Vilniaus apygardos teismas dirba kaip nusikalstamas susiviejinimas
0kazlausk
Dėl taip vadinamo Vilniaus apygardos teismo nušalinimo nuo bylų nr. PK-624-276/20016 ir 1-55-754/2016 nagrinėjimo
Pareiškėjas Aurimas Drižius,
Konstitucijos per. 23b, Vilnius
2016 m. rugsėjo 5 d.
Skundas dėl teismo nušalinimo dėl nuolatinio įstatymų pažeidinėjimų, dokumentų klastojimo, persekiojimo už kritiką
Vilniaus apygardos teismas rugsėjo 13 d. nagrinės šias abi bylas tuo pačiu metu – 9 val., ir aš juose abiejuose turėsiu dalyvauti – vien faktas, kad abi bylos paskirtos nagrinėti tuo pačiu metu, įrodo, kad šis teismas yra tik teisingumo butaforija.
Vilniaus apygardos teismo teisėjai jau daugiau nei dešimt metų nagrinėja bylas, kuriuose buvęs Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas A.sadeckas kaltina mane šmeižtu, teismo sprendimo nevykdymu, kitais nusikaltimais. Beveik visais atvejais minėtas „teismas“ priėmė A.sadeckui palankius sprendimus, ignoruodamas įstatymus ir klastodamas dokumentus. Tai tik parodo, kokioje apgailėtinoje būklėje yra visa taip vadinama „teisinė sistema“.
Galiausiai Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dzedulionis, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1A-369-365/2016, ir atmetęs mano skundą, 2016 m. birželio 9 d. man žodžiu išaiškino, kodėl aš šiame teisme visada esu nuteisiamas – tik todėl, kad kritikuoju „teisėsaugą“.
Gavau teisėjo Gintaro Dzedulionio man teisme perskaityto moralo garso įrašą. Šis teisėjas kartu su savo kolegomis Jolanta Čepukėniene ir Alenu Piesliaku mane nuteisė birželio 9 d. nutartimi už tariamą buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko šmeižtą. Vien už tai, kad parašiau savo straipsniuose, kad buvau daug kartų nuteistas pagal melagingus A.sadecko parodymus, o minėtas teismas nusprendė, kad tai šmeižtas dėl vienintelės priežasties – nėra įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kad A.Sadeckas davė melagingus parodymus. Tačiau prokuratūra ir teismai jau daugiau nei aštuoni metai klastoja savo nutartis A.sadecko naudai, todėl pasiekti, kad jis būtų nuteistas dėl melagingų parodymų – neįmanoma misija. „Visa teismų sistema klastoja savo nutartis A.Sadecko naudai“, – pripažino mano nuomonę kaip pagrįstą Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas G.Rainys kitoje byloje, kurioje A.Sadeckas taip pat kaltino mane šmeižtu. Tačiau šioje byloje svarbu kas kita – teisėjas G.Dzedulionis man nepatingėjo paskaityti moralo, iš kurio aš supratau, kad vienintelė priežastis, kodėl aš esu nuteistas – kad „per aštriai kritikuoju teisėsaugos institucijų darbą“. „Gal jums reikėtų truputį pakeisti savo poziciją“, – tiesiai šviesiai man pasakė teisėjas G.Dzedulionis.
Sėdėjau ir netikėjau savo ausimis – teisėjas man tiesiai šviesiai pasakė, kad jam nerūpi jokie įstatymai, nors įstatyme parašyta, kad „teisėjas klauso tik įstatymo, niekas negali jam daryti įtakos“. Nors Konstitucija sako, kad „draudžiama persekioti už kritiką“, teisėjas Dzedulionis tai daro, ir tai atvirai deklaruoja.
Čia pirmą parką Dzedulionis man teisinosi, kad „teisėjai irgi žmonės“, jie bandė žiūrėti į mano situaciją per „įvairias prizmes, tačiau kolegija vis dėlto nutarusi, kad turi mane nuteisti. Beje, įdomu, kad apie mano argumentus, kodėl aš manau, kad esu nuteistas pagal melagingus A.Sadecko parodymus, minėta „kolegija“ nepasisakė nė žodžio.
