Disidentas Valdas Anelauskas: „Kartais man atrodo, lietuvių tauta ir valstybė dabar tapo lyg kokios beprotės, aršios rusofobės „Magnolijos“ įkaite!..“

Disidentas Valdas Anelauskas: „Kartais man atrodo, lietuvių tauta ir valstybė

dabar tapo lyg kokios beprotės, aršios rusofobės „Magnolijos“ įkaite!..“

Vieša paslaptis, jog pilietiškai aktyvūs tautiečiai, šiuolaikiniai Lietuvos disidentai žavisi

gerbiamo filosofijos mokslų daktaro, profesoriaus Algirdo Degučio taikliomis,

lakoniškomis įžvalgomis bei jo pilietiškumu, principingumu, padorumu, sąžiningumu, na ir

žinoma, esmine vertybine nuostata – visada kalbėti TIESĄ, net ir tada, kai jo kolegos, dėl

konjunktūrinių ar konformistinių sumetimų, yra linkę prikąsti liežuvį!.. Ir todėl bet kokie

pseudopatriotų, klaninės valdžios pataikūnų išpuoliai prieš gerbiamą filosofą A.Degutį,

atsispindintys sisteminėje žiniasklaidoje, nelieka be atsako blaiviai mąstančių, išsilavinusių,

politika besidominčių ir savo Tėvynės likimui neabejingų tautiečių, gyvenančių ne tik

Lietuvoje, bet ir išsibarsčiusių po platų, margąjį pasaulį.

Su JAV gyvenančiu disidentu Valdu ANELAUSKU tęsiame diskusiją prof. Algirdo

Degučio asmeninėje „facebook“ paskyroje ištartos ir kaip mat prezidentei D.Grybauskaitei

bei Landsbergių  klanui lojalaus „bilduko“, TV laidų vedėjo Andriaus Tapino

propagandiniame portale „delfi“ paviešintos sparnuotosios frazės – „fyfa kiaulės akimis“ –

tema…   

——————————————————————————————————————

 — Perskaičius anądien interneto portale „delfi“ paskelbtą propagandinį straipsnį – jaunojo

„bilduko“ Andriaus Tapino paviešintą „kliauzę“ apie profesoriaus Algirdo Degučio tariamą

„antivalstybinę veiklą“, pastarajam išdrįsus savo „facebook“ paskyroje Pirmąją šalies panelę

pavadinti „fyfa kiaulės akimis“, ir ten pat esantį Lietuvos kultūros tyrimų instituto direktorės

Jolantos Širkaitės atsiprašymą prezidentės bei užtikrinimą, jog artimiausiu metu šioje įstaigoje

dirbantis „nusikaltėlis“ bus apsvarstytas Akademinės etikos komisijoje, man tiesiog įdomu

pasidarė – o kaip gi tame instituto „partkome“ jie savo kolegas svarsto?.. Ko gero, atsižvelgdami

į pačias geriausias ankstesnių „blogų laikų“ tradicijas?..

Kažkaip savaime prisiminiau klasikinę rusų komediją, filmą apie santechniką Afonią, kaip šį

vargšelį darbo kolektyvas „svarstydavo“ už tai, kad poilsiaudamas viename kurorte girtas

fontane išsimaudė, šokiuose su kažkuo susipešė ar dar kažką ne taip padarė…

Bet jeigu atmestume juokus į šoną, panašūs kitaminčių, laisvamanių svarstymai ir pasmerkimai

„darbo kolektyvuose“ pirmiausia atsirado būtent Stalino laikų Rusijoje, o vėliau labai

išpopuliarėjo ir maoistų valdomoje Kinijoje, kur „raudonieji sargybiniai“ chunveibinai viešai

smerkiamam „prasižengėliui“ ant galvos užmaukšlindavo, kaip šventosios inkvizicijos laikais, į

viršų smailėjančią geltoną kepurę, o ant krūtinės užkabindavo lentą su užrašu „liaudies

priešas“!..

 Kažkada man teko skaityti įžymaus psichologo Roberto Džėjaus Liftono knygą apie Mao

Dzeduno laikų Kiniją, kurioje, be kita ko, kalbama ir apie „draugiškus teismus“ arba, kaip

kažkas taikliai juos pavadino – „teisinio komizmo institutus“. Knygos autorius teigia, jog tiek

komunistinėje Kinijoje, tiek ir Tarybų Sąjungoje, tai buvo vienas efektyviausių visuomenės

drausminimo būdų, šalia kitų taikomų sankcijų bei smegenų plovimo instrumentų liaudies

masėms. Kaip žinia, tokiu būdu buvo siekiama, kad „draugiškuose teismuose“ svarstomas

asmuo, tarsi viduramžių inkvizicijos naguose atsidūręs eretikas, „geranoriškai“ pripažintų savo

kaltę, viešai save pasmerktų ir atgailautų. Be abejo, tokios parodomosios laisvamanių

„nulinčiavimo“, jų viešo pasmerkimo akcijos darydavo žymiai efektyvesnį psichologinį poveikį

visuomenei, nei šiaip įprastas teismo posėdis uždaroje patalpoje.

