus man atršašė tą pačią nesąmonę – neva „teismai nepriklausomi“.

Kaip žinia, komitetui nurodžiau faktus, kaip Vilniaus apylinikės ir apygardos teismai jau daugiau nei dešimt metų ignoruoja bet kokius įstatymų reikalavimus, klastoja dokumentus ir piktnaudžiauja tarnybine padėtimi.

Buvęs Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Sadeckas dar 2008 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas įvesti cenzūrą, ir uždrausti man savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ rašyti straipsnius, kuriuose A.Sadeckas būtų siejamas su „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Vancevičienė patenkino šį prašymą ir civilinėje byloje Nr. 2-117 734/2009 įvedė cenzūrą – uždraudė man rašyti straipsnius apie Sadecko indėlį minėtame privatizavime.

Nuo to laiko buvau nuteistas septynis kartus dėl cenzūros, kuri kažkodėl buvo pavadinta „teismo sprendimu nevykdymu“, ir aš buvau nuteistas dėl tokio tariamo nusikaltimo, kol galiausiai Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė kolegija B. byloje Nr. 2K-7-205-222/2015 mane visiškai išteisino šioje byloje, nurodžiusi, kad negalima žmogaus teisti už savaite teisėtą veiklą.

Tačiau iki šiol lieku nuteistas dar šešiuose bylose, nes tas pats Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai atsisako panaikinti cenzūrą. Nors jau šešis kartus kreipiausi dėl cenzūros panaikinimo, ir visus šešis kartus minėtų teismų teisėjai atsisakė cenzūrą panaikinti, klastodami savo nutartis ir piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi.

Nors visuose prašymuose įrodinėjau, kad  pilietis A. Sadeckas, būdamas Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku, dar 2008-01-21 kreipėsi į teismą melagingu skundu, kad man, Aurimui Drižiui, būtų uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ skelbti straipsnius, kuriuose pilietis A. būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu bei Gedemino Kiesaus nužudymu. Nors pats A.Sadeckas buvo „Mažeikių naftos“ akcininkas, ką ir pats deklaravo, tačiau jis asmeniškai ir neteisėtai pakeitė „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymus, kad šią įmonę galėtų įsigyti Rusijos kompanija Jukos. Tačiau teismas patenkino šį piliečio A. Sadecko skundą ir uždraudė man savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ spausdinti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

T.y. Vilniaus apylinkės teismo teisėja R.Vancevičienė, patenkinusi piliečio A. skundą, šioje civilinėje byloje jo prašymu įvedė spaudos cenzūrą, ką draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas.

Vien už tai, kad nepaisiau šios cenzūros, ir toliau rašiau straipsnius ir pateikiau dokumentus apie piliečio A. ir jo privačios firmos dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime bei valdyme, ir pateikiau įrodymus, buvau nuteistas net septynis kartus, ir šiuo metu esu teisiamas dar trijose bylose. Visuose šiose bylose pilietis A. Sadeckas davė melagingus parodymus, kad jis niekaip nesusijęs ir niekaip nedalyvavo „Mažeikių naftos“ privatizavime. Galiausiai teismui buvo pateiktas Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra : “Cenzūra-tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio”.

Prevencinis draudimas ateityje rašyti tam tikromis temomis yra neteisėtas.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako : „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus“.

 

Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismai jau šešis kartus atsisakė panaikinti cenzūrą absurdiškais motyvais : pvz., mano prašymą atnaujinti civilinę bylą Nr. 2-5322-501/2010 nagrinėjęs Vilniaus apylinkės teismo teisėjas Zaluba atmetė mano prašymą nustatęs, kad tai, kad A.Sadeckas buvo susijęs su  AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, yra „viešai žinomos aplinkybės“, todėl viešai žinomų aplinkybių skelbimas yra nusikaltimas.

Kitą kartą, kai teismui pateikiau įrodymus, kad A. Sadeckas asmeniškai keitė „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymą o vėliau neigė bet kokias savo sąsajas, to pačio teismo teisėja Fausta Vitkienė atmetė mano prašymą, nes „leidėjas turėjo pareigą ypatingai atsakingai domėtis tiek Seimo archyve esančia medžiaga, teismuose nagrinėtomis bylomis bei kitais, viešais priimamais duomenimis“. Tai dokumento klastojimas – jokie teisės aktai manęs neįpareigoja turėti pareigos „aktyviai ypatingai domėtis Seimo archyve esančia medžiaga“, o teisėja F.Vitkienė, negalėdama sugalvoti kitos labiau įtikinamos priežasties tiesiog suklastojo savo nutartį, įrašydama žinomai melagingus duomenis apie mano tariamą pareigą „domėtis Seimo archyvu“.

Galiausiai, kai net Vilniaus apylinkės prokuratūra ir teismas pripažino, kad „faktas, kad A. Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo, visada buvo žinomas, niekada nebuvo kvestionuojamas nei A. Sadecko, nei prokuratūros“, kreipiausi dar kartą – jau trečią kartą –  kad šis draudimas – rašyti tiesą apie A. Sadecko dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime – būtų panaikintas. Tačiau net tada Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jolanta Vėgelienė atmetė mano prašymą pabaikinti cenzūrą, nes „teismų nutarčių argumentai atitinkame kontekste apie buvusius įvykius negali būti laikoma paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu“.

Penktą kartą teisėja Zoja Monid jau atvirai pasisakė, kad ji spjauna ant Konstitucijoss ir įstatymų – nurodė, kad mano teiginiai apie šiuos teisės aktus „yra deklaratyvūs“.

Visais atvejais teismas nepasisakė dėl mano pagrindinio motyvo – teismas įvedė cenzūrą, kas yra draudžiama tiek Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo. Taip pat teismai nevertino ir melagingų A. Sadecko parodymų, kad jie niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, nors buvo šios įmonės akcininkas, ir privatizavimo įstatymų autorius, tačiau teisme sakė, kad niekaip nedalyvavo šiame privatizavime.

 

Dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų S.Punio, R.Patackienės, V.Švedienės

Minėta Vilniaus apygardos teismo kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą Nr. Nr. 1A-424-562/2014 sugalvojo, kad teisėjų nuomonė yra aukščiau, nei įstatymai ir Konstitucija. Tai paskelbta 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartyje.

 Teisėjai taip pat paskelbė, kad cenzūra yra didesnė vertybė nei žodžio laisvė tokiam teisėjui, kaip Stasys Punys, R.Patackienė ir V.Švedienė.

Jie dar nepasikuklino pamokslauti savo nutartyje : „Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką  Konvencijos 10 straipsnis negarantuoja visiškai neribotos saviraiškos laisvės spaudai net dėl rimtų viešojo intereso klausimų. Įgyvendindami savo teisę Į saviraiškos laisvę spaudos atstovai privalo veikti laikydamiesi savo pareigų ir atsakomybės, kaip reikalaujama Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje. Be to. pagal Konvencijos 10 straipsnį garantuojama apsauga suteikiama su sąlyga, kad jie veikia sąžiningai siekdami pateikti tikslią ir patikimą informaciją sutinkamai su atsakingos žurnalistikos principais…Taigi nagrinėjamu atveju A. Drižiaus teisė skleisti informaciją apibrėžta Įstatymų nustatyta tvarka priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo, dėl kurio nevykdymo jis ir yra nuteistas. Kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant saviraiškos laisvės ir teisės į asmens garbės bei orumo gerbimą konfliktą, prioritetas pagrįstai suteiktas pastarajai vertybei. Priešingas sprendimas iš esmės reikštu, kad naudojantis saviraiškos laisve galima nepaisyti, vykdant pozityviąsias pareigas pagal Konvencijos 8 straipsnį priimtų teismo sprendimų dėl asmens garbės ir orumo gynimo. Tokia situacija būtu nesuderinama su teisinga Konvencijos 8 ir 10 straipsnyje garantuojamų teisių pusiausvyra“.

Nors Lietuvos įstatymai a priori draudžia skelbti tik informaciją, kuri skatina neapykantą ir diskriminaciją, tačiau minėta trijulė nutarė, kad pvz., net toks sakinys „A. Sadeckas pilasi „Mažeikių naftos“ benziną“ būtų kriminalas, nes „nevykdomas teismo sprendimas“.

Tačiau Aukščiausiojo teismo kolegijos nutartyje yra visai kitaip išdėstyta nuomonė apie spaudos laisvę : „bet koks draudimas skleisti informaciją negali prieštarauti teisės aktuose įtvirtintai vienai pagrindinių žmogaus teisių – teisei į informacijos laisvę. Informacijos laisvė įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje: kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. ..atsižvelgiant į pirmiau nurodytas teisės aktų nuostatas, šiai bylai aktualaus teismo sprendimo negalima būtų traktuoti kaip draudimo publikuoti bet kokius rašinius, nes draudimas skleisti bet kokio pobūdžio informaciją, nepriklausomai nuo jos teigiamo ar neigiamo pobūdžio, nesuderinamas su įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisve.

Iš A. Drižiui inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymo ir kartu iš jo paskelbtų publikacijų – pavadinimais: „Mafija visiškai užvaldė Generalinę prokuratūrą“, „Aukščiausiasis teismas dar kartą patvirtino – rašyti tiesą yra nusikaltimas“, „Mafijos teisėjai, prokurorai ir žurnalistai“ – matyti, kad šių publikacijų esmė yra kritika prokuratūrai, teismams, tyrusiems bei nagrinėjusiems A. Drižiaus bylas.

Antai: „Bet kokie A. Drižiaus bandymai atnaujinti bylą dėl draudimo sieti A. Sadecką su „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu atsimuša kaip į sieną. Prokuratūra ir teismai ignoruoja akivaizdžius įrodymus.“ Taip pat publikacijose pateikiama informacija apie tai, už ką pats A. Drižius buvo nuteistas arba kokie sprendimai dėl jo yra priimti, pvz.: „[…] kaip žinia, teisėjas A. Pažarskis nuteisė LL redaktorių Aurimą Drižių […]“, „Kadangi teisėjos R. Vancevičienės sprendimas pasiekė redakciją jau po to, kai buvo suėjęs terminas apskųsti šį sprendimą, jis įsiteisėjo […]“; „Laisvas laikraštis“ buvo uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu“; „Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismas patenkino šį nepagrįstą ir melagingą ieškovo Alvydo Sadecko ieškinį, ir vėliau A. Drižius buvo nuteistas net trijose baudžiamosiose bylose […]“; „Kaip žinia, „Laisvo laikraščio“ redaktorius Aurimas Drižius yra nuteistas net trijose baudžiamosiose bylose dėl teismo sprendimo nevykdymo, nes savo straipsniuose aprašė, kaip A. Sadeckas ir jo bendrovė „Ekskomisarų biuras“ dalyvavo nusikalstamame AB „Mažeikių nafta“ privatizavime, ir kaip uždirbo iš to milijonus“. Taigi publikacijose A. Drižius, minėdamas arba neminėdamas A. Sadecką, komentavo ar reiškė neigiamą požiūrį apie teismų sprendimus, prokuratūros darbą, kai kuriais atvejais informavo apie faktus bylose (pvz., cituodamas teismo sprendimo dėl prevencinio ieškinio turinį), iš kurių ir išplaukia A. Sadecką liečiantys teiginiai. Vadinasi, informacijos, nuomonės skleidimas, pateikiant kritinį teisėjų bei prokurorų darbo vertinimą tiriant ir nagrinėjant tokias bylas, savaime nereiškia teisės pažeidimo ir teismo sprendimo civilinėje byloje, kuriuo uždrausta publikuoti rašinius apie A. Sadecką (siejant jį su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu), nevykdymo, t. y. nusikalstamos veikos BK 245 straipsnio prasme objektyviųjų požymių buvimo. Pažymėtina, kad skundžiamuose teismų sprendimuose – pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje – iš esmės formaliai nurodyta, kad A. Drižius rašiniuose siejo A. Sadecką su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šio: bendrovės privatizavimu, tačiau nevertintas straipsnių kontekstas, turinys, jų tematika. Atsižvelgus : Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo prasmę ir tikslus bei įvertinus jame suformuoto draudimo abstraktumą, darytina išvada, kad šiuo atveju A. Drižiaus veiksmai, dėl kurių jis pripažintas kaltu, nesudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, sudėties“.

