Henriko Daktaro gynyba ruošia baigiamąsias kalbas: netinkamai pritaikytas „nusikalstamo susivienijimo“ straipsnis, „nuteisiant“…mirusius asmenis!

Henriko Daktaro gynyba ruošia baigiamąsias kalbas: netinkamai pritaikytas „nusikalstamo susivienijimo“ straipsnis, „nuteisiant“…mirusius asmenis!

Kristina Sulikienė

Lietuvos Aukščiausiajame teisme šių metų vasario 18 dieną, 9 val. atvirame posėdyje žodinio proceso tvarka bus nagrinėjama Henriko Daktaro kasacija.

Jam atstovauja du advokatai: tai Kristupas Ašmys ir Vytautas Sirvydis.

Kaip informavo redakciją Vytautas Sirvydis, byloje yra daug „kabliukų“, ir ruošdamas savo baigiamąją kalbą, jis visus juos sudėlios, taip, kad bus aišku, jog teismai taikė neegzistuojančias „normas“ – kad ir dėl nusikalstamo susivienijimo – jos dalyviais paskelbdamas mirusius proceso metu asmenis. Tyrimas prieš juos nutrauktas, ir „dalyviais“ šio susivienijimo liko tik Daktaras ir Abarius – kas neatitinka nusikalstamo suvienijimo „trys ir daugiau dalyvių“ reikalavimo.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pasisakė: “Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyti, kad Henrikas Daktaras, Egidijus Abarius, Alvydas Viktoras Laurinavičius (kuriam 2009-10-28 ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), Rimantas Ganusauskas (kuriam 2009-10-28 ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), Vidmantas Siaurusevičius (kuriam 2009-10-28 ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), Iliodoras Popovas (kuriam 2009-10-28 ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), Algimantas Brusokas (kuriam 2009-10-28 ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), bendrai nusikalstamai veiklai – daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, tarpusavyje sukūrė ginkluotą šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis nusikalstamą susivienijimą 1992-01-13 – 1993 metų laikotarpiu”.

Vadinasi, „daktarų“ susivienijimas – „mirusių sielų“ klubas, susivieniję jie daugiau yra dvasiniame, o ne fiziniame lygmenyje.

Kasacinėje praktikoje (kasacinės bylos Nr. 2K-P-9/2012, Nr. 2K-7-81/2013) yra išaiškinta, kad „…teismo baigiamųjų aktų turinys (formuluotės, išvados) bylose, baigiamose suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, neturi sudaryti įspūdžio, kad abejojama asmens, kurio byla nutraukta remiantis minėtu pagrindu, nekaltumu, negali būti ribojamos jo teisės ir laisvės, menkinamas orumas, garbė. Jeigu teismas, nutraukdamas baudžiamąjį procesą suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, kartu tiesiogiai ar netiesiogiai pripažintų asmenį kaltu nusikalstamos veikos padarymu, tai reikštų nekaltumo prezumpcijos, įtvirtintos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje pažeidimą“.

Taigi, dvasinis susivienijimo lygmuo daugiau nei akivaizdus: teismai, taip išeina, užsiima spiritizmu, o ne teismine, procesine veikla. 

Beje, tai labai primena labai garsius procesus, kur po mirties buvo …išteisintas asmuo, nors tokios praktikos Lietuvos įstatymai nenumato (garsioji „pedofilijos“ byla su po mirties „išteisintu“ kaltinamuoju). Taip ir čia: nors tyrimai nutraukti, bet mirę asmenys de facto yra kalti – nes taip rašo dviejų pakopų teismai.

Gynyba nurodo, jog toks traktavimas, kai mirę asmenys tampa susivienijimo dalyviais, neatitinka nei įstatymų, nei teisminės praktikos.

„Šiuo aspektu pažymėtina, kad minėtoje apžvalgoje yra aiškiai konstatuota, jog „Nusikaltimo padarymo metu galiojusi 1961 m. BK 2271 straipsnio redakcija šią nusikalstamo bendrininkavimo formą apibrėžė kaip susivienijimo iš trijų ar daugiau asmenų bendrai nusikalstamai veikai daryti sunkius nusikaltimus kūrimą, taip pat dalyvavimą jo veikloje. Esminis skirtumas tarp 1961 m. BK ir 2000 m. BK numatytų nusikalstamo susivienijimo sąvokų yra tai, kad dabar galiojantis baudžiamasis įstatymas nusikalstamo susivienijimo sąvoką papildo nuolatinių tarpusavio ryšių bei vaidmenų ir užduočių pasiskirstymo reikalavimu tarp nusikalstamą junginį sudarančių asmenų. Šie požymiai sugriežtina įstatymo taikymo reikalavimus, pripažįstant bendrininkavimo formą nusikalstamu susivienijimu. Todėl 2000 m. BK numatyta nusikalstamo susivienijimo sąvoka yra palankesnė apsigynimo nuo kaltinimo aspektu nei tokia veika kaltinamiems asmenims pagal 1961 m. BK įtvirtintą sąvokos apibrėžimą“ (kasacinė nutartis Nr.2K-545/2006).“,- teigiama gynybos advokatų ruošiamoje medžiagoje.

