V.Landsbergį į tarnybą KGB užverbavo garsusis Rainių skerdikas Dušanskis

landsbergisjpg 1024x597 1

landsbergisjpg 1024x597 1

Jį verbavo KGB darbuotojas Dušanskis

Paskelbta: 2023-01-03 12:37 Autorius: ekspertai.eu

Baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-03-03, kurioje ieškovai Vytautas Landsbergis su savo broliu Gabrieliumi Žemkalniu apkaltino rašytoją Vytautą Petkevičių esą apšmeižusį jų tėvą Vytautą Landsbergį–Žemkalnį savo knygoje „Durnių laivas“, 2003 m. išleistoje „Politikos“ leidyklos.

Liudininko šioje byloje, buvusio VSK (KGB) majoro Vlado Gulbino pastabos.

skirt

2004 m. rugsėjo 20 d. prasidėjo V.Petkevičiaus ir V.Landsbergio byla dėl tariamo V.Landsbergio tėvo – V.Landsbergio–Žemkalnio „apšmeižimo“ knygoje „Durnių laivas“. Šioje byloje aš dalyvavau kaip liudytojas V.Petkevičiaus pusėje.
Teismo pradžioje V.Landsbergis pareikalavo, kad man nebūtų leista liudyti, motyvuodamas, kad aš dirbau represiniuose KGB organuose. Tačiau 3-jų teisėjų kolegija šį jo prašymą atmetė. Iš visų liudytojų aš kalbėjau priešpaskutinis.

Teismui papasakojau, kad 2000 metų gruodžio 2 d. „Lietuvos ryto“ straipsnyje „KGB savo sandėliuose vis dar randa šovinių“ aš atskleidžiau man gerai žinomą tiesą, kaip 1981 m. į Australiją paslaptingai išvažiavo V.Landsbergio žmona Gražina Ručytė–Landsbergienė.

Ši tariama paslaptis buvo ta, kad 1981 m. pas mane, kaip Lietuvos KGB viso valstybinio meno ir kultūros darbuotojų kuratorių, kreipėsi tuometinis Operos ir baleto teatro direktorius V.Noreika, prašydamas padėti Gražinai Ručytei-Landsbergienei išvykti į Australiją pas Gabrielių Žemkalnį, V.Landsbergio brolį, kadangi leidimo šiai kelionei jai nedavė tuometinė Lietuvos KP CK Išvažiavimo komisija, vadovaujama tuometinio Lietuvos KP CK sekretoriaus L.Šepečio.
O ši komisija nedavė leidimo jai todėl, kad iki to laiko ji nebuvo išvykusi į jokią vadinamą kapitalistinę šalį ir buvo tremtinė. Tais laikais pakeisti šios komisijos neigiamą nutarimą buvo neįmanoma.

Atsimenu, V.Noreika sakė: „Vladai, Gražkė – gera moteris, jei gali – padėk“. Aš sakau: „Kaip aš galiu padėti?“ „Tu gali padėti jai išvažiuoti per V.Zvezdenkovą“, – sakė man V.Noreika. V.Zvezdenkovas tuo metu buvo Lietuvos KGB pirmininko pirmasis pavaduotojas, iš Maskvos (t.y. iš TSRS KGB) atsiųstas generolas. Jis buvo lyg koks prievaizdas, kurio bijodavo net Lietuvos TSR KGB pirmininkas.
Iš pradžių nesiryžau, nes V.Zvezdenkovo mūsų komitete labai nemėgo. Tai buvo labai atšiaurus, nemalonus, piktas ir rėksmingas žmogus. Reikėdavo labai atspėti jo nuotaiką, kad įtiktum. Tuo labiau, kad dėl tokio pobūdžio klausimo aš nė dėl vieno Lietuvos meno ar kultūros darbuotojo ar dėl savo agento niekada nebuvau kreipęsis į Lietuvos KGB pirmininko pirmąjį pavaduotoją – TSRS KGB atsiųstąjį prievaizdą.

