Teisėjų korupcijos byla gali atidengti ir parduotas nužudymo bylas

Aurimas Drižius

Visas būrys suimtų ir paleistų teisėjų, tarp kurių ir Apeliacinio teismo teisėjas Viktoras Kažys, buvo beveik metus „kontroliuojami“ – t.y. klausomasi ir įrašinėjami jų pokalbiai.

STT surinko kalnus telefoninių ir paprastų pokalbių, mat teisėjai gana drąsiai visus reikalus tvarkė tiek savo kabinetuose, viešuose vietose arba net kalbėdami mobiliais telefonais.

„Tai yra Klondaikas, kadangi tiek pokalbiai gali atskleisti labai daug neišaiškintų nusikaltimų, arba net nužudymo bylų, kurias pardavė tie patys vadinami teisėjai, – sakė LL šaltiniai, – kita vertus, teisėjai gali bandyti ir paslėpti savo nusikaltimų pėdsakus. Mat tie teisėjai puikiai pažįsta ir tikrus banditus ir žudikus, todėl gali drąsiai sakyti – prisimeni, kaip aš tave ištraukiau iš kalėjimo, tai dabar reikia už skolą atidirbti – patykoti kokio žmogelio su armatūros vamzdžiu“.

Viena tokių akivaizdžiai neišaiškintų nužudymų bylų yra bendrovės „Virada“ vadovo Ramūno Žygio ir jo verslo partnerio Arvydo Čekaičio nužudymas 1993 07 23 sostinėje. Jų lavonai surištomis rankomis su smaugimo žymėmis ir peršautomis galvomis buvo rasti bute Architektų gatvėje, Vilniuje. Dėl šio kraupaus nusikaltimo 19 metų kalėjimo yra nuteistas Donatas Adomėnas.

Tiesa, nei teismas nei prokuratūra savo sprendimuose niekur nenurodė šio nužudymo motyvų. Tiesiog neva D.Adomėnas ėmė ir nužudė du žmonės be jokios priežasties.

Tačiau LL šaltiniai įsitikinę, kad šias dvi žmogžudystes užsakė jau minėtos UAB “Virada” bendrasavininkas Vytautas Bauras. Mat po R.Žygio nužudymo jam liko visas UAB “Virada” verslas – ši įmonė buvo didžiausia cigarečių kontrabandininkė Lietuvoje, ir dolerius už cigaretes į Vokietijos tabako fabrikus veždavo maišais.

Vienas tiesioginis šių įvykių liudininkas papasakojo LL savo versiją – pasak jo, V.Bauras pasamdė kilerius Rusijoje nužudyti verslo partnerį, kad nereikėtų dalintis pelnu iš cigarečių kontrabandos. Tą dieną, kai R.Žygis turėjo būti nužudytas, jo bute apsilankė jau minėtas A.Čekaitis, kuris neva turėjo atnešti R.Žygiui 20 tūkst. dolerių skolą. Nežinia, kas atidarė žudikams duris, tačiau vakare į namus grįžusi R.Žygio žmona rado du jau atšalusius sušaudytus lavonus.

LL pašnekovas mano, kad matyt buvo sutarta, kad bus inscenizuotas apiplėšimas, nes R.Žygis savo bute laikė daug pinigų, tačiau supykę, kad už “darbą” jiems niekas nesumokėjo, žudikai išeidami nušovė abu bute buvusius žmones. “Kiek žinau, V.Bauro mobilus telefonas “Motorolla” tą dieną buvo įkaitęs nuo skambučių, tačiau jis nekėlė ragelio, – mano LL šaltiniai, – įsiutę, kad niekas jiems nesumokėjo, žudikai nušovė abu žmones ir pasišalino”.

V.Bauras tą dieną neva buvo išvykęs į Palangą pas savo buvusią draugę, tačiau pastaroji teisme tik paliudijo, kad V.Bauras (nuotr. viršuje dešinėje) atvažiavo kitos dienos paryčiui ir buvo visiškai girtas.

Po šio nužudymo V.Bauras neva bijodamas dėl savo gyvybės pasisamdė du asmens sargybinius – Donatą Adomėną ir kitą žmonų, kuris teismo sprendimuose nurodytas kaip “nenustatytas asmuo”.

Po kiek laiko abu V.Bauros asmens sargybiniai jį įgrūdo į savo mašiną ir nusivežė “pakalbėti”. Neva V.Bauras jiems buvo skolingas dideles sumas. “Būtume tik pasiėmę tai, ką jis buvo mums skolingas, ir paleidę”, – LL pasakojo vienas šio įvykio liudininkas.

Tačiau pakeliui V.Bauras iššoko iš važiuojančio automobilio, šaukdamas : “Žmonės, gelbėkite”. Asmens sargybiniai jį nusivijo, tačiau pradėjo rėkti šalia buvusios moteriškės, ir riksmą išgirdo pro šali važiavę “Geležinio vilko” kareiviai. Jie sustojo ir norėjo padėti gaudomam V.Baurai. tada Adomėnas paleido šūvių seriją iš rankose laikyti “Kalašnikovo” automato. Nors jis vėliau sakė, kad ir specialiai netaikė į atbėgančius kareivius, tačiau rikošetu atšokusios kulkos sužeidė keturis žmonės.

