Klaipėdietis nužudytas teisėjų ir prokurorų rankomis (pildoma)

Klaipėdietis nužudytas teisėjų ir prokurorų rankomis

Aurimas Drižius

Prokuratūra per savaitę  „ištyrė“ Klaipėdos gyventojo, UAB „Aurora Shiping“  bendrasavininko Terlano Vaišvilos, nužudyto gruodžio 5 d. Lukiškių kalėjime bylą – kadangi žudikai, jau nuteisti už nužudymus, prisipažino, kad savo auką pasmaugė tiesiog „šiaip sau“, „dėl pramogos“ prokuratūrai tokio paaiškinimo užteko  – ji nebandys aiškintis, kaip į laisvę greitai turėjęs išeiti žmogus iš Pravieniškių, kur gyveno atskirtas nuo žudikų, jis buvo atgabentas į Lukiškių kalėjimą, uždarytas į vieną kamerą su žinomais kileriais, kurie žmogų pasmaugė per dešimt minučių.  Terlano motina, gimusi Klaipėdoje, buvo ištekėjusi  už Azerbaidžano piliečio Ibragimov, tačiau jos sūnus vėliau pasikeitė savo pavardę į mergautinę savo motinos pavardę ir vietoj Terlan Ibragimov tapo Vaišvila.  Nors Vito Tomkaus purvasklaida teigė, kad jis taip padarė neva slėpdamasis nuo teisingumo.

Apskritai visas trumpas 42 metų amžiaus Terlavo Vaišvilos gyvenimas yra viena didelė tragedija.

Jo partneriai su Klaipėdos apygardos teismo teisėjų Irmos Čuchraj, Albinos Pupeikienės ir Aušros Maškevičienės rankomis atėmė visą T.Vaišvilos verslą ir turtą. Vėliau žmogus pagal savo buvusių partnerių suklastotą bylą buvo nuteistas už tariamą sukčiavimą 5 metams kalėjimo, ir galiausiai prieš savaitę pasmaugtas Lukiškių kalėjime.

Mat T.Vaišvila kartu su Valerijumi Fidercov ir Vladislav Poligoška buvo įsteigę įmonę „Aurora Shiping“, kuri už Swedbanko paskolą – daugiau nei 3 mln. eurų pirko laivą Suomijoje. Laivas buvo pavadintas „Klaipėda“ (nuotrauka apačioje) .  T.Vaišvila priklausė 50 proc. šios bendrovės akcijų – jis pats derėjosi su suomiais dėl laivo statybos, pats derino visas kontrakto detales, tačiau po kiek laiko sužinojo, kad jis neva savo turimas akcijas jau pardavė dviem minėtiems „partneriams“ lygia dalimi po už 5 tūkst. Litų.

Nuotr. : teisėjai savo „vidiniu įsitikinimu“ nusprendė, kad T.Vaišvila pirko šį laivą už 3 mln. eurų, o pardavė už 5 tūkst. litų. Kadangi visos bylos aplinkybės rodė, kad sutartis suklastota, teisėjams teko „įjungti“ savo vidininį įsitikinimą.

T.Vaišvila negalėjo patikėti, kad taip lengvai – pagal suklastotas akcijų pardavimo sutartis, kurias jis neva pasirašė, taip galima atimti jo turtą – kelių milijonų eurų vertės laivą.

T.Vaišvila padavė ieškinį, reikalaudamas panaikinti minėtas „Aurora Shiping“ akcijų pardavimo sutartis. Jis teigė, kad atsitiktinai sužinojo, kad akcijos jam nebepriklauso, ir įtarė, kad jo partneriai suklastojo minėtas sutartis.

Pastarieji pateikė teismui neva T.Vaišvilos  pasirašytą 2009-08-13 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria jam (T. Vaišvilai) priklausančias 50 proc. UAB „Aurora shipping“ akcijų jis tariamai perleido V. Polegoško ir V. Fedorcovui (po 25 proc. kiekvienam) už 5000,00 Lt.

Apie Terlanui priklausančių UAB „Aurora shipping“ akcijų tariamą perleidimą atsakovams jis sužinojo visiškai atsitiktinai, tik gavęs iš teismo vieno kreditoriaus ieškinį dėl akcijų sutarties (kurios jis niekada nepasirašė) pripažinimo negaliojančia.

