Kad tapti aukščiausiojo teismo pirmininku, reikia padaryti sunkų nusikaltimą

Naujai paskirta Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė Juodkaitė-Granskienė man nurodė, kad LR Konstitucija, ant kurios uždėję savo ranką prisiekia ją saugoti šitie išgamos, nėra joks „reikšmingas teisinis dokumentas”. Todėl jo ir paisyti nereikia, o nuteisti žmonės už teisėtą veiklą – tos pačios mafijinės teismų sistemos kritiką – yra visiškai teisėta. Nors LR Konstitucija kategoriškai draudžia cenzūrą, tačiau teismai ją laisvai taiko, teisia ir nuteisia nekaltus žmones, o paskui sako, kad Konstitucija yra nereikšmingas teisinis dokumentas.

Žinoma, kad nuteisti žmones už teisėtą veiklą yra BK numatytas nusikaltimas piktnaudžiavimas ir tarnybos pareigų neatlikimas, tačiau ši mafija yra visiškai užvaldžiusi visą „teisinę sistemą”, todėl tikėtis ko nors prie šio seimo tikrai nerealu. Tačiau aš laukiu jau beveik penkiolika metų, kad kas nors bandytų sutvarkyti šitą banditų knibždėlyną Lietuvos aukščiausiame teisme.

Pirminykė vienu rašteliu išsprendė keturis mano skundus – visuose „baudžiakuose” buvau nuteistas už teisėtą veiklą, teismų sistemai ją kriminalizavus ir pritaikius cenzūrą.

Štai vienas skundų, kuriuos Granskienė įvardino kaip „nereikšmingus” teisinius dokumentus. Žinoma, apie Konstitucijoje uždraustą cenzūrą nepasakyta nė žodžio, tik tiek, kad „Konstitucija yra nereikšmingas teisinis dokumentas”

Prieš tai Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų teisėjas, pavaduojantis pirmininką Alvydas Pikelis 2022-10-28 raštu Nr. DOK-5130 mane informavo, kad jis pats išsprendė klausimą dėl savo nušalinimo ir taip pat nurodė, kad nuo šiol žmonių įkalinimas už teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje yra legalus, nes Konstitucijos reikalavimai nėra „rimti teisiniai argumentai”.

Žinoma, kad toks Pikelio raštas geriausiai iliustruoja „teisinę valstybę”. Nors LR teisėjai prisiekia tarnauti ir vykdyti LR Konstituciją, tačiau paskui daro bet kokius nusikaltimus, o pačią Konstituciją vadina „nereikšmingu teisiniu dokumentu”. Nors Konstitucijoje aiškiai pasakyta, kad „negalioja joks teisės aktas, prieštaraujantis Konstitucijai”, tačiau taip vadinami teismai juokiasi iš pagrindinio LR teisės dokumento ir vadina „nereikšmingu”.

Pasirašęs tokią nesąmonę teisėjas Pikelis turėtų būti nedelsiant nušalintas nuo pareigų ir teisiamas už piktnaudžiavimą, tačiau LR politinė ir teisinė sistemos niekada to nepadarys, nes politinei sistemai reikia „teisinės sistemos” priedangos arba žmonių kalba, „stogo” savo pačių nusikaltimams pridengti. Žinoma, tik laiko klausimas, kada šios mafijinės sistemos bus teisiamos.

Todėl tam, kad ši mafijinė teisinė sistema dar geriau atsiskleistų, rašau naują skundą taip vadinamam aukščiausiam teismui.

Teisėjas Pikelis nieko nepasisakė dėl Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Jis taip pat nieko nepasisakė dėl to, kad teisėjas Pikelis jau nagrinėjo šią baudžiamąją bylą. Dabar nagrinėjo jau antrą kartą, ir taip pat paliko mane nuteistą už teisėtą veiklą.

Teisėjas Pikelis pažeidė visus BPK 58 str. punktus – jis pats antrą kartą nagrinėjo tą pačią baudžiamąją bylą, ir du kartus paliko mane nuteistą už teisėtą veiklą. Jis tai padarė būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, nes iš teisėjo Pikelio reikalausiu, kad būtų atlyginta man padaryta didžiulė turtinė ir neturtinė žala. Vengdamas ateityje atsakomybės už savo neteisėtus veiksmus, teisėjas Pikelis toliau atmetinėja mano skundus. Nors turėjo būti nušalintas, kaip ir visi kiti taip vadinami teisėjai, teisę mane už teisėtą veiklą.

