Dėl teisėjų nusikalstamo susivienijimo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl piktnaudžiavimo tarnyba

Generaliniam prokurorui

Pareiškėjas Aurimas Drižius,  Konstitucijos pr. 23b, Vilnius

Dėl teisėjų nusikalstamo susivienijimo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl piktnaudžiavimo tarnyba

2019 m. gegužės 3 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Evaldas Vanagas 2019 m. sausio 30 d. priėmė nutartį Nr. 1S-17-337/2019, kuria man išaiškino, kad teisėjai gali daryti bet kokius nusikaltimus, prisidengdami savo “nepriklausomybe”.

Tai yra eilinis šios teisėjų grupuotės nusikaltimas, nes Teismų įstatymas neleidžia teisėjams ignoruoti įstatymų – priešingai, įstatymas nurodo, kad “teismas klauso tik įstatymo”. Tačiau teisėjas Evaldas Vanagas pagaliau išaiškino : “teisėjai gali daryti bet kokius nusikaltimus, nes yra „nepriklausomi nuo įstatymo“. Tai yra sąmoninga tyčia, sąmonina nusikalstama veikla, kurią BK įvardina kaip „piktnaudžiavimas tarnyba“.

Dar 2018 m. buvau nuteistas tokio apylinkės teismo teisėjo D.Grizicko „už nepagarbą teismui“, nes savo skunde pavadinau Vilniaus apygardos teismo teisėją Aivą Survilienę nusikaltėle. Nurodžiau ir pateikiau įrodymus, kad teisėja A.Survilienė „nuolat klastoja savo nutartis, aptarnauja nusikaltėlius ir jiems dirba“, ir paprašiau ją nušalinti nuo mano skundų nagrinėjimo. Teisėja Survilienė kreipėsi į prokuratūrą „dėl nepagarbos teismui“, ir toks A.Survilienės kolega Vilniaus apylinkės teismo teisėjas D.Grizickas, kuris pats pripažino, kad artimai pažįsta teisėją A.Survilienę, tačiau nenusišalino nuo bylos, o  mane nuteisė už tai, kad aš negerbiu teisėjo A.Survilienės. galiausiai visa ši gauja mane nuteisė dvejiems metams laisvės atėmimo lygtinai „už nepagarbą teismui“. Teisėja A.Survilienė prieš tai mane nuteisė už tariamą tokio Kriminalinės policijos biuro steigėjo Alvydo Sadecko tariamą šmeižtą. Mat A.Sadeckas dar prieš dešimt metų teismų rankomis įvedė cenzūrą ir uždraudė man rašyti straipsnius apie A.Sadecko vaidmenį “Mažeikių naftos” privatizavime. Nors pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra šiame privatizavime, vienasmeniškai sprendęs, kam turi būti parduotos “Mažeikių naftos” akcijos, ir pats apie tai gyrėsi  teismo posėdyje, nagrinėjant Vytauto Kabailos baudžiamąją bylą Nr. 1-913/2006, tačiau teisėja A.Survilienė nusprendė, kad teismo posėdžio protokolas yra mano išgalvotas.

A.Survlienei nurodžiau, kad teismų praktika nurodo, kad “faktus labai lengva patikrinti ir įsitikinti, kad tai realūs įvykiai, o ne mano fantazijos vaisius”, ir pateikiau A.Sadecko parodymus teismo posėdyje, nagrinėjant minėtą bylą Nr. 1-913/2006,  kuriame jis gyrėsi, kad “įstatymo projektas yra mano pačio taisytas”. T.y. A.Sadeckas, būdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, pagal savo kompetenciją išbraukė iš Nacionali nio saugumo pagrindų įstatymo projekto nuostatą, kad “Mažeikių naftą” gali įsigyti tik NATO šalyse registruotos įmonės. Tokiu būdu A.Sadeckas atvėrė kelią “Mažeikių naftą” įsigyti Rusijos įmonei “Jukos”. Tačiau kartu A.Sadeckas padavė “prevencinį ieškinį” uždrausti jį sieti su “Mažeikių naftos” privatizavimu, ir teismai dešimt metų šoka pagal A.Sadecko dūdelę nurodydami, kad jis niekaip nėra susijęs su minėtų privatizavimu.