 UAB „Aurora shipping“ akcijų jis atsakovams niekada neperleido ir jokios akcijų pirkimo pardavimo sutarties su V. Polegoško ir V. Fedorcovu nepasirašė, – buvo teigiama T.Vaišvilos skunde teismui. – šioje sutartyje nėra ir nebuvo esminio sutarties elemento – vienos iš sutarties šalių valios sukurti teisinius santykius, t.y. nebuvo jo valios parduoti (atiduoti) UAB „Aurora shipping“ akcijas atsakovams V. Polegoško ir V. Fedorcivui“.

Valerijus Fedorcovas per pasikėsinimą liko gyvas, nors buvo sunkiai sužeistas. Bendrovės „Askoldas“ nuotr.

Terlanas teismui teigė, kad jis niekada neišreiškė valios ir net neketino parduoti jam priklaususių šios bendrovės akcijų, nes santykiai su verslo partneriais buvo įtempti, todėl jokie susitarimai ar sutartys tikrai negalėjo būti sudaryti.

Antra, sekančią dieną po neva sudarytos sutarties, 2009 m. 8 mėn. 14 d. dokumentuose (akcininkų susirinkimo protokole, registracijos žurnale) T. Ibragimovas yra nurodytas kaip šios bendrovės akcininkas (50 proc.), ant šio dokumento yra ir V. Polegoško ir V. Fedorcovo parašai.

Tai reiškia, kad jie patys patvirtino, jog 2009 m. 8 mėn. 14 dieną ieškovas vis dar buvo šios bendrovės 50 proc. akcininkas ir jokios sutarties dėl akcijų perleidimo nesudarė.

Trečia, 2009 m. 8 mėn. 13 d. akcijų perleidimo sutarties jis net ir negalėjo sudaryti, kadangi visos UAB „Aurora shipping“ akcijos yra įkeistos „Swedbank“ AB, siekiant užtikrinti UAB „Aurora shipping“ iš šio banko gautos paskolos laivo pirkimui grąžinimą.

Banko sutikimas dėl akcijų perleidimo sandorio sudarymo metu nebuvo išduotas, nes jis (T. Vaišvila) niekada nesikreipė dėl tokio sutikimo išdavimo.

Sutarties 3.1 dalyje nurodyta klaidinga informacija, kad akcijos nėra suvaržytos, nėra įkeistos. Tik teisme T.Vaišvila sužinojo, kad jo vardu vis dėlto buvo išduotas sutikimas dėl įkeistų akcijų pardavimo, tačiau jis nesikreipė dėl šio sutikimo išdavimo ir nežino, kokiam asmeniui (be jo žinios) bankas galėjo tokį sutikimą išduoti.

Ketvirta, 2009 m. 8 mėn. 13 d. UAB „Aurora shipping“ akcijų perleidimo sutarties jis net ir negalėjo pasirašyti, nes yra laidavęs už šios įmonės milijonines prievoles ir šis laidavimas nebuvo panaikintas. Todėl akivaizdu, kad perleisti bendrovės akcijas ir toliau jam likti laiduotoju prieštarauja elementariai logikai, o kartu pažeidžia šalių interesų pusiausvyros principą.

Penkta, patys atsakovai patvirtino, kad už neva įsigytas jo akcijas nieko ieškovui nemokėjo, todėl tai dar kartą patvirtina aplinkybę kad akcijų jis neperleido.

Šešta, su atsakovais neva sudarytoje sutartyje nurodyta 5000,00 Lt kaina nėra reali, nes T. Ibragimovas yra įsitikinęs, kad bendrovės akcijos yra labai vertingos. Bendrovei priklauso krovininis jurų laivas, bendrovė pasirašiusi laivo frachto sutartį ir gauna nuolatines pajamas už laivo nuomą, todėl 5000,00 Lt akcijų kaina neatitinka tikrovės.

Visos šios aplinkybės patvirtina faktą, kad jis nesudarė ir negalėjo sudaryti 2009 m. 8 mėn. 13 d. UAB „Aurora shipping“ akcijų pirkimo pardavimo sutarties.

Taip pat Terlanas nurodė, kad jo parašas yra pakankamai nesudėtingas, todėl yra galimybė, kad jo partneriai dėl parašo paprastumo galėjo pasirašyti už jį, ir taip suklastoti dokumentą.

Neatmetama galimybė, kad buvę partneriai pasinaudojo įgytu pasitikėjimu ir galbūt galėjo sutarti ar nepilnai užpildytą paskutinį sutarties lapą duoti jam pasirašyti kartu su kitais dokumentais.