Per mano visą darbo Lietuvos KGB 17,5 metų laikotarpį Gražina Ručytė–Landsbergienė buvo tikrai vienintelė.

V.Zvezdenkovas Lietuvoje vienintelis turėjo teisę ypatingos išimties tvarka išleisti „reikalingą“ žmogų į užsienį net ir be KP CK Išvažiavimo komisijos žinios. Tačiau tam reikėdavo labai ir labai didelio pagrindo ir KGB suinteresuotumo.

Kaip atsimenu, Gražina Ručytė–Landsbergienė, gerai žinodama, kad aš pažadėjau V.Noreikai ir jai asmeniškai padėti teigiamai išspręsti šią opią jai problemą per V.Zvezdenkovą, dvi savaites po šio prašymo mane tiesiog atakavo, skambindama ryte ir vakare į namus ir vis klausdama, ar jau aš buvau pas Zvezdenkovą.

Pas jį eiti tuščiomis rankomis negalėjau, prašymą būtų atmetęs iš karto ir dar mane išbaręs ir išvaręs iš kabineto, nes už Gražinos gražias akis tikrai nebūtų jos išleidęs į užsienį.

Skaitytojams, manau, yra labai įdomus ir tas faktas, kad V.Zvezdenkovas prieš atvykdamas dirbti iš Maskvos į Lietuvą, 5 metus dirbo Kuboje Fidelio Kastro TSRS patarėju saugumo reikalams.

Liudydamas V.Petkevičiaus ir V.Landsbergio byloje, teismui papasakojau, kaip tada pasiėmiau iš Lietuvos KGB 10-ojio skyriaus G.Landsbergienės išvažiavimo bylą, kurioje buvo įvairios informacijos: ir kas tas Gabrielius, ir jos pačios susirašinėjimai su užsieniu, ir t.t.

Mano tuometinis viršininkas – skyriaus viršininko pavaduotojas R.Sprindys, sužinojęs, kad einu pas V.Zvezdenkovą prašyti dėl Gražinos Landsbergienės, pasakė: „Nuėjęs gali pasakyti drąsiai, kad jei jis nori pasitikslinti kai kurią informaciją, gali išsikviesti ir mane“.

R.Sprindys man pridūrė: „Būtinai pasakyk, kad Gražinos Ručytės vyras – V.Landsbergis yra buvęs mūsų agentas, verbuotas berods 1955 m. Jį verbavo KGB darbuotojas Dušanskis“.

Teismui pabrėžiau, kad Dušanskis yra tas pats, kurio prieš keletą metų Lietuva reikalavo Izraelio išduoti už genocidą Lietuvoje.

Paskui su V.Landsbergiu, kaip KGB agentu, dirbo toks Slavinas, paskui – tas pats buvęs mano viršininkas R.Sprindys. Paskutinis su V.Landsbergiu iki 1978 m., kai V.Landsbergis grįžo dirbti iš Klaipėdos į Konservatoriją Vilniuje, dirbo toks Abromaitis.

R.Sprindys tada taip pat pabrėžė, kad V.Landsbergio, kaip KGB agento, slapyvardis buvo „Vytautas“, vėliau pakeistas į „Dėdulę“.

Mano viršininkas tada dar pridūrė: „Referuok V.Zvezdenkovui ir apie G.Ručytės vyro tėvą, kad V.Landsbergis–Žemkalnis buvo NKVD agentas, užverbuotas 1927 m. Kaune Rusijos ambasados žvalgybos darbuotojų“.

Ir dar pažėrė visokių detalių: pavyzdžiui, kad V.Landsbergiui–Žemkalniui tarybinės valdžios nutarimu Kaune ir Kačerginėje buvo grąžinti du namai ir tik, be abejo, aktyviai tam reikalui tarpininkavus TSRS KGB, nes V.Landsbergis–Žemkalnis buvo ypatingai nusipelnęs TSRS KGB agentas.

Teismui išdėsčiau, kad turėdamas tokius svarbius argumentus, drąsiai nuėjau pas Zvezdenkovą ir viską referavau. Jis įdėmiai mane išklausė ir davė daug velnių, kodėl iki šio laiko nedirbau su Gražina Ručyte–Landsbergiene.

