Kodėl „teisėsauga“ sugalvojo „Agurko“ legendą?

Apeliantas Saulius Velečka: Marijampolės pataisos namuose pažeidžiamos kalinių teisės į maistą ir laisvalaikį sode –darže

Kristina Sulikienė

Sauliui Velečkai etiketę „Agurkas“ prikabino teisėsauga. Iš tikrųjų nebuvo jokių agurkinių, o visa byla yra oro burbulas, mano dar vis nekaltumo prezumpcijos saugomas ir Marijampolės pataisos namuose laikomas Saulius Velečka. Nerašau „kalintis“, nes pirmoji instancija nesuteikia teisės vadinti asmens kaliniu. 

Suėmime šis kaunietis jau daugybę metų. Pabuvo kankinamas  ir Lukiškių rūsy: iškėlė Henriką Daktarą iš rūsio, įkėlė Saulių Velečką. Jau tada suprato – nekovosi, suluošins. Dėl ortopedinio čiužinio kariauja iki šiandienos, Marijampolės PN esą nežino, kaip leisti nusipirkti čiužinį kaliniui, kuris turi problemų su nugara. Tokiais atvejais kalėjimo administracija tikisi, jog Bausmių vykdymo kodekse aprašytas bus kiekvienas atvejis. Taip išeina, jeigu ten neaprašytas tualetinio popieriaus pirkimas, tai galima būtų nepirkti? Arba, jeigu neaprašyta, jog kaliniams reikalingi pusryčiai ir laisvalaikis, tai esą, ir nesupranta? Apgailėtina pozicija – arba bukumas, arba piktnaudžiavimas tarnyba, vienas iš dviejų. 

Saulius Velečka ir keletas kitų kalinių yra dirbtinai atskirti nuo visų kalinių, jiems suteiktos naujos patalpos, ir liepta sėdėti, nieko neveikti. Šitokia „veikla“ S. Velečkai iš viso nepriimtina. Todėl vieną rytą nutarė nueiti pasižiūrėti į valgyklą, ir pakraupo, neradęs ten maisto. Į jo paklausimą (mandagų), kur kalinių maistas, į jį buvo sureaguota atsukant milžinišką dujų balioną.

Vos nekilo riaušės, kurias bandė išprovokuoti Marijampolės PN administracija.

Saulius Velečka, kurio apeliacinis skundas Lietuvos apeliaciniame teisme net nepradėtas nagrinėti, suprato, jog norima apsunkinti jo išėjimą į laisvę – jeigu išteisintų dėl oro burbulų bylos, būtų gavęs kokią nors kitą bylą už įvykius kalėjime, todėl staigiai atsitraukė, išėjo be maisto, ir net be sauso davinio. Kilus labai dideliams skandalui, Marijampolės PN negalėjo paaiškinti, kodėl vagia kalinių maistą.

Davęs išsamų interviu žiniasklaidai, Saulius Velečka, kurio tėvai jo vaikystėje augino agurkus, dėl to jis mėgo dainuoti dainelę „Aš žaliasis agurkėlis“ (o kieno tėvai neaugino agurkų tais laikais? Iki šiol mėgstu ritualą rytais ir vakarais palieti agurkų lysvę), pasidomėjo ir galimybe auginti kad ir tuos pačius agurkus. Į tai vėl buvo sureaguota pašaipa, ir atneštas vazonas „štai, augink“.

Paaiškėjo, jog Marijampolės PN suimtieji ir kaliniai diskriminuojami: sodus – daržus turi net Pravieniškių griežtesniojo sektoriaus kaliniai, sodą augina iki gyvos galvos nuteistas Beleckas. Kybartų PN turi platų ir jaukų daržą, ir netgi keletą šiltnamių, kuriuos nupirko ir administracija, ir rėmėjai. Paskambinau į Kybartų PN įsitikinti, ar tai tiesa, tai, pasirodo, net augalų galima padovanoti, nes kalėjimas priima labdarą. „Čia gyvenimas toks pats kaip laisvėje – nes čia yra GYVI ŽMONĖS.“ -gražia suvalkiečių tarme paaiškino Kybartų PN humaniškumo pagrindus  man telefonu. 

Pravieniškėse kalinius konsultuoja augalų specialistė iš laisvės. Kaliniai mokosi teisingai sėti, auginti, apdengti plėvele lysves nuo šalnų. Šie kaliniai, kurie augina kažką, yra atsipalaidavę, su jais įdomu pabendrauti, gali valandą pasakoti apie špinatus, salotas, ir durpes. Tokiu būdu kaliniai atitraukti nuo liūdnų minčių, turi užsiėmimą.

Todėl Saulius Velečka pagrįstai ir paklausė – tai kodėl kitiems galima, o mums – ne? Atsakymo nesulaukė.

Dar palei Sauliaus Velečkos kambario langą pastatytas „blokatorius“ – antena, ir nuo kurios vienam kambario draugui ištisai bėga kraujas iš nosies: vadinasi, spinduliuotė tokia stipri, jog trikdo kraujotaką, galimi netgi insultai (jeigu sprogtų kraujagyslė galvoje.) Tokios antenos turi būti suderinamos su bent 3 tarnybom (Ryšių reguliavimo, savivaldybės administracija ir radiacine sauga: abejoju, kad bent vieną leidimą Marijampolės PN turi…).