Terlanas tvirtino, kad UAB „Aurora shipping“ akcijų V. Polegoško ir V. Fedorcovui nepardavė, jokių pinigų už neva parduotas akcijas negavo ir už tokią mažą kainą niekada nebūtų pardavęs akcijų“.

Tačiau Klaipėdos apygardos teismo kolegija (susidedanti iš jau minėtų teisėjų Irmos Čuchraj, Albinos Pupeikienės ir Aušros Maškevičienės) nusprendė, kad T.Vaišvila laisva valia dovanojo laivą savo partneriams – aferistams.

https://www.youtube.com/watch?v=Cn4hNApSJ_w

Šios kolegijos nutartyje rašoma : „.Byloje nustatyta, kad 2008-06-30 buvo įregistruota UAB „Aurora Shipping“, kurioje 50 paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės akcijų įsigijo ieškovas T. Vaišvila, o atsakovai V. P. bei V. F. – po 25 paprastąsias vardines 100 Lt nominalios vertės akcijas. UAB „Aurora Shipping“ vardu buvo įsigytas jūrų laivas „Klaipėda“, o pagal 2008-07-25 kredito sutartį šio laivo įsigijimui iš banko „Swedbank“, AB gautas 3 150 000 eurų kreditas. Bankui buvo įkeistos bendrovės akcijos, pagal šią sutartį laidavo visi akcininkai. 2009 m. vasarą, prasidėjus nesutarimams tarp ieškovo ir atsakovų, 2009-08-13 buvo sudaryta akcijų pirkimo – pardavimo sutartis, kuria ieškovui priklausančios 50 procentų UAB „Aurora shipping“ akcijos už 5000 Lt buvo parduotos atsakovams V. P. ir V. F. (po 25 procentus kiekvienam). Ieškovas prašo pripažinti šį sandorį niekiniu ir negaliojančiu, nes jis valios sudaryti tokią sutartį niekada neišreiškė, apie sutarties sudarymą jam nebuvo žinoma nuo jo sudarymo momento CK 1.80, 1.81 ir 1.87 straipsniuose numatytais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė…teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais..

 Kaip teisėjai atėmė T.Vaišvilos verslą

Apie tai LL papasakojo Terlano Vaišvilos motina Liubov Vaišvila.  „Iš pradžių aš įsidarbinau įmonėje „Askoldas“ buhaltere, – pasakojo moteris,  – šioje įmonėje dirbau 13 metų, paskui į ją atėjo dirbti ir sūnus. Jis tapo šios firmos savininkų Valerijaus Fidercov   ir Vladislavo Poligoška partneriu.  „Askoldas“ vertėsi jūreivių įdarbinimų užsienio kompanijose, taip pat gabeno krovinius laivais, nuomavosi krovininius laivus. Tai, kad „Askoldo“ akcininkai su savo partneriais elgėsi nesąžiningai,  galiu patvirtinti, nes per mano rankas ėjo oficialūs įmonės dokumentai.  Pvz., uosto direkcijai už atklaupusį laivą buvo išrašoma viena sąskaita, o kai tas laivas išplaukdavo, sąskaitos buvo perrašomos. Dar vienas pavyzdys – „Askoldas“ įsigijo pirmą laivą „Brita“ iš Baltarusijos įmonės. Tačiau po kiek laiko laivo pardavėjas atvažiavo į „Askoldą“, ir pagrasino, kad „nuleis juos į dugną kartu su „Brita“.  Paaiškėjo, kad „Askoldo“ savininkai pateikinėjo trigubą buhalteriją – vieną teikė bankui, antrą akcininkams, o dar trečią – tam baltarusiui. Viename balanse buvo rodomas pelnas, kitame – nuostoliai , trečiame – nei pelno, nei nuostolių.  Kai tas baltarusis gavo visus tris balansus, ir pamatė, kad yra apgaudinėjamas, ji atvažiavo į Vilnių labai piktas. Tačiau tą konfliktą pavyko kažkaip užgesinti, pinigus jam gražino. Jie klastojo net lėktuvų bilietus jūreiviams, kurie turėjo skristi į užsienį.  Tačiau kai prasidėjo konfliktas su mano sūnumi, jie man pažadėjo, kad manęs tai neliečia, ir aš galėsiu toliau dirbti „Askolde“.  O po kiek laiko abu savininkai man paskambino ir pasakė : ‚Liuba, tu supranti, kad tau nepadoru čia pas mus dirbti“.  Tie patiems, kuriems galima kalbėti apie padorumą“.