Generolas man liepė staigiai užvesti kandidato verbuoti bylą ir iki jos sugrįžimo paruošti visą informaciją. Taip pat liepė prieš išvykstant jai pasakyti, kas mus domina Australijoje. Jei ji atveš geros informacijos, mes ją galėsime ir toliau išleidinėti į užsienį.

Po to V.Zvezdenkovas, didelei mano nuostabai, užrašė rezoliuciją „Išleisti tokią ir tokią Ručytę į Australiją pas Gabrielių Žemkalnį“.

Teismui pabrėžiau. kad tais, 1981 m., mano viršininkas R.Sprindys man taip pat pasakė, kad jam pačiam dirbant su V.Landsbergiu, kaip KGB agentu, iš Maskvos KGB darbuotojų jis buvo girdėjęs, kad V.Landsbergis–Žemkalnis buvo labai rimtai įtariamas karo metais bendradarbiavus su vokiečių gestapu, kaip jų užverbuotas agentas.

O tai reiškia, kad V.Landsbergio tėvas karo metu galėjo būti ne tik NKVD nusipelnęs agentas, bet tuo pačiu ir vokiečių gestapo.

TSRS KGB darbuotojai tokią savo išvadą pagrindė tuo, kad Landsbergis–Žemkalnis, bijodamas, kad gali būti iššifruotas NKVD kaip dar ir gestapo agentas, karui besibaigiant išsigandęs pabėgo į Vakarus kartu su vokiečių fašistais.

Mirus Stalinui ir sušaudžius Beriją, Landsbergis–Žemkalnis vėl uoliai pradėjo dirbti tik TSRS KGB, pasiprašė sugrąžinamas į Tarybų Lietuvą.

Kas ir buvo padaryta, aktyviai tarpininkaujant TSRS KGB, be to, grąžinant jam visą iki karo turėtą turtą ir dar A.Sniečkaus nurodymu suteiktas Kaune valdiškas butas ir paskirtas jis į atsakingas valdiškas pareigas.

Teismui pabrėžiau, kad esu ne kartą girdėjęs, kad V.Landsbergis–Žemkalnis už ypatingus žvalgo nuopelnus iš TSRS KGB iki gyvos galvos gaudavo solidžią pensiją. Tačiau patikrinti šį faktą, be abejo, yra labai sunku.

Po šių išdėstytų mano faktų ir dar kitų mažiau įdomesnių momentų teisme mane pradėjo klausinėti pats V.Landsbergis su savo broliu Gabrieliumi.

V.Landsbergis:

– Ar atėjęs dirbti į Lietuvos KGB davėte priesaiką?

– Taip, daviau.

– Tai kodėl sulaužėte duotą priesaiką neišduoti žinomų Jums agentų ir Jums žinomos kitos slaptos agentūrinės informacijos?

– O Jūs man kas, pone Landsbergi, ar esate KGB pirmininkas, kad aš Jums turiu duoti ataskaitą? Antra vertus, nėra TSRS, todėl ir mano priesaika jau niekam negalioja, ji tapo jau bevertė.

– V.Petkevičius savo knygoje „Durnių laivas“ mano tėvą pavadino A.Hitlerio draugu. Tai tada aš galiu vadinti Jus J.Stalino draugu!

– Kieno, kieno? Ar Jūs, pone V.Landsbergi, bent jau įsivaizduojate, kada aš esu gimęs? Aš esu pokario vaikas, tai kaip galėjau būti J.Stalino draugas?

– Tai tada atsakykite man, kaip Jūs apskritai vertinate J.Stalino epochą?

– Tik atėjęs dirbti į KGB sužinojau daug blogo apie J.Staliną. Ir labai smerkiu jį už masines žmonių represijas ir trėmimus. Bet reikia pripažinti, kad J.Stalino ir maršalo G.Žukovo dėka buvo nugalėti Jūsų, pone V.Landsbergi, ir Jūsų tėvo tokie mylimi ir gerbiami vokiškieji fašistai!