Visi išvardinti teisėjai padarė didelę žalą man ir valstybei, nes jie ne tik kad mane nuteisė, tačiau niekaip nevertino „nukentėjusiojo“ A.Sadecko melagingų parodymų. Be to, nuosprendyje buvo formuluojama, jog rašymas, žurnalistika prilyginama nusikalstamai veikai.

Dėl nusikalstamos Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos Nidos Vigelienės veiklos

Negana to, teisėja Nida Vigelienė nuteisė Aurimą Drižių, net savo nuosprendyje baudžiamojoje byloje nr. Nr. 1-1034-576/2013 pripažinusi, kad jis sakė tiesą, tačiau tai „nėra teisiškai reikšminga“.

Tačiau šiuo atveju svarbu yrą kas kita – teismas A.Drižiui ir „Laisvam laikraščiui“ buvo įvedęs cenzūrą, nes neva jo rašiniai šmeižia, neatitinka tikrovės ir žemina Alvydą Sadecką. Šiuo atveju pati teisėja pripažįsta, kad A.Drižius parašė tiesą, tačiau tai „nėra teisiškai reikšminga“.

N.Vigelienė savo nuosprendyje rašo : „Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjimo teisme ribas nustato kaltinamasis aktas. Šiuo atveju A.Drižius kaltinamas nevykdęs teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, pagal LR BK 245 str., todėl kaltinamojo A.Drižiaus pozicija, kad jis kaltinime nurodytu teiginiu išsakė tiesą, esant įsiteisėjusiam ir nepanaikintam 2009-04-10 teismo sprendimui, nėra teisiškai reikšminga“.

Savo nuosprendyje teisėja N. Vigelienė nurodė, kad neturi pagrindo netikėti specialisto parodymais, tačiau kažkodėl nieko nepasisakė apie tai, kad ta pati specialistė Laima Kalėdienė, Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, habilituota daktarė, profesorė, atsakė, ką reiškia terminas “dalyvauti privatizavime” – t.y. “atlikti veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas”.

Nors teisėjai Vigelienei buvo pateikta dešimt dokumentų, kokius veiksmus A.Sadeckas atliko, privatizuojant “Mažeikių naftą”, tačiau teisėja apsimetė, kad nebemoka lietuvių kalbos, ir savo nuosprendyje parašė, kad “dar pažymėtina, kad nukentėjusysis ASadeckas duodamas parodymus teisme šioje byloje buvo įspėtas už melagingų parodymų davimą, prisiekė nustatyta tvarka ir priesaiką pasirašė. Teismas nenustatė, kad Alvydas Sadeckas melagingai liudijo teisme ar tyčia pateikė tikrovės neatitinkančias žinias”.

Specialistė sako, kad terminas “dalyvauti privatizavime” reiškia “atlikti veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas”, A. Sadeckas prisiekęs sako, kad jis niekaip šiame privatizavime nedalyvavo, A. Drižius pateikė įrodymus, kokius veiksmus A. Sadeckas atliko šiame privatizavime, tačiau teisėja N.Vigelienė pamiršta lietuvių kalbos žinias, ir vėl išsuka A. Sadecką nuo baudžiamosios atsakomybės už melą, nurodydama, kad jis nemelavo.

Tai yra sąmoninga tyčinė teisėjos N.Vigelienės veiklą, suvokiant, kad ji teisia ir nuteisia tiesą sakantį kaltinamąjį A. Drižių pagal melagingus “nukentėjusiojo” A. Sadecko parodymus ir skundą.

Nors LT Konstitucijos 44 str. 1 d. numato, jog masinės informacijos cenzūra draudžiama, o šio str. 2 dalis nurodo, jog draudžiama valstybės įstaigoms, taigi, ir teismams, uzurpuoti informacijos kontrolę, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja, veikdama Lietuvos Respublikos vardu tarsi nutarė, jog Lietuvos Konstitucijos 44 str. prieštarauja Konstitucijos 25 str. – tačiau į Konstitucinį Teismą nesikreipė, kad išaiškintų, kaip sistemiškai šie du straipsniai taikomi įstatymų įgyvendinime, ir teisminėje praktikoje, ir ar tikrai jie vienas kitam prieštarauja.

Teisėja N. Vigelienė tiesiog nutarė, jog Konstitucijos 25 str. reiškia absoliučią minčių, sąžinės, informacijos kontrolę, rašymo cenzūravimą, ir nusprendė, jog LR Konstitucijos 44 str. šiame ginče neaktualus. Pasirėmė užsienio šalių praktika, nors Jungtinė Karalystė yra teisminio precedento (angį. Common law) šalis, o Lietuva tokia nėra (Lietuva – civilinės teisinės sistemos šalis), ir Lietuvoje, teismas priimdamas sprendimus, vadovaujasi visų pirma teise – įstatymu, o ne precedentu, ir dar užsienio šalies. Aukščiausias šalies įstatymas yra LR Konstitucija, ir ja nesivadovauti, o vadovautis Jungtinės Karalystės teismų praktika – tai ne nekompetencija, o tyčinė ir piktybinė veika, kuria padaryta man žala, nes teisėjai žinojo ar turėjo žinoti, jog remiantis Konstitucija, kuria jie nesivadovavo, teisėjai Lietuvoje klauso pirma įstatymo – o Jungtinės Karalystės teisminė praktika neįeina į Lietuvos teisės, įstatymų, poįstatyminių aktų, sąvadą.

Minėta teisėja taip pat visiškai tyčia nevertino mano pateiktų dokumentų, jog prokuratūra atsisakė tęsti bylą ne dėl to, jog A.Sadeckas nepadarė nusikalstamos veiklos, bet kad nuo prevencinio ieškinio pridavimo praėję 5 metai, ir neva suėjusi veikos senatis. Teisėja, veikdama valstybės vardu, tyčia diskredituodami Lietuvos Respubliką, ir darydami jai žalą, išaiškino tuos teismų sprendimus ir prokurorų nutarimus visiškai kitaip, negu ten yra parašyta – taip tyčia veikė, norėdami daryti žalą valstybei, ir teisingumui, ir man, laikraščio leidėjui.

Dėl cenzūros buvau nuteistas penkis kartus

Nuo 2010 metų iki pat 2015 metų buvau dėl neteisėtos cenzūros nuteistas septynis kartus, tačiau du paskutinius kartus Aukščiausias teismas mane išteisino, nurodęs, kad teisti už savaime teisėtą veiklą negalima.

T.y. buvau nuteistas :

2010- 04-26 Vilniaus m. 2 apyl. teismo pagal LR BK 245 str., baudžiamojoje byloje Nr. 1-257-648/2010 – 2010 m. balandžio mėn. 26 d. nuosprendžiu – laisvės apribojimu ir bauda už „Laisvame laikraštyje“ išspausdintus teiginius:

„<■■■> A. Sadeckas teisme norėjo paneigti, kad jo firma „Ekskomisarų biuras“ niekaip nedalyvavo AB „Mažeikių nafta“ privatizavime, kad j i niekaip nėra susijusi su tariamos studijos apie šios. įmonės privatizavimą rengimu, ir kad j i niekaip nesusijusi su buvusiu šios įmonės direktoriaus G. Kiesaus dingimu ir nužudymu. <…>“

„ < ■> Tam, kad nuslėpti „Ekskomisarų biuro“ ryšį su G. Kiesaus dingimu A. Sadeckas teisme melavo, kad V. Grigaravičius niekada nėra dirbęs UAB „Ekskomisarų biuras”. < . „ > „

,,<■■■> Todėl labai gali būti, kad „Ekskomisarų biuras“ tuos pinigus, skirtus G. Kiesaus nužudymo tyrimui, perdavė V. Grigaravičiui neoficialiai… <…>“

„<…> … jo firma „British and Baltic Vilnius” ir buvo Įsikūrusi ,,Ekskomisarų biuro“ patalpose Traidenio gatvėje, ir j i neteisėtai iš ,,Mažeikų naftos“ pervestus 8 mln. litų iš karto pervedė tam pačiam „Ekskomisarų biurui“. <…>“ Vėliau visi tie „Mažeikų naftos“ milijonai atsidūrė „Ekskomisarų biuro“ sąskaitose… <…>“

2011- 06-29 Vilniaus m. 2 apyl. teismo pagal LR BK 245 str., baudžiamojoje byloje Nr. 1-693-503/2011 už tokius „Laisvame laikraštyje“ išspausdintus teiginius :

„<…> teisėjas A. Pažarskis nuteisė LL redaktorių Aurimą Drižių už tai, šis nevykdė kitos šio teismo teisėjos Raimondos Vancevičienės sprendimo uždrausti „Laisvam laikraščiui11 spausdinti straipsnius, kuriuose buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas būtų siejamas su viena naftą perdirbančia įmone (jos pavadinimo LL skelbti negali, nes už tai A. Sadeckas iškels A. Drižiui dar vieną baudžiamąją bylą), jos privatizavimu bei šios įmonės vadovo nužudymu. <…>“

2011-09-26 Vilniaus m. 2 apyl. teismo pagal LR BK 154 str. 2 d., baudžiamojoje byloje Nr. 1A-964/2011 laisvės apribojimu už teiginius:

„<…> A.Sadeckas teisme norėjo paneigti, kad jo firma „Ekskomisarų biuras“ niekaip nedalyvavo AB „ Mažeikių nafta“ privatizavime, kad j i niekaip nėra susijusi su tariamos studijos apie šios įmonės privatizavimą rengimu, ir kad j i niekaip nesusijusi su buvusiu šios įmonės direktoriaus G.Kiesaus dingimu ir nužudymu. <…>“

„<…> Tam, kad nuslėpti „Ekskomisarų biuro“ ryšį su G. Kiesaus dingimu A. Sadeckas teisme melavo, kad V. Grigaravičius niekada nėra dirbąs UAB ,, Ekskomisarų biuras <… > „

„<…> Todėl labai gali būti, kad „Ekskomisarų biuras“ tuos pinigus, skirtus G.Kiesaus nužudymo tyrimui, perdavė V. Grigaravičiui neoficialiai… <…>“

2011-12-21 Vilniaus m. 2 apyl. teismo pagal LR BK 245 str., 2013-10-18 Vilniaus miesto apyl. teismo pagal LR BK 245 str. baudžiamojoje byloje  Nr. 1-1034-576/2013 laisvės apribojimu už frazę:

„<…> Aš tai išbandžiau, nes pats esu nuteistas pagal melagingus A. Sadecko parodymus, kad jis neva nedalyvavo AB „Mažeikių naftos“ privatizavime“.

2014- 03-06 Vilniaus miesto apyl. teismo pagal LR BK 245 str., baudžiamojoje byloje Nr. 1-258-503/2014 – areštu ir bauda už teiginius :

55<–> Tam, kad nuslėptų buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko nusikaltimus, prokuratūra griebėsi dar negirdėto triuko – nutarė, kad nors A. Sadeckas pats asmeniškai taisė įstatymo projektą pagal kurį buvo privatizuota AB „Mažeikių nafta“, tai nereiškia, kad jis dalyvavo šios įmonės privatizavimo procese. Nors A. Sadeckas asmeniškai gaudavo iš „Williams“ po 300 litų už valandą konsultacijų buvo „Mažeikių naftos bendrasavininkas, būdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku, ragino kitus komiteto narius balsuoti už privatizavimą, ir pats pasirašė komiteto pritarimą, prokuratūros nuomone, A. Sadeckas nėra niekaip susijęs nei su AB „Mažeikių nafta“, nei su šios įmonės privatizavimu,

Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų Miroslavo Gvozdovičiaus, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Stasio Punio, Daivos Kazlauskienės, Ryšardo Skirtuno

 

Minėti teisėjai nuteisė mane dėl cenzūros baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 1A-964/2011, visiškai nekreipdami dėmesio į įstatymų ir Konstitucijos reikalavimus, melagingus „nukentėjusiojo“ A. Sadecko  parodymus, todėl šių teisėjų nutartys ir veiksmai šioje byloje turi būti pripažinti neteisėtais ir nusikalstamais.

