„Aš tapau ypatingai pavojingo nusikaltėlio tėvu”, – sako Rimantas Greičius, kurio sūnus paskelbtas „rusų šnipu” už „Nemirtingo pulko” eitynes

greicius1

Greta šlaistosi NKVD šešėliai… 

Po daugiau nei dvejus metus trukusių ikiteisminio tyrimo bei dviejų instancijų teismų posėdžių maratono, pagaliau už laisvos Lietuvos kalėjimo grotų atsidūrė šnipu pripažintas ir ketverius metus nelaisvės pelnęs Klaipėdoje visuomenine veikla užsiiminėjęs, Pasaulio tautų teisuolių anūkas – Aleksėjus Greičius. Jo tėvą, Rimantą Greičių– buvusį tremtinį, žurnalistą, aštuonias knygas išleidusį rašytoją, pakalbino „Laisvo laikraščio“, žemaičių tautybės, atstovas Klaipėdoje Zenonas Volkovas. 

– Gerbiamas rašytojau, kaip gi atsitiko, kad jūs, žinomas ir tikrai gerbiamas Lietuvoje žmogus, užauginote tokį sūnų, kuris dviejų teismų (Klaipėdos apygardos bei Lietuvos apeliacinio) nutartimi nuteistas „už labai sunkaus nusikaltimo padarymą“? Jūs gi net du dešimtmečius dirbote pedagoginį darbą. Negi Aleksėjus – savotiškas jūsų pedagoginio darbo brokas? 

– Manau, nustebinsiu jus savo teiginiu, jog aš, tėvas, didžiuojuosi užauginęs tokį sūnų. Deja, aš naiviai tikėjau, kad anksčiau ar vėliau mūsų prezidentas už nuopelnus Lietuvai prisegs jam bent jau medalį, o išėjo atvirkščiai: jis pripažintas ypatingai pavojingu nusikaltėliu. 

– Jūsų manymu, jis ne tik nenusikalto, bet turėjo būti apdovanotas? Už ką? 

– Pradėkime nuo pradžių. Per mūsų su a.a. žmona vaikystes buldozeriu pervažiavo karas. Aš šešiametis su tėvais ir sesutėmis stovėjau prieš esesininkų automatus, ir tik per stebuklą nebuvome sušaudyti, nes kratą namuose darę lietuviškieji nacių pakalikai nerado tėvų gelbėtos ir sugebėjusios pasislėpti žydaitės, mokytojos Saros Kantor. Būsimoji mano žmona karo metu vos nenumirė badu. Gal būtent todėl abu mes visada domėjomės praūžusio karo istorija (jo tema išleidau dvi knygas), savotišku šios istorijos fanatiku tapo ir sūnus Aleksėjus, beje, pagal išsilavinimą jis taip pat pedagogas, filologas. 

Nepriklausomybės laikais sūnus kėlė klausimą: kodėl mūsų valdžių užmiršti tapo tie senukai, Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie, kovodami antihitlerinės koalicijos pusėje, vijo iš mūsų tėviškėlės rudąjį okupantą? Ir, sugebėjęs sudaryti jų sąrašą, ėmėsi šefuoti. Jis ne tik savo uždirbtais pinigėliais pirko ir vežė jiems dovanas, bet ir ragino vietinės valdžios atstovus padėti ypač vienišiems, vienkiemiuose gyvenantiems senukams. Neužmiršiu, kai kartą darbais užsivertęs sūnus, o tai buvo žiemą, paprašė manęs nuvykti į Pakruojo rajone esantį vienkiemį pas 16-osios Lietuviškosios divizijos veteraną, nuvežti jam dovaną, o gal ir suteikti reikalingą pagalbą. Neartimas buvo kelias, negalėjau nuvykti, tad mano prašymu senuką aplankė tame rajone gyvenanti bičiulė. Aplankė… Senuką rado mirtinai sušalusį, nes niekas neparūpino jam malkų. 

O dar sūnui rūpėjo tarybinių karių kapinių priežiūra. Ir šiuo klausimu jis ne tik tampė už skvernų vietos valdininkėlius, bet ir pats jas tvarkė. Kartą jis man pasakė: „Nuvažiuokim į Švėkšną, girdėjau, kad tenykščios kapinės labai apleistos“. Nuvažiavom ir aptikom vešlų piktžolyną. Puolėm ravėti, bet netrukus supratom, kad mūsų jėgos tam per menkos.Tada sūnus pakvietė talkon vieną pažįstamą klaipėdietę, kurios ne vienas artimasis kovėsi su naciais, ši pati dažais atnaujino nublukusias kritusių pavardes, o kapines už jos pinigus pavyzdingai sutvarkė keli Švėkšnos gyventojai. 

