KGB iki šiol kontroliuoja Lietuvos prokuratūrą

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMO IKITEISMINIO TYRIMO TEISĖJUI   

SKUNDAS                  2017-09-23

 

 

 Algirdas Endriukaitis

Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuroro Gedimino Bernotavičiaus 2017-08-28 nutarimo atmesti 10 pastoviai ir sistemiškai žeminamų ir niekinamų pasipriešinimo okupacijai dalyvių prašymą tęsti ikiteisminį tyrimą dėl kolaborantinių struktūrų ir Lietuvos KGB okupacijos metu įsitikinimų ir pogrindinės Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos spausdinimo ir platinimo persekiojimo.

 

1. Konceptualūs klausimai

 

1. Ar okupantų savivalė ir persekiojimai okupuotoje Lietuvoje Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto prokuratūros prokurorams G. Vaivadai, E. Papučkai ir G. Bernotavičiui reiškia kokį nors visuomeninį ar valstybinį Lietuvos interesą?

 

2. Ar jų okupacinių faktų realus vertinimas nereiškia, kad ,,Imperijos atole veši puvėsių palūkanos.“ ?

 

3. Ar toks Laisvės Kovos istorijos vertinimas nėra okupacinio KGB represijų reabilitavimas? 

 

4. Skaudi dabartinės prokuratūros darbo prolegomena: ,,Prokuratūra ne prie ko!“

 

Ką sako šiandieninis Vokietijos pavyzdys

 Pateikiamas dabartinis Vokietijos atvejis dėl 94 metų amžiaus SS pareigūno, Aušvico koncentracijos lagerio buhalterio O. Groeningo, nuteisimo 2015 m. Vargu ar buvo bent kokia kliūtis atsakomybei, kaip nurodyta jo kaltinime, dėl bendrininkavimo 300 tūkst. asmenų nužudymuose. Teismui neturėjo reikšmės giminių ar artimųjų buvimas ar nebuvimas, buvo valstybės garbės ir prievolės pareiga sudėti neginčijamus teisės taškus dėl praeities ir ateities supratimo. (,,Valstiečių laikraštis“, 2015-07-18, p. 18). 

 

Teisingumo teiraujasi kažkokie Tėvynės ir namų neturintieji?

 O mūsų teisėjai ir prokurorai mano, kad likę gyvi Lietuvos pasipriešinimo okupacijai asmenys ir bendražygiai šiandien yra absoliutūs beteisiai, nereikšmingi, abejingi, niekingi ir niekuo dėti dėl pasipriešinimo okupacijai dalyvių likimo ir yra tik nekaltų atsiminimų klubo pasyvūs beteisiai dalyviai ar abejingi, praradę atmintį, tapę istorijos mankurtais, neprotingi ir patiklūs stebėtojai, kurių mirties ir telaukiama, nes okupacijos metu visus teisės taškus yra sudėjusios tarybinės institucijos in corpore. Šių asmenų prašymai prokurorui E. Pašiliui yra neaktualūs ir nesvarbūs. Nerandama kolaborantams, žiauriausios istorijoje nusikalstamos KGB organizacijos nariams, inkriminuoti tiesioginės tyčios ir specialaus tikslo, siekio, pasekmių numatomumo, kai jų savanoriškas aukštai vertinamas represinis kolaborantinis darbas, pažymint pirmoje eilėje KGB okupuotoje Lietuvoje tęsėsi 50 metų, 365 dienas per metus ir 24 valandas per parą. Konceptualus klausimas: kokia Lietuvos Konstitucijos teise yra ginamas Lietuvos valstybės interesas, kurį patogumui ir numarinimui norima paversti privačiu reikalu?

 2017 m. Vokietijoje buvo nutraukta byla Aušvico koncentracijos stovyklos 96 metų medikui Hubertui Zafkei, pripažinus jį neveiksniu. Jam buvo pateikti kaltinimai prisidėjus prie 3681 asmens nužudymo. (,,Šiaulių kraštas“, 2017-09-01, p. 12).

 

Prancūzijos istorinis pavyzdys

 Prancūzijoje tik po 5 vokiškosios okupacijos metų trukmės atgalios veikimu į nusikaltimų sąrašą buvo įrašyta nauja sąvoka – ,,tautinės savigarbos neturėjimas“ (indignite nationale). Čia 1944 – 1945 metais, kai vokiečiai traukėsi iš Prancūzijos, žmonių pasipiktinimo, emocijų ir ekscesų proveržio sąlygomis buvo nužudyta apie 9 tūkst. kolaborantų. Tik vėliau buvo sukurti ypatingieji teismai, kurie per 5 metus išnagrinėjo per 127 tūkst. kolaborantų bylų iš kurių 767 asmenims buvo įvykdyta mirties bausmė. Netgi su vokiečiais bendravusioms prostitutėms ten buvo nukerpami plaukai. Ir dar palyginimui: Prancūzijoje vokiečių okupacija buvo penketą metų, o Lietuvoje sovietinė okupacija tęsėsi 50 metų! Ar tai neturėjo įtakos represijų ir aukų sąrašui?

Kaip Lietuvos prokurorai visiems okupacijos kolaboravimo adeptams priskiria teisėtumo ir teisingumo svorį? 

 

2. Retoriniai klausimai

Ar galima abejoti, kad buvo žiauri Lietuvos okupacija?

Ar galima abejoti, kad vyko be pertraukų masinės totalinės ir sisteminės represijos?

Ar galima abejoti, kad buvo Lietuvos kolaborantai ir atitinkama jų nusikalstama veika?

Ar galima abejoti, kad buvo sisteminė nusikalstama KGB organizacijos veika?

Ar galima abejoti, kad buvo okupacinio režimo žiauraus persekiojimo aukos?

Ar galima abejoti, kad nežinomi persekiojimo vykdytojai – budeliai?

Ar privalo vykdytojai – budeliai būti įvertinti teisės ir istorijos pagrindu?

Ar žinoma kaip analogiški fašistų kolaborantai buvo įvertinti Vakarų Europoje?

Ar privalo Lietuvos prokuratūra Lietuvos ir tarptautinės teisės požiūriu ginti budelius?

Svarstant Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką nepaminėta nei vienas iš dešimties tos knygos tomų ir nepacituotas nei vienas sakinys!

 

3. Vilniaus apylinkės prokuratūros sprendimai

 Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pastoviai laikosi sovietinės sistemos pareigūnų gynimo nuostatos ne vien šios bylos atžvilgiu, tai yra buvę ir pasipriešinimo okupacijai dalyvio A. Andreikos byloje. Apskritai yra nužiūrėta, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra garsėja kaip kolaborantų gynimo tvirtovė piktnaudžiaujanti savo teisgalėmis. 

 Skundžiamoje byloje ikiteisminį tyrimą prokuroras G. Vaivada nutraukia du kartus – 

2016-05-03 ir 2017-07-03 nutarimais, o prokuroras E. Papučka nutraukia tris kartus – 

2016-08-08, 2016-10-12 ir 2016-12-23 nutarimais, vienu atveju kaip prokuroras, o antru kaip vyresnysis prokuroras (tas pats už tą patį). Visais atvejais Vilniaus miesto apylinkės teismai pamatuotai panaikino jų nutartis ir nurodė, kad į mūsų prašymus, skyrium imant, dėl tarptautinės teisės nei vienos konkrečios normos vertinimo nebuvo svarstyta ir pasisakyta. 