 

Motyvai, kodėl šis nuosprendis yra neteisėtas, yra išdėstyti anksčiau.

 

Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos Kasimovienės neteisėtos ir nusikalstamos nutarties

 

Minėta teisėja, nagrinėdama mano prašymą panaikinti cenzūrą civilinėje byloje Nr. A2-5412-600/2016, 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi pritaikė Konstitucijai senaties terminą, puikiai žinodama, kad Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas galioja visą laiką ir visais sezonais. Vilniaus apylinkės teismas neteisėtais nutarimais penkis kartus atmetė mano prašymus atnaujinti bylą ir panaikinti cenzūrą, o praėjus penkeriems metams, nurodė, kad suėjo senaties terminas.

Tai dar kartą įrodo, kad prieš mane veikia nusikalstamas teisėjų susivienijimas.

 

Dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjo Gintaro Dzedulionio persekiojimo už kritiką

Galiausiai Vilniaus apygardos teismo teisėjas Gintaras  Dzedulionis, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1A-369-365/2016, ir atmetęs mano skundą,  2016 m. birželio 9 d. man žodžiu išaiškino, kodėl aš šiame teisme visada esu nuteisiamas – tik todėl, kad kritikuoju „teisėsaugą“.

Gavau teisėjo Gintaro Dzedulionio man teisme perskaityto moralo garso įrašą. Šis teisėjas kartu su savo kolegomis Jolanta Čepukėniene ir Alenu Piesliaku mane nuteisė birželio 9 d. nutartimi už tariamą buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko šmeižtą. Vien už tai, kad parašiau savo straipsniuose, kad buvau daug kartų nuteistas pagal melagingus A.Sadecko parodymus, o minėtas teismas nusprendė, kad tai šmeižtas dėl vienintelės priežasties – nėra įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kad A.Sadeckas davė melagingus parodymus.

Tačiau prokuratūra ir teismai jau daugiau nei aštuoni metai klastoja savo nutartis A. Sadecko naudai, todėl pasiekti, kad jis būtų nuteistas dėl melagingų parodymų – neįmanoma misija. „Visa teismų sistema klastoja savo nutartis A.Sadecko naudai“, – pripažino mano nuomonę kaip pagrįstą Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas G.Rainys kitoje byloje, kurioje A.Sadeckas taip pat kaltino mane šmeižtu. Tačiau šioje byloje svarbu kas kita – teisėjas G.Dzedulionis man nepatingėjo paskaityti moralo, iš kurio aš supratau, kad vienintelė priežastis, kodėl aš esu nuteistas – kad „per aštriai kritikuoju teisėsaugos institucijų darbą“. „Gal jums reikėtų truputį pakeisti savo poziciją“, – tiesiai šviesiai man pasakė teisėjas G.Dzedulionis.

Sėdėjau ir netikėjau savo ausimis – teisėjas man tiesiai šviesiai pasakė, kad jam nerūpi jokie įstatymai, nors įstatyme parašyta, kad „teisėjas klauso tik įstatymo, niekas negali jam daryti įtakos“. Nors LR Konstitucija sako, kad „draudžiama persekioti už kritiką“, teisėjas G. Dzedulionis tai daro, ir tai atvirai deklaruoja.

Čia pirmą parką G. Dzedulionis man teisinosi, kad „teisėjai irgi žmonės“, jie bandė žiūrėti į mano situaciją per „įvairias prizmes, tačiau kolegija vis dėlto nutarusi, kad turi mane nuteisti. Beje, įdomu, kad apie mano argumentus, kodėl aš manau, kad esu nuteistas pagal melagingus A. Sadecko parodymus, minėta „kolegija“ nepasisakė nė žodžio.

Toliau pažodžiui pateikiamas teisėjo G. Dzedulionio moralas, birželio 9 d. skaitant šio teismo nutartį:

„Vilniaus apygardos teismo nutartis. Apygardos teismo teisėjų kolegija išnagrinėjo nuteistojo Aurimo Drižiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A.Drižius buvo nuteistas bauda pagal BK str. Teisėjų kolegija nutaria : nuteistojo Aurimo Drižiaus apeliacinį skundą atmesti.  Norėčiau A.Drižiui paaiškinti spendimo motyvus – jus savo apeliacinį skundą motyvavote tuo, kad buvo prokurorės Kisinienės ir teisėjos Norkūnaitės nutartys, kuriuose buvo išsakyta nuomonė, kad A.Sadecko parodymai neatitinka tikrovės. Nenoriu aš ginčytis su tomis aplinkybėmis ar su savo kolegomis, tačiau aš noriu pasakyti, kad šiuose bylose tas klausimas nebus niekada nagrinėjamas. Kolegija žiūrėjo į tą jūsų skundą per tą prizmę, kurią nurodė apygardos teismas, ji žiūrėjo ir per tą nuostatą, kurią išsakė Aukščiausiasis teismas. Tai yra ne per tą draudimą, o kitaip tariant, kad tai yra žmogaus teisės rašyti apie teisėsaugos institucijų darbą. Mes bandėme žiūrėti į šią visą situaciją ir per šią prizmę. Bet, užkliuvo vienas momentas, kurio mes niekaip negalėjome išspręsti. Bet kurie jūsų straipsniai, kurie yra rašomi apie teisėsaugos institucijų darbą, jie akcentuoja labai didelį dėmesį į jūsų ir A.Sadecko tarpusavio santykius. Tos aplinkybės, jos dominuoja bet kokį straipsnį jūs berašytumėte. Gal jums reiktų biškį pakeisti savo poziciją, nes…čia gal ne mūsų nutarties dalykas, bet toks pastebėjimas. Po Aukščiausiojo teismo nutarties keičiasi požiūris į tą jūsų situaciją, po bižki. Gal būt, jums nereikia taip aštriai akcentuoti viso dėmesio, rašant apie teisėsaugos institucijų darbą. Va tokia yra situacija.

– A.Drižius : Jūs žiūrėkite įstatyme, kaip parašyta, o ne mano santykių su Sadecku. Žiūrėkite, kaip parašyta įstatyme, o jūs dabar teisinatės prieš mane, baikite tas nesąmones.

– Teisėjų kolegija yra gyvi žmonės, kurie žiūri normaliai į tą situaciją. Taip nebuvo, kad viens du ir priėmė nutartį.

– Taigi aš suprantu, kad jūs atsiskaitote tam Sadeckui? Tai ne naujiena.

– Aš Sadecko nesu matęs akyse.

– Tai sakote, kad Sadeckas niekaip nesusijęs su „Mažeikių naftos“ privatizavimu? Jūs galite man įrodinėti, kad juoda yra balta, tačiau aš vis tiek matysiu, kad juoda yra juoda.

– Ponas Drižiau, aš pilnai pritariu Norkūnaitės išvadoms dėl to, bet šioje byloje šie klausimai nėra nagrinėjami.

Beje, tai pačiai teisėjų kolegijai buvo pateikti įrodymai, kad A. Sadeckas asmeniškai taisė „Mažeikių naftos“ reorganizavimo įstatymą, po kurio jis buvo privatizuotas ir iš jo dingo „Nacionalinio saugumo pagrindų“ įstatymo nuostata, kad strateginės Lietuvos įmonės gali būti parduodamos tik NATO šalyse registruotoms įmonėms, be to, daug kartų svarstė „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymo pakeitimus, pats juos asmeniškai taisė, tačiau teisėjo D. Dzedulionio nutartyje aiškinama, kad A. Sadeckas niekaip nesusijęs su minėtu „Mažeikių naftos“ privatizavimu.

Galima būtų pagalvoti, kad teisėjai nemoka lietuvių kalbos ir nesupranta, ką reiškia terminas „dalyvauti privatizavime“, tačiau net ir čia teisėjams buvo suteikta pagalba. Teisme apklausta Lietuvių kalbos instituto profesorė Kalėdienė termina „dalyvauti privatizavime“ paaiškino taip – „atlikti veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas“. Nors A. Sadeckas atliko esminius „Mažeikių naftos“ privatizavimo veiksmus, t.y. keitė privatizavimo įstatymus ir sprendė, kam ir kokiomis sąlygoms gali būti parduotos valstybės valdomos „Mažeikių naftos“ akcijos, tačiau teismai iki šiol galvoja, kad A. Sadeckas niekaip nėra susijęs su minėtu privatizavimu.

Dėl tariamo „turto prievartavimo“

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Olegas Zaicevas 2013 m. gruodžio 9 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-242-270/2013 paskelbė man nuosprendį, kuriuo pripažino mane kaltu, ir nuteisė pagal LR BK 181 str. 1 d.

Teisėjas O. Zaicevas į nuosprendį įrašė žinomai melagingus duomenis, kuriuos pats sugalvojo, nes baudžiamojoje byloje jų nėra. Tai padarė sąmoningai ir tyčia, norėdamas mane nuteisti, tokiu būdu padarė nusikaltimą, kuris įvardijamas kaip dokumento klastojimas.

Teisėjas O. Zaicevas mane nuteisė už tariamą turto prievartavimą – neva aš, “neturėdamas teisėto pagrindo”, reikalavau iš piliečio Alvydo Sadecko 21 tūkst. Litų, grasindamas paskelbti apie jį tam tikrą informaciją.

Teisėjas O. Zaicevas pasiūlymą A. Sadeckui atlyginti žalą, kurį jis padarė man, Aurimui Drižiui, neteisėtai persekiodamas nuo 2008 m., prilygino turto prievartavimui.

Nors iš elektroninio susirašinėjimo šioje byloje buvo akivaizdu, kad buvo siūlomas taikos susitarimas :

2010-09-08 08.46 vai. siuntėjas Aurimas Drizius iš elektroninio pašto ll@centras.lt atsakant į 2010-09-02 reikalavimą dėl duomenų paneigimo advokatui M. Kukaičiui rašė: „…tai kad negaliu -būtent tavo klientas mėgsta nepilnametes dar nuo audringos jaunystes – ne veltui apie tai rašė litva sovietskaja (išprievartavimas – sunkus nusižengimas?, čia labai švelniai), tačiau aš taikus žmogus, seniai siūliau sudaryti taika, tik uz visus teismus ir baudžiamas bylas pirma atlyginkite zala, ir atsisveikiname“;

2010-09-08 11.34 vai. M. Kukaitis iš elektroninio pašto mindaugas@kukaitis.lt į gautą laišką paklausė „Aurimai, Ar teisingai supratau, kad reikalauji pinigu ir tuomet nerašysi apie mano klientą. Jeigu taip – tai kiek reikia sumoket? Adv. Mindaugas K.“,

2010-09-08 11.55 vai. siuntėjas Aurimas Drizius iš elektroninio pašto ll@centras.lt advokatui M. Kukaičiui rašė: „aš tik sakau – tegul tas tavo klientas gražina tai, ką iš mūsų pavogė (civiliniai ieškiniai, advokatai, etc), o kiek jų buvo per tuos aštuonis metus, aš jau ir nebegaliu suskaičiuoti, tai kad pats skaičiuok“,

2010-09-08 22.49 vai. M. Kukaitis iš elektroninio pašto mindaugas@kukaitis.lt į gautą laišką paklausė: „Bet taip ir nesupratau – ar po to būtų atspausdinti visi paneigimai ir daugiau nebūtu nė vieno straipsnio ir teiginio apie A. Sadecką? Adv. Mindaugas K.“

2010-09-09 09.06 vai. siuntėjas Aurimas Drizius iš elektroninio pašto ll@centras.lt atsakant M. Kukaičiui nurodo: „ pats supranti, kad ir mes jums, ir jums mums jau iki kaklo įgrisome, tai jeigu ir bus rašoma, tai tik gražiai“,