– Nieko nesuprantu, tai iš kokių šaknų išaugo tas šnipinėjimas, už kurį sūnus įmestas į Pravieniškių kalėjimą? 

– Ką gi, pabandykime įžvelgti tas šaknis. Aš jau minėjau, kad Aleksėjus nuo vaikystės domėjosi per Lietuvą praūžusio karo istorija. Ir gyvendamas Klaipėdoje sukūrė jaunimo organizaciją „Juvenis“, kuri ėmė organizuoti ekskursijas į buvusių Buhenvaldo filialo „Oflag-53“ Pagėgiuose ir Dimitravo koncentracijos stovyklų vietas, bei sumanė Sausio 28-osios, Gegužės 9-osios, Birželio 22-osios, Rugsėjo 2-osios proga minėjimus bei koncertus – manau, nebūtina priminti šių datų Antrojo pasaulinio karo istorijoje reikšmę. Užsiėmęs leidyba, sūnus tuo metu sugebėjo išleisti nacių lageriuose kalėjusių žmonių prisiminimų knygą, o dar, pasinaudodamas tuo, kad Klaipėdoje gyveno buvusio tarybinio karininko P.Zobovo, pirmąją karo dieną gynusio Lietuvos pasienį netoli Šilutės ir vos ne visą karą išbuvusio nacių mirties lageriuose ir sugebėjusio sugrįžti į namus, dukra Valentina, kartu su ja paruošė ir išleido seniai mirusio jos tėvo prisiminimų knygą „Pragaro keliais“. Nuostabus dalykas: šis kalinys, vos ne kasdien stovėjęs ant mirties slenksčio, ant įvairių popierėlių skiautelių sugebėjo vesti užrašus ir išsaugoti juos. Deja, dalį jų vėliau kratos metu rado ir konfiskavo NKVD pareigūnai. Knyga buvo parašyta kruopščiai išstudijavus tuos užrašus ir pasitelkiant dukros atmintyje išlikusius tėvo pasakojimus apie nelaisvę. Sūnus padėjo Belgijoje gyvenantiems žurnalistams išleisti knygą apie tenykščių partizanų kovas karo metu. 

O dar jis, matydamas, kad ne tik Rusijoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių Pergalės dieną vyksta „Nemirtingojo pulko“ eitynės, tapo tokių eitynių Klaipėdoje iniciatoriumi ir 2016 metų gegužę, tarsi vėliavnešys, vedė minią žmonių su artimųjų portretais rankose uostamiesčio gatvėmis. 

Tais pačiais 2016 metais jį internete atrado ir panoro susipažinti Kaliningrade gyvenantis lietuvių tremtinių anūkas Piotras Taraškevičius, sukūręs visuomeninę organizaciją „Pergalės fondas“, ir pasiūlė bendradarbiavimą – ir jo, organizacija, ir sūnaus „Juvenis“ užsiiminėjo tokia pat veikla. Vyrukai susitiko, pasirašė sutartį, patvirtino ją savo organizacijų antspaudais. Kadangi Piotro organizaciją finansiškai rėmė vietinė valdžia, Piotras pažadėjo Aleksėjui šiek tiek tomis lėšomis pasidalinti. Savo ruožtu paprašė klaipėdiečio dalintis nuotraukomis iš Klaipėdoje vedamų renginių.

 

Už tai, kad „menkino Lietuvos įvaizdį“ – 4 metai kalėjimo

Ir štai jūsų sūnus nuteisiamas už šnipinėjimą ir įmetamas į kalėjimą. Kaip suprasti? 

– 2019 metų rudenį Aleksėjus buvo iškviestas į VSD Klaipėdos poskyrį, kur jam pasakė, jog Piotras yra visai ne Taraškevičius, o Čaginas, Kaliningrade neegzistuoja joks „Pergalės fondas“, o minimas Čaginas yra Rusijos FST (Федеральная служба безопасности) žvalgybininkas. Kai sūnus paprašė įrodymų, kad jo bičiulis yra toks švancas, išgirdo: „Mes neprivalome jums nieko aiškinti“. Taigi buvo pasakyta ir tarsi kirviu nukirsta: Piotras žvalgybininkas. Šioje vietoje noriu sugrįžti į tolimus 1949 metus, kai naktį į kovo 25 dieną į mano tėvo, tuo metu Pagėgių Donelaičio gimnazijos direktoriaus, buto duris ėmė baladotis nekviesti svečiai. Išgirdome: „Otkryvai, NKVD“. Kai tėvui buvo pasakyta, kad mūsų šeima perkeliama į kitą respubliką (koks cinizmas: ne tremiama, o perkeliama!), jis paklausė: „O už ką?“ Enkavedistas atsakė: „Mes neprivalome tau nieko aiškinti“. Ar ne toks pat braižas?.. 

