Aurimas Drižius vs. Alvydas Sadeckas: dešimtmečio teismų maratonas tęsiasi

Kristina Sulikienė

Kai pažvelgi į Alvydą Sadecką, iš pažiūros tai ramus, inteligentiškas pusamžis vyriškis.

Tačiau kiek teko su juo susidurti teismuose, tai nuolat įsižeidžiantis tai Drižiaus, tai Gorienės atžvilgiu pilietis.

Šiandien teisme, kai 13 val. vyko posėdis dėl eilinio Alvydo Sadecko skundo dėl šmeižto prieš Aurimą Drižių, ir pastarojo priešpriešinio skundo nagrinėjimo klausimas – LL redaktorius teigia, jog kreipdamasis į teismą, dėl tų pačių veikų, dėl ko jis išplėstinės LAT teisėjų kolegijos yra išteisintas 2015 10 01, A. Sadeckas jį šmeižia.

Jokiu būdu – įrodinėjo Sadeckas ir jo advokatas Mindaugas Kukaitis.

Šmeižti gali tik A.Drižius, ir persekioja tik jisai.

Alvydas Sadeckas „tik ginasi“ – visada nepamiršdamas solidžios „gynybos“ sumos, kuri, pamenu, ir Giedrės Gorienės laikraščiui buvo nemaža – 20 000 litų.

Nors Mindaugas Kukaitis net neprasidėjus įrodymų tyrimui, teisėjui Rainiui nurodinėjo, kokią jis nutartį turėsiąs priimti, taip pat šis įžūlokas teisininkas pradėjo moralizuoti mano klientą Aurimą Drižių ir auklėti jį, kad jis pats negali rašyti straipsnių apie savo bylų procesus (taigi, taisome „klaidą“, „auklėjamės“ – rašo dabar straipsnį jo atstovė), ir įrodinėjo, jog „vien ieškinio padavimas negali būti šmeižimo sudėtis“, priminsime M. Kukaičiui ir skaitytojams, jog vienas pilietis, aktyviai ginantis žmogaus teises Lietuvoje, gavo 56 paras vien už tai, kad apeliaciniame skunde dėl neteisėtos apylinkės teismo nutarties – o šis skundas buvo pripažintas pagrįstu!- teisėjas įžvelgė kažkokį įžeidimą savo atžvilgiu, iškėlė įžeidimo bylą, ir nutartyje nurodė, jog paduodant skundą teismui, jį skaito apie 100 asmenų – nuo sekretorių, registratorių, iki padėjėjų, kitų teisėjų, todėl skundo padavimas teismui yra šmeižto paskleidimas plačiai.

Taigi, nors yra net kalėjusių asmenų vien dėl apeliacinio skundo, kuris beje buvo patenkintas, turinio – M. Kukaitis mano, jog jokiu būdu negalima patraukti atsakomybėn asmens, jeigu jis šmeižtą išsako savo pareiškime teismui.

Savo prakalboje taikinamojo posėdžio metu jis nevengė moralizuoti ir manęs, teisininkės, bandydamas gražiai vadinti”kolege”, tačiau aiškindamas teismui, jog neva tik jis moka rašyti skundus – o jau priešininkų stovykla tai ne: nors tyčia, kad demaskuotume šį advokatą, šabloną paėmėme iš jo privataus kaltinimo skundo – vienas prie vieno panaudojome tą pačią formą, ir laukėme, ką gi jis pasakys.

Ir štai, stebuklas – jo skundas tai teisės viršūnė, o mūsų skundas su ta pačia forma ir dėstymu dėl tos pačios veikos – tai ne.

Nerašyti apie Alvydo Sadecko bylas neįmanoma vien dėl to, jog jose teisėju jaučiasi jo advokatas.