Vėliau Adomėnas pabėgo į Rusiją, ir ten slaptėsi 15 metų, vėliau buvo pagautas ir parvežtas į Lietuvą. Iš pradžių apygardos teismas jį nuteisė už Žygio ir Čekaičio nužudymą 15 metų kalėjimo, tačiau vėliau Apeliacinis teismas bausmę padidino iki 19 metų.

“Tai nupirkta byla, nes Adomėnas nužudymo dieną buvo visai kitoje vietoje, ir jis tikrai negalėjo nužudyti tų dviejų žmonių, – sakė LL šaltinis, – manau, kad tai V.Bauras taip sutvarkė, kad Adomėnas sėdėtų kalėjime, nes tikrai žinau, kad jis bandė užsakyti ir mano nužudymą”.

LL pašnekovas įsitikinęs, kad turint tiek pinigų, kiek turėjo V.Bauras, galima lengvai nupirkti visą Lietuvos teismų sistemą.

Mat Donatas Adomėnas (nuotr. apačioje) 2012 m. buvo nuteistas kalėti 19 metų už Žygio ir Čekaičio nužudymą. Prieš tai jis dar spėjo išsiųsti laišką V.Baurai, kuriame rašė, kad V.Bauras užsakė šiuos nužudymus:

„Labas V.. Jeigu tu neišpildysi pirmo mano prašymo, šitą žemiau parašytą informaciją išsiųsiu į visus Lietuvos laikraščius, smulkiai viską išdėstant. Po to Danas pasiduos, o aš nusišausiu, nes manęs jau niekas nebedomina ir nebelaiko, bet kai pamatysi mano lavoną, gali nedžiūgauti, aš ateisiu pas tave. Tu gal dabar nusijuoksi arba galvosi, kad aš tave imu ant glotkės, bet kai tai įvyks tu tuo įsitikinsi pats ir pakol tu būsi tame kūne kur dabar esi bus tau labai liūdna, Tu gal dabar juokiesi, bet laikas eina į priekį ir amžinybės lygiu to laiko ir nebeliko. O juokauti tipo – pasiduok B. ištrauks – kada jautiesi tipo saugus yra nevyriška, prisimink savo veido ištraišką, kai automatas žiūrėjo į tave. Pirma tu supirkai visa ginkluote, kad mes galėtume užsiminėti juodais darbais tavo naudai. Tu papirkai teismo pirmininką D. V., kad manęs nepasodintu savo naudai, tu žinai kokiai, antra karta kai užlėkiau, tu papirkai G. ir S.. Pagal tavo nurodymus aš nužudžiau R., kad visas pelnas eitu tau vienam ir visi pinigai kurie buvo jūsų liktu tau. O asmens sargybiniai tai męs, tai dėl atmazkės, tipo tau gresia irgi pavojus. O dėl ko ant Minsko plento mūsų mašinoje kilo kipišas tu pats žinai. Kad nužudytume R. tu man prižadėjai nemažai pinigų. Kai tą reikalą sutvarkėme tu nesumokėjai, delsiai sakei kada užmušime, barzda tada už viska atsiskaitysi o aš nenorėjau delsti norėjau kuo greičiau gauti pinigu ir išvažiuoti, nes supratau, kad gali mentai razniuchinti, ir tu pats manęs atsikratyti. Kai aš mašinoje stipresniu tonu pradėjau šita tema su tavimi kalbėti, tu mane pasiuntei nachui ir pasakei kantrybės, tada man atsileido nervai ir visa tai prasidėjo, laikįaštyje išdėstysiu smulkiau. Jeigu nori prašyma išvykti tapačią diena kai gausi šita negramatnai parašytą ksiva. Perduok linkėjimus R., A. ir T.. D. Pats Žinai.“ (b.l. 46-49, 2 t.).

Vėliau V.Bauras buvo teisiamas Vilniaus apygardos teisme – kaip įrodymas buvo pateiktas šis Adomėno laiškas, o taip pat kelių žmonių liudijimai. Tačiau A.Valantino vadovaujama kolegija apygardos teisme, o Lino Žukausko vadovaujama kolegija apeliaciniame teisme išteisino V.Baurą, nurodydami, kad nepakanko įrodymų jo kaltei nustatyti.

Tiesa, V.Bauras yra senas neseniai sulaikyto teisėjo V.Kažio draugas – automobilių mechanikas Romas Balevičius pasakojo, kaip V.Kažys su V.Baura buvo atvažiavę pas jį pasiimti teisėjo remontuojamo automobilio “Volgą”. Nors meistrui nesumokėjo, tačiau automobilį pasiėmė, o V.Bauras dar trenkė R.Balevičiui per galvą lenta.