Visus mano skundus dėl melagingų A.Sadecko parodymų teisme, kad jis niekaip nesusijęs su “Mažeikių naftos” privatizavimu, nagrinėjo tokia jau minėta teisėja A.Survilienė. Ji tris kartus suklastojo savo nutartis, pridengdama Alvydo Sadecko nusikalstamą veiklą. Teisėja A.Survilienė savo nutartyse nurodė, kad mano pateikti faktai tėra “mano subjektyvi nuomonė”, ir remdamasi savo melaginga išvada, atmetė mano skundus, o mane pati nuteisė dėl tariamo A.Sadecko šmeižto. Nors pateikiau faktus, kuriuos labai lengva patikrinti, ir tuos faktus įrodančius dokumentus, tačiau teisėja A.Survilienė visus šiuos faktus pavadino mano išgalvotais, ir nurodė, kad tokių dalykų nėra buvę, t.y. tai yra „subjektyvūs duomenys“.

Kai teismo paprašiau nušalinti A.Survilienė nuo mano skundų nagrinėjimo, ji labai įsižeidė, padavė dar vieną skundą – dėl “nepagarbos teismui”.

Visiems šiems teismams buvo pateikti tokie įrodymai:

A.Sadeckas, būdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, 2001 m. asmeniškai pataisė Lietuvos Respublikos Seimo 2001-08-02 priimtą Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo Įstatymo 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymą. Šių įstatymų pakeitimo tikslas – leisti Rusijos kompanijai „Jukos“ įsigyti trečdalį „VViIliams“ valdomų „Mažeikių naftos“ akcijų, o taip pat įsigyti ir naujai valstybės išleidžiamą ir valdomą akcijų paketą, kad pirkėjas valdytų daugiau nei 51 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų. Kitaip sakant, A.Sadeckas vienasmeniškai padirbėjo, kad kontrolinis „Mažeikių naftos“ valdomų akcijų paketas pereitų Rusijos kompanijos „Jukos“ nuosavybėn. Tam reikėjo pakeisti kelis įstatymus, kurie draudė Lietuvos strategines įmones pirkti įmonėms iš šalių, kurios nėra NATO narės, t.y. Rusijos bendrovėms.

Asmeniškai A.Sadeckui „pataisius“ šį projektą, buvo pakeista jau minėto reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, išdėstant ją taip: Akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcininkų struktūros, valdymo bei aprūpinimo energetiniais ištekliais klausimai sprendžiami netaikant Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio „Nacionalinio saugumo pagrindai“ 1 dalies 4 skyriaus skirsnio „Ekonominė politika“ apribojimų.

Asmeniškai A. Sadeckui pakoregavus šį įstatymą, „Mažeikių naftos“ pirkėjui nebebuvo taikoma prieš tai įstatyme numatyta sąlyga, kad jos pirkėjas gali būti tik NATO šaliai priklausanti bendrovė, be to, šiame įstatyme buvo numatytos įvairios sąlygos, kuriomis AB „Mažeikių nafta“ akcijų pirkėjas galės įsigyti šios įmonės naujos emisijos akcijų, įstatyme išsamiai aprašyta, kaip ir kokiomis sąlygomis „Mažeikių naftos*’ pirkėjas galės pirkti šios įmonės akcijų, t. y. ją privatizuoti.

1. Sadeckas teismo posėdžio metu baudžiamojoje byloje Nr. 1-913/2006 prisipažino, kad „pakeitimo įstatymo projektai mano pačio pataisyti“, prisipažino, kad asmeniškai taisė minėto įstatymo projektą, o vėliau keturiose baudžiamosiose bylose paneigė – neva jis nedalyvavo AB „Mažeikių naftos“ privatizavime, ir niekaip šiame procese nedalyvavo. Neva tai padarė Seimas, o ne konkretus pilietis – A.Sadeckas.

Nurodžiau, kad toks A.Sadecko veikimas yra neteisėtas ir nusikalstamas, tai yra veikimas Lietuvai nedraugiškos valstybės Rusijos atžvilgiu, nes buvo naudingas Rusijos įmonei „Jukos“. Kitaip sakant, A.Sadecko veikimas šiuo atveju prilygsta valstybės išdavimui.

0 tam, kad nuslėpti savo nusikaltimus, A.Sadeckas padavė teismui „prevencinį ieškinį“, kuriuo pareikalavo įvesti cenzūrą ir uždrausti jį sieti su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu. Tokie yra faktai, o teisėja A.Survilienė juos vadina „subjektyviu duomenų vertinimu“ „nepagrįstais argumentais“ (tačiau nepaaiškina, kodėl tie argumentai nepagrįsti arba subjektyvūs).

Nors tai yra pagrįsti objektyvūs duomenis, kuriuos labai lengva patikrinti, ir tai yra nurodęs Lietuvos Aukščiausias teismas. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas.