— Žodžiu, Vakarų fronte nieko naujo – disidentų, kitaminčių persekiojimo  istorijos nuolat

kartojasi, tačiau modernios šiuolaikinės „demokratijos“ laikais sisteminėje žiniasklaidoje

atsispindintys konkretūs persekiojimo atvejai dažnai atrodo tarsi farsas?

— Deja, panašūs precedentai vis dažniau pastebimi šiandieninėje Lietuvoje, kuomet, siekiant

„sudrausminti“ visuomenę, imami persekioti blaiviai mąstantys tautiečiai, drįstantys kritikuoti

politinį valdžios „elitą“.  Tačiau, mano žiniomis, gerbiamas profesorius Algirdas Degutis tikrai

nėra iš tokių, kurie atgailaudami muštųsi sau į krūtinę, barstytų galvą pelenais ir šauktų: „Mea

culpa, mea culpa, mea maxima culpa!..“, „išpažįstu, daug kartų nusidėjau mintimis, žodžiais

ir darbais, esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas!..“. Kadangi Algirdas yra filosofas, tai jis

veikiau sakys, kaip Aristotelis kažkada sakė: „Amicus Plato, sed magis amica veritas“ –

„Platonas draugas, bet tiesa – dar didesnė draugė“. Prof. A.Degučiui tiesa ir tiktai tiesa yra

brangesnė už viską!..

 Kultūros tyrimų instituto direktorei Jolantai Širkaitei, „žurnalistui“ Andriui Tapinui, kaip ir

visiems kitiems gerbiamą profesorių A.Degutį užsipuolusiems Lietuvos „chunveibinams“,

norėčiau užduoti elementarų klausimą: koks apskritai gali būti ryšys tarp asmeninės nuomonės

apie šalies prezidentę ir akademinės etikos?..

Šia proga „moralės sergėtojams“ Lietuvoje siūlyčiau pasidomėti kaip, pavyzdžiui, jų mylimoje ir

garbinamoje Amerikoje absoliuti dauguma intelektualų, 99 procentai profesorių bei akademikų,

atsiliepia apie savo šalies valdžią, tarkim, apie buvusį JAV prezidentą Džordžą Bušą. Kaip

universitetinė publika aštuonis metus Bušą vadindavo ir lig šiol tebevadina, tai aš gerai žinau.

Abu prezidentus Bušus, pirmiausia tėvą, o paskui ir sūnų, JAV universitetuose „gerbė“ lygiai

taip, kaip dabar Lietuvoje „gerbiamas“, o iš tikrųjų periodiškai dergiamas Rusijos prezidentas

Vladimiras Putinas!.. Bemaž absoliuti dauguma profesorių JAV universitetuose – kairieji

liberalai, jie netgi dabartiniam prezidentui nėra linkę giedoti ditirambų. Antrą kadenciją

bebaigiančio JAV prezidento Barako Obamos gerbėjų gretos gerokai išretėjo, dauguma jų

pagaliau pasveiko, išsiblaivė, akis prasikrapštė…

— Papasakokite – kas jums yra žinoma apie JAV universitetuose vyraujantį požiūrį į

profesūros žodžio laisvę bei taip vadinamą „akademinę etiką“?

— Pirmiausia LL skaitytojams reikėtų paaiškinti, jog JAV aukštosiose mokyklose,

universitetuose su dėstytojais sudaromi vadinamieji teniūriniai arba nuolatiniai kontraktai (anglų

k. „tenure“ – pastovus, iki „gyvos galvos“ dėstymo kontraktas). Profesoriaus, kuriam suteikta

teniūrinė pozicija, negalima atleisti iš universiteto. O kadangi jis nebijo prarasti darbo, tai gali,

daugmaž, laisvai reikšti savo nuomonę, kalbėti ir rašyti ką nori. JAV profesūra disponuoja kone

šimtaprocentine akademine ir apskritai žodžio laisve. Nebent jeigu sąmoningai labai blogai

tiesiogines pareigas atliktų, tai tokiu atveju prarastų darbą. Už rimtus prasižengimus būtų galima

pradėti oficialų profesoriaus atleidimo iš darbo procesą, kuris paprastai tęsiasi labai ilgai, o

kartais netgi baigiasi darbdavio pralaimėjimu.