Toliau pažodžiui pateikiamas teisėjo G.Dzedulionio moralas, birželio 9 d. skaitant šio teismo nutartį:
„Vilniaus apygardos teismo nutartis. Apygardos teismo teisėjų kolegija išnagrinėjo nuteistojo Aurimo Drižiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A.Drižius buvo nuteistas bauda pagal BK str. Teisėjų kolegija nutaria : nuteistojo Aurimo Drižiaus apeliacinį skundą atmesti. Norėčiau A.Drižiui paaiškinti spendimo motyvus – jus savo apeliacinį skundą motyvavote tuo, kad buvo prokurorės Kisinienės ir teisėjos Norkūnaitės nutartys, kuriuose buvo išsakyta nuomonė, kad A.Sadecko parodymai neatitinka tikrovės. Nenoriu aš ginčytis su tomis aplinkybėmis ar su savo kolegomis, tačiau aš noriu pasakyti, kad šiuose bylose tas klausimas nebus niekada nagrinėjamas. Kolegija žiūrėjo į tą jūsų skundą per tą prizmę, kurią nurodė apygardos teismas, ji žiūrėjo ir per tą nuostatą, kurią išsakė Aukščiausiasis teismas. Tai yra ne per tą draudimą, o kitaip tariant, kad tai yra žmogaus teisės rašyti apie teisėsaugos institucijų darbą. Mes bandėme žiūrėti į šią visą situaciją ir per šią prizmę. Bet, užkliuvo vienas momentas, kurio mes niekaip negalėjome išspręsti. Bet kurie jūsų straipsniai, kurie yra rašomi apie teisėsaugos institucijų darbą, jie akcentuoja labai didelį dėmesį į jūsų ir A.Sadecko tarpusavio santykius. Tos aplinkybės, jos dominuoja bet kokį straipsnį jūs berašytumėte. Gal jums reiktų biškį pakeisti savo poziciją, nes…čia gal ne mūsų nutarties dalykas, bet toks pastebėjimas. Po Aukščiausiojo teismo nutarties keičiasi požiūris į tą jūsų situaciją, po bižki. Gal būt, jums nereikia taip aštriai akcentuoti viso dėmesio, rašant apie teisėsaugos institucijų darbą. Va tokia yra situacija.
– A.Drižius : Jūs žiūrėkite įstatyme, kaip parašyta, o ne mano santykių su Sadecku. Žiūrėkite, kaip parašyta įstatyme, o jūs dabar teisinatės prieš mane, baikite tas nesąmones.
– Teisėjų kolegija yra gyvi žmonės, kurie žiūri normaliai į tą situaciją. Taip nebuvo, kad viens du ir priėmė nutartį.
– Taigi aš suprantu, kad jūs atsiskaitote tam Sadeckui? Tai ne naujiena.
– Aš Sadecko nesu matęs akyse.
– Tai sakote, kad Sadeckas niekaip nesusijęs su „Mažeikių naftos“ privatizavimu? Jūs galite man įrodinėti, kad juoda yra balta, tačiau aš vis tiek matysiu, kad juoda yra juoda.
– Ponas Drižiau, aš pilnai pritariu Norkūnaitės išvadoms dėl to, bet šioje byloje šie klausimai nėra nagrinėjami.
Beje, tai pačiai teisėjų kolegijai buvo pateikti įrodymai, kad A.sadeckas asmeniškai taisė „Mažeikių naftos“ reorganizavimo įstatymą, po kurio iš jo dingo „Nacionalinio saugumo pagrindų“ įstatymo nuostata, kad strateginės Lietuvos įmonės gali būti parduodamos tik NATO šalyse registruotoms įmonėms, be to, daug kartų svarstė „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymo pakeitimus, pats juos asmeniškai taisė, tačiau teisėjo D.Dzedulionio nutartyje aiškinama, kad A.sadeckas niekaip nesusijęs su minėtu „Mažeikių naftos“ privatizavimu.