Kai pateikiau visus šiuos įrodymus teismui, teisėja A.Survilienė, negalėdama jų paneigti, tiesiog juos įvardino „subjektyviais duomenis“, ir nurodė, kad „nėra duomenų, patvirtinančių, kad Sadeckas padarė nusikalstamą veiklą, numatytą BK 235 str.“ (melagingas skundas).

Tiesa, apylinkės teismas nedrįso taip akivaizdžiai klastoti savo nutarties, tad pripažino, kad A.Sadeckas melavo, tačiau neva tai darė “netyčia”.  O teisėja Survilienė apskritai atsisakė vertinti šį faktą, ir nurodė, kad tai „neobjektyvūs duomenis“.  Kreipiausi į prokuratūrą dėl baudžiamosios bylos A.Survilienei dėl nusikaltimo, BK 300 str. įvardintą kaip „dokumento suklastojimas“, padarymo.

Mat pagal BK 300 str. prasmę suklastotu laikytinas tikras dokumentas, kurio turinys neteisėtai pakeistas: veikiant jo materialinę formą arba įrašant į jį neteisingus duomenis“.

A.Survilienė į savo nutartį įrašė žinomai melagingus duomenis ir tokiu būdu jį suklastojo. A.Survilienė ne tik kad nevertino mano pateiktų įrodymų, tačiau dar ir nuteisė, t.y. padarė dar vieną nusikaltimą, įvardijamą kaip „piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi“.

Teismų sistema gana ilgai stūmdė tą mano skundą, kol galiausiai jis nusėdo Panevėžio apygardos teisme.  Šio teismo teisėjas E.Vanagas man išaiškino, kodė teisėjai gali daryti bet kokius nusikaltimus – tai yra todėl, kad “teisėjai yra nepriklausomi”, ir bylas nagrinėja pagal savo “vidinį įsitikinimą”.

Nors apylinkės teismas mane buvo išteisinęs dėl tariamo Sadecko šmeižto, kai parašiau, kad buvau nuteistas pagal melagingą A.Sadecko skundą, tačiau teisėja A.Survilienė nusprendė, kad “Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad straipsniuose paskleista informacija yra žurnalisto nuomonė ir situacijos vertinimas išdėstant žurnalisto asmeninio pobūdžio informaciją, yra nepagrista“.

A . Survilienė nurodė, kad „Šiuo atveju minėtame savaitraštyje išsakomą informaciją A. Drižius pateikė kaip faktus, sukurdamas jų tikrumo ir objektyvumo iliuziją, tekste nenaudojo jokių nuorodų, kurios atskleistų, jog pateikiama informacija yra tik jo asmeninė ir subjektyvi nuomone (nenaudojo vertinamąjį, atspindimąjį pobūdį atskleidžiančių įterpinių, tokių kaip: mano manymu, mano supratimu, aš manau, man atrodo, aš galvoju ir 1.1.), kas leidžia daryti išvadą, kad A. Drižiaus straipsniuose buvo konstatuojami faktai, o ne skleidžiama asmeninė subjektyvi nuomonė. A. Drižiaus samprotavimai dėl A. Sadecko neva melagingų parodymų neturi jokio faktinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima laikyti, kad A. Drižius, rašydamas apie A.Sadecką, sąmoningai neiškreipia jo turimų duomenų“.

Nors minėtai teisėjų kolegijai buvo pateikti visi mano įrodymai, kad Sadeckas ne tik buvo „Mažeikių naftos“ akcininkas, tačiau neigė savo bet kokias sąsajas su šia įmone, kad vadovavo „Mažeikių naftos“ privatizacijai, asmeniškai keisdamas privatizavimo įstatymus, tačiau neigė savo bet kokias sąsajas su minėtu privatizavimu. Todėl tokius Sadecko veiksmus ir skundus aš įvertinau kaip melagingus.

Teisėja Survilienė privalėjo juos įvertinti, nes Teismų įstatymas aiškiai sako, kad „teismai priima nutartis remdamiesi įrodymais“, tačiau visus mano pateiktus įrodymus teisėja Survilienė ignoravo, mano pateiktus duomenis vadino „nepagrįstais“ ir taip padarė nusikaltimą – tarnybos pareigų neatlikimą.