Apeliacinio tesmo nutartis Vytauto Bauros byloje

Baudžiamoji byla Nr. 1A-255-518/2015

Teismo proceso Nr. 1-10-9-00069-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.1.4.4.4.; 1.2.3.2.2.;1.2.3.2.5.;

1.2.3.2.6.; 1.2.3.2.9.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Svajūno Knizlerio ir Aloyzo Kruopio,

sekretoriaujant Martynai Paušaitei,

dalyvaujant prokurorui Tomui Uldukiui,

išteisintajam V. B.,

gynėjai advokatei Indrei Panavaitei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Mindaugo Bliuvoapeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 5 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 ir 9 punktus (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

V. B. buvo kaltinamas tuo, kad sukurstė dviejų bejėgiškos būklės žmonių nužudymą kankinant dėl savanaudiškų paskatų, o būtent:

1993 m. liepos mėnesį, ne vėliau kaip 22 dieną, Vilniuje, tiksliai nenustatytoje vietoje, dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas pašalinti savo verslo partnerį R. Ž., tam, kad visas pelnas iš bendro verslo liktų tik V. B., pažadėjęs nenustatyto dydžio materialinį atlygį ir įkalbėjęs juos, sukurstė savo samdomą darbuotoją – apsaugininką D. A. bei tyrimo metu nenustatytą asmenį nužudyti R. Ž. ir A. Č.. Būdami V. B. sukurstyti, D. A. ir tyrimo metu nenustatytas asmuo, turėdami tikslą užvaldyti A. Č. priklausančius 10 000 JAV dolerių, R. Ž. priklausantį laikrodį „Rolex“ 20 000 JAV dolerių vertės, video kamerą „Sony“ su vaizdajuoste 300 JAV dolerių vertės, auksinį žiedą su briliantu 1 000 JAV dolerių vertės, gauti V. B. pažadėtą nenustatyto dydžio materialinį atlygį ir pašalinti savo pažįstamo V. B. verslo partnerį R. Ž. tam, kad visas pelnas iš bendro verslo liktų tik V. B. – dėl savanaudiškų paskatų, 1993 m. liepos 23 d., laikotarpyje nuo 12 val. iki 17 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, panaudodami fizinį smurtą, virvėmis surišo rankas ir kojas R. Ž. ir A. Č., tuo atimdami nukentėjusiesiems galimybę priešintis, ir panaudodamas fizinį smurtą bejėgiškos būklės R. Ž. ir A. Č. kankino: sudavė R. Ž. smūgius į nosį, antakius, lūpą, smakrą, krūtinę, petį, blauzdą, o A. Č. sudavė smūgius į nosį, antakius, po ko nužudė nukentėjusiuosius, juos pasmaugdami virve, šūviais iš nenustatyto 9 mm kalibro pistoleto peršovė lavonų galvas bei užvaldė A. Č. priklausančius 10 000 JAV dolerių (43 000 Lt), R. Ž. priklausantį laikrodį „Rolex“ 20 000 JAV dolerių (86 000 Lt) vertės, video kamerą „Sony“ su vaizdajuoste 300 JAV dolerių (1 290 Lt) vertės, auksinį žiedą su briliantu 1 000 JAV dolerių (4 300 Lt) vertės.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Mindaugas Bliuvas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 9 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti V. B. kaltu ir nuteisti pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6, 9 punktus 14 (keturiolikos) metų laisvės atėmimo bausme.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apygardos teismas neišsamiai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, vertino juos atsietai vienus nuo kitų, dalį įrodymų vertino netinkamai, todėl padarė klaidingas išvadas dėl V. B. galimai padarytos nusikalstamos veikos. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas turi įvertinti visus byloje esančius įrodymus, palyginti juos tarpusavyje bei įvertinti sąsajas tarp jų. Prokuroro teigimu, skundžiamame nuosprendyje nebuvo atsižvelgta į nukentėjusiųjų R. Č. ir D. Ž. parodymus, kad V. B. galėjo išsigąsti galimos konkurencijos bendrame su R. Ž. versle, todėl sukurstė D. A. ir tyrimo metu nenustatytą asmenį nužudyti R. Ž. ir A. Č.. Apygardos teismas nepagrįstai tokius nukentėjusiųjų parodymus vertino kaip prielaidas, nes daugumos apklaustų liudytojų parodymais, V. B. ir R. Ž. buvo lygiaverčiai verslo partneriai, sprendimus priimdavo kartu, be to, įmonės „V“ (duomenys pakeisti) direktorius buvo R. Ž., todėl jis galėjo pakeisti V. B. kitu verslo partneriu – A. Č., tokius R. Ž. ketinimus patvirtino R. Č..

Prokuroro vertinimu, priešingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodė teismas, V. B. buvo naudinga R. Ž. mirtis, nes iš liudytojų parodymų matyti, kad R. Ž. ir V. B. tekdavo 75 procentai įmonės „V“ (duomenys pakeisti) pelno, kurį jie dalindavosi per pusę, todėl pašalinus R. Ž. nebereikėtų dalintis pelno. R. Č. parodė, kad jos vyras A. Č. 1993 m. liepos 23 d. važiavo pas R. Ž. su savimi turėdamas 10 000 dolerių, apie pinigus žinojo tik R. Č., R. Ž. ir A. Č., bet po įvykdyto nusikaltimo R. Č. susitikus V. B., šis pasiteiravo, kiek pinigų vežėsi A. Č., todėl, prokuroro teigimu, negalima atmesti versijos, kad V. B. buvo suinteresuotas A. Č. nužudymu ne tik dėl konkurencijos, bet ir norėdamas užvaldyti 10 000 dolerių.

