Mafijinę Lietuvos teisėsaugą sukūrė KGB

Aurimas Drižius

Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pareigas net beveik aštuonerius metus ėjo toks Alvydas Sadeckas, kuris save pristato, kaip „Lietuvos kriminalinės policijos kūrėją“, ir save šlovinančius serialus apie „kovą su gaujomis“ rodo ir prodiusuoja per „visuomeninę televiziją“.

Tačiau interviu „Laisvam laikraščiui“ disidentas Vytautas Matusevičius pasakojo, kad tas pats A.Sadeckas jį asmeniškai kankindavo KGB kalėjime Vilniuje, ir reikalaudavo „pasirašyti, kad bendradarbiaus su KGB“. V.Matusevičius atsisakė ir buvo kankinamas KGB rūsyje – „ateidavo pats A.Sadeckas su savo parankiniu Juozu Rimkevičiumi (būsimu muitinės viršininku), uždėdavo man dujokaukę, surakindavo rankas už nugaros, kai prarasdavau sąmonę, jie mane apipildavo vandeniu ir klausė : Tai kalbėsi“.

V.Matusevičius pasakoja apie tai, kaip KGB ir A.Sadeckas jam klastojo bylas, sodino į kalėjimą. Galiausiai V.Matusevičių buvo bandoma pakarti kalėjime. Ypatingai spec. tarnybos siautėjo tada, kai A.Sadeckas buvo Seimo Nac. Saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas. A.Sadeckas iki šiol moka „asmenines premijas pasižymėjusiems Kriminalinės policijos biuro „pareigūnams“, savo parankiniams. Matyt, būtent ši mokykla ir yra atsakymas, kodėl policija iki šiol neranda, kas nužudė tiek daug žmonių Garliavos pedofilijos byloje.

Apie viską Vytautas Matusevičius papasakojo interviu „Laisvam laikraščiui“. Žmogus nepalūžo, nors buvo daug metų kankinamas KGB – svarbiausia, pasak jo, buvo nepalūžti“. Jis, kaip tarnavęs sovietų „specnazo“ dalinyje, žinojo ir buvo mokoms, kaip nepalūžti psichologiškai :

Kaip susipažinote su tuo minėtu A.Sadecku?
Mane pirmą kartą suėmė 1982 m. rugsėjo mėn. Suėmė mane tuometinė milicija ir nuvežė į Kauno rajono milicijos skyrių. Tada pas mane prisistatė generolas Surininas, kriminalinės milicijos valdybos viršininkas, A. Sadeckas ir milicijos papulkininkis Vasiliauskis. Kitą dieną jie visi mane paėmė ir vežė į Vilnių su tarnybinė Volga. Mašinoje buvome aš, vairuotojas, Surininas, Vasiliauskis ir dar vienas milicijos tardytojas, kuris nepritarė tam, ką šie darė. Jie mane nuvežė į mišką Aukštuosiuose Paneriuose, ir Surininas man sako ; „Bėk“. Ir ėmė šaudyti iš pistoleto. O tas Vasiliauskis buvo toks stambus vyras, ir jis ėmė mane daužyti. Sakau, kad nebėgsiu. O tas Surininas vis bandė atsisukti į mane veidu, nes žinojo, kad negalima šaudyti į nugarą, ir man sakė, kad bėgčiau, nes jeigu pabėgsiu, tai liksiu gyvas. Tačiau tada prie tos milicijos Volgos sustojo sunkvežimis ZIL, ir jo vairuotojas, matyt, pagalvojo, kad čia į mišką atvažiavo brakonieriai ir jis ėmė signalizuoti. Tada mentai mane tik dar kartą sudaužė, tačiau nenušovė ir nuvežė į Vilnių, į tą vadinamą KPZ (areštinę). Ten jie mane laikė tris mėnesius, kol pas mane iš generalinės prokuratūros atvažiavo prokuroras. Tuo laiku sankciją suimti žmogų duodavo prokuroras. Tai va, pas mane į areštinę atvažiavo toks inteligentiškas apie 60 metų amžiaus prokuroras, ir man sako : „Matuzevičius, aš niekada pats pas nusikaltėlius nevažiavau, tačiau paskaičiau tavo bylą, ir matau, kad čia kažkas ne taip. Tu man pats papasakok, kaip ten viskas buvo“. Aš jam viską ir papasakojau.
O tai milicija kuo jus kaltino?
Man buvo sufabrikuotos net devynios baudžiamos bylos, ir mane pirmą Sovietų Sąjungoje nuteisė už tariamą reketą. Teisėjai net nežinojo, kaip mane teisti. Paskui milicininkai dar darydami kratą namuose, man pakišo narkotikų. Tačiau daugiausia buvau teisiamas už reketą. Nors paskui dar pridėjo ir tariamas vagystes. Nors jokių įrodymų, patvirtinančių mano kaltę, nebuvo. Įsivaizduok, buvo tokia situacija – mano žmona dirbo universalinės parduotuvės „Merkurijus“ batų skyriuje vedėja. Tame skyriuje paaiškėjo, kad trūksta prekių. Tos pardavėjos neturėjo pinigų, tai manęs paprašė paskolinti pinigų, kad padengtų tą trūkumą. O kai reikėjo gražinti man tą skolą, tai tos merginos mane „išdūrė“, padarė iš manęs reketininką.
Tai tos pardavėjos paliudijo, kad jūs jas neva reketuojate?
Taip, tačiau tos bylos vėliau visos buvo nutrauktos. Ir tik kai atvažiavo Sadeckas, visos jos buvo atnaujintos. Surinko visas bylas iš visų rajonų ir pradėjo daryti nesąmones.
O tai kodėl tas Sadeckas ant jūsų taip užsisėdo?

