Prancūzija balsuos, ar atsisakyti didžiosios Vakarų civilizacijos

Prancūzija balsuos dėl didžiojo Vakarų civilizacijos pakeitimo
Giulio Meotti
spalio 17, 2021 5:00

https://www.gatestoneinstitute.org/17843/france-election-immigration

„Tai tarsi drėgmė namuose. Iš pradžių grėsmė yra nematoma….” – Boualem Sansal, alžyriečių rašytojas, L’Express.

Bfmtv interviu su Fewzi Benhabibu, Saint-Denis gyventoju. Prieš 25 metus atvykęs iš Alžyro, Prancūzijoje jis rado ideologiją, nuo kurios bėgo savo buvusioje šalyje: „Islamistams svarbu islamizuoti modernybę, o ne modernizuoti islamą.”

Kitais metais Prancūzija spręs, ar bandyti išsigelbėti, ar toliau skęsti. Bet kokiu atveju ji sukels cunamį, kuris nesustos prie jos sienų, o užlies visą Vakarų Europą.

„Tai tarsi drėgmė namuose. Iš pradžių grėsmė yra nematoma….” – Boualem Sansal, alžyriečių rašytojas. (Farouk Batiche/AFP via Getty Images nuotr.)

„Ten, kur įsitvirtina islamas, jis yra amžinas. Islamizmas remiasi islamu, kurio niekas neturi teisės kritikuoti. Tačiau jūsų šalyse jis taip pat vaidina svarbų vaidmenį demokratijoje ir teisinėje valstybėje. Islamizmas naudojasi šiomis vertybėmis. Kadangi demokratija pripažįsta visas nuomones, nuo kraštutinės dešinės iki kraštutinės kairės, ji privalo pripažinti ir islamą. Teisinėje valstybėje iš esmės yra saugomi visi tie, kurie nevykdo išpuolių ar smurtinių veiksmų. Taigi islamizmas iš karto atsiduria užkariautoje teritorijoje. Su islamizmu būtina kovoti nuo pat pradžių. Nes jis panašus į drėgmę namuose. Iš pradžių grėsmė nematoma, ji prasiskverbia pro sienas, kurios po truputį griūva. Kai supranti, kad jau per vėlu, tenka viską griauti, kad išvalytum. Tai tampa neįmanoma misija. Prancūzija yra tokiame etape, kai ką tik atrado, kad islamas ardo jos namus”.

Taip alžyriečių rašytojas Boualemas Sansalas laikraštyje „L’Express” neseniai apibūdino islamizacijos lygį Prancūzijoje.

„2050 m. būsime pusiau islamiška šalis, 2100 m. – islamo respublika”, – teigia žurnalistas ir 2022 m. prezidento posto siekiantis Éricas Zemmouras. Šią sunkią, bet stulbinančią tikrovę, kurią pasmerkė Zemmouras, pripažįsta visi, net ir kairieji. Radikalių kairiųjų lyderis Jeanas-Lucas Mélenchonas prognozavo tokį pat scenarijų, pavadinęs jį „kreolizacija iki 2050 m.”.

Knygoje „Grand Manipulateur” žurnalistas Marcas Endeweldas atskleidžia, ką Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas privačiai kalba jautriais imigracijos klausimais:

„Eliziejaus rūmų darbuotojai man prisipažino, kad pastaraisiais mėnesiais, ypač imigracijos klausimu, E. Macronas kolegų akivaizdoje nedvejodamas ėmėsi Érico Zemmouro formuluočių dėl Didžiojo pakeitimo. Jis yra tuo apsėstas”.

Tariama prancūzų istoriko Georges’o Bensoussano „kaltė” buvo tai, kad jis per radiją pareiškė, jog imigrantai iš Artimųjų Rytų šalių antisemitizmą sugeria nuo mažens kaip „motinos pieną”. Jis buvo teisiamas už neapykantos kurstymą ir galiausiai po ketverių metų išteisintas. Neseniai Bensoussanas papasakojo laikraščiui „Le Figaro”, kas vyksta jo šalyje:

„Saugumo sumetimais žydų vaikai masiškai atsisakė valstybinio švietimo. Priemiesčiuose vyrauja atmosfera, kuri primena blogiausius žydų Magrebo prisiminimus. Tai prancūzų, o ne žydų pralaimėjimas, nes tai, kas šiandien gresia žydams, kelia grėsmę visai Prancūzijos visuomenei. Per 20 metų Sena-Sen-Denis neteko 80 proc. žydų tautybės gyventojų”.