„Buvau susitikęs su kai kuriais žmonėmis, ir man pranešė, kad Terlanas Vaišvila buvo atgabentas iš Pravieniškių į Lukiškes kartu su dviem žudikais vien tam, kad jis ten būtų nužudytas, – LL pasakojo aukos draugas Gediminas Paplauskas, – jis buvo parašęs motinai žinutę, kad jį iš Pravieniškių veš į Vilnių, į Apeliacinio teismo sprendimo paskelbimą. Tą patį jis pasakė ir savo buvusiai žmonai. Tačiau tai nesąmonė – niekas nuteistųjų nevežiojo į kitus miestus sprendimams paskelbti“. 

Kaip žudikų rankos pasiekė Kalėjimų departamentą?

“Žudikai pasakojo, kad nužudė mano sūnų todėl, kad nenorėjo grįžti atgal į Pravieniškes, o norėjo likti čia, Lukiškių kalėjime, – redakcijai pasakojo aukos motina, – tačiau aš manau, kad mano sūnus galėjo būti nužudytas tik dėl dviejų priežasčių – dėl keršto, arba dėl pinigų. Mat sūnus su dviem partneriais turėjo milijoninį verslą, tačiau partneriai buvo vyresni ir labiau patyrę. Kai vėliau dėl pinigų prasidėjo konfliktai, jie iš mano sūnaus viską atėmė, o jį patį pasodino į kalėjimą. Tiesa, vėliau į tuos sūnaus partnerius buvo pasikėsinta, ir vienas jų žuvo.  Kadangi Terlanas tuo metu su jais bylinėjosi teisme, kai kas pagalvojo, kad jis pasamdė žudikus. Tačiau to niekada nebuvo įrodyta, tačiau aš manau, kad nužudytojo giminės taip galvoja iki šiol. Tiesa, sūnus su tais žmonėmis bylinėjosi ir teismuose užsienyje – bandė įrodyti, kad pinigai buvo pasisavinti, suklastojus jo parašą. Ten jau užsienio ekspertai, o ne lietuviški, nustatė, kad sūnaus parašas ant dokumentų yra suklastotas. Kodėl jis buvo nuteistas dėl tų fiktyvaus jūreivių įdarbinimo? Todėl, kad jis buvo mažiausiai patyręs, pasimetė, ir nežinojo ką daryti.  Iš pradžių jis tikėjosi, kad pavyks  viską sutvarkyti, tačiau teismas jį pasiuntė į kalėjimą. Sūnus man pasakojo, kad teisėjai jo net neklausė. Jis pasakojo, kad jo bendrovė pervedinėjo pinigus į vieną sąskaitą, o atgal gaudavo iš kitos. Vyko tiesiog įprasta ūkinė veikla, tačiau jo partneriai tai pateikė kaip įmonės pinigų vagystę, nes norėjo juo atsikratyti, ir atimti turtą.  Jis man daug nepasakojo, nenorėjo manęs velti į tą istoriją”.

L.Vaišvila sako, kad sūnaus akcijų atėmimas per Klaipėdos apygardos teismą įvyko pačiu brutaliausiu būdu.

“Sūnus jau nebenorėjo pirkti to laivo pagal “patikėjimo teise” jo partneriams, todėl pareikalavo, kad būtų įsteigta nauja įmonė, kuri vykdytų veiklą Lietuvoje, – pasakojo motina, – Terlanui buvo parduota 50 proc. naujos įmonės akcijų, partneriams – po 25 proc. Nes sūnus jau buvo sutvarkęs kreditą, ir sumokėjęs už Suomijoje pastatytą laivą, todėl jam priklausė 50 proc. akcijų . Po kiek laiko jis sužinojo, kad minėtas akcijų pardavimo dokumentas jau suplėšytas, o jokio įrašo akcininkų knygoje apie šį sandėrį nėra. Byla buvo teisme – Terlanas pateikė savo akcijų perleidimo sutartį, kurioje buvo visų trijų akcininkų parašai, tačiau teismas nusprendė, kad jis nėra akcininkas. Nors sūnus pateikė visus dokumentus ir pinigus laivo pirkimui, ir jis pasirašė sutartį kaip įmonės savininkas”.

Pasak motinos, sūnui buvo siūloma sumokėti 70 tūks. Eurų kyšį – tada teismas jį neva būtų išteisinęs.