2010-09-10 siuntėjas aurimas drijongas iš elektroninio pašto drijongas@gmail.com atsiuntė M. Kukaičiui sekantį laišką; „sveikas, midaugai, paskaičiavau tavo kliento padarytus nuostolius -didžiausi dar 2008 m, kai pagal civiline byla pervedžiau jam 10 tukst. litu, paskui buvo dar du pavedimai po 3 tukst. litu, o šiemet tavo kolegoms uz skundus aukščiausiam teismui suplojau dar 6 tukst. Aišku, tų išlaidų buvo ir daugiau, nes čia neskaičiuoju baudžiamųjų bylų ir nervų, tačiau tiek jau to. Grubiai išeina 21 tukst. litų tiesiogines žalos, tačiau jeigu sutarsime del taikos, turiu dar viena prašymą – tegul tavo klientas atsiima is antstolių visus sprendinius del kabailos ir duoda jam ramybę“,

2010-10-04 13.54 vai. M. Kukaitis iš elektroninio pašto mindaugas@kukaitis.lt laiško gavėjui A. Drižiui ll@centras.lt rašė: „Labas Aurimai, as visa informacija perdaviau klientui ir jokio atsakymo neturiu. Adv. Mindaugas“,

Teisėjas O. Zaicevas nuosprendyje nurodė, kad „…kaltinamojo parodymai, jog jis pats jaučiasi nukentėjęs finansiškai nuo A. Sadecko ir jam pačiam yra padaryta didžiulė žala, o nepalankius sprendimus jis yra apskundęs, dėl ko procesinių dokumentų paruošimui jis taip pat turėjo išlaidų, o jam bylos buvo „sukurtos pagal melagingus A. Sadecko parodymus“ (t. 2, b.l. 160,161), kaltinamojo atsakomybės už padarytą veiką nešalina. Kaip matyti, iš A. Drižiaus prašymo atnaujinti civilinę bylą Nr.2-117-734/09, paaiškėjus naujoms aplinkybėms (t.2, b.l. 164-169), toks prašymas teismui buvo parengtas tik 2012-07-16, tuo tarpu veiksmus, kuriais kaltinamas A. Dryžius šioje baudžiamojoje byloje, atliko iki prašymo pateikimo, todėl kaltinamojo A. Drižiaus parodymai, kad jis nukentėjo ir jam A. Sadecko veiksmais yra padaryta didžiulė žala yra tik deklaratyvūs, jokiais faktiniais bylos duomenimis nepagrįsti teiginiai. Byloje nėra jokių kitų duomenų, kad A. Sadeckas yra skolingas A. Drižiui, todėl A. Drižius pareikšdamas A. Sadeckui reikalavimą per jo teisėtą atstovą advokatą M. Kukaitį sumokėti 21000 Lt, suvokė, kad toks jo reikalavimas yra neteisėtas, kad jis reikalauja perduoti svetimą jo atžvilgiu turtą…“.

Teisėjas O. Zaicevas puikiai žinojo, kad mano prašymas atnaujinti civilinę bylą Nr.2-117-734/09, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, buvo paduotas ne 2012-07-16, kaip jis nurodo nuosprendyje, o žymiai anksčiau, ir tai buvo ne kartą pabrėžta, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą.

Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus, veikdami tiesiogine tyčia,  daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad nesilaikiau šios neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros. Visi šie minėti pareigūnai niekaip nevertino galimai melagingų A.sadecko parodymų, kad jis niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ privatizavimu.

Vienintelė teisėja Baltušytė nurodė pradėti ikiteisminį tyrimą A. Sadecko atžvilgiu baudžiamoje byloje Nr. PK-1599-754/2015:

„LR BPK 409 str. 4 d. numatyta, jeigu nagrinėjant privataus kaltinimo bylą teisme paaiškėja, kad kaltinamas asmuo galimai padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas, privataus kaltinimo procesas nutraukiamas ir bylos medžiaga perduodama prokurorui. Privatus kaltintojas pagal priešpriešinį skundą Aurimas Drižius prašo Alvydą Sadecką patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 235 str., t. y. dėl veikos, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas (LR BPK 409 str. 4 d.). Iš Alvydo Sadecko ir Aurimo Drižiaus skundų ir paaiškinimų taikinamuosiuose posėdžiuose matyti, kad jų nurodytos ir prašomos kvalifikuoti pagal LR BK 154  str. 2 d. bei 235 str. veikos yra tarpusavyje susiję, todėl turi būti nagrinėjamos vienoje byloje.

Alvydo Sadecko skunde nurodytos veikos, dėl kurių prašoma Aurimą Drižių traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 154 str. 2 d., turi visuomeninę reikšmę, nes veikų aprašyme nurodyta, kad internetinio tinklapio www.laisvaslaikraštis.lt ir savaitraščio „Laisvas laikraštis“ 2015-02-02 – 2015-03-05 publikacijose rašoma: „Kaip A. Sadeckas valdo absoliučiai korumpuotą teismų sistemą“, „Visiškai parsidavęs Vilniaus miesto apylinkės teismas, …teismo teisėjai klastoja savo nutartis A. Sadecko naudai“, „Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkė Loreta Braždienė: „Tai, kad šio teismo teisėjai masiškai klastoja dokumentus ir ignoruoja įstatymus, nėra pagrindas nušalinti teismą““, todėl yra pagrindas prokurorui pradėti baudžiamąjį procesą pagal LR BPK 409 str. 1 d.“.

Visi išvardinti teisėjai padarė didelę žalą man ir valstybei, nes jie ne tik kad mane nuteisė, tačiau niekaip nevertino „nukentėjusiojo“ A.Sadecko melagingų parodymų. Be to, nuosprendyje buvo formuluojama, jog rašymas, žurnalistika prilyginama nusikalstamai veikai.

Dėl nusikalstamų Vilniaus apygardos ir Generalinės prokuratūros prokurorų veiksmų

Prokurorai Gediminas Jukna, Darius Čaplikas, D.Kisinienė, būdami teisininkais ir puikiai žinodami, jog Konstitucija yra vientisas teisės aktas, ir galioja visoje Respublikoje ir visą parą, tyčia tęsė savo neteisėtą veiką ir diskreditavo Lietuvos Valstybę, trukdė teisingumui, o būtent, jie žinodami, jog masinės informacijos cenzūra draudžiamą tyčia vedė tyrimą iki teismo, o vėliau tyčia prieštaravo, kad būčiau išteisintas, palaikė masinės informacijos draudimą, taigi, antikonstitucinius veiksmus, pažeidė pareigūno tarnybinę etiką, ir nuostatas, tarnauti valstybei ir jos žmonėms.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas neskundžiamose nutartyse 2015 03 31 ir 2015 10 01 pažymėjo, jog šie du nuosprendžiai prieštarauja pamatinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 str. ta apimtimi, jog demokratinėje visuomenėje teisė gauti ir skleisti informaciją yra universali norma, ir pažymėjo, jog Konstitucijos 25 ir 44 straipsniai vienas kitam, neprieštarauja, o kaip tik, vienas kitą papildo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje numatyta, jog žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką žmogaus sveikatą garbę ir orumą privatų gyvenimą dorovę; to paties įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse. Šiais klausimais plačiai yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas: demokratinėje visuomenėje laiduojama teisė laisvai formuoti savo nuomonę apie visuomeninius reikalus, laisvai juos aptarinėti; bendriausias viešų diskusijų visuomenės gyvenimo klausimais tikslas – ieškoti visuomenei rūpimos tiesos (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d. nutarimas). Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra viena iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją yra viena pagrindinių žmogaus laisvių (Konstitucinio teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).’* Taigi, 2 instancijų teismų teisėjai, žinodami arba turėdami žinoti, būdami teisės profesionalai, ir sekdami arba turėdami sekti ir aukštesniųjų teismų naujienas, išaiškinimus, bei žinodami nurodymus juos taikyti praktikoje, tyčia iškraipė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. taikymą, ir tyčia neigė LR Konstitucijos 44 str. egzistavimą.

LAT teisminio nagrinėjimo metu be kita ko, buvo patvirtinta, jog remiantis lietuvių kalbos taisyklėmis, A.Sadeckas gali būti siejamas su AB „Mažeikių nafta“, buvo išaiškintas lietuvių kalbos žodis „sietis, būti susijusiam“. Pirmosios ir antrosios instancijos teismų teisėjai tyčia, trukdydami teisingumui, nesiaiškino lietuvių kalbos žodžių reikšmių, jeigu patys nesuprato, turėjo prašyti ekspertų pagalbos, nes teismas turi vykdyti teisingumą, o ne siekti bet kokiomis priemonėmis žmogų nuteisti, atmetant jo turimus įrodymus, paaiškinimus.

Dėl nepagrįsto persekiojimo aš patyriau žalą, buvo sugriauta mano reputacija, be to, priėmus Vilniaus apygardos teismo nuosprendį, aš, būdamas nekaltas, buvau priverstas atlikti priverčiamuosius darbus valstybės įstaigoje, buvo apribota mano laisvė.

Teismas visiškai neatsižvelgė teisėjai, jog ne tik kad esu spaudos leidėjas, bet ir turiu šeimą, turiu uždirbti pinigus. Kadangi Konstitucija yra aukščiausias teisės aktas, teisėjai žinojo arba turėjo žinoti jos esmę, joje esančius straipsnius, ir sistemiškai juos taikyti, o jeigu buvo neaišku dėl visos Konstitucijos galiojimo, galėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą: ko aš ir gynyba prašėme. Apygardos teismas, nors akivaizdžiai abejojo 44 str. pagrįstumu, kreiptis į Konstitucinį teismą atsisakė. Teisėjai Patackienė, Švedienė, ir Punys žinodami, jog masinės informacijos cenzūra draudžiama, tyčia neigė, iškraipydami Konstituciją, ir teigdami, jog esą KT 25 str. nurodo, jog laisvė skleisti informaciją nesuderinama su šmeižtu – tačiau jokiu teismo nuosprendžiu aš nesu pripažintas kaltu’dėl šmeižto A.Sadecko atžvilgiu, ir neaišku, kaip Apygardos teismas, nors byla vyko dėl LR BK 245 str. o teismas neturi teisės išeiti iš kaltinamojo akto ribų, staiga pasisakė, jog tai ne tik sprendimo nevykdymas, bet ir šmeižtas – pasisakydami dėl LR Konstitucijos 25 str. taikymo – nesuderinama su šmeižtu: reikia suprasti, jog aš ne tik nevykdau kažkokių sprendimų, bet dar ir šmeižiu.

Ieškinio pagrindą aš esu detaliai išdėstęs ieškinyje, be to, jis matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties 2015 03 31, nes ji ir įrodo, jog minėti pareigūnai atliko prieš mane tyčinius ir neteisėtus veiksmus, padarė man turtinę ir neturtinę žalą. Be to, pačiame ieškinio pradžioje, dėstomojoje dalyje, aš glaustai nupasakojau ir faktines aplinkybes, ir ieškinio pagrindą, o dalykas, jis reikalavimas rašomas ieškinio gale. Todėl man ieškinys atitinka LR CPK 135 str. reikalavimus.

Priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas

Kaip žinia, bylose dėl neteisėto valstybės pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo žyminis mokestis nėra mokamas.

Visi papildomi dokumentai, pagrindžiantys man padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydžius, bus pateikti bylos nagrinėjimo metu – juk yra labai daug, todėl kartu pateikti juos būtų sunku.

Tačiau faktas, kad dešimt metų esu persekiojamas neteisėtai, parduotas mano turtas, man apribota teisė dalyvauti rinkimuose.