Galima būtų pagalvoti, kad teisėjai nemoka lietuvių kalbos ir nesupranta, ką reiškia terminas „dalyvauti privatizavime“, tačiau net ir čia teisėjams buvo suteikta pagalba. Teisme apklausta Lietuvių kalbos instituto profesorė Kalėdienė termina „dalyvauti privatizavime“ paaiškino taip – „atlikti veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas“. Nors A.sadeckas atliko esminius „Mažeikių naftos“ privatizavimo veiksmus, t.y. keitė privatizavimo įstatymus ir sprendė, kam ir kokiomis sąlygoms gali būti parduotos valstybės valdomos „Mažeikių naftos“ akcijos, tačiau teismai iki šiol galvoja, kad A.sadeckas niekaip nėra susijęs su minėtu privatizavimu.
Įstatymas labai aiškiai apibrėžia, kad yra faktai, o kas nuomonę – faktus galima lengvai patikrinti, ar jie buvo, ar ne. Šiuo atveju lieka tik patikrinti, kokius veiksmus A.Sadeckas atliko „Mažeikių naftos“ privatizavimo procese – keitė įstatymus dėl privatizavimo, gavo už tai neteisėtą milijoninį atlygį iš ‚mažeikių naftą“ privatizavusios „Willliams“, veikė panaudodamas visą savo, kaip Seimo NSG komiteto pirmininko įtaką, kad tie įstatymai būtų pakeisti, ir kad „Mažeikių nafta“ pereitų Rusijos bendrovei. Apie ką viešai prisipažino teismo posėdyje, sakydamas, kad „minėtas projektas mano pačio taisytas“.
Tačiau vėliau padavė melagingą skundą, kad jis niekaip nesusijęs su „Mažeikių naftos“ privatizavimo procesu, ir jame nedalyvavo, t.y. davė melagingus parodymus, ką aš ir įvardinau.
Tačiau Vilniaus apygardos teismas, kaip visada, spjauna ant įstatymų, ir sugalvoja, kad kol nėra „įsiteisėjusio teismo sprendimo“, tol A.Sadecko melagiu vadinti negalima. Visi, kurie galvoja, kad A.sadeckas melagis, yra šmeižikai. Tiesa, Dzedulionis mane paguodė, kad „mano situacija keičiasi Po Aukščiausio teismo nutarties“.
Teismas nieko nepasisakė ir dėl to, kad „Mažeikių naftą“ privatizavusios „Williams“ atstovė buvo registruota Tradenio gatvėje, patalpose, kurios priklausė A.sadecko privačiai įmonei „Ekskomisarų biuras“, ir kad per minėtą atstovę A.sadecko įmonei iš „Mažeikių naftos“ plaukė milijonai už paslaugas, kurias Mažeikių prokuratūra įvertino kaip „butaforines“.
Mat iki šiol lietuviškiems teismams mistika buvo tai, ką Visuomenės informavimo įstatymas įvardija kaip cenzūra. Tie patys teisėjai buvo įvedę cenzūrą ir man uždraudė rašyti straipsnius apie A.sadecko ryšį su „Mažeikių naftos“ privatizavimu. Nors tokia cenzūra yra uždrausta Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatyme, kur aiškiai pasakyta, kad : „Konstitucijos 44 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta : „Masinės informacijos cenzūra draudžiama. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausiai reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ir laidų tūrinio“.
Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” sako : „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos tūrinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus”.
Tačiau visokiems dzedulionims ir piesliakams toks paprastas dalykas buvo nesuprantamas – jie net šešis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą. Prireikė šešerių metų, kol išplėstinė Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija cenzūros byloje nutartų, kad „negalima bausti už teisėtą veiklą“.
Tačiau visi šie nuosprendžiai už cenzūrą man iki šiol galioja – niekas nėra panaikinta, aš esu daugybę kartų teistas recidyvistas. Taip baigiasi tiems, kurie, pasak Dzedulionio, „nesupranta, kad nereikia aštriai kritikuoti teisėsaugos institucijų darbo“.
Net ir po to, kai išplėstinė Aukščiausiojo teismo kolegija (tai išdrįso padaryti tik septynių teisėjų kolegija, nors byla paprasta kaip niekada – įvesta neteisėta cenzūra) mane išteisino dėl neteisėtos cenzūros, nurodydama, kad negalima žmogaus teisti už teisėtą veiklą, tačiau tas pats Vilniaus apygardos teismas atsisako vykdyti minėtą LAT išaiškinimą, nors Teismų įstatyme aiškiai pasakyta, kad :
2.Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus.
