Kaip A.Sadeckas valdo absoliučiai korumpuotą teismų sistemą ?

2015 m. vasario 2 d. •

Aurimas Drižius

Šiandien, vasario 2 d. gavau jau devintą nuosprendį „dėl teismo sprendimo nevykdymo“ – vien už tai, kad parašiau straipsnį „D.Valys dengia mafijos nusikaltimus?“ Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija (pirmininkas – „Laisvo laikraščio“ straipsniuose aprašytas ir pedofilijos bylą nagrinėjęs teisėjas Audrius Cininas, nariai Virginija Pakalnytė-Tamošiūnienė, Gintaras Dzedulionis) nepagailėjo man 1,6 metų kalėjimo, atidedant bausmę pusantrų metų.

Skelbdamas nuosprendį, teisėjas A.Cininas pasakė, kad kol nepanaikintas teismo draudimas man rašyti apie A.Sadecką straipsnius, tol neva jie nieko negali padaryti.

Dar anksčiau prašiau teisėjo A.Cinino nusišalinimo, nes esu parašęs ne mažiau 20 straipsnių apie teisėjo A.Cinino darbą vadinamojoje pedofilijos byloje. Nurodžiau, kad esu šių straipsnių apie teisėją A.Cininą autorius (kaip jis dingo iš teismo posėdžio, kaip pirmą kartą neapklausė nukentėjusios Deimantės Kedytės, sugalvojęs terminą „išplauta vaiko atmintis“, ir pan. Tačiau teisėjas A.Cininas nusprendė, kad jis gali mane teisti, būsiąs visiškai objektyvus. Ir „objektyviai“ išnagrinėjo – nors kolegija priėmė daugiau nei 10 dokumentų, kuriuos aš pateikiau, ir kurie įrodo, kaip A.Sadeckas ne tik dalyvavo, tačiau ir vadovavo „Mažeikių naftos“ privatizavimui, o teisme neigė bet kokias sąsajas su „Mažeikių naftos“ privatizavimu, tačiau teisėjų kolegija dėl šių įrodymų nuosprendyje nepasakė nė žodelio. Kadangi teisėjai niekaip negalėjo paneigti mano pateiktų įrodymų, juos tiesiog „nurašė“, nepasisakydami nė žodžio.

Dabar apie „teismų“ sistemą – nesitikėjau, kad visų lygių teisėjai A.Sadecko naudai taip masiškai klastos dokumentus, nieko nebijodami, ir spjaudami ant įstatymų ir Konstitucijos.

Mat Vilniaus apylinkės teismas dar 2009 m. priėmė sprendimą, kuriuo man uždraudė „Laisvame laikraštyje“ rašyti straipsnius, kuriuose A.Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.

Jau šešti metai nuo šio draudimo, visa teismų „piramidė“ (įskaitant ir Aukščiausiąjį teismą) jau penkis kartus išnagrinėjo mano prašymus panaikinti šį draudimą, ir visus penkis kartus jį atmetė išgalvotais motyvais, beatodairiškai klastodami dokumentus. Tačiau mane patį tie patys teisėjai teisė ir nuteisė jau devyniose bylose „dėl teismo sprendimo nevykdymo“, visiškai ignoruodami mao pateikiamus įrodymus. Vienintelį kartą Vilniaus apygardos teismo teisėja Norkūnaitė 2013 m. kovo 15 d. nutartimi nurodė prokuratūrai pradėti tyrimą dėl galimai melagingų A.Sadecko parodymų, į ką prokuratūra reagavo taip – iš karto nutraukė tyrimą, net neapklaususi A.Sadecko kaip įtariamojo. Pats A.Sadeckas šį teisėjos Norkūnaitės sprendimą viešame teismo posėdyje pavadino „laikinu nesusipratimu“. Ir iš tiesų – praėjus porai savaičių po šio A.Sadecko pasakymo mano automobilis greitkelyje buvo taranuotas sunkiasvorio vilkiko, per stebuklą likau gyvas. Praėjus pusantro metų po šio „autoįvykio“ pateikiau įrodymus, kad policija ir prokuratūra klastojo šios bylos dokumentus.

Beje, savo nutartis teisėjai klastoja, remiasi išgalvotais ir nebūtais dalykais, visiškai nieko nepaisydami ir nieko nebijodami.

Pvz., paskutinį kartą teismams pateikiau tiek Konstitucinio teismo išaiškinimą, kas yra cenzūra :

„Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio“.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako : „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos tūrinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus“.

Kai pateikiau tuos įrodymus, ir jau atrodė, kad teismams nebėra kur dingti, tik panaikinti cenzūrą, prašymą nagrinėjusi Vilniaus apylinkės teismo teisėja Zoja Monid nusprendė, kad šie įstatymo ir Konstitucijos reikalavimai tėra „deklaracijos“. Taip savo nutartyje ir parašė – „pareiškėjo teiginiai deklaratyvūs“, ir tokiais motyvais atmetė mano skundą.

Kai Z.Monid sprendimas buvo apskųstas Vilniaus apygardos teismui, šio teismo teisėja Petkuvienė pabijojo taip akiplėšiškai spjauti ant įstatymų. Todėl teisėja R.Petkuvienė tiesiog suklastojo savo nutartį:

parašė, kad dėl „cenzūros“ jau pasisakė Vilniaus apygardos teismas dar 2013 m. lapkričio 23 d. nutartyje. Nors to nebuvo.

Prieš Kalėdas kreipiausi į generalinį prokurorą Darių Valį ir STT, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų galimo dokumentų klastojimo, kuris vykdomas sistemingai.

T.y Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Petkuvienė 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartimi atmetė mano skundą, sąmoningai įrašiusi į jį žinomai melagingus duomenis, t.y. ją suklastodama ir taip padarydama nusikaltimą, kuris Baudžiamajame kodekse yra įvardijamas kaip dokumento klastojimas. Pagal BK 300 str. prasmę suklastotu laikytinas tikras dokumentas, kurio turinys neteisėtai pakeistas: veikiant jo materialinę formą arba įrašant į jį neteisingus duomenis.

Savo prašyme atnaujinti šią civilinę bylą nurodžiau, kad teismo sprendimas uždrausti man savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ rašyti straipsnius, kuriuose pilietis A. Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu yra cenzūra, kurią draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas.

laisvaslaikrastis.lt

2015 m. vasario 2 d.