Birutė Dilpšienė pasakoja, kaip buvo demaskuota ir susemta visa narkotikų baronų gauja – Šiaulių ONTT
Ar gims Lietuvoje tiesa ir ar atgims valstybė?
Negali žmogus tylėti, būdama savo tėvynės Lietuvos piliečiu, nors esi verčiamas nutilti, taikstytis su baisiu absurdu, savęs naikinimu, kai vaikai verčiami pamiršti ir trypti savo tautą. Ne, tikro lietuvio kraujas neišduos savo prigimties, nepamirš protėvių vyžų, kurias kartais primena ir realybės šou.
Taigi, labiau negu bet kada istorijoje, šioje „nepriklausomoje“ Lietuvoje, pajutome tautos naikinimą. Valstybės kaip ir nėra, nes viską lemia ta prakeiktoji rinkos samprata, kai už pinigus perkamos mintys, gyvenimas ir keičiamas tavo tikroviško gyvenimo būdas. Tai kova ne už tiesą, o už turtą. Šiandien pinigai, materialūs dalykai – pirmoje vietoje. O kas visa tai daro? Mūsų elitas, su žiniasklaidos pagalba. Visa informacija – be intelekto neformuoja gerumo, žmogaus širdis paverčiama futbolo kamuoliu, kurį spiria stipresnis. Kultūra, išsilavinimas – mūsų gyvenimo pakrašty, paprasto žmogaus noras, padėti kitam tiesiog, nušluojamas kartu su jo kultūra… Gero prisiminti nebegalima, nes „tai buvo tarybmečiu“…
Mano kaimynė nustebo klausydamasi radijo, kai vedėjas Mite kalbėjo su Seimo nariu Gelūnu. Vedėjas priminė: betgi tarybiniais metais ir ekskursijų buvo nemokamų, ir butus gaudavo, ir sanatorijų kelialapiai dykai, mokslas nemokamas ir t.t. O Seimo narys atsakė: bet už tai žmogus turėjo dėkoti, girti tą santvarką, nusilenkti jai. Tik pagalvokite, skaitytojau, tai negi mes turėjome smerkti tokią santvarką, kai pas gydytoją patekdavai tą pačią dieną o ne po trijų-keturių mėnesių ir nemokamai, na gal už gerumą įteikdavai rožę ar saldainių dėžutę, bet tas būdavo retai?
Ką atsakyti tokiam seimūnui, kuris pats susipykęs su protu, tai daryti siūlo ir mums? Negi mes turėtume šaukti: o dabar tai gerai! Numirsime belaukdami eilės pas gydytoją o ir pinigėlių nėra nei tyrimams, nei gydymui, nes vaistų kainos – pagal vaistininką…
Pinigai mus valdo, o visur šaukiama prieš Rusiją… Ji nepuola mūsų ir nepuls, nors Grybauskaitė, kuri „ne prie ko“, kai žmonės neturi ką valgyti, nuolat gąsdina rusais. Nusispjauna žmonės ir taria: tegul ateina tie rusai, nes prie ruso buvo geriau! Tik ir Rusija nebe ta – Tarybų Sąjungos nebėra. Ji tada bloga buvo tik Landsbergiui, kad už Čiurlionio biografijos nurašinėjimą suteikė profesoriaus vardą nors Čiurlionytė tą poną vijo iš akių. Na. gal nelabai gera buvo ir Grybauskaitei ta valdžia, nes netoleravo gėjų ir lesbiečių, ir gal per anksti reikėjo atsisakyti savo ir tėvo karjeros KGB.