– Jūs rašydami spaudoje ir kalbėdami per televiziją vis šmeižiate mane ir mano tėvą, vadindami mus KGB agentais. Ir savo šiuos teiginius remiate mirusių sielų parodymais, t.y. buvusių ir jau mirusių kagėbistų parodymais. Tai kaip čia dabar suprasti?

– Tai, kad ne visi kagėbistai, kurie gerai žino apie Jūsų ir Jūsų tėvo uolų tarnavimą KGB organams, jau yra mirę. Ir Jūs, pone V.Landsbergi, tai gerai žinote. Ir šiuo metu Izraelyje gyvena toks buvęs kagėbistas Dušanskis. Tas pats Dušanskis, kuris 1955 m., būdamas Lietuvos KGB Žvalgybos skyriaus viršininko pavaduotojas, pats asmeniškai verbavo Jus, ir Lietuva neseniai reikalavo Izraelio išduoti jį už genocidą Lietuvoje.

Jam dabar turėtų būti apie 83 m. Manau, kad jis yra nepraradęs proto ir visiškai gali atsakyti už savo žodžius ir veiksmus. Jeigu Jums labai reikia įrodyti savo nekaltumą bendradarbiaujant su KGB, susiraskite Izraelyje Dušanskį.
Ir štai tada, jeigu Dušanskis paneigs mano išsakytus teiginius spaudoje ir per televiziją apie Jūsų ir tėvo uolų bendradarbiavimą su KGB, tai aš iš karto pakelsiu aukštyn rankas ir pasiduosiu.

Tada Jūs mane galite patupdyti į kalėjimą už šmeižtą. Dušanskį oficialiai apklausti yra galimybių ir be jo atvykimo į Lietuvą, gaunant iš jo parodymus patvirtintus Izraelio notarų.

Bet aš puikiai žinau, kad Jūs to nedarysit, nes iš A.Butkevičiaus esu sužinojęs, kad Jūs prieš keletą metų buvote susiradę Dušanskį ir maldavote jo tylėti apie Jūsų ir tėvo V.Landsbergio–Žemkalnio uolų bendradarbiavimą su KGB.

Matyt, Dušanskis atsisakė Jums padėti šiuo klausimu. (Pastaba: po šio mano atsakymo V.Landsbergis nutilo ir daugiau šio klausimo nelietė.)

– Jūs vis teigiate, kad mano žmoną 1981 m. į Australiją išleido išvažiuoti tuometinis Lietuvos KGB pirmininko pavaduotojas, Maskvos generolas Zvezdenkovas. Tai kur šis KGB generolas yra šiuo metu?

– Šiuo metu Zvezdenkovas gyvena Maskvoje ir jeigu Jums reikia, tai susiraskite jį. Ir aš galiu Jums padėti jį surasti.

Bet kam to reikia, nes tą faktą, kad Gražina Ručytė–Landsbergienė 1981 m. išvažiavo į Australiją pas Jūsų brolį tik per tą patį KGB generolą, spaudoje ir „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje patvirtino ir pats tuometinis Operos ir baleto teatro direktorius V.Noreika.

– Jūs vis teigiate, kad aš ir mano tėvas buvome KGB agentai. Bet aš juk taip aktyviai puolu KGB, jo kadrinius darbuotojus ir buvusią sovietų valdžią. Tai kaip Jūs įsivaizduojate, kad aš, kaip Jūs teigiate, buvęs KGB agentas, galiu tai daryti?

– Pone V.Landsbergi, nuo seno, gal net nuo rusų caro Nikolajaus II-ojo laikų, geriausia konspiracijos forma yra ta, kad kai loji ant tos valdžios ir jos žvalgybos, niekas nepatikės, kad tu uoliai jiems tarnauji, ir kas tu iš tikro esi. (Pastaba: V.Landsbergis daugiau šio atsakymo nekomentavo.)