– Viskas buvo taip – tuo metu aš turėjau verslą ir daug draugų. Su jais kartu sportavau, eidavome į šokius ir kavines. Ir kartą į mūsų grupę vienas draugas atvedė tokį Saturną Dubininką (pravarde „Satas“). Jo tėvas buvo iš Šakių rajono, garsaus kolūkio pirmininkas. Tai va, tas Saturnas pradėjo vagiliauti iš savo draugų ir buvo dėl to nubaustas. Aš tada dirbau Šančiuose raktų dirbtuvėje ir atvažiavo pas mane toks draugas ir man sako, kad „buvau „Girstupyje“ susitikęs „Sato“ dėdę, kuris dirba Kauno KGB, viršininko Bagdono pavaduotojas ir kuris man sakė, kad Matuzevičius už dviejų mėnesių sėdės kalėjime“. Aš nekreipiau dėmesio, tačiau viskas taip ir įvyko – po keleto mėnesių mane suėmė. Tai va, grįžtame į Vilniaus areštinę – tai išgirdęs, prokuroras man pasakė, kad viską suprato, ir kad daugiau nepratęs man suėmimo. Tada pas mane į areštinę atvažiavo Alvydas Sadeckas, atnešė popieriaus ir sako „Matuzevičius, parašai, kad bendradarbiausi su mumis, ir iš karto tave paleisime. Duodu karininko garbės žodį“. Jam atsakiau, kad nieko nežinau, ir nieko neketinu jam pasakoti, todėl nieko ir neparašysiu. Tada A. Sadeckas išėjo, o prokuroras pasikvietė areštinės viršininką, ir liepė mane nuvesti į dušą, nes sėdėjau tris mėnesius nesiprausęs, pasmirdęs. Po to dar į areštinę atvažiavo kažkoks KGB karininkas, kuris ėmė mane įkalbinėti, kad bendradarbiaučiau su KGB. Atsakiau, kad neketinu to daryti, o tas KGB-kistas man pasakė, kad „jeigu aš imsiu kalbėti, tai mes galėsime pusę Lietuvos susodinti“. Jis man sakė, kad KGB labiausiai domina, kaip aš dirbu su Kauno tuometine milicija. Iš kažkur buvo pasklidę tokios kalbos, kad aš neva kontroliuoju Kauno miliciją. Nors taip tikrai nebuvo – tuos milicininkus pažinojau, kiek restorane susitikdavome. Tada, kai tas KGB-istas išėjo, mane iš areštinės išvežė į KGB.

-Į tuos KGB rūmus Vilniuje?

– Taip, į tuos KGB rūsius, kur galėdavai klausyti muzikos, nes šalia buvo Konservatorija. Sėdėdavome kameroje ir klausėme pianinų. Tačiau kai mane uždarė į KGB rūsį, labai pablogėjo sveikata – ėmė lyg adatomis badyti visą kūną, turėjau vaikščioti po kamerą, staiga dingo atmintis. O kameroje su manimi sėdi ir „ožys“, kuris man pasakoja, kad neva vogė celofaną iš gamyklos. Puikiai žinojau, kad už celofano vagystes į KGB rūsį nepateksi. Vieną kartą netyčia pamačiau, kad kai prižiūrėtojai atneša maisto, vienas jų kažką su švirkštu švirkščia į maistą. Tuo metu labai prastai jaučiausi – paėmęs laikraštį, negalėjau suprasti, ką reiškia raidės. Net neprisiminiau savo pavardės. Tada supratau, kad KGB mane nuodija ir nustojau valgyti. Arba suvalgydavau ir viską išvemdavau. Tada prižiūrėtojai ėmė grasinti – kad jeigu maistą išvemsiu, jie ras kitų priemonių. Ir jie mane daužydavo kiekvieną dieną. Kai tik sutemdavo naktis, atimdavo prižiūrėtojai keturiese ir imdavo mane spardyti. Uždarydavo į karcerį ir daužydavo. O kaip apsiginti?

– O tai jie kažko norėjo, ar mušė šiaip sau?

– Kiek aš supratau, tai mane mušė dėl to Saturno Dubininko. O KGB rūmuose gydytoja buvo tokia bjauri boba – ji manęs klausdavo, ar aš sportavau. Klausdavo, ar man skauda galvą ir siūlydavo suleisti vaistų nuo skausmo. Žinojau, kad mano inkstai sveiki, ir jie maistą išvalo, man sukelti insultą įvairiomis chemijomis nėra taip paprasta. Supratau, kad jeigu vaistų suleis man tiesiai į veną, tai man amen. Tada sakau gerai, ji išėjo iš kameros. Tada aš marškinių sagą perkandau ir ta nuolauža ant venos išpjausčiau sau : „mane nužudė KGB“. Atėjo ta gydytoja su švirkštu ir prižiūrėtojais, pamatė tą žaizdą ir dingo už durų. Girdžiu, kaip koridoriuje tas tardymo skyriaus viršininkas jos klausia : ‚Četo ty nepuskaješ?“. O ta gydytoja jam ir sako : „posmotri, čto on sdelal“. Tas viršininkas užėjo į kamerą, pamatę mano ranką ir pasakė : „vis tiek iš čia neišeisi“. Paskui mane uždarė į karcerį, kasnakt daužydavo. Kaip apsiginti? Vieną dieną man atnešė valgyti, o aš šaukštą paslėpiau. Indus nunešė, o aš šaukštą nulaužiau, į grindis išgalandau – galvojau, kad nors vienam KGB –istui nors akį išdursiu. Tada jie suskaičiavo, kad trūksta šaukštų, atbėgo pas mane į kamerą – „atiduok šaukštą“. Tada spyriau į tą langelį, jis iškrito. Girdžiu, kaip atbėga kalėjimo viršininkas. Kartu su juo buvo dar šeši prižiūrėtojai – visi su kepurėmis, „vatuvkomis“, ir vatinėmis kelnėmis, kad tik jų nepapjaučiau. Ką su tuo vienu šaukštu gali padaryti? Sušoko į kamerą, puolė daužyti. Paskui naktį man į kamerą prileisdavo dūmų – apie tai pasakojo net ta pati Nijolė Sadūnaitė, kuri irgi kalėjo KGB rūmuose. Paskui girdėjau, kaip ta gydytoja koridoriuje sakė, kad „nieko nebus“, mes jam nieko nepadarysime“. O mano brolis tuo metu be paliovos rašė skundus. Kaip man vėliau aiškino, kad A.Brazauskas (pirmas LKP sekretorius – aut. pastaba) buvo davęs mėnesį laiko mane „sulaužyti“, arba paleisti. Vėliau girdėjau, kaip ta „gydytoja“ koridoriuje sakė prižiūrėtojams rusiškai : „naktį paimkite, ir įkalkite jam į galvą adatą, ir niekas nesužinos, nuo ko jis mirė“. Taip kalėjime labai lengva žmogų nužudyti – surištam žmogui lengva adatą į galvą įkalti, ir nelieka jokių žymių. Tą naktį neramiai sėdėjau, nes žinojau, kad skrodimas nieko neparodys, pasakys, kad mirė nuo insulto. Kai mane suspardydavo, vesdavo pas kalėjimo viršininką. Nuvesdavo pas viršininką, o ten sėdi A.Sadeckas ir kavutę su konjaku geria. Sadeckas mane pamato visą sudaužytą ir klausia : „Matuzevičiau, kas tau yra, kodėl toks sudaužytas?“. Atsakiau, kad „nuo laiptų nukritau“. Tada Sadeckas man sakydavo : „atsargiai vaikščiok laiptais, nes gali apskritai užsimušti“. Tada A. Sadeckas manęs dar kartą klausdavo – „ar nenori sugrįžti prie tos senos kalbos“ (kad aš pasirašau, kad bendradarbiauju su KGB – aut. pastaba). Tas niekšas visada iš manęs taip tyčiojosi. A. Sadeckui sakydavau, kad neturiu jam ką papasakoti. O tas „Kukas“ Žemaitis, kuris dabar nušautas, nežinau, ar buvo jų darbuotojas, tačiau jis du kartus padėjo mane „pasodinti“. Kai mane suėmė, paaiškėjo, kad „Kukas“ buvo užsakęs perdažyti automobilį. Kai tas dažytojas blogai ją nudažė, tai „Kukas“ pareikalavo, kad ji būtų perdažyta. Aš irgi sakau, kad jeigu blogai nudažė, tai tegul perdažo. Tai šį „nusikaltimą“ man ir „priklijavo“. Išvertė, kad mes tą dažytoją reketavome. Nes jie visi jau mokėjo „išvartyti‘ kaip nori tokius dalykus.