Pamenu, kai atstovavau “Karštam komentarui” 2012 metais Vilniaus 2 apylinkės teisme, tai teisėja Kasimovienė man neleido pateikti prašymo, motyvuodama, jog aš, atsakovo astovė, privalau “įrodinėti ieškinį”.

Šitai teisėja drįso rašyti net nutartyje, galiausiai iš trečio bandymo, buvo nušalinta, nes ištisai trukdė man atstovauti atsakovą ir nuola demonsravo šališkumą (sakydama, jog tik ieškinį galima įrodinėti, o atsikirtinėti – ne) -naujai paskirta teisėja tenkino prašymą – nors M. Kukaitis pertraukinėti bandė teisėją, ir aiškinti, jog tik ieškovas turi procesines teises – gavo pastabą patylėti – ir stebuklas, kitą dieną A. Sadeckas atsiėmė 20 000 litų ieškinį.

O prašiau visai nedaug: išreikalauti iš VRM tarpžinybinio archyvo apie Alvydo Sadecko tarybiniais metais turėtas tarnybines nuobaudas, ir dėl ko jos turėtos.

Primenu, jog šis prašymas buvo byloje dėl laikraščio “Litva sovetskaja” perspausdinto straipsnio, kuriame buvo minimas kažkoks įvykis su nepilnamete.

Šio straipsnio perspausdinimą ieškovas traktavo tyčiniu asmens garbės ir orumo pažeidimu, ir reikalavo iš G. Gorienės valdomos bendrovės 20 000 litų.

Dar kas stebino byloje, jog Mindaugas Kukaitis sau leido abejoti LAT nutartimi. Ten aiškiai parašyta, jog Aurimas Drižius išteisinamas, nes nepadaryta jokia nusikalstama veika.

M. Kukaitis paaiškino, jog mūsų pusė neteisi, kai teigia, jog pažeistas šiuo pareiškimu Konstitucijos 31 str. Niekas nebaudžia Drižiaus antrą kartą. Ir tarsi jau laimėjęs bylą, kuri net neprasidėjo, pareiškė: mes kreipėmės ir esame apginti, ir tai nebus antras nuteisimas, nes toje byloje jis išteisintas.

Matote – M. Kukaitis jau žino teismo sprendimą.

Jis aiškiai posėdyje pasakė, jog “kreipėsi, ir yra apgintas”.

Nors dėl jo pakartotinio skundo dėl absoliučiai tų pačių klausimų, dėl kurių priimtas išteisinamasis nuosprendis 2015 10 01 teisėjas Rainys gali priimti nutartį: neiškelti privataus kaltinimo bylos, nes tai pakartotinis skundas dėl to paties dalyko, antra kartą, tik pakeitus BK straipsnį.

Teismų įstatymas aiškiai numato, jog antrą kartą dėl to paties kreiptis negalima.

Tik ne Kukaičiui.

O gal teisingumas Lietuvoje yra?

Pagyvenim – pamatysim.

Visa laimė, jog teisėjui Rainiui nebuvo jokių problemų priimti mano įgalinimus, pasijuokė teisėjas, kad sutartis “senoviška” – na surašėme ranka, dailyraščiu, liepė saugoti teisės diplomą “labai brangus tai turtas”, pažymėjo teisėjas.

Posėdis praėjo sklandžiai. Tik supratau du dalykus.

Mūsų teisinė sąmonė skiriasi. Mindaugas Kukaitis senoviškai, na, tarybiškai, mano, jog būtinai reikia kreiptis į teismą – nes tarybiniais laikais spaudos laisvės nebuvo.

Mes su Aurimu Drižiumi manome, jog demokratiškoje visuomenėje išsidiskutuojama gali būti laikraštyje, o teismas tai paskutinė jau instancija, kai niekas nebepadeda. Tarkime, kiek kartų aš buvau kurstoma duoti “Laisvą laikraštį” į teismą. Tai kas nors prikuria apie mane istorijų, jog aš “prisistatanti teisinininkė”. Na šmeižto kaip ir nėra, juk nesako kad “apgavikė” ar “nieko nebaigusi”. “Prisistatanti “- toks švelnus šmeižtas, gali kreiptis, gali nesikreipti. Nesikreipiau, nes nesąmonė dabar per teismus aiškintis, kas kuo kur prisistato. Pasijuokiau tik, kad režisierius prisistato žurnalistu – na ir gerai, demokratinė visuomenė.