Man padaryta turtinė žala

Dėl viso šio nesibaigiančio persekiojimo buvo areštuotas ir tariamai A. Sadeckui padarytai žalai atlyginti varžytinėse 2016-05-16 parduotas mano nekilnojamasis turtas – žemės sklypas Vilniaus rajone, kurio unikalus numeris 4400-0580-4468 (pridedamas varžytinių pardavimo aktas)

Nors vidutinė šio žemės sklypo kaina svyruoja tarp 3,8 tūkst. eurų iki 4,9 tūkst. eurų už arą (apie tai byloja portalo aruodas.lt pridedamas tame pačiame Pašilių kaime parduodamų žemės sklypų kainos – 4947  eurai ir 3818 eurai už arą), tačiau mano 33,5 arų žemės sklypas buvo parduotas tik už 2800 eurų.

Tokių būdu man buvo padaryta 150 ,7 tūkst. eurų žala. Vidutinė šio 33 arų žemės sklypo vertė yra 150 tūkstančių Eurų (turima omenyje vidurkis Pašilių kaime parduodamų žemės sklypų kaina už vieną arą). Antstolis pardavė šią žemę už 2800 eurų, ir taip padarė man labai konkrečią turtinę žalą – 150,7 tūks. Eurų. Nors tiek žemės sklypo paskaičiamas, tiek ir varžytynių tvarka buvo ne kartą skundžiama teismui, tačiau visus mano skundus atmetė tiek Vilniaus apylinkės, tiek ir Vilniaus apygardos teismai (pridedama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis)

Man buvo padaryta ir kita labai konkreti turtinė žala – neleista dalyvauti 2012 m. Seimo rinkimuose

T.y., partija „Drąsos kelias“ iškėlė mane kandidatu Seimo rinkimuose Vilniuje, Žirmūnų apygardoje, tačiau Vyriausioji rinkimų komisija atsisakė mane registruoti, kadangi aš dar tariamai nebuvau atlikęs tos neteisėtos bausmės – t.y. , nesumokėjęs visų baudų už tariamus savo nusikaltimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. R(858)-12/2012 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimu nurodė, kad VRK sprendimas atsisakyti mane registruoti kandidatu Seimo rinkimuose, kol dar nesu atlikęs bausmės, yra teisėtas, ir mano skundas buvo atmestas.

Tokiu būdu buvo neteisėtai apribota mano teisė dalyvauti Seimo rinkimuose, nes politinė partija „Drąsos kelias“ 2012 m. tapo parlamentinė partija, net 12 jos kandidatu buvo išrinkta į Seimą, todėl man buvo padaryta žala – neleidžiant dalyvauti rinkimuose. Jeigu būtų mano teisė dalyvauti rinkimuose ne apribota, būčiau laimėjęs Seimo rinkimuose Žirmūnų apygardoje arba patekęs į Seimą pagal Drąsos kelio sąrašą, tačiau ši galimybė man buvo atimta. Seimo nario 2012-2016 metų kadencijoje gaudavo vidutinė 2528 eurai, todėl, keturis metus negaudamas tokių pajamų, patyriau 121,3 tūkst. eurų turtinę žalą.

Be to, visus tuos metus, 38 bylose gindamasis nuo melagingų A. Sadecko kaltinimų, savo teisinei gynybai išleidau ne mažiau kaip 30 tūkst. eurų

Pateikiu išlaidas advokatams Anatolijui Novikovui ir teisininkei Kristinai Sulikienei, kurie mane atstovavo arba konsultavo šiose baudžiamosiose bylose dėl  cenzūros ir tariamo šmeižto.

Pateikiu banko išrašus – mano atstovaujamas UAB „Patikimas verslas“  sumokėjo už paslaugas man, Aurimui Drižiui, advokatui A.Novikovui 1720 eurų bei 2234 litus (arba 650 eurų)

Kitai teisininkei – Kristinai Sulikienei sumokėta 3950 eurų už teisines paslaugas, atstovaujant bylose prieš mafijinę teisėsaugą.

Kadangi bylos tęsiasi daugiau nei 10 metų, nebeturiu likusių pavedimų advokatams, tačiau prašau skaičiuoti, kad bendros išlaidos gynybai sudarė ne mažiau kaip 30 tūkst. eurų.

Žodžiu, visa man padaryta turtinė žala dėl neteisėto persekiojimo sudaro 302 tūkstančių eurų, kuriuos prašau priteisti iš Lietuvos Respublikos.

Neturtinė žala

Visi mano išgyvenimai dėl neteisėto persekiojimo ir  nuosprendžių  – buvau nuteistas vien už tai, kad vykdžiau savo profesinę žurnalisto pareigą – rašiau straipsnius apie tai, kaip buvęs Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas A.Sadeckas neteisėtai dalyvavo „Mažeikių naftos“ privatizavime, o teismas man buvo uždraudęs  rašyti straipsnius šia tema, t.y. – įvedęs spaudos cenzūrą, ką draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas – sukėlė man ilgalaikį nerimą ir sveikatos sutrikimus, todėl šią padarytą daugiau nei 12 metų besitęsiantį persekiojimą ir jo padaryta žala vertinu 700 tūkst. eurų.

Dėl melagingų A. Sadecko skundų ir parodymų

Buvęs Seimo narys ir Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas A. Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su „prevenciniu ieškiniu“ (jo kopija pridėta), kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jis privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu. Teismas patenkino šį „prevencinį ieškinį“ ir įvedė spaudai cenzūrą, kurią draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas.

Dar anksčiau – 2006 m. A. Sadeckas taip pat kreipėsi į teismą, reikalaudamas, kad savaitraščio „Laisvas laikraštis“ leidėjui UAB „Šilo bitė“ būtų uždrausta rašyti straipsnius, kuriuose A.Sadeckas būtų siejamas su „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu.

Šiuo savo „prevenciniu skundu“ A. Sadeckas dar 2006 m.  neigė bet kokias savo sąsajas su AB „Mažeikių nafta“ ir šios įmonės privatizavimu. Tokius pat parodymus, kad jis niekaip nėra susijęs su AB ‚Mažeikių naftos“ privatizavimu, A. Sadeckas davė net septyniose baudžiamosiose bylose (s Nr. 1- 257-648/2010 (1A-741/2010), 1-100-818/2011 (1A-964/2011), 1-693-503/2011 (1A-312/2012),, kai aš toliau rašiau straipsnius, ir pateikiau vis naujus įrodymus apie jo dalyvavimą šiame privatizavimo procese.

T.y. 2006 05 18 d., nagrinėjant Vytauto Kabailos bylą Kauno apylinkės teisme apklaustas A. Sadeckas parodė asmeniškai ruošęs 2001 08 02 d. priimto AB „Būtingės nafta“, AB „Mažeikių nafta“, „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo projektus, leidžiančius privatizuoti AB „Mažeikių nafta“. Šios pataisos leido „Mažeikių naftos“ akcijas įsigyti Rusijos kompanijai „Jukos“, nes iš įstatymo A. Sadecko iniciatyva buvo pašalintos nuostatos, kad strategines Lietuvos įmones gali įsigyti tik NATO šalyse registruotos įmonės. A. Sadeckas, pats būdamas „Mažeikių naftos“ akcininku, ir tai viešai deklaruodamas savo deklaracijoje Vyriausiai tarnybinės etikos komisijai, niekaip negalėjo Seime spręsti savo valdomos įmonės reikalų, tuo labiau rengti šios įmonės įstatymo pataisų.  Tačiau jis to nepadarė ir nusižengė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymui. Be to, A. Sadecko, kaip tuomečio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko, veiklą keičiant įstatymus, galima vertinti, ir kaip valstybės interesų išdavystę, nes jo parengtos įstatymo pataisos sudarė galimybę „Mažeikių naftos“ akcijas įsigyti Lietuvai nedraugiškos Rusijos kompanijai.  Be to, toks A. Sadecko veikimas yra neteisėtas ir nusikalstamas dar ir todėl, kad Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, kad „Mažeikių naftos“ privatizavimas yra neteisėtas ir antikonstitucinis, o visi šiame privatizavime dalyvavę veikėjai taip pat veikė neteisėtai.

Todėl A. Sadeckas sąmoningai, žinodamas, kad paduoda melagingą prevencinį skundą, dar 2008 m. kreipėsi su melagingu skundu į teismą, prašydamas uždrausti jį sieti su „Mažeikių naftos“ privatizavimu.

Nes tuo metu A. Sadeckas buvo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, dalyvavo Seimo rinkimuose, ir bet koks jo paminėjimas „Mažeikių naftos“ privatizavimo kontekste mažino rinkėjų pasitikėjimą A. Sadecku. Nes pats „Mažeikių naftos“ privatizavimas, prasidėjęs 1989 m., ir pasibaigęs 2006 m., buvo skandalingas ir nusikalstamas. Tiek Konstitucinis teismas pripažino, kad šis privatizavimas buvo antikonstitucinis, tiek ir Seimo laikinoji tyrimo komisija buvo suskaičiavusi, kad šis privatizavimas atnešė Lietuvos biudžetui didelių nuostolių.

Todėl tam, kad uždrausti spaudai vykdyti savo funkcijas, ir skelbti visuomenei apie tokius veikėjus, kaip A. Sadeckas, jis ir padavė jau minėtą „prevencinį skundą“, prašydamas uždrausti jį su „Mažeikių naftos“ privatizavimu apskritai. Kauno miesto apylinkės teisme 2006 05 18 d. 11 val. nagrinėjant Vytauto Kabailos baudžiamąją bylą, kurioje A.Sadeskas buvo pripažintas nukentėjusiuoju, nuskambėjo sekantys A. Sadecko pasisakymai - kad 2001 08 02 d. priimta AB „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3 ir 4 straipsnių pakeitimai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui tai melas ir šmeižtas. Kuo gali grėsti nacionaliniam saugumui? Pakeitimo įstatymo projektai mano pačio taisyti…

„… kad „Ekskomisarų biuras“ tarpininkaudamas „British Baltic Vilnius“ gavo 8 mln. litų, nežinau. Nežinau, kiek gavo už suteiktas paslaugas. Aš nesigilinu, kiek gavo“.

Akivaizdu, kad savo parodymuose A. Sadeckas pripažino, kad jo dalyvavimas „Mažeikių naftos“ privatizavimo procese buvo, jam net įstatymo pataisas asmeniškai surašant, ir jo įmonei, kurios akcininku jis yra, tarpininkaujant kitai įmonei privatizavo procese. Beje, pastaruoju teiginiu A. Sadeckas patvirtino, jog jo įmonė net naudos gavo iš „Mažeikių naftos“ privatizavimo.

Prokuroras J. Rėksnys, vengdamas pateikto įrodymo vertinimo, ir nurodydamas, kad A. Sadeckas „nedarė jokios įtakos ‚Mažeikių naftos“ privatizavimui,  pažeidė teisingumo ir teisėtumo principus ir apribojo mano teisę ginti savo teises ir įrodyti tiesą dėl galimai melagingų buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko parodymų. Pažymėtina, kad naujai pateiktas nevertintas įrodymas panaikina sąvoką pakartotinas skundas ir reikalauja teisinio įvertinimo.

Prokuroras J. Rėksnys visai nevertino visų kitų įrodymų apie asmeninį A.Sadecko dalyvavimą net keliuose AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo etapuose ir nevertino jų kaip visumos. Prokuroras taip pat nevertino to fakto, kad A. Sadeckas, pats būdamas „Mažeikių naftos“ akcininku, sprendė šios įmonės privatizavimo klausimus, nors turėjo nusišalinti nuo šio klausimo svarstymo.

A. Sadeckas ne tik dalyvavo, tačiau faktiškai vadovavo AB „Mažeikių naftos“ privatizavimui – dar pačiame pirmame AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo etape, vykusiame 2000-2001 m., A. Sadeckas taisė įstatymo projektą, pagal kurį ši įmonė ir buvo privatizuota. Per šį privatizavimo etapą privati A. Sadecko įmonė „Ekskomisarų biuras“ valdė tą pačią „Mažeikių naftą“, t. y. teikė jai valdymo paslaugas, ir iš šių sandėrių, kuriuos Valstybės kontrolė įvardino kaip neteisėtus, nes mokėjimai buvo atliekami ne pagal sutarties sąlygas, privati A. Sadecko įmonė „Ekskomisarų biuras“ uždirbo iš „Mažeikių naftos“ privatizavimo daugiau nei 8 mln. litų.