Mano nuomone, valstybę turi valdyti tik švarūs žmonės, be jokių persivertimų. Kodėl tada tylėjo tie du tarybų valdžios išdavikai – Landsbergis ir Grybauskaitė, o dabar per galvą verčiasi valdyti… Ne maži vaikai buvo, negi nesuprato, kai vienas į galvą kalė marksizmo, komunizmo pagrindus, kita labai uoliai dirbo KGB struktūrose? Protu nesuvokiama, nuo kada jie tapo mano tėvynės „dievais“? Išvarė iš mūsų žemės visus jaunus žmones, senukus dusina brangiausiais vaistais – erzina. Vieni pigesni, kiti brangesni, o iš tiesų velnias sugaudys, gydo jie ar žudo. Sąžiningų specialistų, kaip tarybiniais metais, nebėra – visi už didelį pinigą už privatizavimą… Smerkia ponas Siaurukas „Karštame komentare“ Stalino planus, visus tarybinius vadus. Gal jis žino Stalino, Chruščiovo ir kitų tarybinių vadovų vilas užsieniuose, pinigų milijonines sumas ir t.t.? Mes to nežinome. Dabartinių ponų milijonus, sukauptus per dvidešimt metų, žinome. Paviešinkite ir anų vadovų. Jei jie ir gyveno šiek tiek didesniame bute arba valdiškoje viloje – tai dar ne nusikaltimas. Jie buvo vadovai, bet ne gobšuoliai, ne vagys. Gal žinote, kam milijonus paliko Sniečkus ar koks kitas Lietuvos vadovas iš tarybinių laikų?
Tuoj šauksite, kad kolūkių pirmininkai prisipirko ir prisistatė namų… Tuomet nepamirškite, kiek kolūkiečių prisistatė namų – jiems padėjo kolūkis. Būdavo, ir arus apdirbdavo, ir premijų darbo žmogui duodavo, ir sanatorijų. O dabar – tušti laukai, užkalti langai, kur ta Lietuva? Pas tėvus atvažiavę į Lietuvą vaikai nebegali pasiklausyti gerų, širdį griebiančių lietuviškų dainų. Palauk, vaikeli, – šaukia mama, – naktį apie 5 valandą dainuos lietuviškai! Mama, ar čia Lietuva? O mama augo, mokėsi, kai Lietuva buvo aukščiausiame lygyje tarp respubliką kai niekas nedraudė dainuoti lietuviškai ir niekas nedėjo rusiškos dainos, kai buvo reklamuojama Lietuva. O dabar kalba apie Lietuvą – pabaigia angliška daina. Absurdas vietoje kultūros.
Šaukia ponai, tremtinių vaikai arba persivertę kolaborantai, kurie visą gyvenimą paskyrė pinigui, bet ne gėriui. Jie dabar valdo, ubagas turi tarnauti jiems. O tas ubagas – jau senukas, su 200-300 eurų pensija, eina dirbti jiems, kad nusipirktų vaistų. Ir dar ponai šaiposi iš jų daržuose nudirbtų mūsų motinų rankų. Rankų, kurias mes, vaikai, bučiuojame ir branginame labiau už gyvenimą. Ten, ne tėvynėje, kur mes dirbome, mamų nebuvo. Tik išsitraukdavome mamos keptos duonos gabalėlį, suvilgytą jos ašaromis,
pabučiuodavome ir vėl į darbą. Tos kriaukšlelės neduodavo mums palūžti, nes laukė Tėvynė, mama. (kalbėjo Edgaras, Rita ir kiti).
O ką gali laisvai kalbėti čia, kai nėra tikros Lietuvos? Visiškai neseniai susitikau su Žilvinu Razminu, kuriam gresia 10 metų kalėjimo. Jis dar ir nuodais sausio mėnesį buvo pavaišintas… Už ką?
Kodėl gerb. Janutienė laidoje „Patriotai“ nepaminėjo, kas buvo sprogdinimų iniciatoriai Sąjūdžio būstinėje? Ar tai buvo Landsbergis ir kažkaip įsimaišę kiti vadai, kurių pavardes Razminas Rūtai paminėjo. Bet manau, ir ją bando užčiaupti ponų atauginti grobuoniški nagai. Viskas pasakyta apie Bražuolę, Kryžkalnį, bet apie užsakovus – tyla. O jeigu Žilvinas neprabils aiškiai dar kartą ir jį nuteis, tokie žmonės išnešami su karstu. O priežastis dažniausiai – „savižudybė“. Taigi cenzūra – baisi. Kodėl mes negalime kalbėti tiesos – taip, kaip mums atrodo, o jūs, ponai, pateikite savo tiesą. Žmonės atsirinks. O kadangi A.Paleckis buvo sutryptas rinkimuose paskutinę minutę ir tai padarė ne darbo žmonių rankos. Pamatysime, kaip gyvensime kažkada buvusioje garsioje Lietuvoje, o dabar – tik paprastame kaimelyje, iš kurio išnyko ir žmonės, ir pramonė. Sunyko žemės ūkis.