 Kyla abejotinas atvejis, kai abudu prokurorai išreiškę savo tvirtą angažuotą požiūrį, vėl gaus teisę tai peržiūrėti šeštą kartą iš anksto žinant jų mentalitetinę nuostatą ir nevalstybinę sąmonę. Mūsų nuomone tokia nuostata į politiką, istoriją ir teisę neatitinka Lietuvos Konstitucijos esmės ir principų ir abejotina, ar jie gali tokiomis aplinkybėmis vykdyti savo valstybinės tarnybos funkcijas apskritai. Pastarasis 2017-08-28 nutarimas, nors ir pasirašytas vyriausiojo prokuroro, savo stiliumi ir argumentais visiškai tapačiai atitinka prokurorų G. Vaivados ir E. Papučkos turinio tą patį braižą. 

 Lietuvos valstybė turi neginčijamus ir vienareikšmiškus atsakymus į šiuos klausimus teisine, politine, istorine ir moraline prasme. Priešingai, prokurorai G. Vaivada ir E. Papučka Lietuvos žmonių organizuotą daugiametį ir įvairiarūšį istorinį pasipriešinimą okupacijai iš esmės vertina kaip lyg ir nereikšmingą, atskirą ir atsitiktinį keletos asmenų kažkokį kone privatų bruzdėjimą, pametusių kažin ką ir ieškantį nežinia ko dėl neturėjimo ką veikti ir nematančių Lietuvos okupacijos fakto, aplinkybių, ilgalaikių pasekmių ir ateities vizijų sąsajų.

 Po 27 metų nepriklausomybės atkūrimo toks prokurorų manipuliavimas reiškia nepagarbą pasipriešinimo okupacijai dalyviams ir tyčiojimąsi iš Lietuvos valstybės šiandien kalbant apie galimą Rusijos propagandą prieš Lietuvos valstybę ir pretenzijas į Lietuvą, jeigu patys Lietuvos pareigūnai iš esmės savo rankomis reabilituoja kolaborantus, kurie masiškai ir sistemiškai savo laisvu įsitikinimu per visą okupacijos laikotarpį be atokvėpio intensyviai persekiojo ir naikino lietuvių tautą už Lietuvos valstybės ir tautos istorines aspiracijas.

 Prokuratūra ieško kliaučių, netiki aukų skaudžiai patirčiai, visapusiškai tiki tik kolaborantų aiškinimais ir teisinimais ir apskritai neatlieka privalomą visuomeninio bei valstybinio intereso gynimo, tarytum tai yra ne valstybės jus cogens (aukščiausioji teisė) principas, o kažkokių asmenų privatūs buitiniai reikaliukai, netgi suvedą į senatį. Formaliai nerandama teisės normų.

 1996 m. birželio 27 d. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr. 1096 dėl priemonių, skirtų panaikinti buvusių komunistinių totalitarinių režimų palikimą, kur numatyta: „Asamblėja taip pat rekomenduoja už kriminalinius nusikaltimus, įvykdytus asmenų komunistinio totalitarinio režimo metu, persekioti ir bausti pagal standartinį baudžiamąjį kodeksą. Jei baudžiamasis kodeksas tam tikriems nusikaltimams numato senaties terminą, jis gali būti pratęsiamas, kadangi tai yra tik procesinis, o ne materialusis klausimas.“ Ar šis dokumentas, kaip ir kitos tarptautinės normos, skirtos komunistinio totalitarinio režimo pasėkų likvidavimui, buvo ir yra pridėtos mūsų skundų prieduose ir veikia Lietuvoje, bet prokurorai nevertina ir nepasisako.

 

4. Dėl pateikto nutarimo procedūros

 Šios prokuratūros darbo stilių ir sistemą apibūdina prokuroro G. Vaivados 2017-07-03 nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo pateiktas tekstas: 64 puslapiai pateikti viena nenutrūkstama eilute, be jokių pastraipų, skirsnių ar grupių ir nesunumeruotų puslapių. Kaip galima komentuoti ir įsitikinti, kad yra pateikti visi puslapiai. Tai skubos, atmestinis kratinys ir nepagarbus pareigos atlikimas, išreiškiantis požiūrį į problemą apskritai.

 

5. Keletas masinio, sisteminio ir totalinio (Rusijos ir Lietuvos čekistų) vykdyto persekiojimo pavyzdžių iš prokuroro G. Vaivados 2017-07-03 pateikto nutarimo

3 psl. Petras Plumpa. Stasys Indriūnas dirba generalinio prokuroro pavaduotoju.

 

8 psl. Alfonsas Svarinskas (nuotr.) Prokuroras Galinaitis teisme paaiškino, kad ,,prieš jus stovi ne Strazdelio tipo kunigas, bet banditas“.

9 psl. Tardyme jam buvo pateiktos 29 audio kasetės, kuriose buvo įrašyti jo pamokslai.

Neapklausti čekistai Gliožeris, pulkininkas Česnavičius, papulkininkis Juozas Kalakauskas.

14 psl. Jonas Kauneckas. Nurodomos kalbininko Jono Kazlausko (1970 m.), kunigo Broniaus Laurinavičiaus (1981 m.), kunigo Juozo Zdebskio (1986 m.) žūtys.

15 – 16 psl. Regina Teresiūtė. Išsakyta abejonės dėl kunigo Leono Šapokos žūties. S. Kelpšas įvykio vietoje kunigo J. Zdebskio galvoje matė šautinę žaizdą.

16 psl. Genovaitė Navickaitė. Nurodo kameros agentę Aldoną Balkauskienę.

18 psl. Marytė Vitkūnaitė. Atliktos 4 kratos.

19 psl. Boleslovas Juknevičius. Šiaulių KGB operatyvinio darbuotojo elgesys su juo: ,,Mušdavo į įvairias kūno vietas su bizūnu, taip pat rankomis ir kojomis“.

24 psl. Petras Cidzikas. ,,Buvo į kamerą įvesti provokatoriai, kurie taip pat žemino, niekino, provokavo.“ Davė aminaziną, patalpintas į psichiatrinę įstaigą ir ten niekintas.

26-29 psl. Nijolė Sadūnaitė. Grasinta ,,psichuške“, slinko plaukai, mano kad buvo apšvitinimas, duotas skopolaminas, atnešė į kamerą nuluptus apelsinus. ,,KGB majoras V. Baumila, kuris trenkęs kumščiu į stalą paklausęs: ,,Tu nebijai, kad baigsi gyvenimą po mašinos ratais kaip kunigas Laurinavičius“ (1988-02-16). Čekistas V. Baumila 1991 m. kreipėsi į teismą dėl jo aukos N. Sadūnaitės pažeistos jo čekisto garbės. Tai ženklas ir kitiems čekistams nepalūžti, nes jie teisūs.