3. Į Aukščiausiojo Teismo nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus,
Tačiau Vilniaus apygardos teismo teisėjai vėl spjauna ant įstatymų, aiškindami, kad tos bylos yra nesusijusios. Pvz., Vilniaus apygardos teismo teisėja Valinskienė 2016-07-13 nutartimi savo sprendime Nr. 1S-489-843/2016 nusprendė, kad net išplėstinės LAT kolegijos išaiškinimas, kas yra, o kas nėra neteisėta veikla, jos nedomina, ir kad neva „teismo sprendimas kitoje byloje negali būti priskiriamas prie naujai paaiškėjusių aplinkybių“.
Teisėja A.Valinskienė taip pat nurodė, kad „tiek prokurorai, tiek ir teismai, atlikdami jiems priskirtas funkcijas, yra saistomi įstatymų, kurių turi griežtai laikytis“.
Labai teisingas pastebėjimas, tuo labiau, kad teismai bent dešimt kartų, mane nuteisdami, laužė Konstituciją ir įstatymus, viešai juos ignoravo ir niekino. O dabar teisėja Valinskinė prisiminė įstatymą, nors jis aiškiai sako, kad „Į Aukščiausiojo Teismo nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus“.
Lygiai tą patį sugalvojo ir kitas Vilniaus apygardos teismo teisėjas Rimšelis, buvęs D.Grybauskaitės patarėjas : neva LAT išaiškinimas, kad cenzūra neteisėta, jam nieko nereiškia.
Parašiau skundą generaliniam prokurorui, kad dėl teisėjų Dzedulionio persekiojimo už kritiką ir teisėjo Rimšelio – dėl tarnybos pareigų neatlikimo – būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Daugybę kartų buvau nuteistas to jūsų vadinamo „Vilniaus apygardos teismo“ vien už tai, kad sąžiningai dirbau savo darbą, kurį teismas įvardino „nusikalstama veikla“ – straipsnių rašymu.
Atsisakau vykdyti nusikalstamus teismų sprendimus, kuriais man buvo įvesta neteisėta cenzūra cenzūrą man ir „Laisvam laikraščiui“ uždrausta rašyti apie neteisėtus aukštų politikų ryšius su neteisėtu valstybės įmonės „Mažeikių nafta“ privatizavimu.
Nors Teismų įstatymo 2 punktas skelbia, kad „teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų“. Šiuo atveju Vilniaus apygardos teismo teisėjai R.Patackienė, V.Švedienė ir S.Punys, nagrinėdami baudžiamąją bylą Nr. 1A-424-562/2014, mane sąmoningai pasiuntė į kalėjimą, suklastoję savo nutartį.
Teismų įstatymo 2 punktas skelbia, kad „teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų“. Šiuo atveju teisėjai R.Patackienė, V.Švedienė ir S.Punys ne tik kad neklausė įstatymo, bet priešingai – dar ir patys sugalvojo būdą, kaip jį apeiti ir nuosprendyje man paaiškino, kad „Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Konvencijos 10 straipsnis negarantuoja visiškai neribotos saviraiškos laisvės spaudai net dėl rimtų viešojo intereso klausimų. Įgyvendindami savo teisę Į saviraiškos laisvę spaudos atstovai privalo veikti laikydamiesi savo pareigų ir atsakomybės, kaip reikalaujama Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje. Be to. pagal Konvencijos 10 straipsnį garantuojama apsauga suteikiama su sąlyga, kad jie veikia sąžiningai siekdami pateikti tikslią ir patikimą informaciją sutinkamai su atsakingos žurnalistikos principais…Taigi nagrinėjamu atveju A. Drižiaus teisė skleisti informaciją apibrėžta Įstatymų nustatyta tvarka priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo, dėl kurio nevykdymo jis ir yra nuteistas. Kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant saviraiškos laisvės ir teisės į asmens garbės bei orumo gerbimą konfliktą, prioritetas pagrįstai suteiktas pastarajai vertybei. Priešingas sprendimas iš esmės reikštu, kad naudojantis saviraiškos laisve galima nepaisyti, vykdant pozityviąsias pareigas pagal Konvencijos 8 straipsnį priimtų teismo sprendimų dėl asmens garbės ir orumo gynimo. Tokia situacija būtu nesuderinama su teisinga Konvencijos 8 ir 10 straipsnyje garantuojamų teisių pusiausvyra“. Tai yra minėti teisėjai sugalvojo, kaip apeiti Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus, ir patys sugalvojo, kad „sprendžiant saviraiškos laisvės ir teisės į asmens garbės bei orumo gerbimą konfliktą, prioritetas pagrįstai suteiktas pastarajai vertybei“, nors joks teisės aktas to nesako, priešingai – Konstitucija draudžia cenzūrą.