– Jūs savo rašinyje „Lietuvos ryte“ 2000 m. gruodžio 2 d. minėjote, kad 1988 m. tuometinis Lietuvos KGB pirmininkas E.Eismuntas buvo davęs Jums nurodymą išsiaiškinti, ar aš esu grynakraujis lietuvis. Tai ką, norėjote mane tuo klausimu sukompromituoti?

– Ne paslaptis, kad tuo metu daugeliui žmonių buvo kilę rimtų abejonių dėl Jūsų grynakraujės lietuvių tautybės, nes Jūsų pavardė Lietuvoje yra labai reta. Ir man generolas E.Eismuntas tikrai buvo davęs tokį nurodymą.

Bet aš juk tame pačiame „Lietuvos ryto“ straipsnyje rašiau, kad po mano kruopštaus tyrimo šios abejonės nepasitvirtino, ir KGB dėl to negalėjo Jūsų tada sukompromituoti.

Tai ką – aš ir čia pagal Jus blogai padariau? Kur yra tiesa, tai tiesa.

Vėliau sekė mano, buvusio KGB majoro V.Gulbino, klausimas V.Landsbergiui:
Savo straipsniuose apie Jūsų ir Jūsų tėvo slaptą bendradarbiavimą aš daug kartų esu rašęs, kad paskutinis su Jumis, kaip su KGB agentu, yra dirbęs iki 1978 m. buvęs Lietuvos Klaipėdos KGB padalinio viršininko pavaduotojas D.Abromaitis, ir kuris sunkiai sirgdamas dar palyginti visai neseniai ligoninėje davė tokius pat parodymus apie Jūsų ir tėvo slaptą sąmoningą bendradarbiavimą su KGB, kaip ir aš.

Tada apklausiant D.Abromaitį dalyvavo ir du Lietuvos Seimo nariai – A.Sakalas ir V.Čepas bei Lietuvos generalinės prokuratūros prokuroras Č.Norinkevičius.
D.Abromaičio parodymai buvo įrašyti į garso kasetę, tačiau ta kasetė vėliau paslaptingai dingo, o pats D.Abromaitis mirė prieš trejus metus.

Ir visa ši istorija įvyko Lietuvos generaliniu prokuroru dirbant Jūsų, pone V.Landsbergi, uoliam ir paklusniam tarnui, kuris dėl kai kurių savo neteisėtų veiksmų buvo pramintas kišeniniu prokuroru, o vėliau išvarytas iš šių pareigų – Kaziui Pėdnyčiai, kuris, be kita ko, buvo ir mano kursiokas VVU Teisės fakultete.

Klausimas Jums, pone V.Landsbergi, trumpas ir konkretus: kur dingo ta paslaptingoji garso kasetė? (pastaba: į šį klausimą V.Landsbergis man ir teismui taip nieko ir neatsakė. Paprasčiausiai nutylėjo!)

Per antrąjį šio teismo posėdį aš labai nustebau išvydęs teisme kaip liudytoją Vilniaus m. policijos Tardymo skyriaus viršininkę D.Bukelienę, kuri prieš keletą metų vedė V.Landsbergio reikalavimu man iškeltą baudžiamąją bylą dėl neva V.Landsbergio apšmeižimo spaudoje.

Ta byla vėliau buvo nutraukta nesant nusikaltimo sudėties.

V.Landsbergis, pasirodo, pats pareikalavo papildomai iškviesti į teismą minėtą policijos pareigūnę.

Teismo metu V.Landsbergis D.Bukelienės paklausė: „Tai kaip čia dabar suprasti, jeigu V.Gulbinui buvo nutraukta baudžiamoji byla už mano ir mano tėvo šmeižtą, tai išeina, kad V.Gulbinas sakė teisybę?“

D.Bukelienė teismo posėdyje atsakė: „Taip jau išeina, pone V.Landsbergi, nors ir netiesiogiai. Buvo surinkti du tomai liudytojų parodymų ir kitų dokumentų, ir byla dėl šmeižto buvo galiausiai nutraukta“.