Teisėjas Pikelis pasisakė ir dėl mano prašymo esmės – ji labai paprasta. Žurnalistika Lietuvoje dar nėra pripažinta nusikalstama veikla, o cenzūrą, tai yra draudimas vertis šia veikla, yra kategoriškai uždraustas Konstitucijos. Dėl Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama, tai teisėjas Pikelis nurodė, kad Konstitucija nėra „naujas reikšmingas teisinis argumentas dėl netinkamai taikomų teisės aktų”. Žinoma, kad tokia teisėjo Pikelio nuomonė yra nusikaltimas, kurį labai aiškiai nurodo baudžiamasis kodeksas – tai yra piktnaudžiavimas.

Kaip žinia, spalio 18 d. kreipiausi į taip vadinamą aukščiausiąjį teismą. Jame nurodžiau, kad LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Olegas Fedosiukas 2022-06-30 raštu Nr. DOK-3228 mane informavo, kad Lietuvos įstatymai ir Konstitucija mano kukliam asmeniui negalioja, ir kad mane galima teisėti, įkalinti ir bausti už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką.

Tai yra O.Fedosiukas nurodė, kad : „Aukščiausiajame Teisme (toliau – Teismas) 2022 m. birželio 13 d. pakartotinai gautas Jūsų prašymas atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 1A-815-497/2014 ir Jus išteisinti. Pažymime, kad šios baudžiamosios bylos atnaujinimo klausimas buvo svarstytas ir Teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi nuspręsta bylos neatnaujinti. Pakartotinai bylos atnaujinimo klausimas nesvarstytinas (BPK 452 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 453 straipsnio 1 dalimi prašymas grąžinamas.

Save minėtame skunde nurodžiau, kad Vilniaus apygardos teismo (VAT) teisėjų Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 mane nuteisė kalėjimo bausme už teisėtą veiklą – žurnalistiką ir straipsnių rašymą. Prieš tai lygiai tą patį padarė Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Striaukas, mėgėjas vairuoti girtas.

Nurodžiau, kad teisėjų kolegija sąmoningai piktnaudžiavo teise, žinodami, kad cenzūra uždrausta Lietuvos Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo, žinodami ir suprasdami, kad vadinamas nukentėjęs Alvydas Sadeckas duoda melagingus parodymus, vis tiek mane nuteisė kalėjimo bausme. Kreipiausi į prokuratūra dėl teisėjų nusikaltimų – piktnaudžiavimo. Prokuratūra atsisakė tirti šiuos nusikaltimus.

Beje, visi tie teisėjai veikė tiesiogine tyčia – jie puikiai žinojo, kad nuteisia mane už teisėtą veiklą, žinojo, kad cenzūra uždrausta, nes tai įrašė į nuosprendį, tačiau vis tiek mane nuteisė už teisėtą veiklą. Akivaizdu, kad minėta kolegija veikė tik tiesioginę tyčia, keršydami man už straipsnius „Laisvame laikraštyje” apie teismų korupciją ir apie tai, kad aš parašiau ne vieną straipsnį, demaskuojančius ir kritikuojančius teisėją A.Cininą, kuris Garliavos pedofilijos byloje pats sugalvojo, kad „aukos atmintis ištrinta“, ir taip padarė dar vieną nusikaltimą -piktnaudžiavimą tarnyba.

LAT skyriaus pirmininkas O.Fedosiukas man nurodė, kad mano skundą dėl minėto nuteisimo jau išnagrinėjo LAT kolegija 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi. Pranešu gerb. teismui, kad minėta kolegija dėl įvestos cenzūros, žurnalistikos kriminalizavimo ir t.t. nepasisakė nė pusės žodžio. Teismas nieko nepasisakė dėl to, kad LR Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas kategoriškai draudžia cenzūrą.

Teismas nieko nepasisakė ir dėl to, kad LAT išplėstinė kolegija analogiškoje byloje – A.Sadecko teismų rankomis įvestos cenzūros – 2015 m. spalio 1 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015 mane visiškai išteisino, nurodžius, kad nepadaryta jokia veikla, turinti nusikaltimo požymių.