Mano žiniomis, JAV universitetuose apskritai labai mažai atvejų, kai turintį „teniūrą“ profesorių

atleistų iš darbo dėl politinių pažiūrų ar viešų pareiškimų. Čia aš turiu omeny dabartį, o ne

vadinamuosius makartizmo laikus, XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje, kai JAV

universitetuose vykdavo tikrų tikriausia raganų medžioklė.

— Kokie pastarojo meto „raganų medžioklės“ JAV atvejai jums geriausiai žinomi?

— Keli persekiojimo atvejai, susiję su mano pažįstamais disidentais profesoriais. Bene labiausia

pagarsėjęs atvejis, kai nuolatinį kontraktą turėjęs profesorius Vordas Čerčilis neteko darbo

Kolorado valstijos universitete tik todėl, kad išdrįso viešai pareikšti manąs, jog 2001 metų

rugsėjo 11-tosios tragedija Amerikai buvo tarsi atpildo diena!.. Čia jis turėjo omeny, visų

pirma, atpildą už padarytus nusikaltimus, baisų genocidą, kuris Amerikoje kelis šimtmečius buvo

vykdomas prieš indėnus, o taip pat JAV karo nusikaltimus visame pasaulyje – Vietname, Irake,

Jugoslavijoje, Afganistane.

 Straipsnyje, kurį prof. V.Čerčilis parašė sekančią dieną po tragiškų Rugsėjo 11-tosios įvykių, jis

teigė, kad lazda visada turi du galus, tad ir už visus blogus darbus Amerikai teks atsakyt. Žodžiu,

ką pasėsi, tą ir pjausi. Minėto straipsnio, o vėliau ir pasirodžiusios knygos pavadinimui autorius

panaudojo keistoką anglų kalbos idiomą – „chickens come home to roost“ – liet. vištos grįžta

namo miegoti.

Profesoriaus V.Čerčilio atleidimas iš Kolorado universiteto buvo išties labai skandalingas,

teisinis procesas tęsėsi ilgai, kol perėjo visų instancijų teismus. Taigi, atleisti iš darbo „teniūrinį“

universiteto profesorių Amerikoje nėra paprasta, kad ir ką jis kalbėtų ar rašytų.

— Berods, viename ankstesnių interviu LL teigėte, kad Vordas Čerčilis turi indėniško kraujo?

— Už straipsnį apie Rugsėjo 11-tąją V.Čerčilį užsipuolė iš visų pusių, iš dešinės ir kairės, buvo

prieita net iki absurdiškų kaltinimų neva jis visai ne indėnas, o tik apsimeta indėnu. Nors iš

tikrųjų V.Čerčilio mama buvo indėnė, o tėvas, kaip galima spręst iš įžymios pavardės,  tikriausia

ne.

Beje, man teko bendrauti ir su kitais indėnų nacionalistais, dabartinio Amerikos Indėnų

išsivaduojamojo judėjimo (angl. „American Indian Movement“) aktyvistais, tačiau profesorių

Vordą Čerčilį aš asmeniškai pažįstu gan neblogai. Kadangi jis – bene pagrindinis Amerikos

indėnų istorikas, parašęs keletą solidžių knygų, tai mane V.Čerčilis konsultavo, kai aš rašiau

savo knygą apie Ameriką ir suteikė naudingos informacijos apie indėnų genocidą. Ir kai paskui

ant mano knygos viršelio buvo atspausdintas V.Čerčilio pagyrimas autoriui, tai garbų profesorių

vėl užsipuolė. Internete pasirodė keletas piktų, pagiežingų straipsnių, nukreiptų prieš mus abu.

Buvo sukurti net keli tinklapiai, kuriuose kažkokie „chunveibinai“ mudu abu neakivaizdžiai

„svarsto“ ir „vanoja“.

 Vordo Čerčilio atvejį prisiminiau dar ir todėl, kad tai bene vienintelis asmeniškai gerai

pažįstamas akademikas, rimtai nukentėjęs dėl viešai išsakytos nuomonės apie Rugsėjo 11-tosios

tragediją, kurios eilinės metinės neseniai buvo pažymėtos Amerikoje.

— Bet ar nemanote, jog prof. V.Čerčilio viešai išsakyta nuomonė apie Rugsėjo 11-tos teroro

aktus skamba pernelyg drastiškai, todėl JAV patriotai turėjo pagrindo įsižeisti?