Mindaugas Kukaitis ir Alvydas Sadeckas, deja, nurodė, jog Aurimas Drižius negali rašyti apie savo bylas laikraštyje: jis būtinai turi kreiptis “civiline arba baudžiamąja tvarka”.

Labai keistas pasirodė toks pasiūlymas: kadangi teismai Lietuvoje ganėtinai uždari, tai apie tokius procesus niekas niekada nesužinotų, ir nebūtų jokio teisinio poslinkio.

Jau “cenzūros” byloje 4 teisėjai ir 1 prokuroras pamynė Konstituciją, jos 44 str., ir įvedė spaudos cenzūrą XXI amžiuje, netgi parūpinę redaktoriui šiltą vietą daboklėje, ir net 45 dienoms.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendį surašė netgi su vištos koja ar vištos šlaunele (reikia remtis pastarosiomis teisėsaugos naujienomis) – nes ten parašyta, jog Drižius nevykdė 3 teismų sprendimų, kurių tiesiog nėra.

Jeigu ne viešumas, tai pagalvokime, kuo būtų baigęsis šitas cenzūros įvedimo maratonas: po tokių cenzūros legalizavimų gal ir laikraščiai būtų pradėti uždarinėti. O šitiek mokyklose apie caro priespaudą kalbama, koks jis buvo negeras, laisvą žodį draudė.

O dabar kaip neviešinti naujo proceso, kai Mindaugas Kukaitis mano, jog jeigu nebūtų išteisinę – jis negali kreiptis, o jau jeigu išteisino, tai kreipiasi antrą kartą – gal pagal kitą straipsnį pavyks.

Negirdėta praktika.

Jeigu nutraukiama baudžiamoji byla, ji nutraukiama iš viso, ir jokių šansų antrą kartą pradėti baudžiamąjį persekiojimą neturėtų būti.

Tik ne seniems VRM vilkams.

Jeigu M. Kukaitis būtų kreipęsis civiline tvarka – viskas čia tvarkoje. Tačiau jis kreipėsi baudžiamojo proceso tvarka. Ir šioje vietoje net ir labai A.Sadeckui galimai pataikaujantis Vilniaus miesto apylinkės teismas gali priimti nutartį nepriimti pakartotinio skundo baudžiamajame procese.

Nes 2015 10 01 LAT 7 teisėjų kolegija aiškiai pasakė rezoliucinėje dalyje:

baudžiamąjį procesą nutraukti, nes nepadaryta jokia nusikalstama veika. Ir niekaip kitaip ten neparašyta. Tokia rezoliucinė dalis.

Jeigu M. Kukaičiui čia kas nors neaišku, reikia perskaityti keletą kartą, po to dar keletą, ir dar kartą pakartoti.

Nors M. Kukaitis aiškino, jog A. Drižiui teismų sprendimai privalo turėti įstatymų galią, tą patį galima atsakyti ir advokatui: jau Aukščiausiojo teismo nutarties būtina laikytis, ir jos nebandyti iškraipyti, kad ir kaip norėtųsi. Nepadaryta jokia nusikalstama veika, ir taškas.

Todėl ne pagal M. Kukaitį turėtų teismas spręsti. O visų pirma laikytis teismų hierachijos, ir taikyti 2015 10 01 nutartį – atkreipiant dėmesį, jog Alvydas Sadeckas kreipėsi pakartotinai dėl absoliučiai tų pačių veikų, dėl kurių A. Drižius yra išteisintas.