Nepriekaištingos reputacijos teisėju prisistatatančiam KT teisėjui A. Norkūnui atsirado priekaištų

Petras Navikas

Dirbdamas Aukščiausiame teisme šis teisėjas buvo mano trijų skundų, surašytų aukštos kvalifikacijos advokatų, atrankos komisijos pirmininku ar nariu. Visus skundus atsisakė priimti, juos išnagrinėti ir priimti sprendimus, motyvuojant abstrakščiais – standartiniais argumentais: žemesnės instancijos teismų pažeidimai neturi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui,skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Pažymėtina, kad skunduose konstatuoti pirmos instancijos teismo sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindai, o Aukščiausiasis teismas būtinai turėjo juos panaikinti. Taigi bylos neišnagrinėtos iki galo ir nepriimti sprendimai, nors Konstitucijos 109 straipsniu nustatyta,kad teismas (teisėjai) turi priimti sprendimus ir nustatyti teisingumą.

Kaip ir tikėjaus, Valdžia pasirodė, yra bejėgė ne tik pareikalauti įvykdyti Konstitucinio Teismo sprendimą – išaiškinimą, bet net pasiteirauti paskirtos teisėjos (Aukščiausiojo Teismo pirmininkės S, Rudėnaitės), kodėl nevykdomas šio Teismo sprendimas – išaiškinimas.

Bet dar paprašiau Konstitucinio Teismo visgi atskleisti savo paslaptį. Būtent, pasakyti kuriam Lietuvos teismui Jo sprendime konstatuoti klausimai yra žinybingi ir jis privalo priimti dėl jų sprendimus.

Prašymas Konstituciniam Teismui

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. KT167-A-S153/2020 išaiškino, kad mano prašymas ištirti, ar Konstitucijai ir CK neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, Vilniaus apygardos teismo sprendimas nesikreipti į Lietuvos apeliacinį teismą dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam apygardos teismui ir visų instancijų teismų teisėjų nenusišalinimas nuo bylos nagrinėjimo, taip pat prašymas ištirti, ar CPK nuostatos neprieštarauja CK ir Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties patalpų savininkų bendrijų įstatymui, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui.

Tačiau Konstitucinis Teismas neišaiškino kuriam Lietuvos Respublikos teismui šie klausimai yra žinybingi ir dėl jų turi būti priimti sprendimus. Taip pat nepersiuntė mano Prašymo nagrinėti žinybingam teismui.

Kadangi Prašymas Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pateiktas civilinės bylos Nr. 2-6882-861/2019 pagrindu dėl kurios Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepriėmė kasacinio skundo ir nepriėmė sprendimų klausimais, kurie konstatuoti Konstitucinio Teismo sprendime – išaiškinime, prašiau Aukščiausiojo Teismo pirmininkės Sigitos Rudėnaitės – Teisėjų tarybos pirmininkės įvykdyti Konstitucinio Teismo sprendimą. Tai yra priimti kasacinį skundą byloje Nr. 2-6882-861/2019, jį išnagrinėti iš esmės ir priimti sprendimus (priedas 1). Aukščiausiojo Teismo pirmininkė Sigita Rudėnaitė neatsakė į Prašymą. Teisėjų tarybos pirmininkės pavaduotoja Egidija Tamošiūnienė atsisakė perduoti Aukščiausiajam Teismui vykdyti Konstitucinio Teismo sprendimo – išaiškinimo, nurodžiusi, jog Teisėjų taryba neturi kompetencijos vertinti mano prašyme nurodytų klausimų, susijusių su Konstitucinio Teismo atliktais veiksmais, nors prašiau vykdyti sprendimą – išaiškinimą, o ne vertinti šio Teismo veiksmų (priedas 2).

Lietuvos Respublikos konstitucijoje nurodyta, kad Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (4 str.). Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas (5 str.). Tauta išrenka Seimo narius, Prezidentą ir Vyriausybę, o teisėjų nerenka. Juos paskiria tautos išrinkta valdžia – Seimas, Prezidentas, Vyriausybė. Taigi Valdžia privalo kontroliuoti kaip jos paskirti teisėjai atlieka konstitucines pareigas.