Galima būtų pagalvoti, kad teisėjai nemoka lietuvių kalbos ir nesupranta, ką reiškia terminas „dalyvauti privatizavime“, tačiau net ir čia teisėjams buvo suteikta pagalba. Teisme apklausta Lietuvių kalbos instituto profesorė Kalėdienė terminą „dalyvauti privatizavime“ paaiškino taip – „atlikti veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas“. Nors A. Sadeckas atliko esminius „Mažeikių naftos“ privatizavimo veiksmus, t.y. keitė privatizavimo įstatymus ir sprendė, kam ir kokiomis sąlygoms gali būti parduotos valstybės valdomos „Mažeikių naftos“ akcijos, tačiau teismai iki šiol galvoja, kad A. Sadeckas niekaip nėra susijęs su minėtu privatizavimu.

Teismas nieko nepasisakė ir dėl to, kad „Mažeikių naftą“ privatizavusios „WiIliams“ atstovė buvo registruota Tradenio gatvėje, patalpose, kurios priklausė A. Sadecko privačiai įmonei „Ekskomisarų biuras“, ir kad per minėtą atstovę A. Sadecko įmonei iš „Mažeikių naftos“ buvo sumokėti už paslaugas, kurių „Mažeikių nafta“ net neužsakė, ir jas Mažeikių apylinkės prokuratūra įvertino kaip „butaforines“.

Todėl visos šios išvardintos aplinkybės įrodo, kad A. Sadeckas privataus kaltinimo byloje Nr. PK-624- 276/2016 sąmoningai ir tyčia davė melagingus parodymus apie tai, kad jis nedalyvavo AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo procese, ir visos šios aplinkybės įrodo, kad  A. Sadecko veiksmuose yra BK 235 str. numatyto nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.

Teismas nurodo, kad A. Sadeckas neneigė fakto, kad jis buvo įsigijęs AB „Mažeikių nafta“ akcijų ar kad kaip Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas nedalyvavo rengiant įstatymo projektus ar jų pakeitimus dėl AB „Mažeikių nafta“.

Nors iš tiesų buvo priešingai – visuose savo parodymuose A. Sadeckas kategoriškai neigė savo bet kokias sąsajas su „Mažeikių naftos“ privatizavimu, o kai teismui buvo pateikti įrodymai, kad jis pats keitė privatizavimo įstatymus, teismui ėmė aiškinti, kad jis neva taip nesakęs.

Nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 235 str. dispozicija reikalauja tiesioginės tyčios buvimo, t.y. kaltininkas turi suvokti, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, suprasti tai ir norėti kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Iš pateikto skundo bei medžiagos matyti, kad šiuo atveju akivaizdu, kad A.Sadeckas, suvokdamas, kad duoda melagingus parodymus, melavo ir šioje byloje. Padavęs melagingą „prevencinį“ skundą, A. Sadeckas pasmerkė save duoti melagingus parodymus, ir juos davė nuosekliai meluodamas, netgi tada, kai buvo pagautas meluojantis. Tai, kad teismai ir prokuratūra visomis įmanomomis priemonėmis dengia A. Sadecko nusikalstamą veiklą, tik įrodo, koks jis yra įtakingas, ir kokia korumpuota yra taip vadinama „teisinė sistema“.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-06 nuosprendyje privataus kaltinimo byloje Nr. PK- 624-276/2016 yra nurodyti melagingi pareiškėjo A. Sadecko parodymai, kuriuos jis davė teismo proceso metu, t. y. kad jis AB „Mažeikių nafta“ privatizavime nedalyvavo, jos privatizavimo momentu akcijų neturėjo, tuo metu buvo Seimo Nacionalinio saugumo komiteto vadovu, komitetas privatizavime nedalyvavo, nes tuo užsiėmė Ekonomikos komitetas“.  Šį teiginį aš vertinu kaip melagingą, nes A. Sadeckas dalyvavo ir faktiškai vadovavo visiems AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo etapams nuo 2000 m. iki 2008 m., asmeniškai keitė šios įmonės privatizavimo įstatymus, ne kartą pristatė šiuos projektus minėtame komitete, ragino kitus jo narius pritarti šiems projektams, todėl A. Sadecko teiginiai, kad jis niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ privatizavimu, yra melagingi.

Prokuroras Julius Rėksnys atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl melagingų A.Sadecko parodymų, melagingai nurodęs, kad A.Sadeckas nedarė jokios įtakos minėtam privatizavimui,  tokiu būdu suklastodamas savo nutarimą. Tokiais veiksmais prokuroras J. Rėksnys neatliko tarnybos pareigų, suklastojo dokumentą, todėl prašau dėl to pradėti ikiteisminį tyrimą.

LR BK 235 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje būdamas liudytoju ar nukentėjusiu asmeniu davė melagingus parodymus. BK 235 straipsnio prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ji iškraipoma arba neigiami realūs egzistuojantys faktai ir nurodomi išgalvoti. BK 235 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų objektyvieji požymiai inter alia pasireiškia liudytojo ar nukentėjusiojo melagingų parodymų davimu ikiteisminio tyrimo metu arba teisme. Baudžiamajame procese parodymais laikomi faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, t. y. apie nusikalstamos veikos įvykį (nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą, būdą ir kitas aplinkybes); kaltinamojo kaltumą; aplinkybes, turinčias įtakos kaltinamojo atsakomybės pobūdžiui ir laipsniui; kaltinamojo ir nukentėjusiojo asmenybę, jų tarpusavio santykius, santykius su liudytojais; apie byloje esančius kitus duomenis ir kitas bylai svarbias aplinkybes.

Visi šie kriterijai atitinka A. Sadecko veiklą – padavęs melagingą skundą, jis beveik dešimt metų davė melagingus parodymus, dėl ko aš buvau nuteistas, ir man buvo padaryta didžiulė žalą.

A.Sadeckas suprato, kad meluoja, nes kai buvo pateikti įrodymai, kad jis davė melagingus parodymus – jo liudijimai Kauno apylinkės teisme, nagrinėjant V.Kabailos bylą, A.Sadeckas vėl ėmė meluoti, kad jis taip nesakęs, kad „įstatymo pakeitimai mano pačio taisyti“.

Darydamas šį nusikaltimą, A.Sadeckas suprato supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Tai, kad kaltininkas suvokia pareigą duoti teisingus parodymus ir žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, ikiteisminio tyrimo metu jis patvirtina savo parašu liudytojo apklausos protokole. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335-895/2015, 2K-305-788/2015,2K-566-895/2015).                 

Prašau pripažinti neteisėtais prokurorų, kurie mane persekiojo šiose bylose, veiksmus

Prašiau patraukti atsakovu ir LR Generalinę prokuratūrą, kadangi ji mane persekiojo už straipsnį „Mafija visiškai užvaldė generalinę prokuratūrą“, kaltinimą man šioje byloje palaikė Vilniaus apygardos prokuratūra,  mane nuteisė Vilniaus miesto apylinkės teisme teisėja N.Vigelienė, kuri net savo nutartyje parašė, kad „Tai, kad nuteistasis sakė tiesą, nėra teisiškai reikšminga“. Kitaip sakant, teisėja pati pripažino, kad aš sakau tiesą, ir savo straipsnyje buvau parašęs tiesą, tačiau būtent todėl ir buvau nuteistas – tiesos sakymas Lietuvoje buvo  prilygintas nusikalstamai veiklai. Kaip žinia, tas pats Vilniaus apylinkės teismas dar 2009 m. buvo įvedęs cenzūrą – uždraudęs man rašyti straipsnius, kuriuose tas pats A. Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, ir jos privatizavimu bei G.Kiesaus nužudymu. Tie patys Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai nuo 2009 m. net penkis kartus, klastodami savo nutartis, t.y. įrašydami į jas žinomai melagingus duomenis, atmesdavo mano prašymus panaikinti cenzūrą. Tai darė daugiau nei dvidešimt Vilniaus apylinkės ir apygardos teisėjų  – jie sąmoningai, žinodami, kad nuteisia nekaltą žmogų, mane teisdavo ir nuteisdavo – pradžioje baudomis, paskui laisvės apribojimu, galiausiai kalėjimu lygtinai ir kalėjimu.

Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorė Danutė Kisinienė suklastojo mano atžvilgiu baudžiamąją bylą Nr. 10-9-00039-14 ir 2014-04-08 pateikė kaltinamąjį aktą, kuriame mane kaltino dėl cenzūros, kuri buvo įvardijama kaip „teismo sprendimo nevykdymas“.

Buvau prokurorės apkaltintas, kad rašau straipsnius ir taip vykdau nusikalstamą veiklą. Nors draudimas rašyti straipsnius visuose įstatymuose ir Konstitucijoje yra aiškiai įvardijama kaip „cenzūra“, ir ten pat pasakyta, kad cenzūra Lietuvoje draudžiama.

T.y. Vilniaus apylinkės teismas, patenkinęs  piliečio A. Sadecko skundą, civilinėje byloje jo prašymu įvedė spaudos cenzūrą, ką draudžia tiek Konstitucijos 44 str., tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas. Vien už tai, kad nepaisiau šios cenzūros, ir toliau rašiau straipsnius ir pateikiau dokumentus apie piliečio A.Sadecko ir jo privačios firmos dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime bei valdyme, ir pateikiau įrodymus, buvau nuteistas net septynis kartus. Visuose šiose bylose pilietis A. Sadeckas davė melagingus parodymus, kad jis niekaip nesusijęs ir niekaip nedalyvavo „Mažeikių naftos“ privatizavime. Galiausiai teismui buvo pateiktas Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra : “Cenzūra-tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio”. Prevencinis draudimas ateityje rašyti tam tikromis temomis yra neteisėtas.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako : „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama.  Cenzūra-tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos.

Prokurorai D. Kisiniene, D. Čaplikas ir B. Leišys, žinodami, kad cenzūra Lietuvoje uždrausta, man vis tiek kėlė baudžiamąsias bylas dėl cenzūros, perduodavo bylą į teismą, palaikė kaltinimus teisme, ir dėl to aš buvau daug kartų nuteistas laisvės apribojimu ir  45 parų arešto bausme, ir didele pinigine bauda.

Tokiu būdu prokurorai D. Kisinienė, D. Čaplikas ir B. Leišys padarė nusikaltimą, kuris BK 229 str. yra aiškiai įvardijamas kaip tarnybos pareigų neatlikimas, dokumento klastojimas, piktnaudžiavimas tarnyba.

B.Leišys man suklastojo baudžiamąją bylą Nr. 1-2025-716/2014, palaikė joje kaltinimą, dėl ko aš buvau nuteistas ir man buvo padaryta didelė žala. D. Kisinienė suklastojo baudžiamąją bylą Nr. 10-9-00039-14, dėl ko aš buvau nuteistas, ir man buvo padaryta didelė žalą.

Prokuroras D. Čaplikas suklastojo baudžiamąją bylą Nr. 2K-7-205-222/2015, palaikė joje kaltinimus, todėl aš buvau nuteistas ir man padaryta didelė žalą, tik 2015 m. spalio 1 d. Aukščiausiojoje teismo išplėstinė kolegija b. byloje  Nr. 2K-7-205-222/2015 mane visiškai išteisino, nurodžiusi, kad aš buvau teisiamas už teisėtą veiklą. Kitaip sakant, minėti prokurorai, aptarnaudami melagingus A. Sadecko skundus, sąmoningai laužė įstatymus ir Konstituciją, ir persekiojo mane už teisėtą veiklą.