Pati teisėja A.Survilienė minėtos b.bylos nagrinėjimo metu manęs paklausė, kodėl aš įvardinau, kad A.Sadecko dalyvavimas „Mažeikių naftos“ privatizavime yra neteisėtas – jai buvo paaiškinta, kad Konstitucijos teismas jau yra išaiškinęs, kad visas minėtas privatizavimo procesas įvardintas kaip neteisėtas, todėl bet kokie sadeckų veiksmai šiame procese – taip pat neteisėti. Be to, asmeniškai teisėjai Survilienei klausiant paaiškinau, kad A.Sadeckas, būdamas „Mažeikių naftos“ akcininkų, nenusišalino nuo privatizavimo reikalų, nors privalėjo tai padaryti. Žinoma, kad aš šio atvirai mafijai tarnaujančio taip vadinamo Vilniaus apygardos teismo kolegijos buvau nuteistas, ir garbi kolegija

nieko nepasisakė apie mano pateiktus įrodymus. Nesugebėdami jų paneigti, mane vis tiek nuteisė, nors apylinkės teismas mane šioje byloje buvo išteisinęs.

Savo nuosprendyje Survilienė nurodė, kad „faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas“. Jai tereikėjo įvertinti mano įvardintus faktus ir palyginti su Sadecko parodymais, tačiau minėta teisėjų kolegija visų minėtų faktų ir tiesos nebandė tikrinti ir vertinti. Nors įstatymas įpareigoja teisėjus vertinti pateikiamus įrodymus ir dėl jų pasisakyti, Survilienė tai daryti atsisako, ir taip nuolat daro nusikaltimą, kuris įvardijamas kaip „piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi“, ir dokumentų klastojimas.

Teisėja Survilienė šioje byloje dar kartą įprasmino stalininį teisingumą ir apskritai atsisakė vertinti bent kokius A.Drižiaus pateiktus įrodymus. „Laisvo laikraščio“ redaktorius Aurimas Drižius buvo nuteistas jau bene 10-ą kartą už savo profesinę veiklą. Anksčiau buvo teisiamas dėl cenzūros, dabar – dėl tariamo Alvydo Sadecko šmeižto.. Nors A.Drižius pateikė bent 10 įrodymų, kokius esminius „Mažeikių naftos“ privatizavimo veiksmus atliko A.Sadeckas, o teisme sakė, kad jis niekaip su tuo privatizavimu nesusijęs, tačiau Vilniaus apygardos teismas nė vieno iš šių įrodymų nevertino ir taip dar kartą patvirtino A.Drižiaus teiginį, kad šis teismas yra „nusikalstamas susivienijimas“. Nors Vilniaus apylinkės teismo teisėjas Rainys dėl minėtų teiginių jau buvo išteisinęs A.Drižių.

Be to, savo nutartyje Survilienė dar kartą parašė melą : „byloje nėra duomenų, kad Drižius būtų kreipęsis į policiją dėl Sadecko melagingų parodymų“. Tai melas, nes visas mano atsiliepimas ir visi aukščiau minėti straipsniai kaip tik apie tai ir kalba – kaip prokuratūra ir teismai dengia A.Sadecką nuo atsakomybės, ir suminėta gal dešimt kartų, kai aš kreipiausi j prokuratūrą dėl melagingų Sadecko parodymų. O teisėja Survilienė rašo, kad aš niekada nesikreipiau dėl Sadecko melagingų parodymų ir taip eilinį kartą suklastoją savo nutartį.

Po šio nuosprendžio teisėja Šurvilenė toliau nagrinėjo mano skundus dėl melagingų Sadecko parodymų, ir juos atmetinėjo, nors prašiau teismo ją nušalinti.

Teismų įstatymas numato, kad teisėjas, vykdydamas teisingumą, klauso tik įstatymo. Jeigu teisėjas nevykdo įstatymo, o jį ignoruoja ir sąmoningai laužo, jis nebegali prisidengti savo „nepriklausomybe“, nes tada sugriūtų visa teisinė sistema ir bet koks įstatymų laužymas būtų pateisintas valstybės pareigūno „nepriklausomybe“.

Vilniaus apylinkės teismo nutartyje byloje nr. ITS-2832-784/2016 nurodo, kada teisėjai padaro veiką, priešinga teisei: „teisėjo procesinė veikla baudžiamosios atsakomybės aspektu gali būti vertinama tik esant faktiniams duomenims apie tai, kad rengdamasis nagrinėti bylą, ją nagrinėdamas ar atlikdamas kitus teisėjo kompetencijai priskirtus veiksmus, teisėjas pažeidė teisės aktų nuostatas ir šie pažeidimai yra tokio pobūdžio bei masto, jog atitinka BK nurodytų nusikalstamų veikų požymius ir nėra procesinių kliūčių baudžiamajam persekiojimui pradėti“.