Vienintelis minėtos LAT kolegijos argumentas, kodėl teisti žmones už teisėtą veiklą Lietuvoje jau tapo norma: „pagal teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nuosprendyje ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 2 d. nutartyje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad Aurimui Drižiui baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas akivaizdžiai netinkamai”.

Kartoju – nė vienas teismas nieko nepasisakė dėl to, kad cenzūrą kategoriškai draudžia LR Konstitucija, aukščiausias LR teisės aktas. Ji taip pat numato, kad negalioja joks teisės aktas, priešatarujantis Konstitucijai. Akivaizdu, kad visos minėtos teismų nutartys yra prieštaraujančios Konstitucijai, taigi negaliojančios, tačiau teisėjams tai labai sunku pripažinti. Žymiai lengviau – toliau apsimesti, kad nieko neįvyko, o viskas „teisėta„.

Visiems mane už teisėtą veiklą nuteisusiems teisėjams buvo išaiškinta kas yra cenzūra, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis,,Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.”.

Cenzūra yra A.Sadecko prašymas uždrausti apie jį rašyti straipsnius, nes tokį prašymą teismas patenkino ir ją įvedė, o paskui net aštuonis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą.

Tai, kad minėta VAT kolegija žinojo ir suprato, kad siunčia mane į kalėjimą už teisėtą veiklą, įrodo ir tas pats jų paskelbtas nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014:

„Apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas yra įvedęs cenzūrą jam spausdinti atitinkamus teiginius, o po jų išspausdinimo taikė jam baudžiamąjį persekiojimą.

Apelianto manymu, cenzūros taikymas neatitinka nei Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nei Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams, bei pažeidžia žurnalistų teisę informuoti visuomenę apie neigiamus reiškinius. Pasak apelianto, vien už tai, kad jis nepaisė šios cenzūros, ir toliau pateikdamas įrodymus rašė straipsnius apie A. Sadecko ir jo firmos .Ekskomisarų biuras” dalyvavimą „Mažeikių naftos” privatizavime bei valdyme, ir buvo nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismas 2009-04-09 sprendimu šioje byloje. Anot apelianto, minėtu teismo sprendimu buvo siekiama kontroliuoti skelbiamos informacijos tūrinį iki jos paskelbimo, ir „Laisvam laikraščiui“ įvesta cenzūra, už kurios pažeidimą buvo nuteistas jau penkiose bylose, A.Sadeckui duodant šioje byloje melagingus parodymus. Tik Vilniaus apygardos teismas 2013-03-15 nutartimi nurodė prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą dėl melagingų A.Sadecko parodymų, tačiau Vilniaus apylinkės prokuratūra net neapklaususi A.Sadecko tyrimą nutraukė.

Apeliantas taip pat nurodo, kad A.Sadeckas dar 2008-01-21 kreipėsi teismą, kad apeliantui būtų uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ skelbti straipsnius, kuriuose A.Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu bei Gedimino Kiesaus nužudymu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2009-04-09 sprendimu patenkino šį A. Sadecko skundą ir uždraudė apeliantui savaitraštyje „Laisvas laikraštis” spausdinti minėtus straipsnius. Tačiau pirmosios instancijos

teismas nevertino to fakto ir pateiktų dokumentų, įrodančių, kad savaitraščio „Laisvas laikraštis“ (popierinio varianto) leidybos teisės dar 2009-10-26 d. buvo perleistos UAB „Laisvo laikraščio leidyba“, kuris buvo įsteigtas specialiai šiam tikslui. Todėl apelianto manymu, kadangi teismo sprendimo, draudžiančio UAB „Laisvo laikraščio leidyba“ spausdinti straipsnius, kuriuose apeliantui būtų uždrausta spausdinti minėtus teiginius, nėra, todėl ir jo daug metų besitęsiantis persekiojimas yra neteisėtas„.

Apie visus šiuos įstatymo reikalavimus minėta kolegija nieko nepasisakė, tiesiog nutylėjo, padarė esminį BPK pažeidimą, reikalaujantį, kad būtų atmesti gynybos argumentai.

Tokiu būdu minėta teisėjų kolegija, suprasdama, kad siunčia į kalėjimą nekaltą žmogų, taip ir padarė. Tokiu būdu minėti teisėjai A.Cininas,

V.Pakalnytė–Tamošiūnaitė, G.Dzedulionis padarė nusikaltimą, kuris įvardijamas kaip piktnaudžiavimas ir tarnybos pareigų neatlikimas.