Atsižvelgdamas į šias Konstitucijos nuostatas, prašiau Respublikos Prezidento, Seimo vadovybės ir Teisingumo ministrės (informuota ir Vyriausybės vadovė) imtis priemonių, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininkė įvykdytų Konstitucinio Teismo sprendimą – išaiškinimą. Tai yra, kad konstatuotoje civilinėje byloje priimtų kasacinį skundą, jį išnagrinėtų ir priimtų sprendimus (priedai 3,4).

Tačiau turintys galios pareikalauti teisėjų įvykdyti Konstitucinio Teismo sprendimą– išaiškinimą asmenys, neatsakė į mano prašymą. Manau, kad prašymas net nežinomas Prezidentui, Seimo vadovybei, Teisingumo ministrei, nes į prašymą atsakė kanceliarijos darbuotojai, kurie nėra Valdžia ir neturi įgaliojimų spręsti prašymo klausimų. Be to, atsakymuose nenurodyta, kad Valdžios asmenys supažindinti ir kokius veiksmus jie atliko prašymui įvykdyti ar kokiais argumentais atsisakė nevykdyti prašymo. Kanceliarijos darbuotojai pareiškė, kad Prezidentas, Seimas, Vyriausybė neturi teisės kištis į Jų paskirtų teisėjų veiksmus, net kai jie neatlieka 30, 109 Konstitucijos straipsniais nustatytų pareigų, kaip yra konstatuotoje byloje (priedai 5-13).

Šis klausimas susijęs ne tik su mano teisių pažeidimu ginant viešąjį interesą ir patirtais materialiniais nuostoliais bei moralinėmis nuoskaudomis. Jis aktualus šimtams tūkstančių daugiabučių namų butų savininkams. Šešis metus teismai nagrinėjo mano prašymu ginčą dėl mokėtinos sumos už bendrojo naudojimų objektų priežiūrą, naudojimą ir valdymą apskaičiavimo teisingumo ir teisėtumo.

Penkiose bylose sugaišta šimtai valandų, prirašyta tūkstančiai lapų dokumentų, o ginčas neišspręstas, nors jis yra paprastas.

Teismai ir teisėjai turėjo pripažinti, kad mokėtina suma turi būti apskaičiuojama Civilinio kodekso 4.73 straipsnio 3 dalimi ar 4.76 straipsnio nustatyta tvarka, o sąskaitose nurodomi šiais straipsniais nustatyti duomenys (išlaidos ir jų apmokėjimo dalis). Tačiau teismai ir teisėjai vengė pripažinti šio mokėtinos sumos apskaičiavimo būdo teisėtu ir galiojančiu, atmetė ieškinius prasimanytais ir teisės aktais nepagrįstais argumentais.

Aukščiausiasis teismas atsisakė priimti kasacinius skundus, nors juose buvo konstatuoti žemesnės instancijos teismų absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai.ir šis teismas turėjo juos panaikinti (CPK 360 straipsnis).

Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnio3 dalis). Konstatuotos aplinkybės patvirtina, kad Konstitucija Valdžios įstaigoms yra nereikšmingas popierėlis. Prieitas liepto galas, kuri belieka peržengti tiems, kurie ieško teisingumo Lietuvoje. Prieš daugelį metų tokį žingsnį atliko R. Kalanta, neseniai – Šiaulių ligoninės jauna gydytoja L.Š.

Prašau Konstitucinio Teismo (bet ne jos kanceliarijos atsakymo):

a) išaiškinti kuriam Lietuvos Respublikos teismui yra žinybingi ir jis turi priimti sprendimus mano klausimais;

b) persiųsti mano Prašymą nagrinėti žinybingam teismui.

2021-05-20

Konstitucinio Teismo teisėjas Norkūnas: teisėjo galia – teisingas sprendimas, pagrįstas aiškiais argumentais Rimantė Kraulišė,

TEISMAI.lt 2021 m. gegužės 23 d.