Kreipiausi į prokuratūrą ir teismą dėl teisėjos A.Survilienės piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumento klastojimo, tačiau teisėjas  E.Vanagas pridengė jos nusikalstamą veiklą, net neslėpdamas, kad tai daro tyčia ir sąmoningai. T.y. E.Vanagas nurodė, kad :

„Kaip galima suprasti iš skundo turinio, juo teigiama, kad teisėjai A. Survilienė, A. Šumskas ir V. Pakalnytė – Tamošiūnaitė apeliacine tvarka nagrinėdami baudžiamąją bylą Nr. 1A-29- 851/2017 joje priėmė procesinį sprendimą – nutartį remdamiesi tikrovės neatitinkančiais faktais, t. y. teisėjai galimai suklastojo procesinį dokumentą ir taip piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi bei padarė BK 300 str. numatytą nusikalstamą veiką. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šį skundo argumentą kaip nepagrįstą. Visų pirma pažymėtina, jog teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai; teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.). Teisėjas, atlikdamas savo konstitucinę pareigą vykdyti teisingumą, bylas nagrinėja savarankiškai, savo nuožiūra sprendžia visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus, priima sprendimą remdamasis visapusišku bylos medžiagos vertinimu, teise, vidiniu įsitikinimu, etikos reikalavimais. Kitų institucijų ar asmenų kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia Įstatymo numatytą atsakomybę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 str.). Taigi, teisėjo procesinis nepriklausomumas reiškia, kad tik pats teisėjas (teismas) sprendžia, kaip jam nagrinėti bylą bei kokį priimti teismo sprendimą. Teismo sprendimas yra teisingumo vykdymo aktas. Teismo sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti patikrintas tik proceso įstatymų nustatyta tvarka juos apskundus aukštesnės instancijos teismui, taip pat, jeigu atsiranda naujų aplinkybių, asmuo gali pasinaudoti kitais įstatymo numatytais būdais dėl priimto teismo sprendimo peržiūrėjimo (pvz., proceso atnaujinimas). Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų dėl baudžiamojoje byloje Nr. 1A-29-851/2017 priimto sprendimo buvo pateiktas A. Drižiaus kasacinis skundas, kuris Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartimi buvo tenkintas iš dalies. Iš minimos kasacinio teismo nutarties turinio matyti, kad kasaciniu skundu buvo keliamas klausimas ir dėl A. Drižiaus nuteisimo pagal BK 154 str. 2 d. Kasacinio teismo teisėjų kolegija galutine ir neskundžiamą nutartimi nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai A. Drižiaus atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kaip matyti iš skundo turinio Pareiškėjas jame nenurodė jokių nežinomų, naujai paaiškėjusių aplinkybių, susijusių su byloje Nr. 1 A-29-851/2017 nagrinėta situacija, kurioms esant būtų galima svarstyti klausimą dėl proceso atnaujinimo. Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju Pareiškėjas kvestionuoja įsiteisėjusį procesinį sprendimą, nors, kaip jau minėta, įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytos aplinkybės nebegali būti revizuojamos bei vertinamos iš naujo. Pareiškėjo minimi teisėjai vykdė savo pareigas – nagrinėjo bylą pagal savo vidinį įsitikinimą, vertino byloje esančius įrodymus ir jais remiantis priėmė procesinį sprendimą“.

Teisėjas Vanagas visus teisėjų nusikaltimus pateisina tuo, kad teismas neva yra
nepriklausomas“. Tačiau toks teismų „nepriklausomumo“ suvokimas yra toks pat neteisėtas, nusikalstamas, liudijantis, kad teisėjai supranta, kad daro nusikaltimą, tačiau jį pridengia savo „nepriklausomybe“.

Tai yra piktnaudžiavimas tarnyba, nes Konstitucija ir Teismų įstatymas nenumato, kad teisėjai yra „aukščiau įstatymo“, bet priešingai – Konstitucija teigia, kad „prieš įstatymą visi lygūs“. Tai, kad teisėjai bet kurį mano pateiktą faktą, kurį labai lengva patikrinti, nurodo kaip nebuvusį ir mano išgalvotą, reiškia tik viena – teismas klastoja dokumentą ir piktnaudžiauja tarnyba. Teismas yra nepriklausomas nuo įtakos ir spaudimo, tačiau teisėjai sąmoningai iškreipia šią sąvoką, ir teigia, kad jie yra nepriklausomi nuo įstatymo. Tokia yra susiformavusi teismų nusikalstama praktika, kurios jau nebegali pakęsti Seimas, kuris rengia papildomus būdus sutramdyti teismų savivalžiavimą.