Bensoussanas pateikia ir kitų įspūdingų skaičių:

„Daugiau kaip 500 Prancūzijos rajonų paskelbti „jautriais”. Atvirai tariant, kalbame apie kelis milijonus žmonių, kuriems taikomi islamistų įstatymai”.

Tai sukrėtimas, kuris nulems kitus prezidento rinkimus.

Prancūzijos Generalinis vidaus saugumo direktoratas (DGSI) sudarė 150 rajonų, „priklausančių” islamistams, žemėlapį. Šie rajonai tapo anklavais fundamentalistų rankose, kurie formuoja vietoves pagal savo ideologiją, kuri, kaip rodo pats žodis „islamas”, yra paklusnumo ideologija. Tokiose vietovėse, kaip Roubaix, „situacija įgauna nerimą keliantį mastą”, teigia Le Figaro kalbintas prefektas. Arba Perpinjano centre, kur „agresija, prekyba narkotikais, musulmonų bendruomeniškumas, rasinė įtampa ir gentinis smurtas” verčia nemusulmonus persikelti kitur. Arba Les Izards, Tulūzos rajonas, „kur arabų gaujos kontroliuoja gatves, kur tvyro baimės atmosfera”. Arba Grigny, rajonas pietiniame Paryžiaus pakraštyje, „teritorija be įstatymų”. Arba Grenoblyje.

Savaitraštyje „Valeurs Actuelles” aprašomas Trapės miestas:

„Jame gyvena 32 000 gyventojų, iš kurių 70 % yra musulmonai, 40-50 skirtingų tautybių. Dauguma jų čia gimę, dėvi hidžabą, qami, sarouel, tradicinius Artimųjų Rytų drabužius. Pasidavimas yra visiškas. Bažnyčia negali konkuruoti su penkiomis mečetėmis”.

Jau 1997 m. Le Monde Diplomatique teigė, kad tokiame mieste kaip Roubaix vyrauja musulmonai. Le Figaro mini Sevraną, Senosios Sen Deni rajoną, kuriame gyvena 50 000 gyventojų, iš kurių 90 % yra užsieniečiai, ir rajoną Épeule, kuriame jau gyvena musulmonų dauguma.

„Kas dvi savaites Prancūzijoje atsiranda mečetė ir išnyksta bažnyčia”, – sakė Religinio paveldo observatorijos prezidentas Edouard’as de Lamaze’as.

Politikos analitikas Frédéricas Saint Clairas laikraštyje L’Incorrect priminė, kad jei septintojo dešimtmečio pabaigoje šalyje buvo apie 200 mečečių, tai šiandien jų yra daugiau nei 2500. „Esant dabartiniam tempui, šimtmečio pabaigoje mečečių bus 10 000…”.

Du tūkstančiai kariškių pasirašė laišką Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui ir vyriausybei, kuriame įspėjo, kad Prancūzija atsidūrė ant žlugimo ir pilietinio karo slenksčio, nes valstybė „pasidavė” radikaliems musulmonams. Laiškas buvo paskelbtas po 20 į atsargą išėjusių generolų ir šimtų buvusių karininkų kreipimosi, kuriame jie kalba apie vykstančią „dezintegraciją ir islamizaciją”, taip pat po kitų generolų ir karininkų parlamentui išsiųsto dokumento, kuriame skelbiama: „Esame hibridiniame kare, jis yra daugialypis ir geriausiu atveju baigsis pilietiniu karu, o blogiausiu – žiauriu pralaimėjimu be ateities”.