33 psl. Balys Gajauskas. Prokuroras J. Bakučionis: ,,Gali eiti arba į namus arba į rūsį.“

35 psl. Čekistas Eduardas Eismuntas. ,,Pagrindinė valstybės saugumo komiteto funkcija buvo turimomis teisinėmis ir operatyvinėmis priemonėmis apginti esamą santvarką.“, ,,/…/ paskirtas į pareigas, jis davė priesaiką garbingai atlikti pareigas ir tos priesaikos nesulaužė, tačiau neperžengė įstatymų ribos ir vadovavosi galiojančiais įstatymais.“ /…/ Nemano, kad jo ir kolegų darbas buvo nusikalstamas, nes jie vykdė valstybės politiką ir ją saugojo.“ Išlikęs nenugalėtas, idėjiškai tvirtas Lietuvos okupacijos šalininkas ir niekinantis Lietuvos valstybę čekistinis adeptas, galimai gaunantis Lietuvos pensiją.

36 psl. Čekistas J. Rainys. ,,Tuo metu melagingi prasimanymai buvo talpinami ,,Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikose“, ,,Aušra“ leidinyje ir kitur /…/“ Pasipriešinimo dalyviai –niekingi melagiai?

37 psl. Čekistas V. Baumila: ,,Mano, kad N.F.Sadūnaitė jį tiesiog apšmeižė.“ Nusikalstamos organizacijos KGB pareigūnas ant balto žirgo toliau žaidžia jo įslaptintomis procedūromis ir įrodymų aplinkybėmis.

39 psl. Čekistas A Vidzėnas: ,,Veikė teisėtai, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus.“ 

47 psl. Prokuroras Afonsas Kairelis: ,,Apie kunigo Zdebskio mirtį nieko konkretaus nežino, tai buvo grynai milicijos byla.“ Tai netiesa, nes aplinkybes aiškino prokuratūra. 

55 psl. Jonas Volungevičius: 1966-05-26 – ,,Maždaug 6-8 tardytojai jį tardė visą dieną /…/“

57 psl. Simas Algirdas Jankauskas AT teisėjas, išnagrinėjęs 4 politines bylas.

58 psl. Regina Teresiūtė. 1983-1984 m. čekistas Algis Gylys ją ir brolį suspardė ginant verčiamą kryžių.

59 psl. Nijolę Sadūnaitę čekistai po miškus ir kitur vežiojo 40 valandų, gąsdino ir grasino.

60 psl. Sigitas Tamkevičius. ,,Jam išgėrus visą stiklinę, uždavė keletą klausimų apie bausmės atlikimą ir paskui jis nieko nebeprisimena, pajuto svaigstančią galvą /…/“

60 psl. Teisėjas Mykolas Ignotas. Dėl S. Tamkevičiaus bylos ,,priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išdėstyti motyvai, o pasitarimo kambario aplinkybių nurodyti negali, nes tai yra pasitarimo kambario paslaptis /…/“ Čekistinės susidorojimo gimimo paslaptis nepriklausomoje Lietuvoje!

61 psl. Genovaitė Navickaitė. Apie tardytoją, pasivadinusį Balčiūnu: ,,Jis elgėsi grubiai, ant jos rėkė, reikalavo prisipažinti.“

 Čia yra tik įvykių dalelytės. Likusi dalis – sekimai, suėmimai, išvarymai iš darbo, pastovūs įvairiausi gąsdinimai ir grasinimai ir t.t. Visumoje apklausti liudininkai – kolaborantai laikėsi savo buvusios represinės tarnybos kaip normalaus elgesio ir darbo nuostatų ir jokio apgailestavimo ar atsiprašymo Lietuvos okupacijos aukoms nejaučia, o okupacijos įtvirtinimo veiksmus ir represijas priima kaip visiškai pateisinamą, natūralų elgesį. Buvęs šefas E. Eismuntas net tiesiai didžiuojasi, kad turėjo garbės saugoti ir ginti okupacinę santvarką ir kad kiti čekistai savo darbe nieko blogo nėra darę. 

 

6. Okupacijos pirmenybė

 Galima įsivaizduoti kokią savivalę, persekiojimą ir vidinį žiaurumą turėjo čekistai ir kiti kolaborantai Lietuvos ilgametės okupacijos metu, jeigu šiandien, po 27 nepriklausomybės metų, galima sakyti, stovi ant tos pačios Lietuvos pasipriešinimo okupacijai persekiojimo pakilos legitimavimo. Tąsyk jie darė kaip norėjo ir ką norėjo, prieš nieką neatsiskaitydami ir dabar liko Lietuvos laisvės išdavystės kruvinoje pelkėje. Ir tai, kad mūsų prokurorai čekistais tiki, o abejoja aukų kančiomis bei aiškinimais ir reikalauja konkrečių įrodymų, kurių aukos, būdamos slapto kasdieninio masyvaus persekiojimo mašinoje, negali turėti iš čekistinio sisteminio persekiojimo principo bei praktikos aplinkybių šiuolaikinių teisinių įrodymų aplinkybių patvirtinimo, priverčia daryti išvadą, kad prokurorai G. Vaivada ir E. Papučka neturi nepriklausomos valstybinės sąmonės. 

 Kad tas vaizdas būtų tikresnis, hipotetiškai paverskime sovietinių Lietuvos kolaborantų ir KGB veiksmus į vokiško gestapo veiksmus prieš Lietuvos patriotus. Visiems būtų aišku ir suprantama, be jokios abejonės, kad tai būtų SS pareigūnų nusikalstama veika pagal Lietuvos įstatymus ir tarptautinės teisės normas, tačiau mūsų šiandieninių prokurorų sovietinių kolaborantų vertinimas yra kaip ramus mielų, draugiškų, artimų, atjaučiamų pareigūnų nekalti judesiai, o aukų kančios ir netektys yra maždaug perdėtas išsigalvojimas, neįrodomas, idealistų sapaliojimas, nes patys kalti, reikėjo nusileisti ir vykdyti okupacinius įstatymus, teikusius persekiojimų nebuvimą.

 

7. Cheminių priemonių naudojimas

 Prokurorai G. Vaivada ir E. Papučka atmeta s. Nijolės Sadūnaitės ir S. Tamkevičiaus, P. Cidziko ir A. Terlecko teiginius, kad prieš juos nebuvo panaudotos cheminės medžiagos. LYA yra daug archyvinių nuorodų, kad jau 1949 metais prieš partizanus naudota spec. priemonė ,,Neptun 12“ ir ,,Neptun 80“, t. y. įmaišomi į gėrimus ar maistą paralyžuojantys svaigalai.

 1983 m. Vilniaus ,,Žalgirio“ gamykloje, gavus iš Maskvos SSRS KGB sankciją ir kartu su dviem SSRS KGB darbuotojais buvo panaudotas specpreparatas ,,SP-36“ ir ,,SP-108“. Jo naudojimo ataskaitos pažymoje nurodoma, kad priemonės buvo panaudotos operatyvinių darbuotojų pokalbyje naudojant alkoholį. Nurodoma, kad kitą dieną tiriamieji objektai pokalbio turinio neatsiminė ir dėl priemonių panaudojimo įtarimų neturėjo. Iš pokalbio su spec. priemonėmis buvo patirta, kad vienas iš tiriamųjų turėjo neteisėtą medžioklinį šautuvą, o kitas pasipasakojo apie machinacijas dėl iš darbovietės gautų lėšų buto remontui ir vasarnamiui. Specialiosios priemonės naudotos siekiant išsiaiškinti galimą diversiją įmonėje, o tai panaudojus šias priemones, deja, nepasitvirtino.