Vilniaus apygardos prokuratūra taip pat niekaip nepasisakė dėl mano pateiktų įrodymų, nors labai tiksliai nurodė šio nusikaltimo kvalifikavimą ir kriterijus, kurie puikiai tinka minėtiems teisėjams:  BK 229 str. numato atsakomybę valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, kuris dėl neatsargumo neatliko savo pareigų ar jas netinkamai atliko :: dėl to valstybė. ES. tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė dideles žales. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji. Todėl objektyvioji nusikaltimo pusė šio nusikaltimo įstatyme įtvirtinta išsamiai: 1) priešinga valstybės tarnyba veika – neatlikimas valstybės tarnautojo ar valstybės pareigūno pareigų arba jų atlikimas netinkamai: 2) pasekmės – valstybės tarnybos pareigų neatlikimu padaryta didelė žala valstybės interesams ar kitiems asmenims; 3) priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių.

Neatlikimai savo pareigų – tai kaltininko neteisėtas neveikimas tarnyboje. Asmuo nevykdo tų pareigų, funkcijų, kurios priklauso jo, kaip valstybės tarnybos tarnautojo ar pareigūno kompetencijai, ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti. Netinkamas atlikimas savo pareigų – tai situacija, kai kaltininkas atlieka savo tarnybines pareigas, vykdo pavestus įgaliojimus, bet daro tai netinkamu laiku, pavėluotai, nevisiškai, paviršutiniškai, nepakankamai aktyviai, neatidžiai, nekokybiškai, bet kaip, formaliai atmestinai, neefektyviai.

Būtent taip ir elgėsi Vilniaus apygardos teismo teisėja A.Survilienė. JI atsisakė vertinti mano pateiktus įrodymus, nors turėjo pareigą juos įvertinti. Žinodami, kad negali jų paneigti, ji tiesiog juos ignoravo, ir mane nuteisė, taip padarydami man didelę žalą. 

Vilniaus 3 VPK tyrėja niekaip neanalizavo mano pateikiamų įrodymų ir net nebandė jų paneigti, teparašė, kad „teisėja nagrinėjo bylą ir priėmė sprendimą“.

Tai neteisėta ir naikintina nutartis, kadangi jose nieko nepasakyta apie mano pateiktus faktus ir jų vertinimą.

Remiantis išdėstytu, prašau :

1. Pradėti ikiteisminį tyrimą Panevėžio apygardos teismo teisėjo Evaldo Vanago, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo D.Grizicko, Vilniaus apygardos teismo teisėjos A.Survilienės atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų pagal BK 229 straipsnį (Tarnybos pareigų neatlikimas. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Minėti teisėjai neatliko savo tarnybos pareigų, nes Teismų įstatymo 34 str. numato, kad „Teismai bylas nagrinėja laikydamiesi proceso šalių lygiateisiškumo, teisės į teisinę pagalbą, teisės į tinkamą, operatyvų, ekonomišką procesą, teisės būti išklausytam, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos, teismo nešališkumo, teismo proceso viešumo, betarpiškumo ir draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principų“. Be to, baudžiamojo proceso kodeksas numato, kad „Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu“.
2. Prašau pradėti ikiteisminį tyrimą teisėjo D.Grizicko atžvilgiu dėl dokumentų klastojimo, nes priimdamas nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-787-893/2018 jis nurodė, kad “byloje nėra jokių įrdoymų, kad teisėja A.Survilienė yra nusikaltėlė seniai aptarnauja nusikaltėlius, yra pseudoteisėja”. Nors visi mano aukščiau pateikti įrodymai buvo pateikti teisėjui D.Grizickui, šis suklastojo savo nutartį, melagingai į ją įrašęs, kad “byloje nėra jokių įrodymų”, ir taip padarė nusikaltimą, BK įvardijamą kaip dokumento klastojimas.
3. Taip pat prašau pradėti ikiteisminį tyrimą Survilienės atžvilgiu ir dėl melagingo skundo pagal BK 235 str. – puikiai žinodama, kad ji ne kartą klastojo savo nutartis, ignoravo įrodymus, ji dar ir pateikė melagingą skundą, mane apkaltindama nepagarba teismui.

Aurimas Drižius