Sistemai – šokas, nes Šeimų sąjūdis reikalauja keisti rinkimų ir partijų finansavimo tvarką, likviduoti Konstitucinį teismą, pripažinti korupcinius nusikaltimus neturint senaties, pertvarkyti LRT ir t.t. ir t.t.
vytautas-landsbergis-ir-ingrida-simonyte-79492267
LRT „Forume“ šįvakar susirinko „politinės erdvės stebėtojai“ – taip dabar vadinama Lietuvą laikinai administruojančių asmenų sava chebra su kudakuojančia Nemira, kuriai niekas kažkodėl nepasako, kad pasitampius veido skūrą nereikėtų demonstruoti visiems kalakutės kaklą.
V.Čmilytei pasakiau – nejaugi nesuprantat, kad toliau tuo keliu eidami sukelsit tokį galingą pasipriešinimą, kuris neišvengiamai atves iki pirmalaikių rinkimų, kuriuose neturit absoliučiai jokių šansų ir būsit nušluoti? Jei negalvojat apie šalį, tai pagalvokit bent apie savo likimą.
Iš šio „Forumo“ jau matau, kad jie tą suprato – žmonių nebesustabdysi. Kalba apie tai, kad neleisti susirinkti negalima, diskutuoja, kokį ministrą gali tekti atstatydinti. Bet esmė net ne tame.
Esmė ta, kad ponai pagaliau susiprato paskaityt Lietuvos šeimų sąjūdžio programą. Ir pagaliau suprato, su kuo turi reikalą – čia nuolaidomis ir iš krentančio, subliūškusio valdžios baliono mėtomu balastu – vidinių okupantų politiniais numirėliais – neatsipirksi.
Ponia politologė R.Urbonaitė pasakė tiesą – Lietuvos šeimų sąjūdžio reikalavimai yra tik gėlytės, paskaitykit jų programą, ji „priverčia kvėpavimą sustoti“.
Kurgi ne – mes reikalaujame keisti rinkimų ir partijų finansavimo tvarką, likviduoti Konstitucinį teismą, pripažinti korupcinius nusikaltimus neturint senaties, pertvarkyti LRT ir t.t. ir t.t.
Žodžiu, griaunami visi vidinių okupantų sukurtos sistemos pamatai, kaip neišsigąsti? Ir jie stumia į kelnes. Ir jau skaičiuoja variantus, kaip panaudoti pakilusį vėją savo burėms, savo interesų tarpusavio kovose.
Mūsų uždavinys – nepasiduoti iliuzijoms apie tai, kad jie atsitrauks ir nesusigundyti dalinėmis nuolaidomis, kuriomis jie sėkmingai pasinaudojo protestų prieš vaikų atiminėjimą laikais. Eiti iki galo, kurio jie taip bijo.
Norint sėkmingai įvykdyti demokratinį transferą, visuomenėje turi būti suformuotas poreikis demokratijos modernizavimui. Bet gudrybė yra tame, kad demokratizacijai paklausa atsiranda tik pasiekus tam tikrą gerovės lygį. Vargšams nereikia demokratijos, pažangos, progreso, gerovės. Vargšams prioritetas yra biologinis išgyvenimas, o dvasinėje srityje dominuoja nepajudinamų vertybių (fundamentalizmo) ir stabilumo poreikis, kuris iš esmės prieštarauja progresui – kiek yra, tiek gana, iš bado nemirštu, valdžia visada žino geriau, ji mumis pasirūpins.
Ir čia susidaro gana keista situacija, kai liberalų siūloma ateities gerovės, galimybių ir lygybes projekcija konkuruoja ne su siaubinga dabartimi, o su akinamai gražiu ateities paveikslu naujoje sistemoje (arba naujame normalume), į kurį neleidžia jiems patekti tik saujelė priešų – plokščiažemė tamsuomenė.
Iš jau pakomentuoto darome išvadą: socialinės atskirties procesas sukuria patikimą pagrindą autoritarinėms diktatūroms. Taigi nenuostabu, kad režimas nekelia masių gerovės lygio, o praktikuoja priešingai, sociumą dal labiau nuskurdina (todėl Lietuvoje stabiliai mažos tik algos 
). Ir problema čia ne tame, kad valdantieji negali didinti gerovės, bet dėl to, kad klestėjimas didina naujus reikalavimus, pavyzdžiui, viešojo administravimo kokybei, todėl kyla abejonių dėl esamo elito gyvybingumo.
). Ir problema čia ne tame, kad valdantieji negali didinti gerovės, bet dėl to, kad klestėjimas didina naujus reikalavimus, pavyzdžiui, viešojo administravimo kokybei, todėl kyla abejonių dėl esamo elito gyvybingumo.Ekonominis nepriteklius yra pagrindinė varguomenės socialinio pasyvumo priežastis. Kai nieko neturi, kol šaldytuve yra bent alus ir pigi šlapianka, o per duraskopą (TV) rodo krepšinį, tol varguomenei daugiau nieko ir nereikia. Skurdas ir nepriteklius neskatina socialinio aktyvumo. Bet skurdas ir nepriteklius plečia diktatūrų socialinę bazę.
Visais laikais esminiai prieštaravimai egzistuoja tik tarp politinio elito ir vidurinės klasės, kuri šiandien sparčiai nikstą ir praranda savo socialinį aktyvumą. Kitaip sakant, varguomenė, arba kaip dar vadinamas dugnas niekada nebuvo, nėra ir nebus socialiai aktyvus, kol šaldytuve yra alus ir pigi šlapianka.
Tačiau sociumas negali be galo kaupti prieštaravimus, sisteminė krizė bet kokiu atveju yra neišvengiama, ji įvyks net prieš masių norus, juk kažkada šaldytuve pasibaigs ir alus ir pigi šlapianka. Va tada ir prasideda didysis grajus, šaldytuvas nugali televizorių. O tai aiškiai parodo reitingai, nepasitikėjimas žiniasklaida ir valdančiaisiais, jų dabartiniai žemiausi reitingai konkrečiai sako apie tai, kad ateina permainų, demokratijos modernizavimo metas.
Facebook komentarai