— Kas jau kas, bet aš tikrai nesu Amerikos patriotas, to niekas apie mane negalėtų pasakyti!..

Dalinai gal ir sutikčiau su vyraujančia nuomone, kad Vordas Čerčilis kartais gal kiek perdaug

įsijaučia į savo, kaip Amerikos priešo vaidmenį. Jis dažnai kalba labai aštriai, tačiau nereikėtų

pamiršti, kad V.Čerčilis – indėnas, o indėnų lemtis Amerikoje labai jau tragiška. Ką apie

Jungtines Amerikos Valstijas vietos indėnai gero galėtų pasakyti, jeigu iš kitų šalių atsibastę

amerikiečiai jiems reiškia vienintelį dalyką – genocidą?!..

Daugumos indėnų gyvenimą Amerikoje kažin ar apskritai gyvenimu galima pavadinti, greičiau

tai varganas egzistavimas. Pats esu matęs, kaip paprasti indėnai rezervacijose gyvena, vaizdas

tiesiog siaubingas, ir absoliučiai jokios vilties!.. Todėl nereikėtų indėnų pasisakymuose apie

Ameriką ieškoti tariamo „objektyvumo“. Jiems JAV – mirtinas priešas, kuris indėnų tautoms

atnešė ligas, mirtį, genocidą. Štai kodėl dauguma indėnų yra ant jų žemių susikūrusios valstybės

nesutaikomi priešininkai.

Suvokiant, jog kažkada jiems priklausė Amerikos kontinento žemė ir kad atėjūnai vėliau tą žemę

iš jų paprasčiausiai atėmė, kokio „objektyvumo“ JAV atžvilgiu šiandien iš indėnų galima

tikėtis?.. Būtų tiesiog absurdiška, jeigu profesorius V. Čerčilis, išstudijavęs indėnų genocido

istoriją ir pats parašęs ta tema keletą knygų, į kokios nors TV vedančiosios provokuojantį

klausimą – ar jis nieko gero apie JAV negalįs pasakyti? – staiga imtų teisintis bei aiškinti, kad

čia, atseit, viskas ne taip jau blogai, esama nemažai ir gerų dalykų. Pernai, minint Rugsėjo 11-tos

metines, buvo toks plačiai nuskambėjęs, didžiulį skandalą sukėlęs prof. Vordo Čerčilio interviu

FoxNews televizijos laidoje.

 O kartais man netgi atrodo, kad Vordas Čerčilis kalba apie Ameriką kiek per švelniai, galėtų

kalbėti kur kas griežčiau. Bet net ir už tai, ką pasakė V.Čerčilis, jis jau įėjo į Amerikos

universitetų istoriją, kaip vienas iš nedaugelio profesorių, su kuriuo susidorojo, atleido iš darbo

dėl politinių pažiūrų ir pasisakymų. Be abejo, tai išimtis, ypatingas atvejis.

Panašiai atsitiko ir profesoriui Normanui Finkelšteinui. Nors jis pats yra žydas, bet visada rašo

teisybę apie tai, kaip dabar iškraipomi istoriniai faktai, siekiant pateisinti Izraelio valstybės

vykdomus nusikaltimus. Šio profesoriaus įžymioji knyga „Holokausto industrija“, kiek žinau,

yra išleista ir Lietuvoje. Faktiškai sionistų pastangomis prof. N.Finkelšteinas prarado darbą

universitete, nes jam tiesiog nedavė tos „teniūros“. Šiuo metu jis gyvena Turkijoje ir dėsto

viename tenykščių universitetų.

— Įdomu tai, dėl kokių priežasčių pažintis su Lietuvoje gimusiu disidentu Valdu Anelausku

galėjo pakenkti JAV profesoriams? Ar tai dėl paties parašytos knygos apie Amerikos

atradimą?

— Mano parašyta knyga nors ir turėjo šiokį tokį atgarsį, pagrinde tarp tam tikrų sričių specialistų

– amerikanistikos studijų, politologijos, sociologijos, bet jokio skandalo Amerikoje nesukėlė,

niekas čia dėl to neprotestavo ir manęs nepersekiojo. Kur kas daugiau triukšmo kilo dėl mano

paskaitų Oregono valstijos universitete, kai vietiniai sionistai, įvairūs anarchistai, vadinamieji

„antifai“, prieš mane labai triukšmingai ėmė protestuoti, netgi buvo kilęs tam tikras rezonansas

visos Amerikos mastu, kai susilaukiau tokių žiniasklaidos flagmanų, kaip „New York Times“ ir

„Washington Post“ dėmesio. Štai tada ir užsipuolė JAV universitetų profesorius, kurie mane

palaikė ar kokį nors ryšį su manimi buvo turėję.