„Policijos tyrėjai pakako tokių žudikų paaiškinimų, kodėl jie pasmaugė Terlaną – neva dėl to, kad nenorėjo grįžti atgal į Pravieniškes, ar dėl pramogos, – pasakojo G.Paplauskas (nuotr. viršuje), – tuo metu kameroje buvo keturi žmonės, todėl neaišku, kodėl žudikai „dėl pramogos“ žudė Terlaną, o ne kitą žmogų.  Todėl versija, kad žudikai tiesiog pramogavo, žudydami žmogų, mus mažiausiai įtikina. Todėl tyrėjai turėtų tirti bent kelias nužudymo versijas, o ne vieną, pačią lengviausią. Tuo labiau, kad kalėjimų sistemoje net nėra įprasta, kad žudikus laikytų vienoje kameroje su kitais, už lengvesnius nusikaltimus nuteistais  žmonėmis.  Tuo labiau – tardymo izoliatoriuje. Tačiau to mums nepaaiškino nei Lukiškių kalėjimo vadovas, nei tyrėjai. Tuo labiau, kad nužudymas įvyko viduryje dienos, ir kalėjimo darbuotojai nesugebėjo išgelbėti jo gyvybės. Todėl mes manome, kad visa ši kalėjimų administracija yra šios žmogžudystės bendrininkai.  Aš pažįstu Terlaną daugiau nei dešimt metų, tačiau to jo santykių su verslo partneriais gerai nežinau. Tačiau prokuratūra turi visas galimybes išnarplioti visas mįsles.  Tačiau bent jau dabar šis nusikaltimas neatrodo kaip kažkieno pramoga.  Nes tie partneriai turėjo daug įmonių, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tai, kad Terlanas bandė viešinti visas tas istorijas per žiniasklaidą, o ne bandė bėgti pas velnio advokatus, ir nusipirkti teisingumą, rodo, kad jis tikrai nepadarė tų dalykų, dėl kurių buvo nuteistas.  Nors jis vėliau gražino tuos pinigus, kuriuos neva pasisavino iš „Askoldo“, tačiau teismas jį, nors ir pirmą kartą teistą, pasiuntė į kalėjimą penkeriems metams.  Tačiau Terlanas neprarado optimizmo, jis sakė, kad vis tiek grįš į savo įmonę, įrodys, kad jo parašai ant dokumentų suklastoti, ir visas tas verslas vėl bus jo.  Žinau, kad jis jau tvarkėsi dokumentus probacijai, tačiau buvo nužudytas.  Labai keista, kad jis jau komos būsenos buvo atgabentas į Santariškių ligoninę 19 val., nors tas pasikėsinimas įvyko apie 16 val.“

G.Paplauskas įsitikinęs, kad konfliktas dėl pinigų tarp „Askoldo“ akcininkų turėjo būti sprendžiamas civilinėje, o ne baudžiamojoje byloje. „Tačiau viskas įvyko labai staiga – atėjęs  į darbą jis sužinojo, kad yra atleistas, sugrįžęs namo sužinojo, kad ten jau vyksta krata, – pasakojo G.Paplauskas, – visi jo dokumentai buvo atimti. Visa laimė, kad tų dokumentų kopijos buvo užsienyje, todėl pagal jas jis bandė gintis. Tačiau Klaipėdos apygardos teisme jo argumentų niekas net nebandė klausyti – viskas buvo nuspręsta iš anksto.  Mat Terlanas buvo nuteistas už pinigų pasisavinimą iš vienos įmonės,  nors jis prieš metus buvo jai pervedęs didelę sumą, o paskui pinigus susigražino, kad galėtų įsigyti laivą.  Tačiau teismui buvo pateikta tik dalis buhalterijos, kuri rodė, kad pinigai buvo pervedami į Terlano sąskaitą. Tačiau tai jis parodė, kad anksčiau pats tai firmai pervedė pinigus, tai teismas nusprendė, kad tie dokumentai nėra reikalingi.  Man mįslė tik vienas – kai žudikų rankos pasiekė Kalėjimų departamentą? Bandysime surinkti visų teisėjų ir prokurorų pavardes, kurie lietėsi su Terlano byla, ir jas paviešinsime. Manau, kad atsiras viena juos vienijanti gija“.

Aukos motiną šokiravo dar viena aplinkybė – policijos požiūris. „Mums buvo pasakyta, kad surinktume čekius už Terlano laidotuves, jie neva tada pateiks ieškinį žudikams, – pasakojo G.Paplauskas, – policininkai mums pasakė, kad greičiausiai iš žudikų vis tiek nieko negausime, tačiau čekius vis tiek pateikite.  Leidžia suprasti, kad neva apmokės laidotuvių išlaidas“.