Dvasių lygmenyje išnagrinėta ir byla toje dalyje, kur sprendžiama dėl Mongolo ir Seneckio „nužudymų“.

Nors atsiradęs ir viešai liudijantis Mongolo sūnus aiškina, jog su tėvu bendravęs iki 1996 metų, byloje pasiremta kažkokiais trivialiais įrodymais, kažkokia civiline byla, kurioje nustatoma Mongolo (Ganusausko) mirtis.

„Tačiau civilinė byla pagal visus galiojančius ir tada galiojusius įstatymus galioja tik dėl globos, rūpybos, paveldėjimo, ir turto administravimo klausimų, bet jos sprendimais niekaip negali būti įrodymu dėl teismo keliu mirusiu pripažinto asmens nužudymo“, – nurodo V.Sirvydis.

Ir iš tiesų – kaip redakcijai sakė Šiauliuose praktikuojantis advokatas Rolandas Tamašauskas (šiuo metu ginantis vieną iš kaltinamųjų „patvorio gaujos“ byloje Šiauliuose G. Aiduką), pagal tarybiniais metais priimtą Baudžiamąjį kodeksą įprasta praktika buvo, jog nužudymo byla net nepradedama, nesant teismo medicinos ekspertizės akto, kuris, aišku, sudaromas tik ištiriant lavoną.

„Prie nužudymo bylos kaip vada būdavo pirmame puslapyje dedama tokia ekspertizė, ir joje būtinai turėjo būti pažymėta, jog asmuo mirė dėl nusikalstamos įtakos: tai trečiųjų šalių poveikio įtakoje, nurodomi ir ginklai, nusikaltimo būdas“ – aiškina medicinos bylose, bei nužudymų tyrimuose dažnai atstovaujantis advokatas R. Tamašauskas.

Iš esmės tokiam požiūriui pritaria H. Daktaro gynėjas V. Sirvydis.

„Taip ir turėtų būti, bet čia prasidėjo nuteisimai be lavonų po kitų bylų, yra daugiau tokių bylų, nes esą prasidėjo „užmūrijimo bačkose“ era – lavonų slėpimas. Ir tada teismai, pažeisdami šią taisyklę, kurią mini kolega, ir pradėjo teisti nesant lavonų. Tai neatitinka teisės reikalavimų, apie tai ir pasisakome su gynėju K. Ašmiu tiek kasaciniame skunde, tiek ginamojoje kalboje“, – pažymėjo V. Sirvydis.

Lygiai tą patį liudydami byloje minėjo Kauno 6 skyriaus kriminalistai, kurie ir nekėlė bylos dėl Mongolo nužudymo – nes „nėra lavono – nėra vados bylai“, traktavo jie.

Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos valstijose dingusio be žinios artimieji neturi teisės į gyvybės draudimą, jeigu nėra atrandamas lavonas. Kodėl Lietuvoje, kurioje esą lygiuojamasi į JAV, nesilaikoma šio standarto: jog nužudymo byloje turi būti įrodymas, kad 1. Asmuo apskritai mirė (civilinė byla, kuri skirta civiliniams teisiniams santykiams, neturi res judicata galios – nes tarkime, toje byloje net nebuvo apklaustas „mirusiojo“ sūnus, kaip ir asmens „žudikai“ – pvz., Daktaras) 2. Nužudymo byloje turi būti išvada, jog asmuo mirė dėl pašalinio poveikio – nes mirtis nuo ligos ar nelaimingo atsitikimo nėra nusikaltimas, ir negali būti ikiteisminio tyrimo dalyku, tuo labiau, negali būti nagrinėjama tokia byla teisme.

Advokatas Vytautas Sirvydis tęsia gynybos liniją, ir teigia, jog net jeigu ir teismas pripažins, jog galima nuteisti nesant lavonų, tai pati nuteisimo formuluotė – jog žudė be motyvų – yra ydinga.