Nors prokuratūrai buvo pateikti įrodymai, kad cenzūrą įvedęs buvęs Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas A. Sadeckas buvo „Mažeikių naftos“ privatizavimo organizatorius, t.y. asmeniškai keitė įstatymus (A.Sadeckas teisme pripažino, kad jis įstatymus „taisė“), kad būtų pakeistas Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas ir „Mažeikių naftos“ valstybės valdomos akcijos pateiktų Rusijos kompanijai Jukos. Be  to, A. Sadecko firma „Ekskomisarų biuras“ teikė „Mažeikių naftos“ valdymo paslaugas, t.y. realiai ją valdė pagal privatizavimo ir valdymo sutartį, ir teikė paslaugas, kurios Mažeikių prokuratūros buvo įvardintos kaip „Fiktyvios“, tačiau prokuratūra nepaisė įrodymų, kad A. Sadecko skundas melagingas, mane kaltino ir persekiojo daugiau nei dešimt metų.

Šioje byloje Konstitucijos uždrausta cenzūra buvo įvardinta kaip „teismo sprendimo nevykdymas“, ir Vilniaus apygardos prokuratūra net šešis kartus, klastodama savo bylas, t.y. keldama bylą už teisėtą veiklą, mane kaltino ir persekiojo. Tiek Vilniaus apygardos prokuratūra, tiek ir Vilniaus apylinkės ir apygardos teismas aštuonerius metus persekiojo mane už cenzūrą, kurią draudžia Konstitucija ir įstatymai – prokurorai ir  „teisėjai“ demonstratyviai spjaudė į pagrindinį šalies įstatymą ir klastojo savo nutartis.

BK 229 str. numato atsakomybę valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, kuris dėl neatsargumo neatliko savo pareigų ar jas netinkamai atliko : dėl to valstybė, ES, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė dideles žales.

Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji. Todėl objektyvioji nusikaltimo pusė šio nusikaltimo Įstatyme įtvirtinta išsamiai: 1) priešinga valstybės tarnyba veika – neatlikimas valstybės tarnautojo ar valstybės pareigūno pareigų arba jų atlikimas netinkamai: 2) pasekmės – valstybės tarnybos pareigų neatlikimu padaryta didelė žala valstybės interesams ar kitiems asmenims; 3) priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių.

Neatlikimai savo pareigų – tai kaltininko neteisėtas neveikimas tarnyboje. Asmuo nevykdo tų pareigų, funkcijų, kurios priklauso jo, kaip valstybės tarnybos tarnautojo ar pareigūno kompetencijai, ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti. Netinkamas atlikimas savo pareigų – tai situacija, kai kaltininkas atlieka savo tarnybines pareigas, vykdo pavestus įgaliojimus, bet daro tai netinkamu laiku, pavėluotai, nevisiškai, paviršutiniškai, nepakankamai aktyviai, neatidžiai, nekokybiškai, bet kaip, formaliai atmestinai, neefektyviai.

Būtent taip ir elgėsi Vilniaus apygardos prokuratūros apylinkės prokurorai Danutė Kisinienė, Darius Čaplikas ir Benediktas Leišys.

Jie atsisakė vertinti mano pateiktus įrodymus, nors turėjo pareigą juos įvertinti. Žinodami, kad negali jų paneigti, jie tiesiog juos ignoravo, ir mane persekiojo, taip padarydami man didelę žalą.

Net ir po to, kai Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė kolegija mane išteisino cenzūros byloje,  ir paprašiau atnaujinti visas kitas cenzūros bylas, Vilniaus apygardos teismo teisėja Valinskienė  nusprendė, kad net išplėstinės LAT kolegijos išaiškinimas, kas yra, o kas nėra neteisėta veikla, jos nedomina, ir kad neva „teismo sprendimas kitoje byloje negali būti priskiriamas prie naujai paaiškėjusių aplinkybių“.

Teisėja A. Valinskienė taip pat nurodė, kad „tiek prokurorai, tiek ir teismai, atlikdami jiems priskirtas funkcijas, yra saistomi įstatymų, kurių turi griežtai laikytis“.

Labai teisingas pastebėjimas, tuo labiau, kad teismai bent dešimt kartų, mane nuteisdami, laužė LR Konstituciją ir įstatymus, viešai juos ignoravo ir niekino. O dabar teisėja A. Valinskinė prisiminė įstatymą, nors jis aiškiai sako, kad „Į Aukščiausiojo Teismo nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus“.

                                                     Todėl, remdamasis išdėstytu, reikalauju :

1. Priteisti iš Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, turtinę ir neturtinę žalą:  1 000 000 eurų. Tačiau teismas matyt mano, jog turiu prašyti nustatyti pareigūnų, atlikusių neteisėtus veiksmus, kaltę, todėl ieškinio dalyką patikslinu, ir suformuluoju taip:

Pripažinti pareigūnų Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų Vancevičienės, Faustos Vitkienės, Jolantos Vėgelienės, Zojos Monid, O.Zaicevo, Kasimovienės, Nidos Vigelienės, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė ir Vytautas Zelianka Rositos Patackienės, Virginijos Švedienės, Stasio Punio, prokurorų Gedimino Juknos , Danutės Kisinienės, Dariaus Čapliko veiksmus neteisėtais, ir priteisti iš Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, turtinę ir neturtinę žalą: 1 000 000 eurų.

4. Taip pat prašau iškviesti ir apklausti šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėją  N. Vigelienę,  Vilniaus apygardos teismo teisėjus: Rositą Patackienę, Stasį Punį  ir Virginiją Švedienę bei Gintarą Dezdulionį.

Ieškinio pagrindą aš esu detaliai išdėstęs Ieškinyje, be to, tai matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015- 03-31 nutarties, nes ji ir įrodo, jog minėti pareigūnai atliko prieš mane tyčinius ir neteisėtus veiksmus, padarė man turtinę ir neturtinę žalą. Be to, pačioje Ieškinio pradžioje, dėstomojoje dalyje, glaustai pateikiau faktines aplinkybes ir ieškinio pagrindą, o dalykas, jo reikalavimas rašomas Ieškinio pabaigoje.

                      Esant tokiai padėčiai,  mano ieškinys atitinka LR CPK 135 str. reikalavimus.

 

                                                                                 Pagarbiai,

 

                                                                            Aurimas Drižius

                                                                                  Ieškovas

 

Konstitucija ir įstatymai teisėjai Zojai Monid tėra tik „deklaracijos“

Nuo 2008 m. jau penkis kartus kreipiaus į teismą, kad būtų panaikinta cenzūra, tačiau pastarąjį kartą Vilniaus apylinkės ir apygardos teismo teisėjai jau atvirai klastoja dokumentus, norėdami atmesti mano skundą. Šį mano skundą nagrinėjo tokia Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Zoja Monid, kuri manęs net nekvietė į posėdį, skundą išnagrinėjo „rašytine tvarka“.

Tai, kad teisėja Z.Monid ilgai kankinosi, prieš paskelbdama šią nutartį, įrodo ir tai, kad šią nutartį ji paskelbė tik birželio 4 d. po pietų, nors turėjo tai padaryti birželio 3 d. 16.30.

Tačiau dėl mano argumentų – minėtu teismo sprendimu buvo įvesta cenzūra, ką draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas – teisėja Z.Monid sugebėjo pasakyti tik tiek, kad  „taip pat nepagrįstas ir netenkintinas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą byloje dėl netinkamo teisės aktų taikymo. Pareiškėjo prašymo teiginiai apie teisę skleisti informaciją, nenustačius, kad skleidžianti informacija neatitinka tikrovės, yra deklaratyvaus pobūdžio.   Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, motyvų ir argumentų, kurie suteiktų pagrindą   teigti, kad teismo 2009-04-10 sprendime padarytos teisės normų taikymo klaidos“.
Ir nė vieno žodžio apie tai, ką savo Visuomenės informavimo įstatymas ir Konstitucija apie cenzūrą.

Teisėja Z.Monid nurodo, kad teismo įvesta cenzūra yra visai teisėta, ir kad A.Drižiaus paminėtos aplinkybės, kad tai prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, „yra deklaratyvaus pobūdžio“.

Kai apskundžiau šį Z.Monid sprendimą Vilniaus apygardos teismui, šio teismo teisėja R.Petkuvienė neišdrįso tyčiotis iš Konstitucijos ir įstatymų, ji sugalvojo remtis savo išgalvotais motyvais.

T.y. Vilniaus apygardos teismo teisėja R. Petkuvienė savo nutartyje melagingai nurodo, kad „…Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl cenzūros (T.4, b.l. 126) inter alia buvo analizuota Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje (T.4, b.l. 126-135). Taigi ji taip pat nėra nauja aplinkybė tik dėl todėl, kad naudojama kitame kontekste, o apeliacinės instancijos teismui pasisakius dėl prašymo atnaujinti esmės, pirmosios instancijos teismas neturi pagrindo nesivadovauti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi ar dar kartą spręsti šį klausimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), todėl spręstina, jog pirmosios…“.

T.y. teisėja R. Petkuvienė, negalėdama paneigti Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimo, sąmoningai suklastoja savo nutartį, ir parašo, kad dėl šių argumentų jau pasisakė Vilniaus apygardos teismas savo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi. Tačiau šioje nutartyje nėra nė vieno žodžio apie cenzūrą, net rašydamas skundą aš dar neturėjau Konstitucinio teismo išaiškinimo, kas yra cenzūra. Jį gavau tik vėliau, todėl negalėjau jo panaudoti ir tuo labiau Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje negalėjo nieko pasisakyti dėl cenzūros, nes ji nebuvo paminėta mano skunde. O teisėja R. Petkuvienė sąmoningai, žinodama, kad negali paneigti Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų, melagingai nurodo, kad šie argumentai jau buvo išnagrinėti ir atmesti. Tai yra sąmoningas dokumento klastojimas, įrašant į jį žinomai melagingus duomenis.  Teisėja Petkuvienė intelektualiai suklastojo dokumentą, sąmoningai įrašydama į jį melagingą informaciją, ir tai patvirtindama savo parašu.

Vilniaus apygardos teismo teisėjai Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė ir Vytautas Zelianka, priimdami jau minėtą 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį, taip pat ją suklastojo, įrašydami į ją žinomai melagingus duomenis. T.y. šioje nutartyje rašoma : „..Atmestinas apelianto argumentas, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas nepasisakė dėl pagrindinio argumento, jog tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas, tiek Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pripažįsta, kad pilietis A. nuo 2002 m. iki 2008 m. buvo Seimo nariu ir vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo, rengiant įstatymus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo, ir visada buvo žinoma, kadangi pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtą argumentą pažymėjo, jog teismas prevenciniu ieškiniu uždraudė skleisti informaciją, kuri jau kitų teismų sprendimais buvo pripažinta, kaip tikrovės neatitinkanti informacija. Kadangi prevencinio ieškinio esmę sudarė duomenų skleidimas apie neva neteisėtą ar nusikalstamą piliečio A.Sadecko veiklą AB „Mažeikių nafta“, tai pareiškėjo nurodytos aplinkybės – teisėjų argumentų nurodymas priimtose nutartyse dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą piliečio A. atžvilgiu, neįtakoja įsiteisėjusio teismo sprendimo…“.

T.y. šioje nutartyje teigiama, kad teismas uždraudė skelbti informaciją, kuri jau kitų teismų sprendimais buvo pripažinta kaip neatitinkanti tikrovės. Tačiau tai vėlgi melas – nėra jokio teismo sprendimo, kuris sakytų, informacija, kad pilietis A.Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta“, neatitinka tikrovės. Pats pilietis A.Sadeckas deklaravo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, kad buvo „Mažeikių naftos“ akcininku, o paskui melagingu skundu pareikalavo, kad man būtų uždrausta rašyti straipsnius apie jo ryšius su šia įmone.

Vilniaus apygardos teismo teisėjai jau minėtą 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį taip pat suklastoja, įrašydami į ją melagingus duomenis – neva yra teismo nutartis, kad neatitinka tikrovės informacija, kad  pilietis A. Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta“. Ir remdamiesi savo įrašytais melagingais duomenimis, mano skundą atmeta.