Jau penkis kartus kreipiausi, kad būtų panaikinta cenzūra, kurią draudžia Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas, tačiau visus penkis kartus mano skundus atmetė Vilniaus apygardos teismo teisėjai, klastodami dokumentus, į savo nutartis įrašydami žinomai melagingus duomenis.
T.y Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Petkuvienė 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartimi atmetė mano skundą panaikinti cenzūrą, sąmoningai įrašiusi į jį žinomai melagingus duomenis, t.y. ją suklastodama ir taip padarydama nusikaltimą, kuris Baudžiamajame kodekse yra įvardijamas kaip dokumento klastojimas. Pagal BK 300 str. prasmę suklastotu laikytinas tikras dokumentas, kurio turinys neteisėtai pakeistas: veikiant jo materialinę formą arba įrašant į jį neteisingus duomenis.
Savo prašyme atnaujinti šią civilinę bylą nurodžiau, kad teismo sprendimas uždrausti man savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ rašyti straipsnius, kuriuose pilietis A. Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu yra cenzūra, kurią draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas.
T.y. pilietis A. Sadeckas, būdamas Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku, dar 2008-01-21 kreipėsi į teismą, kad man, Aurimui Drižiui, būtų uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ skelbti straipsnius, kuriuose pilietis A. būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu bei Gedemino Kiesaus nužudymu. Teismas patenkino šį piliečio A. Sadecko skundą ir uždraudė man savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ spausdinti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.
T.y. Vilniaus apylinkės teismo teisėja R.Vancevičienė, patenkinusi piliečio A. skundą, šioje civilinėje byloje jo prašymu įvedė spaudos cenzūrą, ką draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas. Vien už tai, kad nepaisiau šios cenzūros, ir toliau rašiau straipsnius ir pateikiau dokumentus apie piliečio A.Sadecko ir jo privačios firmos dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime bei valdyme, ir pateikiau įrodymus, buvau nuteistas net septynis kartus, ir šiuo metu esu teisiamas dar trijose bylose. Visuose šiose bylose pilietis A. Sadeckas davė melagingus parodymus, kad jis niekaip nesusijęs ir niekaip nedalyvavo „Mažeikių naftos“ privatizavime. Galiausiai teismui buvo pateiktas Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra : “Cenzūra-tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio”.
Prevencinis draudimas ateityje rašyti tam tikromis temomis yra neteisėtas.
Nuo 2008 m. jau penkis kartus kreipiaus į teismą, kad būtų panaikinta cenzūra, tačiau paskutinį kartą Vilniaus apylinkės ir apygardos teismo teisėjai jau atvirai klastoja dokumentus, norėdami atmesti mano skundą. Šį mano skundą nagrinėjo tokia Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Zoja Monid, kuri manęs net nekvietė į posėdį, skundą išnagrinėjo „rašytine tvarka”.
Tačiau dėl mano argumentų – minėtu teismo sprendimu buvo įvesta cenzūra, ką draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas – teisėja Z.Monid sugebėjo pasakyti tik tiek, kad „taip pat nepagrįstas ir netenkintinas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą byloje dėl netinkamo teisės aktų taikymo. Pareiškėjo prašymo teiginiai apie teisę skleisti informaciją, nenustačius, kad skleidžianti informacija neatitinka tikrovės, yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, motyvų ir argumentų, kurie suteiktų pagrindą teigti, kad teismo 2009-04-10 sprendime padarytos teisės normų taikymo klaidos“.
Ir nė vieno žodžio apie tai, ką savo Visuomenės informavimo įstatymas ir Konstitucija apie cenzūrą.