Taip pat skunde nurodoma, kad apygardos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje nėra duomenų apie tuometinę įmonės „V“ (duomenys pakeisti) finansinę situaciją, nors iš apklaustų asmenų parodymų matyti, kad įmonės veikla buvo labai pelninga. D. Ž. parodė, kad R. Ž. nužudymo metu buvo didelis kiekis grynųjų pinigų – 900 000 Vokietijos markių, ofisas, krovininis automobilis, priekaba. D. A. parodė, kad veždavo dideles – 50-100 tūkstančių dolerių – sumas. Liudytojas K. J. taip pat parodė, kad paskutiniais mėnesiais įmonėje buvo uždirbamos šešiaženklės sumos per mėnesį. Pats V. B. pripažino turėjęs daug brangaus turto, disponavęs didelėmis pinigų sumomis. Dėl nurodytų aplinkybių prokuroras neatmeta prielaidos, kad V. B., norėdamas dar didesnės materialinės naudos, siekė užvaldyti pelningą įmonę.

Skunde teigiama, kad už R. Ž. ir A. Č. nužudymus yra nuteistas buvęs V. B. asmens sargybinis D. A., kuriam nebuvo asmeniškai naudinga nužudyti R. Ž. ir A. Č.. Kadangi D. A. vykdė savo darbdavio V. B. nurodymus, todėl reikia atsižvelgti į tai, kad D. A. įvykdyti nusikaltimai gali būti susiję su jam tiesiogiai nurodymus duodančiu V. B.. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantis D. A. laiškas V. B., kurio pirmosios instancijos teismas nevertino kaip D. A. prisipažinimo sukurstytam V. B. kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu nužudžius R. Ž. ir A. Č..Prokuroro nuomone, nėra pagrindo D. A. laiško vertinti kaip V. B. šantažo. Iš laiško turinio aiškiai matyti, kad D. A. prisipažįsta padaręs nusikaltimą V. B. naudai, o 2010 m. balandžio 27 d.specialisto išvada Nr. 89TPK-195 patvirtina, kad laiško surašymo metu D. A. emocinė būsena netrukdė jam teisingai suvokti aplinką, savo veiksmus bei atitinkamai organizuoti ir reguliuoti savo veiklą. D. A. laiške grasino V. B. paviešinti informaciją apie padarytą nusikaltimą, kadangi V. B. nesumokėjo pažadėto atlygio. Be to, D. A. laiško kaip įrodymo, patvirtinančio kitus byloje surinktus įrodymus, vertinimas yra pateiktas ir D. A. atžvilgiu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje.

Prokuroras pažymi, kad 1993 m. liepos 21 d. buvo iš Vokietijos pranešta, kad įmonei „V“ (duomenys pakeisti) suteikiamos išskirtinės teisės prekiauti cigaretėmis, iš karto po to, 1993 m. liepos 23 d., nužudyti R. Ž. ir A. Č., 1993 m. rugpjūčio 17 d. D. A. pasikėsino į V. B., po ko 1993 m. rugsėjo-spalio mėnesį V. B. gavo grasinančio pobūdžio D. A. laišką. Prokuroro vertinimu, išdėstytų įvykių eiga kartu su kitais įrodymais patvirtina V. B. kaltę, kad sužinojęs apie įmonės „V“ (duomenys neskelbtini) sėkmę dėl savanaudiškų paskatų sukurstė D. A. ir tyrimo metu nenustatytą asmenį nužudyti verslo partnerį R. Ž. ir A. Č., siekdamas gauti visą įmonės pelną.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais, išteisintasis V. B. ir jo gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir išteisinamąjį nuosprendį palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl V. B. išteisinimo neįrodžius jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6, 9 punktuose. Byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, kolegijos nuomone, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais teismas pagrindė savo išvadas, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Vien tai, kad prokuroras nesutinka su nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir pateikdamas savitą jų vertinimą, kolegijos nuomone, nėra pagrindas teigti apie neobjektyvų ir šališką nusikalstamos veikos, kuria buvo kaltinamas išteisintasis, aplinkybių ištyrimą. Byloje nėra ir tokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai, objektyviai ir nešališkai ištirti ir išnagrinėti bylą ir kurie būtų paveikę išteisinamojo nuosprendžio priėmimą.

Argumentai, kuriais apeliantas grindžia skundo argumentus dėl išteisintojo V. B. kaltės padarius kaltinamajame akte nurodytą nusikalstamą veiką, iš esmės yra vienodi ir nėra nauji. Kaip seka iš apeliacinio skundo bei pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio, šie argumentai buvo išsakyti jau ir pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, su apeliacinio skundo argumentais susijusios bylos aplinkybės teisme buvo visapusiškai ištirtos, prokuroro argumentai motyvuotai atmesti įvertinus byloje surinktus ir teismo betarpiškai ištirtus įrodymus, kuriuos nuosprendyje labai išsamiai išanalizavus teismas ir padarė išvadas dėl išteisintojo nekaltumo.

Kaip seka iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas nesutinka su nuosprendyje išdėstytomis teismo išvadomis įvertinus surinktus įrodymus, tačiau išteisintojo V. B. kaltę vėl grindžia tais pačiais įrodymais, dėl kurių pirmosios instancijos teismas motyvuotai jau pasisakė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su jais pilnai sutinka.

Iš esmės apeliaciniame skunde išteisintojo V. B. kaltę bandoma pagrįsti remiantis dviem pagrindiniais įrodymų šaltiniais – D. A. surašytu ir jo tėvo V. B. perduotame laiške išsakytomis frazėmis, nukentėjusiųjų R. Č. ir D. Ž. parodymais, kuriais remiantis, buvo padarytos išvados apie tai, jog V. B. sukurstė D. A. nužudyti R. Ž. su A. Č., siekiant išvengti konkurencijos versle. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo teiginius vertina tik kaip prielaidas ir spėliojimus, kuriais remiantis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas.