VLADAS GULBINAS
Buvęs VSK (KGB) majoras

ŠaltinisSūduvių namai

logo bottom

Dalius Stancikas. Pačios žiauriausios sovietų okupantų egzekucijos

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr. Copy
Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Paskutinę birželio savaitę sukanka 80 metų nuo pačių žiauriausių sovietų okupantų egzekucijų, įvykdytų Lietuvoje 1941 metų birželio pabaigoje.

1941 m. birželio 22 d. kilęs Vokietijos–Sovietų Sąjungos karas sutrukdė sovietų  okupantų pradėtam lietuvių naikinimui. Tačiau net ir bėgdami iš Lietuvos komunistai paliko bene kruviniausią savo pirmos okupacijos žymę: 1941 m. birželio 22–28 d. beveik 1 tūkst. kalinių ir civilių gyventojų (iš jų 99 proc. – lietuviai) buvo itin žiauriai nužudyti.

Pirmąją karo dieną SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku buvo nurodyta visas politinių kalinių bylas perduoti kariniams tribunolams, kurie dažniausiai kaliniams skirdavo aukščiausiąją bausmę – sušaudyti. Sovietų saugumo NKVD dokumentuose tai buvo vadinama „kalinių evakuacija pagal I kategoriją“.

Tačiau dar negavęs nurodymų iš Maskvos, Lietuvos SSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas Eusiejus Rozauskas (Ovsiej Rozovskij) pats kreipėsi į NKGB liaudies komisaro pavaduotoją Davidą Bykovą siūlydamas: „Neturint galimybių evakuoti kalinių iš Kauno kalėjimo Nr. 1, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš atsitraukiant sušaudyti“.

Deja, besitraukiantys sovietiniai okupantai ir jų kolaborantai nepasitenkino politinių kalinių sušaudymu: labai daug jų nužudė sadistiškai kankinant.

Rainių žudynės

1941 m. naktį iš birželio 24 į 25 d. Rainių miškelyje sadistiškai nukankinti 75 Telšių kalėjimo kaliniai. Vietos gyventojams atradus užkastus kankinius paaiškėjo, kad „daugelis jų buvo visiškai praradę žmogišką pavidalą – į pakaušius sukaltos vinys, kai kurių kiaušai sutraiškyti, lyties organai nupjaustyti ir sukišti į burnas, pirštai nukapoti, kūnai nuplikyti karštais kopūstais, akys išbadytos, daug durtinių žaizdų, iš nugaros išlupinėti odos diržai, pilvai perpjauti ir į juos sukištos rankos, kitų rankos už nugaros surištos viela. Žudynių vietoje rasti šie kankinimo įrankiai: dinama, kuria kankinamieji buvo purtomi elektros srove, katilas su šutintais kopūstais, kelių vielų bizūnai su švino antgaliais.” Pasak liudininkų, „motinos neatpažino vaikų, žmonos – savo vyrų, broliai ir seserys – brolių, taip baisiai buvo sužaloti lavonai. Yra faktų, kad žmonos apraudojo ne savo vyrus, palaidojo juos lyg savus, išgyveno baisiausias pragaro kančias, o jų vyrai, buvę išvežti į kitus kalėjimus ir po kiek laiko išsilaisvinę grįžo.“

Rainiu zudynes a
Rainių žudynės

Praėjus metams po Rainių žudynių, 1942 m.  vienas jų organizatorių, Telšių NKVD skyriaus viršininkas Petras Raslanas savo laiške Lietuvos kompartijos sekretoriui Antanui Sniečkui  aiškino, kad kaliniai buvo žudomi, nes jis „įsitikinęs, jog ten ne­buvo nė vieno nekalto“.  Kuo gi nusikalto taip nukankinti žemaičiai?