Teisėja Z.Monid nurodo, kad teismo įvesta cenzūra yra visai teisėta, ir kad A.Drižiaus paminėtos aplinkybės, kad tai prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, „yra deklaratyvaus pobūdžio“.
Kai apskundžiau šį Z.Monid sprendimą Vilniaus apygardos teismui, šio teismo teisėja R.Petkuvienė neišdrįso tyčiotis iš Konstitucijos ir įstatymų, ji sugalvojo remtis savo išgalvotais motyvais.
T.y. Vilniaus apygardos teismo teisėja R. Petkuvienė savo nutartyje melagingai nurodo, kad „…Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl cenzūros (T.4, b.l. 126) inter alia buvo analizuota Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje (T.4, b.l. 126-135). Taigi ji taip pat nėra nauja aplinkybė tik dėl todėl, kad naudojama kitame kontekste, o apeliacinės instancijos teismui pasisakius dėl prašymo atnaujinti esmės, pirmosios instancijos teismas neturi pagrindo nesivadovauti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi ar dar kartą spręsti šį klausimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), todėl spręstina, jog pirmosios…“.
T.y. teisėja R. Petkuvienė, negalėdama paneigti Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimo, sąmoningai suklastoja savo nutartį, ir parašo, kad dėl šių argumentų jau pasisakė Vilniaus apygardos teismas savo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi. Tačiau šioje nutartyje nėra nė vieno žodžio apie cenzūrą, net rašydamas skundą aš dar neturėjau Konstitucinio teismo išaiškinimo, kas yra cenzūra. Jį gavau tik vėliau, todėl negalėjau jo panaudoti ir tuo labiau Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje negalėjo nieko pasisakyti dėl cenzūros, nes ji nebuvo paminėta mano skunde. O teisėja R. Petkuvienė sąmoningai, žinodama, kad negali paneigti Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų, melagingai nurodo, kad šie argumentai jau buvo išnagrinėti ir atmesti. Tai yra sąmoningas dokumento klastojimas, įrašant į jį žinomai melagingus duomenis. Teisėja Petkuvienė intelektualiai suklastojo dokumentą, sąmoningai įrašydama į jį melagingą informaciją, ir tai patvirtindama savo parašu.
Vilniaus apygardos teismo teisėjai Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė ir Vytautas Zelianka, priimdami jau minėtą 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį, taip pat ją suklastojo, įrašydami į ją žinomai melagingus duomenis. T.y. šioje nutartyje rašoma : „..Atmestinas apelianto argumentas, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas nepasisakė dėl pagrindinio argumento, jog tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas, tiek Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pripažįsta, kad pilietis A. nuo 2002 m. iki 2008 m. buvo Seimo nariu ir vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo, rengiant įstatymus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo, ir visada buvo žinoma, kadangi pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtą argumentą pažymėjo, jog teismas prevenciniu ieškiniu uždraudė skleisti informaciją, kuri jau kitų teismų sprendimais buvo pripažinta, kaip tikrovės neatitinkanti informacija. Kadangi prevencinio ieškinio esmę sudarė duomenų skleidimas apie neva neteisėtą ar nusikalstamą piliečio A.Sadecko veiklą AB „Mažeikių nafta“, tai pareiškėjo nurodytos aplinkybės – teisėjų argumentų nurodymas priimtose nutartyse dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą piliečio A. atžvilgiu, neįtakoja įsiteisėjusio teismo sprendimo…“.
T.y. šioje nutartyje teigiama, kad teismas uždraudė skelbti informaciją, kuri jau kitų teismų sprendimais buvo pripažinta kaip neatitinkanti tikrovės. Tačiau tai vėlgi melas – nėra jokio teismo sprendimo, kuris sakytų, informacija, kad pilietis A.Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta“, neatitinka tikrovės. Pats pilietis A.Sadeckas deklaravo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, kad buvo „Mažeikių naftos“ akcininku, o paskui melagingu skundu pareikalavo, kad man būtų uždrausta rašyti straipsnius apie jo ryšius su šia įmone.
Vilniaus apygardos teismo teisėjai jau minėtą 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį taip pat suklastoja, įrašydami į ją melagingus duomenis – neva yra teismo nutartis, kad neatitinka tikrovės informacija, kad pilietis A. Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta“. Ir remdamiesi savo įrašytais melagingais duomenimis, mano skundą atmeta.