– Jeigu blogai nudažė, ir prašau perdažyti, tai jau „reketas“?

– Ne, už blogą darbą neduodi pinigų, ir prašai perdažyti, tada išverčia taip, kad tai neva „reketas“. Kai teisme manęs paklausė, kaip ten buvo su tuo dažymu, tai pasakiau, kad mašina buvo blogai nudažyta, taip ir pasakiau. O tas „Kukas“ ten viso prirašė ant manęs. Teisme pasakiau, kad gali rašyti, ką tik nori, man tai neįdomu.

Tačiau dar prieš mane išvežant į Rusiją, pas mane atėjo tas pats KGB-istas ir pasakojo, kad nereikia nieko pasakoti, ir kad mane paleis, jeigu bendradarbiausiu. Kartu prasidėjo ir mano „šėrimas“ visokiais vaistais – nei atsigulti, nei atsisėsti negalėjau, turėjau visą laiką vaikščioti po kamerą. Buvau labai nusilpęs, vos galėjau pakelti kibirą, nors prieš tai „išspausdavau“ 120 kg. štangą. Galiausiai man pasakė – „važiuosime“. Mane surakino antrankiais, ir vedė du prižiūrėtojai, o dar vienas ėjo iš paskos su pistoletu. Atrodė, kad veža sušaudyti. Įkišo mane į tokį varanoką. Jeigu tu nebūsi psichologiškai stiprus ir nevaldysi savęs, tai greitai išprotėsi. Žodžiu, mane nuvežė iki ligoninės Žalgirio gatvėje, nuėmė antrankius, ir sako „ eik“. Išlipau iš automobilio ir žiūriu – gatvėje pilna kgb-istų, civiliai apsirengusių. Supratau, kad jie nori mane išprovokuoti, kad bėgčiau, ir kad mane galėtų nušauti. Todėl ramiai nuėjau į ligoninę, man padarė rentgeną, ir sugrįžau į mašiną. Mane vėl nuvedė į kalėjimą, vėl ten ilgai įkalbinėjo, kad aš niekam nepasakočiau, ką su manimi išdarinėjo KGB. O kai mane laikė KGB rūsyje, tai broliai, to nežinodami, veždavo man maistą į kalėjimą. Paskui man perduodavo į KGB, atrodė, kad aš esu laikomas paprastame kalėjime Lukiškėse. Žodžiu, jie fiksavo, kad aš neva esu kalėjime. Tačiau mano draugai jau jautė, kad aš KGB kalėjime. Toks mano draugas Mazūras, kurį vėliau jie pakorė, matė mane per KGB kalėjimo langą.