Marselis, antras pagal dydį Prancūzijos miestas, – rašoma naujausiame prancūzų mėnraščio „Causeur” numeryje, – jau dabar yra ketvirtadalis musulmonų. Visoje Prancūzijoje miestuose sprogsta 0-18 metų amžiaus žmonių, gimusių dviem ne europiečiams tėvams, dalis, tai istoriniai demografiniai pokyčiai”.

Per 20 metų nuo 1998 iki 2018 m. ir visoje Prancūzijoje:

„Gimimų, kurių bent vienas iš tėvų yra užsienietis, skaičius padidėjo 63,6 proc. Gimimų, kurių abu tėvai užsieniečiai, skaičius padidėjo 43 proc. Gimimų, kurių abu tėvai prancūzai, skaičius sumažėjo 13,7 proc.”.

Tyrime taip pat atskleidžiama:

„[I]migrančių moterų gimstamumo rodiklis yra 2,73 vaiko, o vietinių moterų – 1,9 vaiko. Kontrastas dar labiau išryškėja, jei pagalvosime apie alžyriečių 3,6 vaiko, tunisiečių 3,5 vaiko, marokiečių 3,4 vaiko ir turkių 3,1 vaiko – šie skaičiai dar didesni nei gimstamumas kilmės šalyse…”.

Liono miestas jau dabar yra trečdaliu islamiškas. 18 proc. naujagimių Prancūzijoje turi musulmonišką vardą. XX a. septintajame dešimtmetyje šis skaičius siekė 1 %.

Sekuliarizmo observatorijos narys atskleidė, kad Sen Deni kamuoja „projektas, kurio tikslas – primesti politinio islamizmo standartus”. Bfmtv paėmė interviu iš Saint-Denis gyventojo Fewzi Benhabibo. Prieš 25 metus atvykęs iš Alžyro, Prancūzijoje jis rado ideologiją, nuo kurios bėgo savo buvusioje šalyje. „Islamistai siekia islamizuoti modernybę, o ne modernizuoti islamą.” Benhabibas norėjo žurnalistui parodyti konkrečių savo miesto islamizacijos pavyzdžių. Saint-Denis esančioje vaikų žaislų parduotuvėje galima rasti tobulai uždangstytų lėlių. Langą puošia pliušinis meškiukas be akių. „Islame toks vaizdas yra tabu”, – aiškino jis. Toje pačioje gatvėje esančioje bibliotekoje lentynos pilnos knygų, tokių kaip „La voie du musulman”, knyga ant daugelio džihadistų naktinio stalelio, kurioje išsamiai aprašomos sankcijos, taikytinos homoseksualams: „Meskite juos nuo aukščiausio pastato, o paskui pribaigkite akmenimis”.

Islamizacijos lygis peržengia ribą, kurią peržengus praktiškai neįmanoma sustabdyti socialinio ir kultūrinio irimo proceso. Prancūzija, pasak alžyriečių rašytojo Boualem Sansal, yra labai arti to taško:

„Ši paslaptinga grėsmė tiesiog suskystina visuomenę. Tuo metu, išsekusi, nusivylusi, ji pradeda santykinio paklusnumo procesą, manydama, kad nuramins priešą, suteikdama jam vis daugiau pagrindo, vykdydama jo prašymus ir galiausiai tapdama jo gynėja. Atspariose visuomenėse šis procesas trunka dešimt metų, atlaidžiose visuomenėse, tokiose kaip Prancūzija, pakanka vienerių metų”.

Michelis Houellebecqas savo naujausioje esė postulavo tokią „savižudybės” formą, kai „pasiūlai savo gerklę mėsininko ašmenims”; rašytojas Alainas Finkielkrautas rašė, kad „nesustabdomas šios sistemos progresas verčia mane galvoti apie arbatėlės vakarėlį „Titanike”.

Aisbergas yra priešais Prancūziją. Kitais metais Prancūzija nuspręs, ar bandyti išsigelbėti, ar toliau skęsti. Bet kokiu atveju ji sukels cunamį, kuris nesustos prie jos sienų, o užlies visą Vakarų Europą.

Giulio Meotti, „Il Foglio” kultūros redaktorius, yra italų žurnalistas ir rašytojas.

Translated with www.DeepL.com/Translator (free version)