A Konstitucinio Teismo teisėju paskirtas buvęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Algis Norkūnas – plačios erudicijos, aukštos profesinės kvalifikacijos, nepriekaištingos reputacijos teisininkas; taip apibūdinamas beveik 30 metų trunkantis teisėjo darbas teismuose ir teismų savivaldoje. Pasak teisėjo, paskyrimas į Konstitucinį Teismą – didelis įvertinimas ir dar didesnis įpareigojimas. Su teisėju kalbame ne tik apie pirmąsias darbo dienas Konstituciniame Teisme, bet ir apie besikeičiančią teismų kultūrą.

– Sausį buvote paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju. Nors mums kalbantis praėjo dar tik pirmosios šimtas dienų, be abejo, pasikeitimai atnešė naujų įspūdžių. Kaip jaučiatės naujoje pozicijoje?

– Panašiai taip, kaip po studijų atėjęs į pirmą darbą. Kai prieš daugiau nei dvidešimt metų pradėjau dirbti pagal profesiją, reikėjo įsisavinti šio darbo reikalavimus, taisykles. Ir dabar, pradėjus dirbti Konstituciniame Teisme, daug kas keičiasi vien dėl to, kad darbo specifika kitokia – teisiniai klausimai dar labiau apibendrinti, nagrinėjamos įstatymų, teisėkūros problemos, nesutapimai. Kai pradedi darbą, kuris skiriasi nuo to, kurį darei ilgą laiką, susiduri su naujovėmis. Nuo to laiko tiesiog eini į priekį, gyveni tuo, nes gyvenimas yra tai, kas priekyje. Nėra nei laiko, nei reikalo dairytis atgal.

– Teisėjo darbas yra…

– Teisėjo darbas yra spręsti. Kaip sakydavau kolegoms, mes esame profesionalūs sprendimų priėmėjai. Neturime teisės atsisakyti priimti sprendimo. Politikai gali sakyti, kad nėra politinės valios priimti sprendimą. Kartais jos neatsiranda dėl to, kad įstatymo projektas nukišamas į stalčių. Ekspertas gali pasakyti, kad jam nepakanka medžiagos išvadai parengti. O teisėjas visada priima sprendimą. Jie priimami labai įvairiose situacijose: vieni pagal tai, kas aiškiai nustatyta įstatymuose, kiti – kai įstatymuose nėra aiškumo ar net kai iš viso nėra įstatymo ar kokių aiškesnių taisyklių. Tai ir taisyklių taikytojo, ir išeičių ieškotojo darbas. Esu skaitęs, kad didžioji teisėjavimo etika, viena vertus, yra pagarba įstatymui, kita vertus, tai atidumas detalėms. Teisėjas turi išmanyti įstatymus ir jų paisyti, kartu atidžiai ir kruopščiai įvertinti kiekvieno atvejo aplinkybes. Kai kuriose bylose pakanka faktus ar aplinkybes sulyginti su įstatymo reikalavimais, ir mes gauname teisės normoje pasakytą sprendimą. O kartais ieškodami atsakymo identifikuojame, kad faktinė situacija neatitinka jokio įstatymo. Kiekvienu atveju labai svarbu rasti konkretų sprendimą, nes baudžiamojoje byloje sprendžiamas laisvės klausimas, finansinėje – didesnių ar mažesnių sumų dydžiai, suvaržymai ir kiti žmonėms labai svarbūs dalykai. Šio darbo patirtis rodo, kad gyvenimo situacijos neretai daugiau ar mažiau nukrypsta nuo tų įstatyme numatytų atvejų, tada, manau, ir prasideda tikrasis teisėjavimas. Tai pati įdomiausia teisėjo darbo dalis.

– Teisėju dirbate beveik nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metų. Ar per šį suverenios valstybės gyvavimo laikotarpį susiformavo teismų kultūra? Kokių esminių pokyčių pastebite?