Tada nuvežė mane į kalėjimą, labai ilgai laikė uždarę, apie 3,5 metų. Prieš tai tris mėnesius laikė KGB rūsyje. Lukiškėse mane vėl davė kažkokių vaistų. Vėl labai skaudėjo širdį. O pas mane kalėjime vaikščiojo tie patys penki – Juozas Rinkevičius, A. Sadeckas, Gintaras Verimėjus, toks ruselis ir majoras Vilkas. Vieną dieną kameroje man pasako, kad mane kviečia į tardymą. Atsakiau, kad nepaeinu, skausmas didžiausias, beldžiausi į kameros duris, tačiau niekas neatėjo. Sako, kad eik, nes mes tave į karcerį uždarysime. Galvojau, kad mirsiu nuo skausmo. Tačiau tas skausmas po dviejų savaičių staiga liovėsi, ir kitą dieną pas mane atėjo gydytoja. Jie žinojo, kiek tie nuodai veikia, ir jeigu per tiek laiko žmogus nemiršta, tai jis išgyvena. Tačiau kai grįžau iš kalėjimo ir pasidariau širdies echoskopiją, tai vienas širdies vožtuvas buvo visai sugadintas. O kalėjime tai ką – tai žymiai blogiau, nei konclageris, arba pataisos namai. Mačiau, kaip zonoje daužė tuos vaikius, kurie ten pateko. Tačiau pabrėžiu, kad mušdavo vien lietuvius. Negirdėjau, kad būtų mušamas žydas ar rusas. Zonoje kankino vien lietuvius, ir buvo gyvas įstatymas, kad negalima bėgti skųstis pas operatyvinį darbuotoją, vadinamą „operą“. O kodėl? Todėl, kad visi įstatymai, kurie galioja kalėjime, yra išleisti dar caro „ochrankos“, ir visai kalėjimų sistemai labai naudingi. Dabar pažiūrėkime, kas sėdi kalėjime ir kodėl nusikaltėlius daro „ožiais“. Dabar pažiūrėkime į Kauno nusikaltėlius – yra toks „Siauras“, buvęs boksininkas, kuris buvo prie manęs prisiplakęs, ir jis yra „ožys“. Apie „daktarą“ net nekalbėsiu, nes ten nėra apie ką kalbėti. „Luras“ ožys, „Kukas“ ožys. Nusikalstamas pasaulis negali nebūti valdomas šių veikėjų. O kada tu pasirašai jiems, kad tu dirbsi, tai tau „šakės“. Ir kai aš turėjau aludę Kaune, mačiau visas tas situacijas. Visus, kuriuos aš pažinojau, ir kurie sėdėjo kalėjime, ir kurie sutiko bendradarbiauti, visi geria „juodai“. Kodėl? Nes juos privertė jėga ir visais savo būdais bendradarbiauti. O kai žmogus susipyksta su savo sąžine, jis geria. Sutikęs bendradarbiauti, turėsi dirbti jiems visą gyvenimą – tada jie pasišauks tave, kada panorėję. Tik laikraščiai parašė, kad „Siauras“ yra ožys, tai jis išprotėjo, ir ėmė narkotikus vartoti, nors prieš tai visą gyvenimą sportavo. O šitie sadeckai taip daro dėl to, kad valdytų visą kriminalinį pasaulį. Jeigu valdo sūnų, reiškia, kad valdo visą šeimą. Kai apie kalėjimų sistemą ėmė pasakoti šios sistemos darbuotoja Rasa Kazėnienė, tai ką Skvernelis padarė? Ją gąsdino, tačiau nieko negalėjo padaryti, tai Skvernelis ją pasiėmė į savo rinkimų kampaniją. Ir ta moteriškė ten užduso.

O kalėjimų sistema visai nepasikeitė, viskas ten tik dar blogiau. O kodėl? Todėl, kad jie suinteresuoti, kad viskas liktų kaip buvę – kad nuteistieji pyktųsi, pjautųsi, jiems būtų teikiami narkotikai ir pan. O ką, negalima sutvarkyti kalėjimų sistemos? Dabar mačiau reportažą, kad jaunuolį kalėjime mirtinai suspardė. O kodėl? Todėl, kad jis nepasakotų, kas buvo kontrabandos „stogas“ policijoje. „Daktarai“ varė su tuo jaunuoliu kontrabandą Vokietijoje, ir juos pagavo. Jis pabėgo į Lietuvą, nepagalvojo, kuo jam tai baigsis. O vietiniai mentai jį pagavo, uždarė į kalėjimą, ir ten užmušė, kad vokiečiams nepapasakotų, kas čia kontrabandos „stogas“. Paskui tėvai padavė į teismą, ir prisiteisė 100 tūkst. euru kompensaciją.

Žodžiu, kalėjime mane laikė ilgai, tačiau kartą įkišo į vieną kamerą Lukiškėse. Pakėliau gulto pagalvę, o ten parašyta „negerk vandens“. Atsigėriau, ir vos nenualpau nuo skausmo. Šlapinausi tokiu juodu skysčiu. Sakiau kitiems, kurie sėdėjo toje kameroje, kad „laužiam sieną“. Išardėm sieną prie kriauklės, ir žiūrime, kad prie vamzdžio prijungtas kažkoks bakelis sus skysčiu. Tada supratau, kad į tą kamerą kiša visus tuos, kurie nereikalingi. Tada prižiūrėtojai pamatė, kad mes išgriovėme sieną, ir mus išmėtė po kitas kameras. Žodžiu, jeigu tu esi jiems reikalingas, tai tu iš kalėjimo neišeisi.

„Ožiai“ kalėjime tave kankins, neleis miegoti ir pan. Sudarys nepakeliamas sąlygas. O teisme mane atstovavo toks advokatas Girdziušas, kuris praktiškai padėjo jiems mane pasodinti. Nes aš teisme atsisakiau prisiimti sau jų bylas. O kalėjime vieną dieną atsidaro langelis ir „Kukas“ pro jį man sako „Vytai, kaip laikaisi?“. O pats mane buvo pridavęs milicijai. O „Siauras“ mane dar 1982 mane pridavė į vieną bylą, o pats pabėgo. Žodžiu, teisme tokia situacija – „ožių“ „Kuko“ ir „Siauro“ ant manęs prirašyta visokių nesąmonių, o aš tų nesąmonių neprisiimu. Teismas mane nuteisė penkiems metams kalėjimo už tris bylas. Dar šešis kaltinimus – dėl narkotikų ir pan. – teismas atmetė. Nes mane dar kaltino, kad prekiauju narkotikais, nors aš visą gyvenimą draudžiau tai daryti ir kovojau su narkotikų prekeiviais. Tardytojo paklausiau, kas man pakišo narkotikus, šis atsakė, kad nežino, tačiau gali būti, kad tai buvo mano žmona. O teisme tas teisėjas, kur mane teisė, Masiokas, paklausė, kaip vyko krata. Liudininkai atsakė, kad policija vaikščiojo, kur norėjo, ateidavo ir išeidavo į lauką, vaikščiojo kelis kartus į virtuvę, nors krata jau buvo padaryta. Paskui virtuvėje rado tą stiklainį su milteliais (net neaišku, ar ten buvo narkotikai, nes ekspertizės niekas tris mėnesius nedarė). Matyt, jie galvojo, kad jeigu kiti kaltinimai subliukš, tai liks bent narkotikai. O KGB kalėjime bandė dar vieną bylą man suklastoti. Palangoje iš kažkokio piliečio kažkas pavogė brangų žiedą. Tas pilietis buvo „valiutčikas“, o jie visi priklausė KGB. Kada mane nuvežė į kalėjimą, nuvedė į tą įtariamųjų atpažinimų kambarį. Sėdžiu, ir girdžiu, kad koridoriuje kažkas eina apsiavęs batais su kablukais. Pasilenkiau, kad moteriškė nematytų mano veido, kai žiūrėjo pro langelį. O kai nuvedė į tą atpažinimų kambarį, tai ten sėdėjo dar du vyrai. Vienam pasakiau, kad rengtųsi tą raudoną megztinį, kuriuo aš buvau apsirengęs. Atėjo tie patys „kablukai“ ir rodo į tą, kuris apsirengęs raudoną megztinį – va šitas pavogė mano žiedą.