Kai teismui pateikiau paties A.Sadecko pateiktą privačių interesų deklaraciją Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, kurioje jis pats yra įrašęs, kad yra „Mažeikių naftos“ akcininkas, tačiau melagingu skundu teismo reikalavo jį uždrausti sieti su šia įmonę, Vilniaus apygardos teismas (Kačinskienė, Višinskienė, Maciejevskis) 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi nurodė, kad šios aplinkybės nėra „naujos“ ir jos man turėjo būti žinomos. Nors pateikiau dokumentus, kad šią Sadecko deklaraciją gavau jau po minėtos cenzūros įvėdimo, minėti teisėjai suklastojo savo nutartį, įrašę, kad tai nėra nauja aplinkybė atnaujinti bylą.
Nuo 2009 m. jau penkis kartus kreipiausi į Vilniaus apylinkės teismą, kad ši civilinė byla būtų atnaujinta ir cenzūra panaikinta. Tačiau visi Vilniaus apylinkės teismo teisėjai, nagrinėję šią bylą, atmetė mano prašymus neteisėtais ir absurdiškais motyvais. Pvz., pirmą kartą mano prašymą atnaujinti bylą nagrinėjęs teisėjas Zaluba atmetė mano prašymą nustatęs, kad tai, kad A.Sadeckas buvo susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, yra „viešai žinomos aplinkybės“, todėl viešai žinomų aplinkybių skelbimas yra nusikaltimas.
Kai teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymo autorius, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Fausta Vitkienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią bylą, nes „leidėjas turėjo pareigą ypatingai atsakingai domėtis tiek Seimo archyve esančia medžiaga, teismuose nagrinėtomis bylomis bei kitais, viešais priimamais duomenimis“. Nors tie įrodymai tik neseniai buvo patekę man į rankas, ir aš niekaip negalėjau žinoti apie juos anksčiau, teisėja F.Vitkienė man nurodė, kad aš turėjau pareigą juos žinoti anksčiau, o jeigu nežinojau, tai jau nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės.
Galiausiai, kai net Vilniaus apylinkės prokuratūra ir teismas pripažino, kad „faktas, kad A.Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo, visada buvo žinomas, niekada nebuvo kvestionuojamas nei A.Sadecko, nei prokuratūros“, kreipiausi dar kartą, kad šis draudimas – rašyti tiesą apie A.Sadecko dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime – būtų panaikintas. Tačiau net tada Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jolanta Vėgelienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią civilinę bylą, nes neva tai nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės. Teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad minėtos tiek teismo ir prokuratūros nutartys, kuriose pripažįstama, kad A.Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl privatizavimo, „teismų nutarčių argumentai atitinkame kontekste apie buvusius įvykius negali būti laikoma paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu“. T.y. teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad aš 2009 m., nagrinėjant šį A.Sadecko skundą, turėjau žinoti, ką 2013 m. nuspręs Vilniaus apylinkės teismas ir prokuratūra. Tokią pat nutartį surašė ir Vilniaus apygardos teismo teisėja R.Janovičienė 2013 m. kovo 14 d. nutartimi.
Visais atvejais teismas nepasisakė dėl mano pagrindinio motyvo – teismas įvedė cenzūrą, kas yra draudžiama tiek Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo. Taip pat teismai nevertino ir melagingų A.Sadecko parodymų, kad jie niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, nors buvo šios įmonės akcininkas, ir privatizavimo įstatymų autorius, tačiau teisme sakė, kad niekaip nedalyvavo šiame privatizavime. Nors į teismą iškviesta Lietuvių kalbos profesorė Kalėdienė paaiškino, ką reiškia terminas „dalyvauti privatizavime“ – „atlikti tam tikrus veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas“. O Sadeckas asmeniškai atliko visus „Mažeikių naftos“ privatizavimo sandorius ir per savo įmonę „Ekskomisarų biuras“ valdė „Mažeikių naftą“, t.y. teikė valdymo paslaugas.
Remiantis, išdėstytu, prašau nusišalinti visą Vilniaus apygardos teismą ir bylą perduoti nagrinėti kitam teismui.
Aurimas Drižius