Nelabai suprantu, ką sau mano Marijampolės PN administracija, kuri kažkokiame ilgame interviu bandė ir pozuoti, ir šypsotis, ir aiškinti, kokie jie geri, ir pūkuoti.

Kiek pranešė mano šaltiniai, „paprastajame“ sektoriuje kaliniai kai kur laikomi po 30 (galima po 20), kaliniams labai trūksta vietos, jie skaičiuoja, jog turi tik 1-1,5 kvadratinio metro. Nežino, nei kur kreiptis, nei ką daryti. Vadinasi, Marijampolės PN yra „duotas leidimas“ kankinimams, o kalėjimų departamentas yra užmerkęs akis.

Maistas, pranešė kaliniai – baisus, jeigu ir neišvagia. Valgyti beveik neįmanoma. Taip, jie nori daržo, nori visko, kaip turi visi kiti pataisos namai. Nori sužinoti, kiek priklauso kvadratinių metrų vienam (priklauso nuo 5 iki 7 kv. m. žiūrint, kaip EŽTT nusprendžia. Stanislovas Tomas pranešė, jog jau formuojama 7 kv. m. praktika. Lietuvos teismai aiškina, jog 3.6 kv. m. – vis tiek tai yra dvigubai daugiau, negu šiuo metu turi kankinami kaliniai).

Šie kvadratiniai metrai skaičiuojami, atmestus lovas, spinteles, ir kitus baldus.

Jeigu Marijampolės PN vienoje kameroje yra 10-čia asmenų per daug, vadinasi, yra plaunami pinigai, ir „nusiurbinėjami“ kaliniai iš kitų pataisos namų.

Gal kaliniai laikomi laikinai, kol kažkur vykdomi remontai, tačiau jiems ir turi būti paaiškinama – kiek šis kankinimas tęsis, ir kada jie galės gyventi normaliai, nebūti kankinami.

Saulius Velečka savo kova, aišku, atkreipė dėmesį ir į save, todėl pasidomėjau jo byla. Ten toks pats Zdislavo Tuliševskio „maski šou“ ir sapnų bei šešėlių karalystė, kaip Henriko Daktaro byloje: buvo surašytos visos neišaiškintos žmogžudystės, ir liepta teismui pripažinti, jog žudė arba bent užsakė S. Velečka, aišku, teismas atsisakė šokti pagal prokuroro dūdą. Zdislavas, labai didelis prokuratūros medalininkas, apskundė šį nuosprendį, nes jis nori kitokio sprendimo, ir teismai privalės jo klausyti, kaip kad klausė kliedesių byloje, kur Henrikas Dkatars, pasak Zdislavo, iš Rusijos kalėjimo 1990 metais per palydovinį ryšį sukūrė ginkluotą gaują ir jai vadovavo, vadovavimą jai tęsė ir iš Lukiškių rūsio nuo 1996 metų, iš kur užsakinėjo telepatiniu būdu nužudymus. Klaipėdos teismas klausė šitų kliedesių, ir viską buvo perkėlęs į nuosprendiį. Kiti teismai apnaikino, bet kliedesius dėl vadovavimo ginkluotai gaujai iš įvairių kalėjimų – paliko. Šiuo metu Henrikas Daktaras persekiojamas, kodėl nesigaili, kad vadovavo iš kalėjimų rūšių gaujai, ir tai laikoma sunkinančia aplinkybe – jeigu tu nepasiduoda ligonių kliedesiams (iš viso šitus skiedalus į nutartis su Lietuvos herbu perkėlė 13 asmenų, kuriuos teisėjais neapsiverčia liežuvis pavadinti – nes aš nežinau, ką reiški avartoti, jog rašyti tokias nesąmones, ir po to liepti tai pripažinti), tu pats kaltas. Taip yra panašiai su Sauliaus Velečkos byla – kliedesių rinkinys, tačiau bandoma pateikti už gryną pinigą.

Byloje palikti kažkokie narkotikai, kurių S. Velečka nei matęs, nei užsakęs, daug laiko praleisdavęs iki sulaikymo užsienyje, vykdė verslus. 

Neatmestina, jog byla prieš Saulių Velečka sukurpta, siekiant imituoti kovą su organizuotu nusikalstamumu, ir siekiant pridengti tikrą ir iki ausų ginkluotą, bei visą Europą siaubinančią gaują „Kamuoliniai“.

Sauliaus Velečkos apeliacinio skundo nagrinėjimo data – nepaskirta, teisėjai – nežinomi, tačiau Dailius Dargis jau jį nuteisė, išleisdamas knygą „Kriminalinė agurkinių odisėja“, rašytojas giriasi, jog jo pasakų knyga labai perkama. Jeigu įvyks išteisinimas, bent galės nekaltai pralaikytas žmogus prisiteisti iš rašytojo, už šmežtą ir poveikį teismams (bei visuomenei.)

O aš savo ruožtu seksiu įvykius, kaip Marijampolės PN gerina kalinių sąlygas, taip pat, kokias reabilitacijos programas siūlo savo galimai persitempusiems darbuotojams (bendraujama – nenormaliai, tyčiojamasi iš kalinių, sakoma, kad jų vaikus užaugins kiti vyrai. Atrėžiama „ane? Ką sakei“. Matyt, įvykęs profesinis persitempimas, būtina personalo kaita. Japonijoje po 20 metų mokytojai pripažįstami nebepakaltinamais, matyt, tokią pačią taisyklę reikia įvesti ir pataisos namų pareigūnams.)