Žodžiu, kaip KGB fabrikuodavo bylas – pirma parodydavo „nukentėjusiems“, o paskui šie turėjo „atpažinti“. Jeigu nebūčiau pasikeitęs megztinio, tai būtų ir dar vieną bylą suklastoję. Vieną dieną pas mane atėjo tas tardytojas Verimėjus ir man sako, kad nori su manimi pakalbėti. Jis manęs paklausė, kodėl aš dėl nieko neprisipažįstu. Atsakiau, kad neturiu dėl ko. Tada į kamerą įėjo toks vyras, apsirengęs kostiumu, ir man pažadėjo, kad „neišeisi iš čia, bandite“. Tada sužinojau, kad tai buvo tardymo departamento viršininkas. O KGB – istai man taip atvirai kalbėjo : „niekas iš čia neišeina nepalaužtas. Tu, Matuzevičiau, toks pirmas“.

Tas Verimėjus man sakė, kad jis buvo nuvažiavęs į Kauną pas mano motiną paklausti, kodėl aš neprisipažįstu. Motina atsakė, kad jie gali mane užmušti, tačiau aš nieko neprisipažinsiu. Tada Verimėjus prisipažino, kad jis yra mano bylų tardytojas. O mes kai dar vaikai su mama gyvenome, mūsų gyvenimas buvo labai sunkus. Mama dirbo siūlų fabrike, mes buvome keturi vaikai, gyvenome viename kambariuke. Tėvas keldavosi trečią rytą, eidavo į darbą pėsčias per visą Kauną, į „Drobės“ fabriką, kur dirbo kūriku. Ir krata mūsų namuose būdavo kas mėnesį – milicija vis ieškodavo siūlų. O mama mums sakydavo, kad jeigu išgirsite, kad ateina milicija, čiupkite siūlus ir bėkite pas kaimynus. Ir dar – ji sakydavo, kad jeigu jūs, vaikai, milicijai prisipažinsite, kad namie buvo siūlų, tai geriau namo negrįžkite, iš karto eikite į vaikų namus. Matyt, kad dėl to jie ir keršijo mūsų šeimai nei ir po, kai mane 1988 m. išvežė į Rusiją.

Galiausiai tada gydytojai prikalbėjo tėvus atsigulti į ligoninę tyrimams. Kai sesuo aplankė tėvus po trijų dienų ligoninėje, tai mama jos nepažino. O tėvas tik prašė, kad seselė daugiau neleistų jam vaistų, nes labai skauda. Nors buvo labai kantrus žmogus. Galiausiai broliui paskambino gydytojas ir pasakė, kad jeigu nori mamą pamatyti gyvą, tai tegul greičiau važiuoja į ligoninę ją pasiimti. Mamą iš karto pasiėmė iš ligoninės, ir ji atsigavo. O tėvas ligoninėje mirė, ir kai jam padarė skrodimą, paaiškėjo, kad visi jo vidaus organai sudeginti. Kai aš grįžau iš Rusijos, dar gyvi buvo mano draugai Mozūras, Juknys ir Jankauskas, kurie manęs niekada neišdavė. JUknį mušė mentai su savo kompanijomis tiek, kad jis išprotėjo. Juknį po kankinimų privertė parašyti liudijimą prieš mane, tačiau išėjęs iš milicijos jis eidavo į prokuratūrą ir ten perrašydavo savo parodymus. Galiausiai Juknį uždarė į Žiegždrių psichiatrinę ligoninę, ir ten pribaigė. O žmogus buvo sportininkas, visą gyvenimą sportavo ir musės nėra nuskriaudęs. Galiausiai tą geriausią mano draugą Romą Juknį jie pakorė. Nužudė ir atvilko į šiltnamį, pakabino tame šiltnamyje, neva jis užlipo ant dėžės ir pasikorė. Nors atstumas nuo galvos iki šiltnamio stogo buvo gal koks 20 cm. Dėžė ten už kelių metrų, o jis čia kabo. Mazūrą irgi pakorė. O kitą draugą, tokį Jankauską, rado negyvą tualete, nunuodijo, man atrodo.

Žodžiu, kai mane dar laikė KGB rūsiuose, tai mane kankindavo pats A.Sadeckas su Juozu Rinkevičiumi (Buvusiu ONTT komisaru, muitinės viršininku), dabar Muitinės departamento generolas. Tai jie ateidavo į Vilniaus KPZ, mane ten atveždavo. ir ten buvo toks mažas kambariukas. Man uždėdavo antrankius, tada ant galvos užmaudavo dujokaukę. Kai prarasdavau sąmonę, atgaivindavo apipylę vandeniu, ir klausė, ar aš kalbėsiu. Tada vėl kankindavo.

Juokinga matyti, kai Sadeckas prodiusuoja serialus per LRT apie savo žygdarbius?
Taip, jis save kelia. Pažiūrėk ir kitą dalyką – Henriko Daktaro knygą. Jeigu jis rašo ant Artūro Paulausko, tai Paulausko autoritetas kyla kaip ant mielių. Gal todėl Daktaras ir parašė tą knygą už Paulausko ir Sadecko pinigus, kad juos kritikuoja? Gerai pasakė vienas politikas, kad jeigu mane išrinksite, tai visi sėdės kartu – Sadeckas, Paulauskas ir „Henytė“, vienoje kameroje.