— Kokiomis „išskirtinėmis“ temomis pasižymėjo disidento Valdo Anelausko paskaitos

Oregono universitete, kurios labiausiai papiktino sionistus-anarchistus ir netgi sudomino JAV

žiniasklaidos flagmanus?

— Mano skaitomos Oregono universitete paskaitos buvo pačiomis įvairiausiomis temomis – apie

sionizmą, komunizmą, feminizmą ir kitokius „izmus“. Būtent šios temos Amerikoje dažnai būna

cenzūruojamos. Tiems, kurie Amerikoje pasisako prieš valdžią, bijoti kaip ir nėra ko. Tačiau tik

pabandyk pasisakyti prieš sionizmą arba prieš kažką iš vadinamųjų „mažumų“, ypatingai prieš

seksualinius iškrypėlius, homoseksualistus, tai iškart susidursi su rimtomis problemomis. Labai

tikėtina, jog visa čionykštė „chunveibiniškoji inkvizicija“ sukils prieš tave!..

Dažniausia protestuoja žalias jaunimėlis, tų pačių „teniūrinių“ profesorių indoktrinuoti studentai,

savo elgsena man kažkuo panašūs į anų laikų komjaunuolius. Visos jų manieros bei laikysena,

kaip kažkada tarybinio komjaunimo susirinkimuose, kuomet vieningai būdavo pasmerkiami

tariami „liaudies priešai“, disidentai. Tačiau tereikia „elitiniam“ jaunimėliui tik išsižioti ir iškart

pamatai, koks šių studentų intelekto lygis, jeigu net savo gimtąja anglų kalba normalaus sakinio

suregzti negali!..

Vėlgi, aš čia kalbu apie taip vadinamą „politkorektiškumą“ Amerikoje, o ne apie oficialų,

kritikuojamos valdžios sankcionuotą profesorių ir disidentų persekiojimą. Man pačiam,

asmeniškai, aišku, niekas nieko realiai negalėjo padaryti, kadangi nesu nei „teniūrinis“, nei

apskritai joks profesorius, o buvau, viso labo, tik eilinis lektorius Oregono universitete.

Šiame kontekste galėčiau paminėti dar vieną asmeniškai pažinotą, deja, jau mirusį profesorių,

įžymų istoriką Govardą Zinną, kuris parašė visuotinę šlovę jam  pelniusią, klasika tapusią, į

daugybę užsienio kalbų išverstą knygą – „Jungtinių Valstijų liaudies istorija“ (angl. „People’s

History of the United States“). Govardas Zinnas atsisakė tradicinio požiūrio į istoriją, kaip į

„prezidentų ir generolų istoriją“, ir susikoncentravo į Amerikos socialinių klasių kovą, indėnų

genocidą, vergovę, paprastų fermerių, proletarų, vargšų amerikiečių gyvenimą, na ir žinoma, į

ekspansinę JAV globalizmo politiką. Minėta G.Zinno knyga susilaukė milžiniško populiarumo,

2007 metais pagal ją buvo sukurtas daugiaserijinis dokumentinis filmas. „Jo darbai pakeitė

ištisos kartos žmonių sąmonę, nutiesė kelius naujam pasaulio suvokimui ir turėjo didžiulės

reikšmės mūsų gyvenimui“, – taip profesorių Govardą Zinną charakterizavo įžymusis

amerikiečių akademikas, disidentas Noamas Čiomskis.

Kadangi užsiminiau apie dokumentinį filmą, sukurtą pagal G.Zinno knygą „Jungtinių Valstijų

liaudies istorija“, reikia pasakyti, jog Amerikoje nuskambėjo raginimai šį filmą netgi

uždrausti!.. Pasirodo, tik todėl, kad Govardas Zinnas buvo parašęs teigiamą atsiliepimą apie

mano knygą, išspausdintą ant viršelio. Nors žydų tautybės profesorius G.Zinnas buvo kairysis,

galima sakyt, beveik komunistinių pažiūrų, tačiau šiuolaikiniai „inkvizitoriai“ jį užsipuolė vien

dėl pažinties su manimi, mažai kam JAV žinomu lietuviu disidentu!.. Tikras absurdas, kai

pagalvoji!..

Iš darbo universitete akademiko G.Zinno atleisti negalėjo, nes jis jau seniai buvo pensijoje. Bet

ligi šiol (mačiau internete) tebėra kažkokių čionykščių „chunveibinų“ kreipimasis į

dokumentinio filmo „Leiskime žmonėms kalbėti“ (angl. „Let the People Speak“) kūrėjus ir

distributorius, kuriame garbaus amžiaus profesorius G.Zinnas (2008 metais jis dar buvo gyvas)

buvo pliekiamas už teigiamą atsiliepimą apie mano knygą.