Jau po to iškvietimo ir perspėjimo, 2020 metų sausio 27 dieną didžiulėje Klaipėdos salėje Aleksėjus organizavo uostamiesčio išvadavimo 75-mečio minėjimą ir koncertą, kurio metu dainas praūžusio karo tematika atliko du jo kvietimu iš Sankt-Peterburgo atvykę solistai. Salėje nepakako vietų, žmonės stovėjo prie sienų ir praėjimuose. Vedė renginį sūnus. Pasibaigus koncertui, žiūrovai stengėsi prieiti prie Aleksėjaus ir solistų, spaudė jiems rankas, man dėkojo, kad užauginau tokį nuostabų sūnų. Negalėjo žinoti vaikinas, kad tai buvo jo gulbės giesmė, kad, pasipuošęs tuo pačiu išeiginiu kostiumu ir pasirišęs kaklaraištį, jis jau po pusantro mėnesio bus trims mėnesiams įmestas į tardymo izoliatorių be jokių atsarginių baltinių. 

Žinote, šiais metais šalies bibliotekas ir skaitytojus pasiekė mano autobiografinė ir publicistinė knyga „Šviesa ir šešėliai“. Kas šešėliai? Ogi tie neva mus saugojantys teisėsaugos atstovai, kurie puikiai įvaldė NKVD darbo metodus ir akyliai seka kiekvieną jų šeimininkams nepatinkančio žmogaus žingsnį. Sūnui buvo pasakyta, kad nuo 2016 metų, kai su Piotru buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, jis … šnipinėjo Rusijos naudai. O tas jo šnipinėjimas – Klaipėdoje vykusių renginių nuotraukų kaliningradiečiui perdavimas. 

Beje, sūnaus šnipinėjimo bylą sukurpęs klaipėdietis prokuroras Ruslanas Ušinskas net Panoramos žinių laidos metu pasakė tiesiog stulbinantį dalyką. Pasak jo, jei žmogus, pamatęs gatvėje vazoną su gražia gėle, jį nufotografuoja ir nuotrauką permeta užsienio šalies žvalgybininkui, toks veiksmas yra šnipinėjimas ir už tai baudžiama mažiausiai trejais laisvės atėmimo metais. Ir nesvarbu, kad nuotrauką žmogus permetė Rusijoje gyvenančiam bičiuliui. Jam pasakys, kad tas bičiulis žvalgybininkas (žinoma, be jokių įrodymų), ir tūps nabagas už grotų. Noriu pabrėžti: įrodymų, kad Piotras yra žvalgybininkas, VSD nepateikė net prokuratūrai ir teismui. Ir aš stebiuosi, kad šie apsukrūs Jauniškio vyrukai sūnų pavadino tik Rusijos šnipu, o galėjo, kaip Stalino laikais, dar prikabinti šnipinėjimą Kinijos ar Šiaurės Korėjos naudai. Juk įrodymų nereikia! Bet, manau, jie nėra visiškai kvaili ir supranta, kad juokingai, tiesiog idiotiškai atrodo jų teiginys, kad duomenis apie Klaipėdoje vykusius kultūrinius renginius sūnus perdavė jais susidomėjusiai rusų žvalgybai. Negi tokie menkniekiai gali dominti vieną rimčiausių pasaulio žvalgybų? Taigi šią bylą mūsų vyrukai susiuvo labai jau baltais siūlais, o visi teismų posėdžiai buvo uždari – į atvirus įleista publika būtų kvatojusi iš rimtomis pozomis sakomų nesąmonių. Savotiškai įdomus momentas: ikiteisminio tyrimo metu su visais jį kamantinėjusiais pareigūnais Aleksėjus kalbėjo lietuviškai, tačiau, prasidėjus teismų posėdžiams, supratęs, kad jį daro rusų šnipu ir ruošia kalėjime vietą, pasakė, kad teismo posėdžiuose kalbės tik rusų kalba (šiam sūnaus veiksmui aš nepritariau), ir pareikalavo vertėjo. Ir posėdžiai tapo savotišku cirku: ir prokuroras, ir teisėjas, laisvai kalbantys rusų kalba, su teisiamuoju bendravo per vertėją, kurios vertimus, kai jie buvo netikslūs, būsimasis kalinys taisė. 