Išteisintasis V. B. nei ikiteisminio tyrimo metu nei teisme nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepripažino savo kaltės sukursčius nužudyti A. Č. ir R. Ž. ir davė išsamius parodymus apie savo santykius su jais, įmonės „V“ (duomenys pakeisti) veiklą, bei ką jis veikė tuo metu, kai buvo įvykdytas nusikaltimas. V. B. parodymai neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos vertino kaip teisingus. Taip pat išteisintasis V. B. pakankamai išsamiai parodė ir tai, kad po R. Ž. mirties apie 5 metus padėjo R. Žy. pinigais, remontavo jos butą, pirko automobilį ir teikė kitą panašaus pobūdžio materialinę pagalbą. Taip pat jis patvirtino, kad praėjus nedaug laiko po nužudymo, davė R. Č. 11 ar 12 tūkstančių JAV dolerių. Iš esmės tokius V. B. parodymus abi nukentėjusiosios patvirtino ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje. Nepaisant išsamios tiek išteisintojo, tiek ir abiejų nukentėjusiųjų parodymų analizės ir jų sugretinimo su kitais byloje susijusiais įrodymais skundžiamame nuosprendyje, apeliantas teigia, kad teismas neatsižvelgė į liudytojų R. Č. ir D. Ž. parodymus, jog V. B. galėjo išsigąsti galimos konkurencijos jo ir R. Ž. versle, todėl ir sukurstė D. A. ir tyrimo nenustatytą asmenį nužudyti R. Ž. ir A. Č.. Kolegija pažymi, kad ir apeliaciniame skunde prokuroro išdėstyti neva V. B. kaltę pagrindžiantys įrodymai yra įvardinami ne tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ( BPK 20 straipsnio 3 dalis ), o tik kaip galimomis ir neatmestinomis prielaidomis. Palyginus ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiųjų R. Č. ir D. Ž. duotus parodymus tarpusavyje ir sugretinus su kitais byloje surinktais ir teismo betarpiškai ištirtais įrodymais, nustatyta, kad jų parodymai nebuvo nuoseklūs ir nuolat keitėsi. Apeliacinio skundo ribose teisėjų kolegija įvertins R. Č. ir D. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus.

1993 m. liepos 24 d. iš karto po įvykio surašytame paaiškinime bei liudytojo apklausos metu R. Č. nurodė, kad 1993-07-23 ji nuvežė savo vyrą A. Č. į namus pas R. Ž., nes pastarajam reikėjo grąžinti 10000 JAV dolerių, namo jis negrįžo, o 1993-07-24 apie 11 val. 30 min. ji sužinojo, kad jis vyras nužudytas, tačiau ji nežino kas tai galėjo padaryti ( t. I, b.l. 31, 68-69 ). Analogiškai ir D. Ž. savo 1993-07-24 d. paaiškinime nurodė, kad jos vyras vertėsi cigarečių prekyba su V. B., tačiau neįtarė, kas galėjo padaryti šį nusikaltimą ( t. I, b.l. 33-35 ).