— O juk iš tikrųjų Amerika nėra nei išsvajotos laisvės, nei demokratijos šventovė, kokią

Lietuvoje jankių globalistų apologetai vis bando pavaizduoti?

— Kartoju, man neteko girdėti, kad Amerikoje ką nors (nesvarbu, kuo žmogus bebūtų,

profesoriumi ar paprastu santechniku), kada nors būtų persekioję už viešai pareikštą nepagarbą

valdžiai, tame tarpe ir JAV prezidentui, kad persekiotų už kokio nors valdžiažmogio tariamą

įžeidimą. Tokių dalykų Amerikoje nėra. Matyt, tam ir yra JAV Konstitucijoje įrašyta „Pirmoji

pataisa“ (angl. „First Amendment“), kad amerikiečiai galėtų laisvai reikšti savo nuomonę ir

kritikuoti valdžią. Būtent tai amerikiečiai dažnai daro. O JAV prezidentus dažnai pavadina

nepalyginamai aštresniais epitetais, nei „fyfa kiaulės akimis“ arba „lesbokratiškoji bestija“.

Ir visai kas kita, jeigu kas nors pasakytų, kad JAV prezidentą reikia nužudyti. Į tokias kalbas,

savaime suprantama, Slaptoji tarnyba ir CŽV atitinkamai nedelsiant reaguoja bei imasi

prevencinių sankcijų…

 Sakyčiau, vis tiktai, Amerikoje žodžio laisvės nepalyginamai daugiau, nei bet kur kitur

pasaulyje. Bent jau ligi šiol čia taip buvo. O kaip bus toliau, nežinau, man sunku pasakyt. Ne tik

Lietuvoje, Europoje, bet ir visame pasaulyje, pastaruoju metu viskas eina tik blogyn ir blogyn!…

— Užvaldytoje, JAV globalistų marionete virtusioje Lietuvoje paprastiems žmonėms, o ypač

valstybės tarnautojams, apskritai nepatartina aštriai kritikuoti valdžią, juolab „narsiąją“

prezidentę D.Grybauskaitę, pasisakančią už griežtas sankcijas „teroristinei“ valstybei Rusijai?

— Manau, kritišką nuomonę apie politinį valdžios „elitą“ ir Lietuvos prezidentę kiekvienas

pilietis gali turėti, bet tiktai turėti, nieko daugiau. Neleistina jos viešai reikšti!..

 Komentaruose apie profesorių Algirdą Degutį sakoma, kad nepagarba prezidentei – tai

nepagarba ir valstybei. O kokia gali būti pagarba valstybei, iš kurios žmonės masiškai bėga?! Ji

ne tik pagarbos nėra verta, bet apskritai neturi teisės tokia egzistuoti. Jeigu žmogaus asmeninė

nuomonė apie prezidentę gali kelti pavojų valstybei, vadinasi, tokia valstybė tikrai nieko neverta.

Pagaliau, kokia gali pagaliau būti pagarba Lietuvos prezidentei, kuri, mano nuomone, jau seniai

tapo lietuvių tautos priešu ir yra užsitarnavusi blaiviai mąstančių tautiečių pasmerkimą?!..

— Kaip žinote, „nepriklausomoje“ Lietuvoje taikomi dvigubi standartai – iškreiptos

„demokratijos“ pasekmė. Pavadinti kaimyninės Rusijos prezidentą Putiną „Chuilo“ arba

„Putleriu“ visiškai normalu, netgi „patriotiška“. Prezidentė D.Grybauskaitė, matyt, „Dėdulei“

V.Landsbergiui patarus, Putiną prilygino Hitleriui. Tačiau bet kuris pilietis, drįstantis viešai

kritikuoti rusofobišką karo kurstytoją Raudonąją Dalią, gali būti teisiškai persekiojamas,

atleidžiamas iš darbo?..

— Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė ne tik įžeidinėja Rusijos prezidentą V.Putiną, bet

apskritai erzina daugumą rusų!.. Kokios atsakomosios reakcijos Lietuva gali tikėtis, kai šalies

vadovė Rusiją pavadina teroristine valstybe?!.. Po tokių įžūlių panelės D.Grybauskaitės

pareiškimų keli įtakingi Rusijos politikai buvo pareiškę savo nuomonę šiuo klausimu, o kai kas

iš jų netgi paragino Rusijos vadovybę apskritai nutraukti bet kokius diplomatinius santykius su

Lietuva bei atsakyti griežtomis sankcijomis. Ko gero, būdamas Rusijos prezidento vietoje, būtent

taip ir padaryčiau!..