Kai teismui pateikiau paties A.Sadecko pateiktą privačių interesų deklaraciją Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, kurioje jis pats yra įrašęs, kad yra „Mažeikių naftos“ akcininkas, tačiau melagingu skundu teismo reikalavo jį uždrausti sieti su šia įmonę, Vilniaus apygardos teismas (Kačinskienė, Višinskienė, Maciejevskis) 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi nurodė, kad šios aplinkybės nėra „naujos“ ir jos man turėjo būti žinomos. Nors pateikiau dokumentus, kad šią Sadecko deklaraciją gavau jau po minėtos cenzūros įvėdimo, minėti teisėjai suklastojo savo nutartį, įrašę, kad tai nėra nauja aplinkybė atnaujinti bylą.

Nuo 2009 m. jau penkis kartus kreipiausi į Vilniaus apylinkės teismą, kad ši civilinė byla būtų atnaujinta ir cenzūra panaikinta. Tačiau visi Vilniaus apylinkės teismo teisėjai, nagrinėję šią bylą, atmetė mano prašymus neteisėtais ir absurdiškais motyvais. Pvz., pirmą kartą mano prašymą atnaujinti bylą nagrinėjęs teisėjas Zaluba atmetė mano prašymą nustatęs, kad tai, kad A.Sadeckas buvo susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, yra „viešai žinomos aplinkybės“, todėl viešai žinomų aplinkybių skelbimas yra nusikaltimas.

Kai teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymo autorius, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Fausta Vitkienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią bylą, nes „leidėjas turėjo pareigą ypatingai atsakingai domėtis tiek Seimo archyve esančia medžiaga, teismuose nagrinėtomis bylomis bei kitais, viešais priimamais duomenimis“. Nors tie įrodymai tik neseniai buvo patekę man į rankas, ir aš niekaip negalėjau žinoti apie juos anksčiau, teisėja F.Vitkienė man nurodė, kad aš turėjau pareigą juos žinoti anksčiau, o jeigu nežinojau, tai jau nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės.

Galiausiai, kai net Vilniaus apylinkės prokuratūra ir teismas pripažino, kad „faktas, kad A.Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo, visada buvo žinomas, niekada nebuvo kvestionuojamas nei A.Sadecko, nei prokuratūros“, kreipiausi dar kartą, kad šis draudimas – rašyti tiesą apie A.Sadecko dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime – būtų panaikintas. Tačiau net tada Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jolanta Vėgelienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią civilinę bylą, nes neva tai nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės. Teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad minėtos tiek teismo ir prokuratūros nutartys, kuriose pripažįstama, kad A.Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl privatizavimo, „teismų nutarčių argumentai atitinkame kontekste apie buvusius įvykius negali būti laikoma paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu“. T.y. teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad aš 2009 m., nagrinėjant šį A.Sadecko skundą, turėjau žinoti, ką 2013 m. nuspręs Vilniaus apylinkės teismas ir prokuratūra. Tokią pat nutartį surašė ir Vilniaus apygardos teismo teisėja R.Janovičienė 2013 m. kovo 14 d. nutartimi.

Visais atvejais teismas nepasisakė dėl mano pagrindinio motyvo – teismas įvedė cenzūrą, kas yra draudžiama tiek Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo. Taip pat teismai nevertino ir melagingų A.Sadecko parodymų, kad jie niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, nors buvo šios įmonės akcininkas, ir privatizavimo įstatymų autorius, tačiau teisme sakė, kad niekaip nedalyvavo šiame privatizavime. Nors į teismą iškviesta Lietuvių kalbos profesorė Kalėdienė paaiškino, ką reiškia terminas „dalyvauti privatizavime“ – „atlikti tam tikrus veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas“. O Sadeckas asmeniškai atliko visus „Mažeikių naftos“ privatizavimo sandorius ir per savo įmonę „Ekskomisarų biuras“ valdė „Mažeikių naftą“, t.y. teikė valdymo paslaugas.

Remiantis, išdėstytu, prašau nusišalinti visą Vilniaus apygardos teismą ir bylą perduoti nagrinėti kitam teismui.

Aurimas Drižius

 

 

2015 m. birželio 29 d.

Atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto teismo sprendimo laikyti nepaduotu mano skundą

Vilniaus m. apylinkės teismo teisėja L.Ribokaitė 2015 m. birželio 3 d. nutartimi nurodė, kad nepašalinau savo pareiškimo trūkumo – aiškiai nenurodžiau proceso atnaujinimo pagrindų. Birželio 12 d. nutartimi teisėja L.Ribokaitė nutarė laikyti mano skundą nepaduotu, nes neva nenurodžiau naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Tai netiesa, šie pagrindai aiškiai nurodyti mano pareiškime, o Vilniaus miesto apylinkės teismas toliau tęsia tradicijas nematyti pateikiamų įrodymų, ir ignoruoti įstatymus.

Mano pareiškimo pagrindas ir naujai paaiškėjusios aplinkybės –  Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos Z.Monid ir Vilniaus apygardos teismo teisėjos Rūtos Petkuvienės suklastoti nutarimai šioje byloje, ignoruojant įstatymų reikalavimus ir klastojant nutartis, įrašant į jas žinomai melagingus duomenis. Taip pat teismo neįvertinta tai, kad cenzūra draudžiama tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo.

Kreipiausi j teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-117 734/2009 dėl netinkamo teisės aktų taikymo, panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-04-10 sprendimą, kuriuo man buvo uždrausta rašyti straipsnius, kuriuose ieškovas Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu.

Toks sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas dar ir todėl, nes savo skunde aiškiai nurodžiau visas naujai paaiškėjusias aplinkybes – visa teismų sistema net šešis metus klastoja savo nutartis, atsisakydama atnaujinti šią civilinę bylą. Man vis pateikiant vis naujus A.Sadecko dalyvavimo „Mažeikių naftos“ privatizavime įrodymus, teismas klastoja savo nutartis, nurodydamas, kad tai nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės, ir jos man turėjo būti žinomos anksčiau.

Galiausiai, paskutinė Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos Zojos Monid nutartis – apskritai pasityčiojimas iš bet kokio įstatymo ir teisingumo.

Teisėjai Z.Monid buvo pateiktas Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra, ir Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos. Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra : „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio“.

Prevencinis draudimas ateityje rašyti tam tikromis temomis yra neteisėtas.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako : „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus“.

Visus šios argumentus, Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus teisėja Z.Monid pavadino „Deklaratyviais“ ir mano skundą atmetė. Mano skundą aukštesniam teismui išnagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Petkuvienė neišdrįso tyčiotis iš Konstitucijos ir įstatymų, ji sugalvojo remtis savo išgalvotais motyvais. T.y. Vilniaus apygardos teismo teisėja R. Petkuvienė savo nutartyje melagingai nurodo, kad „…Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl cenzūros (T.4, b.l. 126) inter alia buvo analizuota Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje (T.4, b.l. 126-135). Taigi ji taip pat nėra nauja aplinkybė tik dėl todėl, kad naudojama kitame kontekste, o apeliacinės instancijos teismui pasisakius dėl prašymo atnaujinti esmės, pirmosios instancijos teismas neturi pagrindo nesivadovauti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi ar dar kartą spręsti šį klausimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), todėl spręstina, jog pirmosios…“. T.y. teisėja R. Petkuvienė, negalėdama paneigti Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimo, sąmoningai suklastojo savo nutartį, ir parašė, kad dėl šių argumentų jau pasisakė Vilniaus apygardos teismas savo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi. Tačiau šioje nutartyje nėra nė vieno žodžio apie cenzūrą, net rašydamas skundą aš dar neturėjau Konstitucinio teismo išaiškinimo, kas yra cenzūra. Jį gavau tik vėliau, todėl negalėjau jo panaudoti ir tuo labiau Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje negalėjo nieko pasisakyti dėl cenzūros, nes ji nebuvo paminėta mano skunde.

O teisėja R. Petkuvienė sąmoningai, žinodama, kad negali paneigti Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų, melagingai nurodo, kad šie argumentai jau buvo išnagrinėti ir atmesti. Tai yra sąmoningas dokumento klastojimas, įrašant į jį žinomai melagingus duomenis. Baudžiamoji teisė nurodo, kad tikro dokumento suklastojimas – tai veiksmai, pakeičiantys dokumente užfiksuotos informacijos teisingumą. Beje, Vilniaus apygardos teismo teisėjai Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė ir Vytautas Zelianka, priimdami jau minėtą 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį, taip pat ją suklastojo, įrašydami į ją žinomai melagingus duomenis. T.y. šioje nutartyje rašoma : „..Atmestinas apelianto argumentas, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas nepasisakė dėl pagrindinio argumento, jog tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas, tiek Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pripažįsta, kad pilietis A. nuo 2002 m. iki 2008 m. buvo Seimo nariu ir vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo, rengiant įstatymus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo, ir visada buvo žinoma, kadangi pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtą argumentą pažymėjo, jog teismas prevenciniu ieškiniu uždraudė skleisti informaciją, kuri jau kitų teismų sprendimais buvo pripažinta, kaip tikrovės neatitinkanti informacija. Kadangi prevencinio ieškinio esmę sudarė duomenų skleidimas apie nevč neteisėtą ar nusikalstamą piliečio A. veiklą AB „Mažeikių nafta“, tai pareiškėjo nurodytos aplinkybės – teisėjų argumentų nurodymas priimtose nutartyse dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą piliečio A. atžvilgiu, neįtakoja įsiteisėjusio teismo sprendimo…“. T.y. šioje nutartyje teigiama, kad teismas uždraudė skelbti informaciją, kuri jau kitų teismų sprendimais buvo pripažinta kaip neatitinkanti tikrovės. Tačiau tai vėlgi melas – nėra jokio teismo sprendimo, kuris sakytų, informacija, kad pilietis A.Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta“, neatitinka tikrovės. Pats pilietis A.Sadeckas deklaravo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, kad buvo „Mažeikių naftos“ akcininku, o paskui melagingu skundu pareikalavo, kad man būtų uždrausta rašyti straipsnius apie piliečio A.Sadecko ryšius su šia įmone. Vilniaus apygardos teismo teisėjai jau minėtą 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį taip pat suklastojo, įrašydami ją melagingus duomenis – neva yra teismo nutartis, kad neatitinka tikrovės informacija, kad pilietis A. Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta“. Ir remdamiesi savo įrašytais melagingais duomenimis, mano skundą atmetė. O teisėja R. Petkuvienė vėlgi suklastojo savo nutartj, nurodydama, kad mano skundo argumentus jau išnagrinėjo Vilniaus apygardos teismo kolegija 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi. Savo skunde prokuratūrai nurodžiau, kad šioje Vilniaus apylinkės ir apygardos teismo teisėjų veikloje yra nusikaltimų, įvardijamų, kaip „nusikalstamas susivienijimas“, numatytų BK 249 straipsnyje „Nusikalstamas susivienijimas“ susivienijimas, požymių.

Visa tai – masinis dokumentų klastojimas Vilniaus apylinkės ir apygardos teismuose – yra naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios man negalėjo būti žinomos anksčiau. Taip pat teismo niekaip nėra įvertinta Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimai, kuriais draudžiama cenzūra.

Dėl šių teisėjos Z.Monid ir R.Petktuvienės suklastotų nutarčių kreipiausi j Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Jokio sprendimo dėl šio skundo iki šiol negavau.

Dėl cenzūros yra kreiptasi į Europos Žmogaus teisių teismą, ir mano skundas priimtas nagrinėti. Todėl siūlau teisėjams nebedaryti gėdos Lietuvos Respublikai ir įvertinti savo kolegų veiksmus, panaikinti cenzūrą.

Remiantis išdėstytu, prašau :

1.       Baigti tyčiotis iš įstatymų ir Konstitucijos, klastoti teismų nutartis.

2.       Nusišalinti Vilniaus apygardos teismui nuo šios bylos nagrinėjimo, nes net keturi šio teismo teisėjai – V.Zelianka, Švedienė, Petkuvienė ir Žukauskienė – sąmoningai šioje byloje į savo nutartis įrašė žinomai melaginus duomenis, taip ją suklastodami.

3.       Atnaujinti civilinę bylą Nr. 2-117 734/2009, panaikinti cenzūrą ir grąžinti man sumokėtus žyminius mokesčius

 

 

Aurimas Drižius