Bylos nagrinėjimo metu Mongolo našlė aiškiai  liudydama Klaipėdos apygardos teisme, teigė,  jog Daktaras ir Mongolos konfliktavo.

„Konfliktavo ir su Seneckiu. Teismai iš viso netyrė, jog nužudymai galėjo būti dėl keršto, jeigu jau tokie buvo“,-teigia V. Sirvydis, kuris ginamosios kalbos projekte rašo:

„Tokiu atveju galima suprasti, kad apeliacinės instancijos teismas sunkina kasatoriaus padėtį, nuteisdamas jį nuosprendžio dalimi kaltinimo dalyje dėl pasikėsinimo nužudyti R. Petraitį dar ir pagal papildomai kvalifikuojamą LR BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, o dėl V. Seneckio nužudymo (kadangi konkrečiai apie tai nepasisakoma, bet galima spręsti tik iš to, kad nenurodyta LR BK Bendrosios dalies norma, t.y. BK 22 straipsnio 1 dalis) pagal LR BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, t.y. palengvinant kasatoriaus teisinę padėtį ir atsisakant kaltinimo LR BK 129 straipsnio 2 d. 5 p.  Kita vertus, toks neaiškumas leidžia tik spėlioti, nes apeliacinės instancijos teismui bausmių skyrimo dalyje nenurodžius konkrečių veikų, galima manyti, jog apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, esą, kasatorius ne nužudė, o pasikėsino nužudyti V. Seneckį, tačiau šioje dalyje kvalifikuojamas ir LR BPK 129 straipsnio 2 d. 5-asis, ir 9 –asis punktai. Manome, kad tokia situacija visiškai negalima, nes ji apsunkino kasatoriaus padėtį ir pažeidė non reformatio in peius (lot. Draudimas keisti sprendimą į blogesnę pusę – K. Sulikienės pastaba) principą.“   

Labai įdomiai iš viso išeina, kad šiuo metu sulaikyta ir esą išaiškinta vištų šlaunelių kontrabanda: o šios bylos, susijusios su kontrabanda, labai senos.

Toks įspūdis, jog šita „amžiaus“ byla yra kažkaip perkelta iš „šlaunelių“ ir kitų bylų, kur, surinkus kažkokius įrodymus, ir nepavykus nieko ištirti, reikėjo vis tiek teisti Daktarą.

Apie šlauneles ir Daktarą buvo kalbama net per TV, vis bandoma susieti.

Ir tikrai: Leščiukaičio 2000 m. apklausos protokoluose minima vištų šlaunelių kontrabanda, ir minimas prie kitų dalyvių ne kas kitas, o Daktaro „susivienijimo“ „dalyvis“ Abarius – primename, jog susivienijimui reikalingi bent 3 nariai. Pavyzdžiu, ten minimas ir toks Banaitis „Bananas“, kuris dabar „prikabintas“ prie…“patvorio gaujos“ bylos…

O nuo seno aišku, jog „patvorio gauja“ buvo „tiriama“ pagal „daktarų modelį“ – yra kažkoks kriminalinis skyrius, skirtas darbui su gaujomis, tų gaujų nėra, arba jų niekas negaudo, tai reikia kažkaip „sukurti“ kokią nors „gaują“. Prisiminkime, kaip Henrikas Daktaras KOP lėktuvu, skraidinančiu tik saugomus asmenis, pagal VIP modulį, gabenanttis desantinę įrangą, medicininę pagalbą ir viskas – sąrašas baigtinis šioje vietoje, skubėjo pargabenti jį lygiai ant Kauno žudynių 2009 10 05- tačiau Bulgarijos teismui vilkinus jo išdavimo klausimą, Daktaro pargabenti dieną prieš žudynes ir vėliau jį apkaltinti tikrais lavonais nepavyko. Todėl buvo įjungtas antrasis scenarijus: violetinė gauja, o jos pradininkas – Drąsius Kedys, kurio nuo 2009 10 04 niekas gyvo nebematė. 

Taip išeina, buvo imituojama, jog Daktaras, sėdėdamas Bulgarijos kalėjime, ir skraidinamas KOP lėktuvu su maišu ant galvos, visą laiką neva organizavo Kauno žudynes? Nes jis turi kažkokių telepatinių galių, ir tas, susipažinus su teismų sprendimais, esą turi būti akivaizdu bet kuriam kriminalistui. Bet ne sveiko proto žmogui…

Tai H. Daktaras, kadaise kalėdamas Rusijos kalėjime, sugebėjo vadovauti „gaujai“ Lietuvoje? Ne. Teismas ištaisė šitą absurdą, ir parašė, jog Daktaras pradėjo gaujai vadovauti, tą pačią dieną grįžęs iš kalėjimo. Ir parašyta gaujos pradžia tiksli data, kai Daktaras grįžta namo.