Žodžiu, iš kalėjimo mane veža į teismą, ir ten duoda penkis metus kalėjimo. Advokatas Girdziušas sako, kad aš nieko nekalbėčiau, ir viskas bus gerai. O aš žinojau, kad jeigu teisme nieko nepasakysiu, tai niekas ir nesužinos, kas su manimi buvo daroma. Todėl teisme viską papasakojau, kaip buvau kankinamas, daužomas ir t.t. Teismo posėdį net sustabdė, padarė pertrauką. Žinojau, kad jeigu nieko nepasakysiu, tai išeisiu iš teismo, ir daugiau manęs niekas neras. Ne veltui vėliau, kai buvau lageryje Rusijoje, pas manė atėjo kalėjimo viršininkas ir pasakė : ‚Matuzevičius, pažiūrėk, kokie tau žmonės rašo“. Ir duoda SSSR KGB viršininko pavaduotojo laišką. Jame prašoma, kad aš parašyčiau, kaip su manimi elgėsi Lietuvos TSR KGB Vilniaus skyrius. Žodžiu, smulkiai aprašiau visus kankinimus ir po 3,5 metų kalėjimuose buvau išteisintas Lietuvos TSR aukščiausiojo teismo prezidiumo. Tačiau kai buvau nuteistas, pas mane į zoną atėjo Sadeckas ir sako : „Matuzevičiaus, tu išvažiuoji į Rusiją. Spėk kur“. Atsakiau, kad man jokio skirtumo. Jis sako, kad „nukris mums nuo kaklo akmuo“ ir kad „tave pasiima tavo šeimininkai“. Galvoju – kas čia per šeimininkai. Tik paskui supratau, kad čia viską organizavo KGB. Tada mane vėl dviem mėnesiams uždarė į rūsį. Tada Sadeckas dar mane mokė, kaip man Rusijoje elgtis – kad niekam nerašyčiau ir nesiskųsčiau. O kodėl Sadeckas mane mokė ir kodėl jis man toks geras buvo? Apie tai nuolat galvojau, ir tik paskui man vienas žmogus pasakė, kad viską kontroliavo Maskva. Ne veltui Rusijos kalėjimuose „verchai“ man sakydavo, kad greitai politiniam kaliniams bus amnestija, ir kad aš greitai važiuosiu namo. Atsakiau, kad koks aš tau politinis, o jie tik juokėsi ir sakė, kad nuo kada KGB užsiiminėdavo kriminaliniais nusikaltimais. Ir 2008 m. mane teismas išteisino ir paleido iš kalėjimo. Teismas nurodė, kad mane išteisina pagal visus 9 kaltinimus todėl, kad trūksta įrodymų. Ir nurodė „padaryti pertardymą“.

O Rusijos kalėjime – žiaurios sąlygos, 10 dienų karcerio jeigu atlaikytum, tai duočiau 10 tūkst. eurų. Tave nuleidžia į tokį rūsį, iš ryto duoda šilto vandens ir riekelę duonos, pietums – sriubos, o vakare – vėl šilto vandens. Lova tokia, kad negali gulėti, nes viską pjauna. Po 10 dienų pas mane atėjo ir vėl klausia : ‚Matuzevičius, tu mums padėsi ar ne“. Atsakiau, kad niekaip negaliu padėti. Tada gavau dar 10 parų. Išeini iš karcerio – tiesiai į ligoninę.