 1980 m. spalio 3 d. prieš kunigą J. Zdebskį buvo panaudota labai pavojinga ir šiurkšti spec. priemonė. Jam mašinoje buvo papilta, padėta, išpurkšta medžiaga. Kartu buvęs mažiau nukentėjo ir kanauninkas V. Vaičiūnas. (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 880, p. 133-134). J. Zdebskiui sėdmenyse ir nugaroje buvo pūslės, kruvinos žaizdos. Apie akivaizdų švitinimą rašė Saulius Kelpša (Antanas Lesys, ,,Bažnyčios riteris“, Vilnius, 2012 m., p. 93).

 Visuotinai žinomas faktas, kad Rusijos FSB 2006 m. Londone radiacija nunuodijo KGB bėglį A. Litvinenką. Todėl abejoti prieš mūsų pasipriešinimo dalyvius galimu specialiųjų priemonių naudojimo principo tąsyk buvimu ir praktika nepamatuota. Apie tai liudija s. Nijolė Sadūnaitė, S. Tamkevičius, A. Terleckas, P. Cidzikas. Prokurorai bendroje KGB veiklos žiauriame fone bando budelius teisinti, kad neįrodyta. Žmonės pajuto požymius, o ką daugiau jie gali įrodyti? Tikima čekistais, o netikima pasipriešinimo dalyviais. Juk niekas nefantazuoja, kad prieš kiekvieną tas naudota, bet atmesti aukos pojūčius yra KGB mašinos teisinimas.

 

8. Vilniaus apygardos teismo 2016-12-05 nutarties nuorodų ignoravimas

 2016-12-05 Vilniaus apygardos teismo (teisėja Ainora Kornelija Macevičienė) nutartyje pamatuotai nurodyta: ,,Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ikiteisminio tyrimo teisėja pagrįstai konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas teisines išvadas grindžiant ne konkrečių tyrimo metu gautų duomenų analizės pagrindu, bet remiantis deklaratyviais ir istoriniam-politiniam įvykių vertinimu, o ne teisinei duomenų analizei būdingais teiginiais.“

 ,,/…/ prokurorai ,,teisiškai argumentuotai neatsakė pareiškėjams, kodėl 1945 m. rugpjūčio 8 d. Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statutas bei 1946 m. gruodžio 11 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Asamblėjos rezoliucija 95(1) patvirtinanti tarptautinės teisės principus, pripažintus Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statute, nėra aktualūs šiai bylai“ ir kt., tačiau prokuroras teismo nurodytų trūkumų neanalizuoja ir tuo labiau jų pašalinimui nededa nei mažiausių pastangų“.

 ,,/…/ prokuroras neištaisė trūkumų, nurodytų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2016-09-26 nutartyje, todėl pagrįstai prokuroro 2016-10-12 nutarimą pripažino neteisėtu bei nepagrįstu.“

 Čia pastebėjimai dėl tyrimo paviršiutiniškumo ir nutylėjimo yra akivaizdūs. 

 Vilniaus apygardos teismas  2016-12-05 nutartimi patenkino mūsų skundą ir atmetė Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros skundą dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą: ,,Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ikiteisminio tyrimo teisėja pagrįstai konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas teisines išvadas grindžiant ne konkrečių tyrimo metu gautų duomenų analizės pagrindu, bet remiantis deklaratyviais  ir istoriniam –politiniam įvykių vertinimui, o ne teisinei duomenų analizei būdingais teiginiais.“

 To paties teismo nutartyje pažymėta: ,,Ikiteisminio tyrimo teisėja skundžiamoje nutartyje motyvuotai akcentuoja prokuroro priimto procesinio sprendimo trūkumus, o būtent: skundžiamuose nutarimuose padarytos išvados dėl taikytinos tarptautinės teisės yra formalios, į pareiškėjų skunde nurodomus argumentus dėl taikytinos teisės neatsakyta, faktinio ir teisinio pagrindo neturi prokurorų nutarimais suponuojama išvada neva baudžiamoji atsakomybė už BK 100 str. numatytus veiksmus pagal tarptautinę teisę gali kilti tik už veikas, padarytas po 1998 m. liepos 17 d. tarptautinio baudžiamojo teismo Romos Statuto priėmimo“, kad prokurorai ,,teisiškai argumentuotai neatsakė pareiškėjams, kodėl 1945 m. rugpjūčio 8 d. Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statutas bei 1946 m. gruodžio 11 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija 95 (I), patvirtinanti tarptautinės teisės principus, pripažintus Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statute, nėra aktualūs šiai bylai.“ ir kt., tačiau prokuroras teismo nurodytų trūkumų neanalizuoja ir tuo labiau jų pašalinimui nededa nei mažiausių pastangų.“

 

9. Teisinių normų taikymas

 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-11-02 nutartyje (teisėja Regina Gudienė) nurodyta įvertinti pareiškėjų nuorodą dėl galimo BK 102 (trėmimas) ir 103 (nežmoniškas elgesys) straipsnių dispozicijų galimumo taikyti šiems kolaborantų veiksmams, bet prokurorai apeina šį klausimą.

 Taip pat vertinant siaurinama BK 100 straipsnio dispozicija. Straipsnyje numatyta valstybės ar organizacijos politikos vykdymas. Okupacinė valstybė per savo nusikalstamą KGB organizaciją vykdė represinę politiką, nukreiptą prieš lietuvių tautos aspiracijas ir bandymus išlaikyti nepriklausomos Lietuvos valstybės viziją bei stabdyti nutautinimą. Šita represinė, žiauri didelio masto ir nepertraukiama okupacinės valdžios politika buvo nuo pat 1940 metų okupacijos pradžios. Nejaugi buvo kam nors mintis abejoti, kaip buvo sakoma, ,,organų“ visagalybe.

 Ginkluotas pasipriešinimas buvo nepaprastai didelis pirmaisiais metais po Antrojo pasaulinio karo. Jis buvo žiauriai numalšintas masiniais trėmimais ir žudymais. Rezistencija perėjo į neginkluotą pasipriešinimą ginant tikėjimą ir lietuvybę. Tame veikime dalyvavo įvairių visuomenės sluoksnių atstovai: leido žurnalus, knygas, perdavinėjo informaciją Vakarų šalims, slaptai gaudavo informaciją iš užsienio, per radiją skleisdavo ir viešindavo informaciją dėl politinio persekiojimo ir nutautinimo Lietuvoje. Tai buvo darbas visoje Lietuvos teritorijoje, visuose rajonuose. 

 LKBK darbininkai vykdė reikšmingą ir pasiaukojamai drąsią veiklą visoje Lietuvos teritorijoje ir absoliučiai visų visuomenės sluoksnių atžvilgiu, plėtė tarptautinį informacijos lauką, tikėdamiesi moralinės ir politinės paramos ir galimo režimo represijų sumažinimo. Iš viso buvo išleista 10 LKBK knygų tomų. Tekstai buvo išversti ir į kitas kalbas (anglų, ispanų). Ir tai buvo ne grupinis siauras interesas, o bendravalstybinės ir tarptautinės reikšmės tekstas ir potekstė, susaistant per bendrąjį Lietuvos tikėjimą ir organizuotą Bažnyčią kvietimą bendrai visiems priešintis ir gintis nuo okupacinės prievartos įtvirtinimo ir gilinimo.