Žmonės žudosi, miršta negalėdami pakęsti to baisaus melo. Negaliu nutylėti ir apie Pakruojo policijos žygius, kai per šunis bandoma susidoroti su mano šeima. Istorija prasidėjo nuo to, kad narkotikų viena ampulė buvo įduota įmesti į mano mašiną, kai ruošiausi važiuoti į Sovietską. O paskui muitinėje mašina buvo kruopščiai tikrinama ir muitininkė prasitarė, kad tikrina gavę pranešimą. Deja, žmogus, turėjęs į mašiną įmesti ampulę, ją perdavė man prie liudininkų. Aš pakviečiau policininkus pakruojiečius ir perdaviau tą ampulę policijai, šalia buvo ir tas žmogus, kuris atnešė. Policininkai paėmę sau į kišenę, be poėmio protokolo ir be parašo išvažiavo. Aš parašiau komisarui, pasiteiravau, kodėl taip daroma. Tai atvažiavo policininkas B.P. pas tą žmogus, kuris man tą ampulę atnešė, ir pasakė: jeigu kas – sakyk, kad radai prie upelio… Ir viskas baigėsi. O policininkas B.P. iš įgaliotinio pakilo į kriminalistus, bet tai jau praeitis. Be to, man mokiniai pasakė, kad autobusiuke pardavinėjamos narkotinės tabletės, pavardes pasakė, kas parduoda. Ir ką? Atvažiavo pakruojiečiai policininkai pas mane, pasiūlė: tu, ponia, juos pasek! Ir išvažiavo. O narkotikai plito. Neapsikentusi nuvažiavau pas savo mokinį kriminalistą Šiauliuose. Manau, padėjo.
O pakruojiečių policininkai nerimsta: kodėl mano šuo išeina į gatvę! Nors jis mokytas, nieko nedaro, myli žmones. Neuždarysiu į voljerą. Neskriausiu gyvūno. Užsitvėrėme tvorą kad nebėgtų prie mašiną – čia jo vienintelis noras. Vis tiek kažkokią bylą kelia vyrui. O vyras labai gedi išnuodytų šunų. Jam šuo – draugas, niekur nuo jo neina. Netgi gydytojai jam patarė įsigyti šunį, nes vyras sirgo nervų ligomis. Po policininkų apsilankymo ir grasinimų vyras net vaistų negalėjo susileisti – pakilo kraujo spaudimas virš 200. Taigi: tvora užtverta, šuo nebeišeina į gatvę, lyg ir viskas sutvarkyta. Bet policininkai ir toliau tvirtina: „O anksčiau tai išbėgdavo į kelią“… Apėjo kaimynus, niekas nieko blogo nepasakė, tik vieni kaimynai nenori, kad šuo pas mus būtų. Mus ne kartą apvogė, kas – iki šiol neatsakyta, o kai šuo yra, pašaliniams sunkiau prieiti ir prie paukščią ir prie garažo. Kaime ir kiti kaimynai buvo apvogti, bet bijo pranešti policijai, nes gali padegti. O kaip įrodysi? Tai keista: nusikaltimo nėra, tvora užtverta, dėl ko bylą reikia kelti? Gal dėl to, kad žmogus greičiau eitum į kapus, vyras jau net sako, kad reikia dviejų ampulių – jam ir šuniui. Policija prives prie to.
Kaip gyventi žmonėms? Daug kam padedu, bet yra piktavalių tremtinių, kurie mus, išlaikiusius lietuvybę, kitų nežudžiusiu, vadina Stalino anūkais. O mes tik lietuviai ir anūkai savo lietuvių protėvių, kovojusių už Lietuvą. Kur valstybė? Kur Lietuva?
Pagarbiai
Birutė Dilpšienė