Tačiau vis tiek galiausiai išteisino?
Teismas liepė padaryti „pertardymą“ per du mėnesius. Laukiu, niekas nevyksta. Nuvažiavau į tardymo valdybą, užeinu pas Veremėjų, jis man atsakė, kad viršininkas Petras Anselis paėmė mano bylą. Tas Anselis buvo baigęs mokyklą Rusijoje, tačiau tardymo valdyboje jo nebuvo. O kodėl nebuvo? Nes teismas liepė iš naujo tirti bylas, o ką tu ten rasi po beveik 3,5 metų? Žodžiu, grįžau namo, o prie mano namų jau trinasi tie visi stukačiai ir ožiai, kuriuos pas mane atsiuntė tas pats Anselis. Žodžiu, buvo toks „Kuko“ ir „Luro“ draugas Gladynas, kuris gyveno prie „Pasimatymo“ parduotuvės, ir kuriam aš kažkada buvau nupirkęs džinsus. Tada tas Gladynas manęs prašė paskolinti pinigų, kad jis atsistotų ant kojų, galėtų gaminti tas „Montana“ sagas marškiniams. Žodžiu, buvau davęs jam pinigų tas sagas gaminti, ir kai grįžau iš Rusijos, tai jis prie manęs vėl „prisišvartavo“, ir sakė, kad gali man duoti pinigų, nes prasigyveno. Nes aš tuo metu nieko neturėjau, viskas buvo „konfiskuota“. Nors dar Rusijoje tas kalėjimo viršininkas, kuris matė mano bylą, mane įspėjo, kad grįžęs į Lietuvą būčiau atsargus. Grįžau į Lietuvą, o čia tas Gladynas man kiša pinigus. Jam pasakiau, kad gyvenu pas motiną, namo duris išlaužtos, kai pinigų man reikės, tai ir paskolinsi. Tada man pasiūlė pirkti mašiną, ir aš Gladynui pasakiau, kad man reikia pinigų. Jis pasakė, kad atvažiuočiau vakare. Jo nebuvo. Kitą dieną pas mane atvažiavo abu ožiai – „Lukas“ su „Kuku“ ir man sako, kad važiuojam pas Gladyną. Nuvažiavom, ir aš sakau : ‚Gladynai, kaip ten dėl tų pinigų“. Jis pašoko, atsistojo bauginančia poza ir suriko : „Neduosiu“. Pakilome eiti pro duris, tada Gladynas atidengė užklotą ir ištraukė pinigus. Duoda man tuos pinigus, o aš jam sakau – suskaičiuok. Jis skaičiuoja, tačiau aš matau, kad jis jų neskaičiuoja, o tik sudaro vaizdą. O rankos dreba. Paėmiau tuos pinigus, ir sakau, kad atiduosiu, kai galėsiu. Tą momentą iš spintų ir iš visur iššoko mentai ir puolė mane daužyti. O Kukui su „Luru“ tik dirželiu rankas surišo. Mane taip sudaužė, kad negalėjau paeiti. Berezuckis, Sadeckas ir visa jų kompanija. Mane išveža į Vilnių, į kalėjimą. Naktį prašau, kad iškviestų gydytoją, nes dėl skausmo negaliu paeiti. Ateina pulkininkas, mane pamato, ir sako „ čtob zavtra Sadeckas sdes sidel. Ja za nego otvecati ne budu“. Iš ryto pas mane ateina Sadeckas ir man sako: „tai va Matuzevičiau, kaip yra. Mes tau nemokėsime už tuos 3,5 metų kalėjime. Dabar teisme už šią bylą gausi 3,5 metų, ir iš teismo salės būsi paleistas“. Mane teisme teisė tos teisėjas Trumpulis. Apie jį papasakosiu kitą istoriją – tas mano draugas Jankauskas peršovė vienam tipui koją, ir buvo uždarytas. Trumpulis tuo metu buvo advokatas, jau baigęs teisėjo karjerą, ir aš jo paklausiau, ar gali padėti ištraukti Jankauską. Jis pažadėjo, ir paėmė 2,5 tūkst., dolerių. Paskui aš tą advokatą Trumpulį dėl kažko nušalinau, o Jankauskas, kai buvo paleistas, man papasakojo, kad tas Trumpulis jam žadėjo laisvę, jeigu parašysiu, kad „tą pistoletą man davė Matuzevičius“. Tada nuėjau pas tą TRumpulį, paklausiau, ką jis daro. Tas šoko „Ne, nesąmonė“.
Kaip gyvenimas susiklostė „nepriklausomoje“ Lietuvoje?
Žodžiu, kai išėjau į laisvę 1990 m. Lietuvoje prasidėjo revoliucija, nepriklausomybė. Vieną dieną man skambina kažkoks pilietis ir sako, kad skambina Gintaras. Sakau, koks Gintaras, nepažįstu tokio. Nuvažiavome susitikti, ir pamačiau, kad Gintaras tai tas pats tardytojas Verimėjus, kuris man bylas fabrikavo. Jis man sakė, kad nori su manimi išgerti ir pakalbėti. O dar tada, kai jis man kėlė 9 baudžiamas bylas, aš jo paklausiau, kodėl jis man tas bylas fabrikuoja. Jis atsakė, kad tikrai nefabrikuoja, ir , man paprašius, prisiekė savo motinos gyvybe. Tada, kai susitikome, Verimėjus man priminė tą epizodą, ir pasakė, kad jeigu kalėjime būtų prisipažinęs, kad klastoja man bylas, filmuojant visoms kameroms, tai jam liūdnai baigtųsi. Išgėrėm, jis atsipalaidavo, pradėjo verkti ir man pasakoti, kad niekuo man negalėjo padėti, nors žinojo, kiek tie KGB-istai mane kankino. Ką jam atnešdavo, tą jis ir rašydavo ir dėdavo į bylą. Ką jam KGB įsakydavo, tą jis ir darydavo, tai ne A.Sadeckas, kuris ten koja duris atidarydavo. Mes išgėrėm, pakalbėjom, ir jis tada prisipažino, kad visa VRM ir prokuratūra puikiai žinojo apie man klastojamas bylas, tačiau jis nieko man negalėjo padėti. Visi tik labai stebėjosi, kaip jie manęs nepalaužė. Kitą rytą ateinu į tą kambarį, kur miegojo Verimėjus, žiūriu, jis miega, o rankoje pistoletas. Toks juokas suėmė.

Vieną dieną nuvažiavau pas advokatus Jogailos gatvėje, kur buvo gen. prokuratūra, tada net nežinojau, kad advokatai sutvarkė visus reikalus ir mane išteisino. O tada Omon buvo užėmęs gen. prokuratūrą, ir naujoji prokuratūra buvo įsikūrusi Jogailos gatvėje. Nuėjau ir aš ten, ir girdžiu, kaip mane kažkas šaukia : „Matai“. Atsisuku – žiūriu, kad A.Sadeckas. paaiškėjo, kad jis iš VRM buvo atsiųstas saugoti gen. prokuratūros. Sadeckas manęs klausė, ką aš čia veikiu, atsakiau, kad rašau ir duodu skundus dėl neteisėto persekiojimo. A.Sadeckas nustebo – „tu ką, vėl rašysi skundus?“. Atsakiau, kad tiek metų jie mane persekiojo, kodėl turčiau tylėti? A.Sadeckas mane pradėjo įkalbinėti niekam nesiskųsti : „Matuzevičiau, aš tau prisiekiu, tavęs niekas pirštu nepalies. Padėsiu tavo bylą į archyvą, ir niekas tavęs gyvenime daugiau nebelies“. Patikėjau Sadecku, ir dabar žinau, kuo tai baigėsi – praėjo jau 35 metai, o ta gauja vis dar man kenkia. Nors abu atsiprašinėjo. O tas prokuroras, kuris nesutiko manęs suimti, tai, pasak legendos, darbe ant savo seifo pasikorė. Žinai, ir man buvo toks incidentas – kai mane uždarė į kalėjimą, antrą kartą sufabrikavę bylą, tai Artūras Paulauskas buvo gen. prokuroras, ir buvo šios gaujos „stogas“. Todėl jie taip drąsiai ir elgėsi. Uždarė mane į Lukiškes, o ten kameroje duris labai girgždėdavo, kai jos atsidarydavo. Vakare išgėriau atneštos arbatos, ir pajutau, kad mane staiga suėmė miegas. Atsisėdau ant lovos kampo ir užknarkiau, nors ir nemiegojau, jaučiau, kad kažkas bus. Supratau, kad jeigu užmigsiu, tai neprabusiu. Staiga žiūriu – kameros durys atsidaro, nei girgžda, nieko. Tyliai į kamerą įeina du vyrukai, eina palei sieną, nešasi virve. Tada garsiai ėmiau rėkti : „Išeikite, ką darote“.