 Per užsienio radijo stotis LKBK žinios grįždavo ir į Lietuvą. Tai buvo visuotinė žinia, aktyvus bendratautinis informavimas, švietimas ir judėjimas, ateities vilties ugnelės palaikymas. Sovietų imperijos tautų tarpe tai buvo unikalus atvejis, todėl tai labai rūstino SSRS KGB, nes gadino visos imperijos tarptautinį prestižą. Maskva ypatingai spaudė Lietuvos KGB, kad ši sunaikintų tokį judėjimą ir ji uoliai stengėsi tai daryti. Galima teigti, kad po ginkluoto Lietuvos pasipriešinimo okupacijai LKBK buvo kaip visų pasipriešinimo okupacijai jėgų drąsi telkianti ir vedančioji jėga. Tai reiškė laisvės viltį, tai reiškė kvietimą ir kitiems taip elgtis, priešintis. Sovietinis KGB centro didelis rūpestis šiuo Lietuvos laisvės judėjimu užgniaužimu, o kad tai būta masinio ir sisteminio, o ne epizodinio ir šiandien jau vertinamo ypač svarbaus istorinio reiškinio tuometinės Lietuvos okupacijos aplinkybėmis.

 Kas gali paneigti, kad Lietuvoje tokios represijos nebuvo vykdomos, kaip nurodyta 100 straipsnio dispozicijoje, ,,dideliu mastu arba sistemingai“. Lietuvai tai buvo dideliu ir reikšmingu mastu, lyginant, pavyzdžiui, su pasipriešinimu Latvijoje ir Estijoje. Tai nebuvo atskiri, vienetiniai ar išskirtiniai epizodiniai atvejai. Persekiojimai vyko ilgą laiką, intensyviai, planingai, be perstojo, akivaizdžiai, apimantys visą Lietuvos teritoriją, visus Lietuvos rajonus. Ir tai buvo žinoma bei vertinama bei reikšminga ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

 Pagrindinės aukos buvo dvasininkai ir jų pasiaukojanti aplinka. Žuvo kunigai Bronius Laurinavičius, Juozas Zdebskis, poetas Stasys Tamonis, kalbininkas Jonas Kazlauskas. Mūsų prokurorai į tai numoja ranka. Kokius įrodymus galima pateikti KGB tarnybos atliktai operacijai? Tik visuma žinių ir atlikimo būdas bei turinys ir konkrečios detalės gali nuvesti į aiškų įtarimą. Kaip galima netikėti, kad kunigas J. Zdebskis buvo nudegintas chemikalais? Gal tai atliko kokie nors išdaigininkai?

 

10. Prokuroro G. Vaivados nepriklausomos valstybinės-teisinės sąmonės nebuvimas

 Prokuroras G. Vaivada savo 2016-05-03 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą pateikia tokius argumentus, kuriuos galima vertinti kaip sovietinės okupacijos legitimacija ir KGB valdžios reabilitacija.

 ,,Kaip minėta, nukentėjusiųjų asmenų persekiojimas vyko remiantis tuo metu galiojusio LTSR BK ir LTSR BPK normomis. Šiuos teisės aktus 1961 m. birželio 26 d. priėmė Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba ir jie įsigaliojo nuo 1961 m. rugsėjo 1 d. (su įvairiais pakeitimais galiojo iki 2003-01-09). Tuo metu valstybės ekonominė – politinė santvarka buvo sutvarkyta pagal sovietų valdžios primestus teisės aktus, LTSR gyvenę žmonės turėjo šios valstybės pilietybę, vykdė šios valstybės įstatymus visose sritys, žinodami, kad jų nevykdymas užtraukia atsakomybę.“ (p. 57). 

 ,,Darytina išvada, kad visi asmenys, t. y. tiek VSK pareigūnai, prokurorai, teisėjai ir tarėjai negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn šią dieną už tuo metu galiojusių teisės aktų vykdymą.“ (p. 58).

 ,,Taigi, atsižvelgiant į tai, kad SSRS (LTSR) nebuvo Jungtinių Tautų nare nei pagrindines žmogaus teises ginančių konvencijų dalyve, dėl TSRS uždarumo ir totalitarinio režimo ypatybių konstatuotina, kad LKBK leidusius asmenis tardę bei teisę asmenys neturėjo galimybės ir nežinojo apie priimtus tarptautinius dokumentus, numatančius atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui, tuo labiau suvokė darantys nusikaltimą žmoniškumui, t. y. siekę persekioti žmones dėl religinių ir politinių motyvų.“ (p. 59).

 ,,Nustačius, kad asmenų, atlikusių parengtinį tardymą ir nuteisusių nukentėjusiuosius veiksmai nelaikomi nusikaltimu žmoniškumui, dėl kitų veiksmų, galimai nusikalstamų, atliktų parengtinio tardymo metu, yra suėjusi baudžiamosios atsakomybės senatis. Nors nukentėjusieji nurodo, kad apklausų metu buvo naudojami neleistini ir neteisėti tardymo metodai, tokie kaip fizinis, psichologinis smurtas, švitinimas, prievartinis apsvaiginimas vaistais, tačiau daugiau jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių šias aplinkybes, negauta. Net ir nustačius tam tikrus piktnaudžiavimo atvejus, šio ikiteisminio tyrimo kontekste dėl minėtų objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių jie negalėtų būti laikomi nusikaltimu žmoniškumui.“ (p. 59).

 Lietuvos teisės aukso fondo tekstas nutarime

 

,,Nenustatyta, kad tardytojų, prokurorų, teisėjų ir tarėjų veiksmai buvo nukreipti tyčia ir žiauriai persekioti LKB leidusius, platinusius ir gaminusius asmenis. Minėti asmenys dirbo tam tikrose institucijose, atliko pavestas užduotis, kurių nevykdymas taip pat užtraukė atsakomybę.“ (p. 60).

 Galimas retorinis klausimas: kokio sprendimo, valstybinės sąmonės neturint, su tokiu mąstymu gali Lietuvos visuomeninį, ne privatų, interesą ginti pareigūnas? Kodėl tai nebuvo tai aptarta ir teisiškai neįvertinta aukštesniojo teisėjo?

 

11. Prokuroro E. Papučkos 2016-08-08 nutarimo argumentai kaip okupacijos legitimavimas

 

 Lietuvos teisės aukso fondo tekstas nutarime

 

,,Nors nukentėjusieji skunde nurodo, jog tokiu būdu vertinant pareigūnų veiksmus daroma užuomina dėl okupacijos ir represinių veiksmų teisėtumo, pažymėtina, kad okupaciją įvykdė ne tie patys asmenys, taip pat ne tie patys asmenys priėmė tuo metu galiojusius teisės aktus. Nusikaltimai ir bausmė, už kuriuos nukentėjusieji šioje byloje buvo persekiojami ir nuteisti, buvo nustatyti įstatyme, visuotinai žinomi.“ (p. 9).