Ne žmoną, vaikus apkabina, bet eina vadovauti gaujai, su kuria, taip išeina, ryšius palaikė telepatiniu būdu iš kalėjimo.

Nes tik grįžęs, tiksliai žino gaujos dalyvius, ir kaip jiems vadovauti susigaudo, jeigu tikėtume teismų sprendimais.

Vytautas Sirvydis atkreipia į tai dėmesį:

„Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nuosprendžio dalyje pasisakė: „Be to, iš bylos duomenų matyti, jog H. Daktarui 1987-02-13 nuosprendžiu buvo paskirta septynerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurią jis atliko Novosibirsko kalėjime, ir iš kur jis buvo paleistas tik 1992-01-13 (39 t. 104 b. l.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad nusikalstamas susivienijimas buvo pradėtas kurti  H. Daktarui išėjus į laisvę, t. y. 1992-01-13. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad skundžiamame nuosprendyje, kaip ir kaltinamajame akte, netiksliai nurodyta 1993-01-28 įstatymo Nr. 1-57, numačiusio atsakomybę pagal BK 227-1 straipsnį, įsigaliojimo data, nurodant, kad šis įstatymas įsigaliojo 1993-02-21, kai tuo tarpu minėtas įstatymas įsigaliojo 1993-02-05“. Matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nusikalstamo susivienijimo pradžią sieja ne su įstatymų leidėjo priimtu teisiniu reguliavimu, t.y. ne su momentu, kada tokia veika buvo kriminalizuota, o su fakto aplinkybe, susijusia su kasatoriaus sugrįžimu iš laisvės atėmimo įstaigos.“ 

Taigi, pagal apeliacinės instancijos teismo sprendimą,  Daktaras vadovauja „daktarų gaujai“ nuo 1992-01-13, o susipažinus su kitų teismų sprendimais, „daktarų gauja“ – turbūt visai kita, savarankiškai be Daktaro veikia 1990-1993 m.

O jeigu tikėsime Alvydu Sadecku, tai „daktarų gauja“ veikė ir 1985 m.- nes praradę brangią įrangą Kaune, kriminalistai iš VRM kreipėsi į Henriką Daktarą, kaip „gaujos“ atstovą, jeigu teisingai supratau žodžius, ištartus 2015 03 18 TV studijoje. „Aš jam jau tada sakiau ir sakiau: baik tu šitą veiklą“. 

Taigi, 1985 VRM turto grobstymo skyriaus specialistas sakė Henrikui Daktarui, kad jis „baigtų šitą veiklą“. Tačiau jeigu tikėsime dabar priimtais sprendimais, tai Daktaras savo veiklą pradėjo tik Nepriklausomoje Lietuvoje, tą pačią dieną, kai grįžo iš Rusijos kalėjimo – 1992-aisiais.

Nors Kauno 6 skyriaus kriminalistai patvirtino, jog būtent Daktarui pasirodžius Kaune, visos gaujos nurimo, niekas nebešaudė. Ir tik Daktarą suimdavo prevencine ar ne prevencine tvarka – iš karto prasidėdavo gaujų karai, ir vykdavo žudynės.

Bandyta šioje byloje apkaltinti H. Daktarą iš Lukiškių rūsio telepatiškai organizavus Sigito Čiapo ir jo vairuotojo nužudymą, Klaipėdos apygardos teismas buvo pripažinęs šitą „faktą“, ir nuteisęs H. Daktarą, bet Lietuvos apeliacinis teismas nepatikėjo, jog galima mintimis valdyti iš rūsio nusikalstamą pasaulį, ir šioje dalyje išteisino.

Algimantas Kliunka 2015 03 18 TV studijoje LNK įrodinėjo, jog neva jam į kišenę pateko raštelis apie česnakus, kurio jis niekam neperdavė – ir šiuo rašteliu neva Henytė užsakė nužudymą. Labai keistai ir kvailai skamba: raštelis, kuris nebuvo realizuotas, apie česnakus – yra nusikaltimo įrodymas.

Česnakas labai gerai vaiko piktąsias dvasias.

Tad palinkėkime advokatams Kristupui Ašmiui ir Vytautui Sirvydžiui išvaikyti dvasias iš šios bylos, išgryninti bylą, kad ji taptų panaši į teisinį, o ne dvasinį – inkvizicinį procesą.