2008-01-11 d. apklausos metu D. Ž. parodė, kad jos vyro mirtis galėjo būti naudinga V. B., nes pastarasis dėl to turėjo materialinės naudos – jam atiteko visas cigarečių verslas, kuris nebuvo nuostolingas ir jos asmeniniais paskaičiavimais per metus pelnas galėjo siekti nuo kelių šimtų tūkstančių iki milijono JAV dolerių. Kaip matyti iš D. Ž. parodymų turinio, ji turėjo priekaištų V. B., nes pastarasis nors ir žadėjo ja rūpintis materialine prasme iki mirties, tačiau netrukus pats perėmė visą verslą į savo rankas, taip pat ji negavo pažadėtų pinigų pardavus nekilnojamąjį turtą Nemenčinės plente ir vyro vardu registruotą BMW markės automobilį ( t. 2, b.l. 79-81 ). 2010-06-02 apklausos metu D. Ž. patvirtino savo ankstesnius parodymus, betpapildomai parodė tai, kad po R. Ž. nužudymo jos santykiai su V. B. kurį laiką buvo normalūs. Liudytoja R. Č. 2010-06-02 d. apklausoje parodė, kad V. B. galėjo išsigąsti konkurencijos, todėl ir galėjo sukurstyti D. A. nužudyti jos vyrą. R. Č. savo prielaidas grindė tuo, kad jai A. Č. buvo užsiminęs, jog V. B. indėlis jų bendrame biznyje nedidelis, jis buvo nuostolingas žmogus dėl savo asmeninių savybių ( t. 3, b.l. 19-20 ). Teisiamajame posėdyje R. Č. taip pat parodė, kad netrukus po jos vyro nužudymo V. B. jai davė apie 11000 – 13000 JAV dolerių, nes buvo sakiusi, kad A. Č. vežė R. Ž. panašią pinigų sumą į namus, kur buvo nužudytas. Nukentėjusioji D. Ž. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje parodė, kad V. B. galėjo prisidėti prie jos vyro nužudymo, nes 1993 m. liepos 21 d. buvo pranešta iš Vokietijos, kad įmonei „V“ (duomenys pakeisti) suteikiamos išskirtinės teisės prekiauti cigaretėmis. Nužudyti R. Ž. galėjo paskatinti tai, kad jis buvo prezidentas, o V. B. liko kaip ir nuošalyje, be to, jam galėjo nepatikti R. Ž. planas įtraukti į verslą A. Č. ( t. 6, b.l. 49-58 ).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nukentėjusiųjų D. Ž. ir R. Č. parodymus vertina tik kaip jų samprotavimus ir prielaidas. Kaip matyti iš jų parodymų turinio, abi nukentėjusiosios sąžiningai nežino apie R. Ž. ir A. Č. nužudymo motyvus ir šį nusikaltimą organizavusius ar sukursčiusius asmenis, o parodymus apie galimą V. B. vaidmenį šiame nusikaltimeD. Ž. ir R. Č. davė praėjus ilgam laikotarpiui nuo nusikaltimo padarymo. Byloje nustatyta, kad savo pirminiuose paaiškinimuose ir apklausose 1993 metais abi nukentėjusiosios vienodaipaaiškino, kad nežino kas galėjo padaryti šią nusikalstamą veiką. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje R. Č. iš viso neprisiminė kokius parodymus buvo davusi apie V. B. ir patvirtino apklausose išdėstytus faktus tik BPK 276 straipsnio tvarka pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus jos parodymus. Išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu ir teisme D. Ž. duotus parodymus ir gretindama juos su byloje ištirtų įrodymų visetu, teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad jos parodymai dėl galimo V. B. suinteresuotumo nužudyti R. Ž. ir A. Č., yra aiškiai susiję su išteisintojo jai teikta, o nuo 1998 metų nutrūkusia materialine parama po R. Ž. mirties. Liudytojai K. J., O. G., J. Š., R. L., V. P. parodė, kad V. B. po R. Ž. mirties bendravo su D. Ž., skyrė jai labai dideles pinigų sumas ne tik iš įmonės pinigų, tačiau ir iš savo asmeninių lėšų. Byloje esantys rašytiniai įrodymai – ranka surašyti pinigų perdavimo rašteliai – patvirtina ne tik minėtų liudytojų, tačiau ir paties išteisintojo V. B. parodymus, kad apie 100000 JAV dolerių buvo skirta D. Ž. buto remontui, apie 20000 JAV dolerių – baldams, taip pat buvo skirti pinigai automobilių servisui ir įsigijimui. Byloje nustatyta, kad V. B. iki 1998 metų D. Ž. kas mėnesį mokėdavo po 1000-2000 JAV dolerių, skirtų šeimos išlaikymui, padovanojo jai pusę gyvenamojo namo, esančio Nemenčinės plente. Kaip nustatyta byloje, D. Ž. pozicija V. B. atžvilgiu pasikeitė tik po 1998 metų, kai pastarasis nepateisino lūkesčių remti ją materialiai iki mirties ir nedavė nukentėjusiajai 50000 JAV dolerių. Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad D. Ž. parodymai apie galimą V. B. suinteresuotumą pašalinti R. Ž. bei A. Č., netgi vertinant juos kaip prielaidą, yra neobjektyvūs.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas priimdamas V. B. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį neatsižvelgė Į R. Č. parodymus, kuri parodė, kad A. Č. 1993-07-23 važiavo pas R. Ž. su savimi turėdamas 10 000 JAV dolerių ir apie tai žinojo tik ji pati, R. Ž. ir A. Č.. Prokuroro nuomone, teismas neįvertino tos aplinkybės, kad po įvykdyto nusikaltimo, V. B. teiravosi R. Č. kiek pinigų jos vyras vežė pas R. Ž., todėl akivaizdu, kad išteisintasis apie tai žinojo ir norėjo juos užvaldyti. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo teiginius vertina kaip visiškai nepagrįstus samprotavimus ir juos atmeta. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, t.y., kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodinėtinos bylos aplinkybės gali būti nustatomos ir netiesioginiais įrodymais, kai per keleto pakopų procedūrą iš pradžių pagrindžiamas tarpinio fakto buvimas, o paskui per jį – ir įrodinėjimo dalykas ar jo elementas. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su 10000 JAV dolerių pinigų sumos vežimu pas R. Ž. ir šios faktinės aplinkybės siejimas su V. B. žinojimu apie tai ir noru šiuos pinigus užvaldyti, neturi nieko bendro su byloje įrodinėtomis aplinkybėmis. Pirma, R. Č. nepaaiškino kuo pagrįstas jos manymas, kad V. B. bijojo konkurencijos ir norėjo užvaldyti A. Č. pinigus. Išteisintasis V. B. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje paaiškino, kad nežino kas užvaldė 10 000 JAV dolerių, o R. Č. vieną kartą davė 11 ar 12 tūkstančių dolerių, nes ši skundėsi, kad neturi pragyvenimo šaltinio. Pastebėtina, kad R. Č. parodė iš V. B. gavusi tokią pačią pinigų sumą. Byloje surinktais įrodymais išteisintojo V. B. parodymai nėra paneigti, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo susieti R. Č. perduotos pinigų sumos su V. B. ketinimais pašalinti A. Č. ir po to „kompensuoti“ jo žmonai padarytą žalą. Šioje vietoje taip pat pastebėtina, kad R. Č. niekada nebuvo susijusi su įmonės „V“ (duomenys pakeisti) vykdoma komercine veikla, taip pat iš jos parodymų galima daryti išvadą, kad ji nežinojo ir apie savo vyro A. Č. veiklą. Kratos metu liudytojo D. B. metu buvo rasti „V“ (duomenys pakeisti) steigimo dokumentai, iš kurių matyti, jog bendra Lietuvos ir Baltarusijos įmonė „V“ (duomenys pakeisti) buvo įsteigta (duomenys neskelbtini), jos steigėjais ir akcininkais buvo V. P., V. B., R. Ž., G. B. ir Baltarusijos įmonė „P“(duomenys pakeisti). Kaip matyti iš įmonės steigimo dokumentų bei liudytojų T. L. ir V. P. parodymų, A. Č. tiesiogiai nedalyvavo bendrame versle, jis visą laiką buvo lyg ir šalia verslo.Liudytojas V. P., kuris 1993 metais dirbo „V“ (duomenys pakeisti) buhalteriu ir gerai žinojo versle dalyvaujančius asmenis bei įmonės finansinę padėtį, parodė, kad jis buvo susidaręs nuomonę, jog A. Č. saugojo nuo kriminalinio pasaulio atstovų, o sprendimus visada priimdavo R. Ž. ir V. B.. Analogiškai parodė ir liudytojas R. L., t.y., jog A. Č. spręsdavo santykius su „brigada“, nes turėjo ryšių kriminaliniame pasaulyje ir esant reikalui užtardavo. Antra, V. B. buvo kaltinamas tuo, kad sukurstė D. A. bei tyrimo nenustatytą asmenį nužudyti R. Ž. ir A. Č., kurie būdami sukurstyti, turėjo tikslą užvaldyti A. Č. priklausančius 10000 JAV dolerių. Tačiau V. B. nebuvo kaltinamas tuo, kad jis sukurstė D. A. ir kitą asmenį nužudyti R. Ž. bei A. Č., turėdamas tikslą užvaldyti jų turtą, todėl iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad prokuroras išdėstė iš esmės skirtingas faktines aplinkybes. Šie argumentai viršija apeliacinio skundo ribas, nes kaltinimas teisme gali būti pakeistas BPK 256 straipsnio tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas ir ta aplinkybe, kad V. B. buvo naudinga sukurstyti D. A. ir kitą tyrimo nenustatytą asmenį nužudyti R. Ž. ir A. Č., nes firmos „V“ (duomenys pakeisti)veikla tuo metu buvo labai pelninga. Šią išvadą apeliantas daro remdamasis paties išteisintojo V. B. parodymais, kad pirko automobilius, nekilnojamąjį turtą, D. Ž. ir K. J. parodymais apie didelį uždirbtą pelną. Kolegijos nuomone, skundo argumentai yra paneigti byloje ištirtais rašytiniais įrodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo bei vertino ir teisėjų kolegija su skundžiamo nuosprendžio išvadomis sutinka. Apeliaciniame skunde įrodymai vertinami selektyviai, neatsižvelgiant jų visetą, kuris paneigia teiginius, kad įmonės „V“ (duomenys pakeisti)komercinė veikla buvo labai pelninga, todėl V. B. buvo naudinga sukurstyti D. A. nužudyti R. Ž. bei A. Č., kad išvengti konkurencijos.

Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje V. B. parodė, kad po R. Ž. mirties situacija įmonėje pablogėjo, viskuo teko rūpintis V. P. ir nors prekyba dar vyko, tačiau apimtys sumažėjo. Cigarečių prekybos verslas tęsėsi iki 1995 metų, o vėliau iki 1999-2000 m. užsiiminėjo tik krovinių pervežimu. V. B. įsitikinimu, verslas nesivystė taip, kaip būtų vystęsis jeigu R. Ž. būtų gyvas. V. B. taip pat parodė, kad verslo partneriai turėjo sukaupti, surinkti dideles pinigų sumas tam, kad įsigyti didelį kiekį cigarečių, o kas realizavus spręsti kitus klausimus, taip pat pasidalinti turtą, investuoti į naujų prekių įgijimą. Nors apeliantas ir remiasi liudytojo K. J. parodymais apie labai pelningą įmonės veiklą 1993 metais, tačiau neatkreipė dėmesio į jo parodymų visumą, kad tuo metu, kai jis su partneriais buvo Šiaulių banko steigėju ir turėjo galimybę steigti valiutines kontoras, V. B. su R. Ž. buvo klientai ir jiems buvo reikalingos didelės pinigų sumos verslo vystymui. Po R. Ž. mirties verslas pradėjo smukti, rinka buvo perdalinta atsiradus kitai kompanija ir „V“ (duomenys pakeisti) pralaimėjo konkurencijoje. Liudytojas R. L. parodė, kad apie pusę metų iki nužudant R. Ž. skolino jų verslui apie 40 000 JAV dolerių. Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas V. P. patvirtino, kad 1993 metais dirbo UAB “V“ (duomenys pakeisti)buhalteriu, vadovai buvo V. B. ir R. Ž., kurie dviese ir priimdavo sprendimus dėl verslo vystymo, lėšų jam gavimo, prekių realizavimo. Lėšos verslui vystyti daugiausia buvo skolinamos, o po R. Ž. nužudymo V. B. teko didesnis darbo krūvis, nes jis pats baiminosi dėl savo likimo, į jį buvo pasikėsinta, vėliau įmonės padėtis vis blogėjo. Byloje yra Vokietijos įmonės „R“ (duomenys pakeisti), tiekusios UAB „V“ (duomenys pakeisti) cigaretes, atstovo Z. F. paaiškinimas, kuriuo taip pat paneigiami skundo argumentai ir D. Ž. parodymuose išdėstyti samprotavimai apie tai, jog 1993 m. liepos mėnesį UAB „V“ (duomenys pakeisti) gavo išskirtines teises prekiauti cigaretėmis Lietuvoje ir jos pajamų didėjimą. Z. F. paaiškino, kad sutartys buvo sudarytis su daugeliu tiekėjų regionuose, taip pat ir Lietuvoje, o UAB „V“ (duomenys pakeisti) negavo ir neturėjo jokių išskirtinių teisių prekiauti cigaretėmis. Byloje ištirtų įrodymų pagrindu, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog po R. Ž. mirties V. B. būtų susiklosčiusi naudingesnė situacija versle ir jam nebuvo jokio motyvo kurstyti sukurstyti D. A. nužudyti R. Ž..