Ne kartą esu sakęs, man atrodo, kad dabar Lietuvai yra skirtas mažo, įkyriai lojančio šunėko

vaidmuo, kuris, gavęs komandą, privalo Rusiją nuolat įžūliai erzinti. O juk tereikia vieno gero

spyrio ir to pasiutusio šunėko lojimas kaip mat bus nutildytas!..

 Gerai prisimenu, kai pirmąkart lankiausi „nepriklausomoje“ Lietuvoje, buvau apsistojęs

Klaipėdoje ir kas rytą bėgdavau krosą, savo įprastinius penkis kilometrus. Tose apylinkėse kur aš

bėgiodavau, prie Trinyčių tvenkinio, mane kaskart vis užsipuldavo mažas, įžūlus šuniūkštis,

kuris lodamas taikydavosi įkąst man į koją. Iš pradžių buvau gan tolerantiškas, reaguodavau į

garsiai lojančio šunėko atakas atlaidžiai, tik perspėjau kelis kartus šuniuko šeimininkę, gan

arogantišką poniutę, kad mano kantrybė vieną dieną gali baigtis, jei būsiu, kaip sakoma, ne ta

koja iš lovos išlipęs, ir tada jos keturkojo draugo lauktų liūdnas galas. Ir ką gi? Vieną rytą būtent

taip ir atsitiko. Tam šunėkui kažkaip pavyko įsikibt dantimis į mano kelnes, o man neliko nieko

kito, kaip geru spyriu pasiųst jį, tarsi futbolo kamuolį, tiesiai į tvenkinį!.. Sportbačio smūgis, vis

tiktai, nebuvo toks stiprus, kaip būtų spyrus karišku kerzu, tad įžūlusis šuniukas tik išsimaudė

tvenkinyje ir tiek, o jo šeimininkė, isteriškai spiegdama, lakstė tvenkinio krantu, nežinodama

kaip tą savo „smirduką“ gelbėti. Tačiau po šio incidento, rytais ten bėgiodamas, daugiau jų

niekad nebesutikau… Ir koks būtų šios „pasakėčios“ moralas? O gi tai tik paprasta iliustracija

liaudiškai išminčiai – „netampyk liūto už ūsų“!..

 Užtektų paleisti Lietuvos pusėn iš Kaliningrado srities keletą „Iskanderų“ ir per kelias minutes iš

valstybės nė šlapios vietos neliktų!.. Bet pagalvokime, o kas dėl to labiausiai būtų kaltas? O gi

būtent ta isteriškoji, kaimyninės šalies pusėn nuolat viauksinti „fyfa kiaulės akimis“, kurią vis

„rusai puola“, lyg tą ponią Šniukštienę sename filme apie Tadą Blindą sapnuose vis skruzdėlės

puldavo. Lovoje guli ponia, o aplink jos lovą per naktį stovi tarnai ir tarnaitės, nuo puolančių

skruzdėlių ją saugodami. Bet sapne tą ponią vis „puola“ pulkai rusų, atsiprašau, skruzdėlių.

Aišku, tai tik alegorija, palyginimas. Nors kartais man atrodo, kad lietuvių tauta ir valstybė dabar

tapo lyg kokios beprotės, aršios rusofobės, KGB‘istės „Magnolijos“ įkaite!..

 Man tik labai keista, kodėl Rusijos specialiosios tarnybos iki šiol nepaviešino kokio nors

prieš panelę „Magnoliją“ turimo kompromato?!.. Šimtu procentų esu įsitikinęs, jog apie

„Plieninę Magnoliją“ Rusijoje yra surinkta storas dosje dokumentų, kurių nemaža dalis

buvo paveldėta ir iš KGB. O gal rusai taupo surinktą informaciją, laukdami tinkamesnio

momento? Bet kai paskelbs, tai bus toks spyris, kad „fyfai“ per maža tikrai nepasirodys!..

Ir atsidurs ji, kaip tas piktai viauksintis Klaipėdos šunėkas, gilioje baloje, iš kurios niekad

neišsikrapštys. Tikiuosi…

— Interviu pabaigai – gal trumpai pakomentuokite, ką manote apie vadinamųjų Lietuvos

„patriotų“, tariamų „intelektualų“ tarpe vis labiau įsigalinčią kitaminčių skundimo, tai jie

vadina „pilietiškumu“, o iš tikrųjų padlaižiavimo valdžiai „kultūrą“?