O daugiau žmonių buvo kameroje?
Prieš tai buvo dar vienas, tačiau tą naktį jį iškėlė. Žodžiu sukėliau triukšmą, jie pabėgo. Ryte pas mane atėjo tardytojas, kameros duris vėl atsidarinėjo be jokio garso. Nors prieš tai girgždėjo, kaip kokio tvarto vartai. Žodžiu, viskas ten buvo suplanuota – būčiau pasikoręs, o kameroje liudininkų nėra.
Lygiai taip pat „pasikorė“ ir komisaras Mindaugas Silickis?
Manau, kad jeigu kalėjimui būtų taikomas toks įstatymas – jeigu jame ką nors išprievartavo ar kas nors pasikorė ar nusinuodijo, iš karto – baudžiamoji byla kalėjimo viršininkui ir visiems operatyviniams darbuotojams, tai garantuoju – iš karto baigtųsi tie incidentai. Tai vaikinas, kurio dėl kontrabandos ieškojo vokiečiai, jeigu nebūtų pabėgęs į Lietuvą, iki šiol būtų gyvas. Tas pats ir su Sigitu Čiapu – jis nuėjo prokurorams pasiskųsti apie „Daktarą“, net nežinojo, kad Daktaras geriausias jų draugelis. Tik nuvažiavo pas Paulauską, kaip jį „padėjo“ į vietą. Dieve Dieve, kiek nusikaltimų ši gauja pridarė. Nors Vokietijoje yra prokuroras, kuris visus šiuos reikalus žino ir tiria. Atsitiktinai tai sužinojau. Hagos tribunolas tiria genocido bylas.

Žodžiu, nuo 1990 m., kas Sadeckas man pažadėjo, kad padės bylą į archyvą, jie manę seka jau, mano vaikai buvo nuodyti, mane patį nuodijo, o visi tyrimai sužlugdyti. Tai ypač sustiprėjo tada, kai A.Sadeckas tapo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto viršininku. Tada jie Pocių paskyrė VSD viršininku ir viskas prasidėjo. Apnuodytas buvo mano vaikas – ketverių metų amžiaus neva susirgo tuberkulioze, paguldė į ligoninę, tris su puse mėnesio leido stipriausius antibiotikus, o gale pasakė, kad jokios ligos nebuvo. Manau, kad visos trys mano žmonos dirbo jiems, KGB, nes kai tik kas nors nutikdavo, jų namie nebūdavo. Tas pats ir su aukle – pasamdėm auklę vaikams, tik susitariau, kad ji valgys tą patį, ką ir mums gamins. Gerai, gerai, tačiau vieną dieną auklė pasakė, kad ji laikosi dietos, o kitą dieną vaikas susirgo, temperatūra pašoko iki 40. Nuvežėme į ligoninę, o gydytojas man pasakė, kad jo kraujas kaip vėžiu sergančio žmogaus. Nuvežėme į infekcinę ligoninę, ten pažįstama gydytoja man patarė, kad geriau vaiką vesčiau namo, o seselė ateis į namus procedūrų padaryti. Po kiek laiko susitikau tą pačią gydytoją – ji man pasakė, kad „tu žinai, kiek aš nemalonumų per tave turėjau?“. Ji man papasakojo, kad kai nurodė vaiką man pasiimti namo, tai pas ją atvažiavo tris vyrai, parodė pažymėjimus, ir kamantinėjo, kodėl ji liepė išvežti mano vaiką namo. Mat viską girdėjo ir jiems pranešė seselė. Mane irgi bandė nuodyti, tačiau visas operacijas jie daro per aukles. Kai savo auklės paklausiau, kodėl ji nevalgė to, ką mums pagaminai? Tada į duris pasibeldė – žiūriu per langą, kad gatvėje vaikšto tris uniformuoti policininkai policijos šeštojo skyriaus viršininko pavaduotojas. Jie laipiojo per tvorą, vis bandė užeiti, tačiau aš jų neįleidau. O auklė man sako : „Ką, policija atvažiavo?“. Ji atvažiavo su mikrofonu, ir užėjo pas mane, o policija laukė gatvėje, ir žiūrėjo, kas bus. Tada auklei pasakiau, kad kitą dieną ateitų su pasu, nes nutrauksiu sutartį. Ji išėjo ir daugiau nesirodė.

Susirgau plaučių užgedimu, ir atsiguliau į ligoninę. Suleido vaitus, „atsijungiau“. Atsibudau, žiūriu, šalia stovi gydytojai ir žiūri, klausia, kaip jaučiuosi. Sakau, kad vos gyvas, nors mano sveikata buvo kaip arklio. PO ligoninės sužinojau, kad sergu cukriniu diabetu, Vėliau man paaiškino, kad toje ligoninėje man suleido insulino labai didelį kiekį, nuo kurio galėjau mirti. O jeigu nemirsi, tai susirgsi rimta liga. Kaip jie sakė, taip ir nutiko. Paskutinį kartą bandė mane nušauti – turėjau aludę, į kurią jie pastoviai siųsdavo visokius banditėlius. Jauni „pacukai”, apie 25 metus, barmenai man skųsdavo, kad naktį jie suvažiuoja, atiminėja gėrimus, už juos nemoka, kelia muštynes. Tada sakau, kai atvažiuos, man paskambink. Vieną naktį skambina, sako, kad „atvažiavo šešiese“. Pasiėmiau Mazūrą su Jankausku, nuvažiavome trise. Aš užėjau į barą, jie laukė prie durų. Barmenas man parodė nagliausią banditėlį, jam sakau, kad einame pakalbėti. Jį į priekį praleidau, einu iš paskos, o jis atsisuko ir iš pistoleto man iššovė tiesiai į veidą (ant V.Matuzevičiaus skruosto vis dar matosi kulkos padarytas randas – aut. pastaba). Kraujas pasipylė, tačiau nieko nejaučiau, tik tuos banditus visus sudaužėme, vienas iššoko pro langą, koją prasidūrė. Tačiau ką norėjau pasakyti – „mentų“ niekas nekvietė, o kas vyko bare, niekas negalėjo matyti. Tačiau jie laukė už kampo, suvažiavo visa Kauno policija. Paskui ėmiau ieškoti, kas tai organizavo, paaiškėjo, kad tai veikėjas jau Ispanijoje sėdi.