 

 ,,/…/ nagrinėjamu atveju persekiojimas vyko pagal tuo metu galiojusį kodeksą, kuriame buvo įtvirtintos bausmės. (p. 9).

 ,,Nagrinėjamu atveju persekiojimas vyko remiantis LTSR BK ir LTSR BPK, todėl nesant tarptautinio dokumento, kurį būtų ratifikavusi Sovietų Sąjunga ir nesant galimybės įrodyti, kad pareigūnai ne dirbo savo darbą, o tyčia asmeniškai persekiojo nukentėjusiuosius, žinodami, kad tokį persekiojimą draudžia tarptautinė teisė, negalimas ir jų baudžiamasis persekiojimas.“ (p. 9).

 

12. 2017-08-28 Vilniaus apygardos Vilniaus apylinkės prokuroro Gedimino Bernotavičiaus nutarimo teisinantieji nusikaltimus argumentai

 ,,Bylose veiksmus atlikę valstybės saugumo komiteto pareigūnai negali būti persekiojami vien dėl priklausymo šiai organizacijai. Tuo metu nebuvo ne tik vietinių, bet ir tarptautinės teisės aktų, draudusių persekioti  asmenis baudžiamaja tvarka dėl religinių ir politinių motyvų, kurie būtų atitikę prieinamumo  bei nematomumo kriterijus, t. y. tardymą atlikę ir asmenis teisę pareigūnai negalėjo žinoti , kad galimai daro nusikaltimą žmoniškumui. Nenustatyta, kad šių pareigūnų veiksmai buvo nukreipti tyčia ir žiauriai persekioti ,,Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ leidusius ir platinusius asmenis. Šie pareigūnai dirbo tam tikrose institucijose ir privalėjo vykdyti jiems pavestas užduotis, kurių nevykdymas užtraukė atsakomybę.“ (p. 4).

 ,,/…/ tuo metu nebuvo nei nacionalinio, nei tarptautinio teisės akto, leidžiančio KGB darbuotojus, prokurorus, teisėjus ir tarėjus patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nes nes Lietuvos KGB darbuotojai, prokurorai, teisėjai ir tarėjai savo sprendimus, kuriais buvo nuteisti nukentėjusieji ir jiems skirtos bausmės, grindė tuo metu galiojančiais teisės aktais.“ (p. 4).

 Aiškindamas dėl nuteistųjų ištrėmimo ir kt. (BK 102 ir 103 str.) prokuroras G. Bernotavičius nurodo, kad ,,/…/ nustatytose faktinėse aplinkybėse nebuvo įžvelgta kitų nusikaltimų veikų požymių.“ (p. 5). Juk buvo ne tik ištremti, bet ir kalinami? Ar kalinimas lengvesnis už tremtį? 

 ,,Nagrinėjamu atveju asmenų persekiojimas vyko pagal tuo metu galiojusią teisę. Vien priklausymas VSK struktūroms negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės už KGB organizacijos vykdytą veiklą.“ (p. 5).

 ,,/…/ tuo metu nebuvo nei nacionalinio, nei tarptautinio teisės akto, leidžiančio KGB darbuotojus, prokurorus, teisėjus ir tarėjus patraukti baudžiamojo atsakomybėn.“,,/…/ Nepagrįstu pripažino pareiškėjų argumentą, jog nutraukiant ikiteisminį tyrimą nebuvo analizuojami tarptautiniai teisės aktai, nes skundžiamame nutarime kaip tik ir remiamasi tarptautiniais dokumentais.“ Šiame nutarime nevardijamas nei vienas tarptautinės teisės aktas, kuris draustų aptariamos veikos atsakomybę!!! Tai yra prokurorų G. Vaivados ir E. Papučkos pažodinis jų priimto nutarimas pakartojimas. Jeigu priimti rimtai ir be priekaištų, tai rodo teisinį neraštingumą, nors manome, kad tai yra akla kolaborantų gynyba. Tarptautinė teisė nurodo tiesiogiai dėl kaltinimų veikimo atgal, dėl atsakomybės pagal standartinį baudžiamąjį kodeksą, jeigu negalima pritaikyti kokios nors tarptautinės kvalifikacijos, bet kolaborantinės nusikalstamos veikos išteisinimo arba reabilitavimo nenumato.

 ,,Buvo apklaustas liudytojas Viktor Leib, kuris nurodė, kad 1987-1989 m. buvo paskirtas į Vilniaus VSK izoliatoriaus viršininko pavaduotojo pareigas, tačiau apie jokius neteisėtus kankinimo ir tardymo metodus (spinduliuotę, cheminius, biologinius metodus jam nėra žinoma; šalia kamerų nebuvo jokių patalpų su specialia laboratorija ar aparatūra.“ (p. 6). Kuris čekistas paliudys, kad vykdė nusikaltimą?

 ,,/…/ duomenų, patvirtinančių F. Nijolės Sadūnaitės, S. Tamkevičiaus, ir A. Terlecko parodymus dėl specialiųjų priemonių panaudojimo, negauta.“ (p. 7). O kokius tokiu atveju dokumentus čekistai suraštdavo!?

 Dėl kunigo J. Zdebskio žūties nenurodamas jo žūties ikiteisminio tyrimo atlikimo laikas, aplinkybės ir rezultatų pagrindimas. (p. 7).

 ,,Pavienėms nusikalstamoms veikoms, kuriomis pasikėsinta į asmens sveikatą, laisvę, seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, galioja bendrieji senaties terminai, kurie jokiais teisės aktais negali būti savaime atnaujinami.“ (p. 7-8). Tai jau naujovė, kad tarptautiniams nusikaltimams galioja senatis!!! Tarkim aiškiai pasakyta, kad taikant atsakomybę pagal standartinį BK tokiems nusikaltimams senatis netaikoma.

 

 

 

13. Išvados

Aiškiai neteisingai interpretuojami Lietuvos įstatymai ir sąmoningai ignoruojamos tarptautinės teisės normos ir tos, kurios numato standartinio BK taikymą. 

 Prieštaraujama elementariai Vakarų Europos šalių kolaborantų vertinimo praktikai po Antrojo pasaulinio karo.

Nepaisoma ir net nekomentuojama veikiančių atgal :

-Tarptautinio karo tribunolo statutas ir Niurnbergo principai.

 -1996 m. birželio 27 d. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėjos rezoliucija

Nr. 1096 dėl priemonių, skirtų panaikinti buvusių komunistinių totalitarinių režimų palikimą.

 – 2006 m. sausio 25 d. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėjos rezoliucija Nr. 1481 dėl totalitarinių komunistinių režimų tarptautinio pasmerkimo.

 – Pagal Žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnį numatytos atsakomybės už pagal civilizuotų tautų pripažintus bendruosius teisės principų pažeidimus.

Nepaisoma Lietuvos Respublikos Seimo 1999 metų sausio 12 d. įstatymo ,,Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ 1 priedo 17 straipsnio nuorodos: ,,Asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą.“

  

 

Prašymas: 1. Panaikinti prokuroro G. Bernatavičiaus 2017-08-28 nutarimą nutraukti ikiteisminį  tyrimą byloje Nr. 01-2-116-10.