— Kalbant apie jaunėlį Andrių Tapiną, jis man atrodo, tarsi būtų vienas šlykščiausių

šiandieninės Lietuvos viešosios erdvės personažų. Teisingai liaudies patarlė sako: „Obuolys nuo

obels netoli tenurieda“!.. Pamenu, daugiau nei prieš 30 metų, perskaitę Andriaus tėtušio

Laimono Tapino knygą apie Paryžių, kai kas naiviai stebėdavosi: ir kaip gi brėžnevinės

stagnacijos laikais šis galėjęs Sorbonoje studijuoti?!.. Dabar turbūt niekam abejonių nekyla,

kieno ir kokias užduotis tokie „stažuotojai“ tuo metu užsienyje vykdydavo. Regis, kagebistinį

entuziazmą tėtušis savo sūnui perdavė, beje, kaip ir „Dėdulė“ V.Landsbergis savo anūkui

G.Landsbergiui!..

Mūsų pokalbio pradžioje aš paminėjau Lietuvos kultūros tyrimų instituto direktorę Jolantą

Širkaitę, pareiškusią propagandiniame portale Delfi.lt, kad prof. A.Degučio nuomonę apie

prezidentę D.Grybauskaitę ji laiko „netoleruotina, nedarančia garbės nei institutui, nei jam

pačiam“, ir labai apgailestavusią bei „viso instituto vardu atsiprašiusią gerbiamos prezidentės“.

Man visa tai labai primena, kaip jie patys dabar mėgsta vadinti, „sovietinės praeities tvaiką“!..

Tad pabaigai norėčiau atkreipti dėmesį į mažai kam žinomo filosofo Naglio Kardelio

(profesoriaus A.Degučio kolega, dirbantis tame pačiame Lietuvos kultūros tyrimų institute, ir,

kaip įtariu, pirmasis jo skundikas) PAREIŠKIMĄ Andriaus Tapino „facebook“ puslapyje. Tai iš

tikrųjų, sakyčiau, chalujiškos retorikos šedevras, tiesiog šiuolaikinė klasika, pranokstanti

tarybinių laikų pareiškimus, kuriais „kišeniniai intelektualai“ viešai pasmerkdavo disidentus, tuo

parodydami savo begalinę meilę ir ištikimybę šlovingajai komunistų partijai ir vyriausybei!..

Tą chalujiškos retorikos šedevrą turbūt reikėtų paskelbti visą, bet aš pacituosiu tiktai jo dalį, kur

tūlas „filosofas“ N.Kardelis rašo: „Trečias dalykas, kurį norėčiau pasakyti, yra tai, kad

dabartinis Lietuvos kultūros tyrimų institutas, kuriame dirba Algirdas Degutis, tikrai

nepanašus į kokią nors vėlyvą aukštosios partinės mokyklos inkarnaciją ar ankstesnį sovietinį

filosofijos institutą – tarptautinis ekspertinis vertinimas šią mokslinę įstaigą įvertino kaip

geriausią humanitarinį mokslinio tyrimo institutą Lietuvoje. Absoliuti dauguma instituto

mokslininkų (ypač tai pasakytina apie vidurinės bei jaunesnės kartų tyrėjus) tikrai nėra

retrogradai, iš sovietinių laikų užsilikusios akademinės fosilijos, juo labiau nepriklausomos

Lietuvos valstybės priešai. Ir pagaliau ketvirta pastaba: instituto mokslininkai reiškia gilią

pagarbą Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, žavisi jos atkaklumu, ištverme,

principingumu, darbštumu, reiklumu sau ir kitiems, pastebi ir pripažįsta jos nuopelnus

stiprinant Lietuvos karinį ir energetinį saugumą bei keliant politinį šalies prestižą pasaulyje.

Nuo savęs ir kolegų filosofų šalies Prezidentei, jei ji perskaitytų tai, ką parašiau, norėčiau

išreikšti gilų apgailestavimą dėl visiems labai nemalonaus incidento, taip pat stiprų palaikymą

jos nelengvuose darbuose ir kuo šilčiausius linkėjimus!..“, – „absoliučios daugumos“ vardu

gieda ditirambus šalies vadovei akademinio instituto darbuotojas N.Kardelis.

  Štai taip!.. Belieka tik, kaip tarybiniais laikais būdavo, prie tokio chalujiško pareiškimo dar

pridurti, jog toliau seka audringi darbuotojų kolektyvo aplodismentai…

— Dėkoju už pokalbį.

———————————————————————————————-

Išskiriamas tekstas maketuojant:

1.