Kaip vienas iš V. B. kaltės įrodymų byloje pateikiamas D. A. rašytas laiškas V. B.. Nors pirmosios instancijos teismas itin išsamiai analizavo šio laiško turinį ir jame išdėstytus faktinius duomenis gretino su kitais byloje ištirtais įrodymais, kurie susiję su šio laiško surašymo ir jo adresavimo V. B. aplinkybėmis, prokuroras, iš esmės pakartodamas tuos pačius argumentus kaip ir baigiamojoje kalboje teisiamajame posėdyje, tvirtina, jog laiško turinys turi būti vertinamas kaip tiesioginis įrodymas, patvirtinantis V. B. kaltę nusikaltimo padarymu. Skundas šioje dalyje grindžiamas keliais argumentais, t.y., pirma, kad D. A. prisipažino padaręs nusikaltimą V. B. naudai, ir antra, šio laiško, kaip įrodymo, patvirtinančio kitus byloje esančius duomenis, vertinimas yra pateiktas D. A. atžvilgiu nagrinėtoje baudžiamojoje byloje kasacine tvarka ir turi būti vertinamas kaip teisminis precedentas.

Apie D. A. laiško gavimo aplinkybes ir jame išdėstytus samprotavimus pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje V. B. davė išsamius ir nuoseklius parodymus, kurie nėra paneigti kitais byloje surinktais įrodymais. Išteisintasis V. B. parodė, kad jam adresuotą laišką vertina kaip šmeižto ir šantažo priemonę, siekiant pasipelnyti jo sąskaita. D. A. tokio turinio laišką surašė manydamas, jog V. B., kuris bijodamas, kad dėl R. Ž. ir A. Č. nužudymo įtarimai gali būti pareikšti jam išsigąs ir duos jam pinigų, o laiško niekam neparodys. Šią aplinkybę patvirtina kiti įrodymais ir teisėjų kolegija pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta išvada, kad laiškas buvo inspiruotas tarp V. B. ir D. A. šeimos narių kilusių nesutarimų, susijusių su butų mainais ir butų pirkimu. Byloje yra faktiniai duomenys, kad išteisintasis už butą J. Tumo-Vaižganto gatvėje žadėjo perduoti savo dviejų kambarių butą ir nupirkti dar vieną dviejų kambarių butą D. A. motinai ir seseriai. V. B. šį pažadą įvykdė ir manė, kad yra visiškai atsiskaitęs, o D. A. sprendė, jog mainai yra nelygiaverčiai ir reikalavo atsiskaityti už jam tenkančią buto dalį. Šias aplinkybes savo parodymuose paaiškino nuteistasis D. A. ir jie sutampa su išteisintojo V. B. parodymais. D. A. taip pat patvirtino, kad jo laiške jokios tiesos nėra ir tai buvo šantažas dėl butų. Šioje dalyje būtina atsižvelgti ir į liudytojo V. Br., kuris tyrė bylą dėl pasikėsinimo nužudyti V. B. ir dėl dvigubos žmogžudystės, parodymus, kuriuose jis laiško turinį vertino tik kaip D. A. šantažą V. B. atžvilgiu. Tai, kad šį laišką V. B. vertino tik kaip šmeižtą ir šantažą savo adresu, o ne D. A. prisipažinimą, kad jis sukurstė nužudyti R. Ž. bei A. Č., patvirtina ir ta aplinkybė, jog apie laišką išteisintasis informavo prokurorą R. S., kuris patarė jį perduoti tyrimą atliekantiems, taip pat apie laišką jis informavo D. Ž..

Nors D. A. laiškas buvo tirtas nagrinėjant bylą dėl A. Č. ir R. Ž. nužudymo, tačiau tiek apeliacinės tiek ir kasacinės instancijos teismai juo remdamiesi nevertino V. B. veiksmų, susijusių su kurstymu nužudyti, todėl prokuroro skundas šioje dalyje taip pat yra nepagrįstas.

Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neabejotinai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44/2007, 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės privalo būti aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje esančių faktinių duomenų ne tik kad nepakanka pripažinti V. B. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 ir 9 punktuose, tačiau jų iš viso byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Linas Žukauskas

Teisėjai Svajūnas Knizleris

Aloyzas Kruopys