Visai neseniai, kalbėdamas apie tuos Lietuvos piliečius, kurie atvirai kalba už draugystę su kaimynais – rusais ir baltarusiais, teisėtyrininkas tarptautininkas ir net Vilniaus universiteto profesorius Dainius Žalimas viešai pareiškė, jog prokurorai, kurpdami jiems baudžiamąasias bylas, mažai rodo fantazijos (gal jis ir savo studentus moko bylų fabrikavimo „meno“?). Ir aš supratau, kad, dirbdami NKVD metodais, mūsų prokurorai tiesiog privalo fantazuoti, savaip traktuodami įstatymus, o į Konstituciją valydami kojas, ką ir parodė sūnaus „šnipinėjimo“ byla. Kažkam iš politikos vanagų nepatiko Aleksėjaus organizuotas koncertas Klaipėdoje prie memorialo (įsivaizduojate, rusų kalba atliekamų ir baisų karą primenančių dainų garsiakalbių pagalba galėjo klausytis ne vienos gatvės namų gyventojai!), ir tada, kaip NKVD laikais, turint žmogų, nebuvo sudėtinga pritaikyti jam straipsnį. 

– Taigi šnipu paverstas sūnus atsidūrė kalėjime. O kas toliau? 

– Dabar ruošiamas kasacinis skundas Aukščiausiajam Teismui, o jei ir šis sugros NKVD muziką, kreipsimės į Europos žmogaus teisių teismą. Negi ir ten tinkamai neįvertins mūsų ušinskų, žalimų ir kitų vanagams tarnaujančių vyrukų kvailiojimus? Beje, nesuprantu, kam tokiose politikų inicijuotose bylose reikalingi advokatai. Dūmų į akis pūtimui? Juk abi sūnaus advokatės (ir pirmos, ir antros instancijos) įrodė, kad Aleksėjus nešnipinėjo ir reikalavo jo išteisinimo, tačiau į jų argumentus teisėjai neatkreipė jokio dėmesio. Ir aš niekada neužmiršiu, su kokia pasitenkinimo šypsenėle skaitė Lietuvos apeliacinio teismo nutartį palikti galioti Klaipėdos apygardos teisėjo Daliaus Jocio nuosprendį įkalinti sūnų ketveriems metams teisėja Regina Pocienė. Žinojo, kad ją pagirs vanagai! 

– Internete perskaičiau pasišaipymą neva Aleksėjus, siekdamas išvengti bausmės, ėmė ieškoti rimtos ligos...

– Sūnus turi rimtų sveikatos problemų, patyrė net keletą mikroinsultų, pastoviai kankina galvos skausmai, medikai net įtarė kraujo vėžį. Būdamas namų arešte, praėjo daug tyrimų, bet nespėjo jų užbaigti ir sulaukti galutinės diagnozės – buvo areštuotas ir išvežtas į kalinimo įstaigą. Aš prašiau to paties D.Jociaus leisti jam juos užbaigti ir tik tada uždėti antrankius, bet sulaukiau atsakymo, jog „nuosprendžio vykdymas negali būti atidėtas asmenims, nuteistiems už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus“. Taip kad aš tapau ypatingai pavojingo nusikaltėlio tėvu. Savotiškai raupsuotu. 

– Ar neteko sulaukti piktų skambučių – vis dėlto jūs užauginote „nusikaltėlį“

– Tokių skambučių nebuvo. O palaikančių, išreiškiančių pasipiktinimą politikos vanagams uoliai tarnaujančių struktūrų savivale iki šiol daug. Net išgirdau, jog Lietuvoje įsigaliojo demokratinis fašizmas. Ką gi, tai savotiškas analogas NKVD, apie kurį aš kalbėjau aukščiau. 

O ką dar norėtumėte pasakyti, užbaigiant mūsų pokalbį? 

– Mes su žmona ir savo vaikus, ir mokinius mokėme gerbti vyresnį žmogų, o, reikalui esant, ir padėti jam. Man jau aštuoniasdešimt penkti metai, tolimoje praeityje liko į mane žiūrėję nacių automatai, Sibiro vargai, ir net baisiame sapne negalėjau susapnuoti, kad mano jaunėliui, su dovanomis važinėjusiam pas valdžių užmirštus, kovose su naciais kraują liejusius senukus, laisva save pasiskelbusioje Lietuvoje bus taip niekšiškai sufabrikuota šnipinėjimo byla. Ir tai padarė broliai lietuviai, naujos kartos atstovai, juk tas pamokslaujantis profesorius Žalimas beveik vienmetis su mano Aleksėjumi. Giliai įsitikinęs: mūsų sistema degraduoja, ir Lietuva, jei nesulauksime esminių pokyčių, atsidurs ant išnykimo ribos.

Facebook komentarai
});}(jQuery));