 2. Įvertinti, kad visi 5 ikiteisminio tyrimo nutarimai atlikti tuo pačiu kolaborantų veikų  teisinimo lygmenyje.

 3. Visiškai nekomentuotos, neaptartos mūsų prieduose nurodytos tarptautinės teisės  normos, sietinos su okupacijos sąlygomis. Taip pat neįvertintos ir neaptartos BK 100,  102 ir 103 straipsnių dispozicijos. (Pavyzdžiui N. Sadūnaitė ir S. Tamkevičius buvo  nuteisti ir ištremti).

4. Rekomenduoti generalinei prokuratūrai atlikti prokurorų G. Vaivados ir E. Papučkos tarnybinį patikrinimą ar jų valstybinės sąmonės ir kvalifikacinis lygis atitinka nepriklausomos Lietuvos valstybės Konstitucijai, įstatyminiams Lietuvos aktams vertinant tautos pasipriešinimą okupacijai ir tarptautiniams teisiniams aktams įvertinant totalitarinių režimų represijas ir okupacijos pasekmes ir vilkinant bylą tikslu legitimuoti Lietuvos okupaciją ir kolaborantinių struktūrų veiklą.

 Šeštą kartą pavesti tiems patiems prokurorams atlikti ikiteisminį tyrimą reikštų vilką įleist į avidę ir palikti atviras duris.

 

 

Pirminį 2016-07-15 skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo pasirašiusieji: 

 

s. Nijolė Sadūnaitė  Vilnius, Švarioji g. 3 b

 

Petras Cidzikas Vilnius, Gvazdikų g. 2

 

Petras Plumpa Vilnius, Vydūno g. 17-10

 

Algirdas Endriukaitis Vilnius, S. Šilingo g. 65-2

 

Algirdas Petrusevičius Kaunas, Lazūnų g. 59

 

Sigitas Tamkevičius Kaunas, Rotušės aikštė, 14 a, 

 

Antanas Terleckas Vilnius, Tverčiaus g. 16-15

 

Jonas Volungevičius Vilnius, Taikos pr. 18-69

 

Jonas Kauneckas Panevėžys, Katedros g. 10 a

 

Regina Teresiūtė Raseinių r., Šiluva

 

 

 

P.S. Nepasirašiusieji skundą, bet pasirašiusieji pirminį skundą, nuotoliniu būdu supažindinti su šio skundo tekstu, jam pritaria, bet dėl sveikatos (ačiū KGB) ir kitų skubių aplinkybių neturėjo galimybės atvykti pasirašyti. Kartu jie patvirtino, kad pasirengę toliau dalyvauti bylos teisiniuose procesiniuose veiksmuose ir prašo jiems teikti informaciją apie tyrimo eigą. Tą patvirtina skundą pasirašiusieji.

 

 

PRIEDAI:

 

1. Ikiteisminiame tyrime ignoruotos tarptautinės teisės normos

 

Citatos kaip esminės nuorodos šioje byloje

 

,,DIDŽIOJI KOLEGIJA

BYLA VASILIAUSKAS PRIEŠ LIETUVĄ

SPRENDIMAS

2015-10-20’’

/…/

,,III. BYLAI REIKŠMINGA TARPTAUTINĖ IR LYGINAMOJI TEISĖ IR

PRAKTIKA

A. Tarptautinio karo tribunolo statutas ir Niurnbergo principai

75. Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo (toliau – TKT) statute,

parengtame pagal 1945 m. rugpjūčio 8 d. pasirašytą Londono susitarimą

tarp JAV, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir SSRS vyriausybių, buvo

įtvirtintas toks nusikaltimų žmoniškumui apibrėžimas:

6 straipsnis

„Toliau išvardyti veiksmai arba bet kuris iš jų yra laikomi Tribunolo jurisdikcijai

priklausančiais nusikaltimais, kurie užtraukia individualią atsakomybę: <…>

(c) nusikaltimai žmoniškumui: civilių gyventojų žudymas, naikinimas, pavergimas,

deportacija ir kitoks nežmoniškas elgesys karo metu ar iki jo arba persekiojimas

politiniu, rasiniu ar religiniu pagrindu darant bet kokį nusikaltimą, priklausantį

Tribunolo jurisdikcijai, arba ryšium su tokiu nusikaltimu, nepriklausomai nuo to, ar tie

veiksmai buvo laikomi tos šalies, kurioje jie buvo padaryti, vidaus teisės pažeidimais

ar ne.

Vadovai, organizatoriai, kurstytojai ir padėjėjai, dalyvaujantys rengiant ar

įgyvendinant bendrą planą ar suokalbį padaryti bet kurį iš minėtų nusikaltimų yra

atsakingi už visus veiksmus, įvykdytus bet kurių asmenų, įgyvendinant tokį planą.“

76. Apibrėžimas vėliau buvo kodifikuotas kaip VI-asis iš Niurnbergo

tribunolo statute ir nuosprendyje pripažintų tarptautinės teisės principų,

kuriuos 1950 m. Jungtinių Tautų Tarptautinė teisės komisija išdėstė pagal

Generalinės Asamblėjos rezoliuciją 177 (II) ir kuriuos patvirtino Generalinė

Asamblėja.

Niurnbergo I principe buvo nustatyta:

„Bet kuris asmuo, padaręs veiką, kuri laikoma nusikaltimu pagal tarptautinę teisę,

yra traukiamas atsakomybėn ir baudžiamas.“

II principas numatė:

„Faktas, kad nacionalinė teisė nenustato bausmės už veiką, kuri laikoma nusikaltimu

pagal tarptautinę teisę, neatleidžia šią veiką atlikusio asmens nuo atsakomybės pagal

tarptautinę teisę.“

IV principas numatė:

„Faktas, kad asmuo veikė vykdydamas jo vyriausybės ar karinio viršininko įsakymą,

neatleidžia jo nuo atsakomybės pagal tarptautinę teisę, jeigu jis iš tikrųjų turėjo

moralinio pasirinkimo galimybę.“

VI principas numatė:

„Toliau nurodyti nusikaltimai yra baudžiami kaip nusikaltimai pagal tarptautinę

teisę:

/…/

(c) Nusikaltimai žmoniškumui:

„Civilių gyventojų žudymas, naikinimas, pavergimas, deportacija ir kitoks

nežmoniškas elgesys arba persekiojimas politiniu, rasiniu ar religiniu pagrindu, kai

tokie veiksmai atliekami arba tokie persekiojimai tęsiami vykdant ar ryšium su bet

kokiu nusikaltimu taikai arba bet kokiu karo nusikaltimu.“

 

,,I. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija

1096 (1996)

88. 1996 m. birželio 27 d. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja

priėmė rezoliuciją Nr. 1096 dėl priemonių, skirtų panaikinti buvusių

komunistinių totalitarinių režimų palikimą, kurioje numatyta:

„7. Asamblėja taip pat rekomenduoja už kriminalinius nusikaltimus, įvykdytus

asmenų komunistinio totalitarinio režimo metu, persekioti ir bausti pagal standartinį

baudžiamąjį kodeksą. Jei baudžiamasis kodeksas tam tikriems nusikaltimams numato

senaties terminą, jis gali būti pratęsiamas, kadangi tai yra tik procesinis, o ne

materialusis klausimas. Tačiau retroaktyvus baudžiamųjų įstatymų priėmimas ir

taikymas nėra leidžiamas. Antra vertus, asmuo gali būti teisiamas ir nubaustas už bet

kokį veiksmą ar neveikimą, kuris jo įvykdymo metu pagal nacionalinę teisę nebuvo

laikomas nusikaltimu, bet buvo laikomas nusikaltimu pagal civilizuotų tautų

pripažintus bendruosius teisės principus. Be to, jei asmuo akivaizdžiai veikė

pažeisdamas žmogaus teises, tvirtinimas, kad buvo veikiama vykdant kitų asmenų

įsakymus, nepanaikina nei veiksmų neteisėtumo, nei individualios kaltės.“

 Visi prokurorų nutarimai visiškai neįvertina numatytas imperatyvines priemones panaikinti buvusių komunistinių totalitarinių režimų palikimą, priešingai, jį pateisina, ignoruodamas aptariamo dokumento 88 straipsnį, kuris iš esmės suteikia rasti formą logiškam sprendimui priimti.

/…/

,,J. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija

1481 (2006)

89. 2006 m. sausio 25 d. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja

priėmė rezoliuciją Nr. 1481 dėl totalitarinių komunistinių režimų

tarptautinio pasmerkimo, kurioje numatyta:

„1. Parlamentinė Asamblėja primena savo Rezoliuciją 1096 (1996) dėl priemonių,

skirtų panaikinti buvusių komunistinių totalitarinių režimų palikimą.

2. Totalitariniams komunistiniams režimams, kurie viešpatavo Centrinėje ir Rytų

Europoje praeitame amžiuje, o keliose pasaulio valstybėse vis dar yra valdžioje, be

išimčių buvo būdingi masiniai žmogaus teisių pažeidimai. Pažeidimai skyrėsi

priklausomai nuo kultūros, valstybės ir istorinio laikotarpio ir apėmė individualius bei

kolektyvinius nužudymus ir egzekucijas, mirtis koncentracijos stovyklose, badą,

deportacijas, kankinimą, vergišką darbą ir kitas masinio fizinio teroro formas,

persekiojimą etniniais ar religiniais pagrindais, minties, sąžinės ir saviraiškos laisvės,

spaudos laisvės pažeidimus, taip pat politinio pliuralizmo stoką.

3. Nusikaltimai buvo teisinami pasitelkiant klasių kovos teoriją ir proletariato

diktatūros principą. Aiškinant abu šiuos principus buvo pateisinamas „likvidavimas“

žmonių, kurie buvo laikomi žalingais naujos visuomenės kūrimui ir todėl pripažįstami

totalitarinių komunistinių režimų priešais. Kiekvienoje susijusioje valstybėje didelė

dalis aukų buvo jos piliečiai, ypač tai buvo būdinga buvusios SSRS tautoms, kurios

aukų skaičiumi gerokai viršija kitas tautas <…>

5. Po totalitarinių komunistinių režimų žlugimo Centrinėje ir Rytų Europoje šių

režimų įvykdyti nusikaltimai ne visais atvejais buvo įvertinti tarptautiniu lygiu. Be to,

šių nusikaltimų vykdytojų tarptautinė bendruomenė nepatraukė atsakomybėn, kaip

kad buvo padaryta siaubingų nusikaltimų, kuriuos įvykdė nacionalinis socializmas

(nacizmas), atžvilgiu.

6. Todėl totalitarinių komunistinių režimų įvykdytų nusikaltimų visuomenės

suvokimas yra labai menkas. Komunistų partijos yra teisėtos ir veikia keliose

valstybėse, net jei tam tikrais atvejais jos neatsiribojo nuo praeityje totalitarinių

komunistinių režimų įvykdytų nusikaltimų.“

 Svarbus aptariamo dokumento 89 straipsnis tiksliai apibūdina ir tinka prokuroro pirminiam nutarimui ir vėlyvesniems nutarimams nevertinti viršuje esančios nuorodos: ,,/…/totalitarinių komunistinių režimų įvykdytų nusikaltimų visuomenės suvokimas yra labai menkas.“

/…/

,,TEISĖ

I. TARIAMAS KONVENCIJOS 7 STRAIPSNIO PAŽEIDIMAS

114. Pareiškėjas skundėsi, kad Lietuvos teismų pritaikytas platus

genocido nusikaltimo aiškinimas nebuvo pagrįstas šio nusikaltimo samprata

pagal tarptautinėje teisėje įtvirtintą formuluotę. Todėl jis tvirtino, kad jo

nuteisimas už genocidą pažeidė Konvencijos 7 straipsnį, kuriame numatyta:

„1. Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie remiantis jų

padarymo metu galiojusia nacionaline ar tarptautine teise nebuvo laikomi

nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri buvo

taikoma nusikaltimo padarymo metu.

2. Šis straipsnis nekliudo teisti ir nubausti kiekvieną asmenį už kokius nors

veiksmus ar neveikimą, kurie jų padarymo metu pagal civilizuotų tautų pripažintus

bendruosius teisės principus buvo laikomi nusikaltimais.“ /…/

 

2. Daugiamečiai Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktai apie okupaciją kaip kolaboravimo ir genocido vertinimo inkriminavimo kryptys ir turinys

1. 1990-05-02. Įstatymas. ,,Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo.“

2. 1991-02-28. Nutarimas. ,,Dėl Lietuvos Respublikos valdžios institucijų ir piliečių laikysenos bei veikimo aktyviosios TSRS okupacijos atveju.“

3. 1992-04-09. Įstatymas. ,,Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą.“

4. 1997-01-23. Įstatymas. ,,Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymas.“

5.1997-06-30. Įstatymas. ,,Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso.“

6. 1997-11-06. Rezoliucija. ,,Dėl okupacijų laikotarpio masinių represijų, genocido ir kitų nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui bei karo nusikaltimų tyrimo.“

7. 1998-05-27. Nutarimas. ,,Dėl masinių trėmimų iš Lietuvos į SSRS paskelbimo karo nusikaltimais.“

8. 1998-05-27. Rezoliucija. ,,Dėl masinių trėmimų iš Lietuvos į SSRS vertinimo ir pasekmių.“

9. 1998-06-16. Įstatymas. Dėl SSRS Valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių  darbuotojų dabartinės veiklos.“

(1 straipsnis. SSRS valstybės saugumo komiteto pripažinimas nusikalstama organizacija.

SSRS valstybės saugumo komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB – toliau VSK) pripažįstamas nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje.“

10. 1999-01-12. Įstatymas. Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos.“

 Kai kurios normos šiandien neveikia, bet mes norime parodyti kaip buvo kruopščiai sistemingai ir plačiai rutuliojamas Lietuvos pasipriešinimas okupacijai vertinamas ir aiškinamas fonas. Beje, šiandien dar veikia 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo preambulė ir 1 bei 2 straipsniai. Kitos veikiančios normos yra prasmingos šiuo metu veikiančio BK normų pamatiniam vertinimui.

 

3. Knygos ,,Bažnyčios riteris“ skyrius ,,KGB speciali priemonė“.