– Teismų kultūra yra daugialypis reiškinys, nes tai ir procesiniai, ir neprocesiniai dalykai. Paprastas Lietuvos pilietis, atėjęs į teismą, iš karto susiduria su šios organizacijos kultūra. Tenka susitaikyti su tuo, kad teismai nėra labai pageidaujama aplankyti įstaiga. Čionai žmonės ateina dėl dviejų priežasčių: arba juos atveda prokuroras, arba tokia bėda, kaip nesugyvenamas kaimynas ir pan. Visuomenės požiūrį į teismą iš dalies formuoja nusiteikimas, o dar labiau – visų teismo darbuotojų veiksmai ir sprendimai. Dalis mūsų darbų yra reglamentuota: kas turi būti daroma, kokie dokumentai turi būti surašomi, bet ne mažiau aktualūs ir įstatymuose ar taisyklėse nesurašyti dalykai. Mūsų, teismų bendruomenės, darbo kultūra prasideda nuo to, kaip atrodo teismo pastatas, kaip jame sutinkami ateinantys žmonės, kaip atliepiami jų lūkesčiai ir baimės, ar jie čia atėję bijo už kažko užkliūti, ar tikisi, kad kiekvienas sutiktas asmuo jiems bus paslaugus ir padės. Algis Norkūnas© DELFI / Šarūnas Mažeika Pamenu, pačioje savo darbo pradžioje kartu su kitais naujai paskirtais teisėjais perėmiau bylas, kurios buvo vertinamos kaip nesudėtingos, pvz., skyrybų bylos. Tuo metu šios bylos galėjo apsiriboti vien tik santuokos nutraukimo klausimu. Posėdžiai toms byloms nagrinėti buvo paskiriami kas penkias minutes, juk bylos neva nesudėtingos. Bet net ir nesudėtingoje byloje privaloma visa procesinė procedūra – pranešimas apie nagrinėjamą bylą, teisėjo ir sekretorės pristatymas. Beje, tuo metu buvo tarėjai, todėl ir juos reikėjo pristatyti, tada išaiškinti teises, o kur dar kiti klausimai… Tai buvo tam tikras kultūrinis šokas, nes penkias minutes vykstantis posėdis negali būti normalus. Vėliau, atlikus tikrai daug procedūrinio teisingumo tyrimų, vienoje iš mokslininkų išvadų nurodyta, kad teismuose nepakankamai laiko skiriama išaiškinti asmenims jų procesines teises taip, kad jie suprastų, ką reiškia konkreti teisė, pavyzdžiui, nesuteikiama pakankamai laiko nei pagalvoti, nei atsakyti dėl nušalinimo teisėjui. Svarbu paminėti ir tai, kad tuo metu, kai pradėjau dirbti, Lietuvoje buvo šimtas trisdešimt teisėjų. Teisėjų skaičius per labai trumpą laikotarpį smarkiai išaugo ir šiuo metu Lietuvos teismų sistemoje dirba apie septynis šimtus penkiasdešimt teisėjų. Anksčiau šie žmonės buvo nedirbę teisėjo darbo, kiekvienas atėjo savaip suprasdamas tai, ką ir kaip reikės dirbti. Kai kurie buvo dalyvavę teismo procesuose kaip prokurorai, įmonių ar organizacijų atstovai, todėl tam tikrą supratimą iš studijų ir dalyvavimo procesuose turėjo. Bet tik apie procesą. Pradėję teisėjauti teisėjai vieni kitų klausdavo net ir elementarių, bet niekur neparašytų dalykų, pavyzdžiui, ar teisėjas turi sveikintis atėjęs į posėdžių salę. Tokių teisėjų mokymų, kaip turime dabar, nebuvo. Tuo metu dėmesys į procesą atėjusiam asmeniui priklausė nuo teisėjo supratimo ir asmenybės. Teisėjai tarpusavyje aptardavo nerašytas etikos taisykles. Nei jų sistemos, nei tų taisyklių sklaidos nebuvo. Šiuo metu turime suformuluotus principus, taisykles, etikos institucijas, mokymus ir konsultacijas teisėjams. Per šiuos metus mes ne laiptais, o piramidėmis lipome aukštyn ir nuėjome labai ilgą kelią persilaužimo link.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/daily/law/konstitucinio-teismo-teisejas-norkunas-teisejo-galia-teisingas-sprendimas-pagristas-aiskiais-argumentais.d?id=87254707&fbclid=IwAR2lviU9ZWYm0LqLxAcxv45r_mukkTqGmZvawtz29WwzbCAaFFmyvT4fK04