20-ečiai Telšių moksleiviai, ateitininkas Hermenchildas Žvirzdinas ir skautai Zenonas Tarvainis bei Kazys Puškorius nestojo į komjaunimą, 18-etis moksleivis Adomas Rakas bandė nuo okupantų pabėgti per Vokietijos sieną, broliai Kavoliai – 20-etis Boleslovas ir 30-etis Petras – leido laikraštėlį „Laisvės varpas“, 30-etis ūkininkas Jonas Telšinskis agitavo nebalsuoti už okupantų valdžią, 36-erių agronomas Karolis Kisevičius replikavo komunistų surengtame mitinge. Už panašius „nusikaltimus“ nukankinti ir trys broliai Antanavičiai: 20-etis Juozas, 23-rių Antanas ir 26-rių Jonas, kurių tėvai ir dvi seserys prieš 10 dienų – birželio 14-ą – buvo ištremti į Komiją (tėvai mirė tremtyje po metų, viena iš seserų – po ketverių). Pusė nukankintųjų Rainių miškelyje – Šaulių sąjungos nariai, beveik visi – aktyvūs piliečiai, karšti Tėvynės patriotai, tarp kurių ir nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyčio kryžiaus kavalierius, Kretingos advokatas Vladas Petronaitis.

Ilgus dešimtmečius buvo manoma, kad Rainių miškelyje buvo užkasti 73 kankinių kūnai, tačiau 2011 m. LGGRTC atlikus istorinius tyrimus, nustatyta, kad užmušti buvo 75 asmenys. Dauguma belaisvių nužudyti sutriuškinus galvas, subadžius durtuvais ar kitais įrankiais, tik dešimt nušauti. Dar trys kūnai buvo užkasti netoliese: vėliau paaiškėjo, kad tai Raudonosios armijos karių palaikai su šautinėmis žaizdomis pakaušyje (darytinos prielaidos, kad jie nubausti už tai, kad atsisakė kankinti arba todėl, kad neapdairiai saugojo kalinius). Tą pačią 25-osios naktį už kelių kilometrų nuo Telšių, netoli Džiugėnų kaimo, sovietų kariai nužudė dar trys kalinius, paliktus Telšių kalėjime ir iš ten bandžiusius pabėgti.

nachmanas dusanskis 76237009
Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas – sadistas
Petras raslanas NKVD
Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius

Kitą dieną tie patys žudikai – du sunkvežimiai NKVD kariuomenės – atvyko į Sedą, esančią už 25 km nuo Telšių, tikėdamiesi ten sunaikinti Birželio sukilėlių Sedos štabą. Sukilėliai spėjo pasitraukti, todėl okupantai tenkinosi žudydami tuos, kuriuos nurodė vietos komunistai Žuta, Sparnauskas, Gurauskas, broliai Duniai, Irkinas. Nukankinti keturiolika Sedos gyventojų, tarp jų dvi moterys: 40 metų Antanina Budrienė, prekybininkė, buvo kalta tuo, kad darydama tvarką eilėje prie parduotuvės užsirišo baltą sukilėlių raištį; sadistai jai nupjovė krūtis, išlupo akis ir suskaldė galvą, liko našlaičiai trys 5–12 metų vaikai. 30-etė liaudies menininkė Jadvyga Lukošienė nužudyta už tai, kad bėgo budeliams iš paskos prašydama paleisti vyrą; našlaičiais liko du vaikai: 6 mėnesių ir 3 metų.

Rainių ir Sedos žudynių, kaip, beje, ir visų kitų birželio pabaigos egzekucijų, organizatoriai ir dalyviai liko nenubausti. Lietuvoje susikūrus Sąjūdžiui, prokuratūra pradėjo tirti Rainių žudynes, tačiau jose dalyvavęs Telšių vykdomojo komiteto pirmininkas Domas Rocius jau buvo žuvęs 1943 m., kiti įtariamieji – Telšių NKVD viršininkas Petras Raslanas ir leitenantas Nachmanas Dušanskis pasislėpė Rusijoje ir Izraelyje, o šios valstybės atsisakė juos išduoti Lietuvai.

Pravieniškių žudynės

1941 m. birželio 26 d. įvykdyta kalinių naikinimo akcija Pravieniškių lageryje nuo kitų žudynių skyrėsi ne tik masiškumu, bet ir tuo, kad buvo žudomi visi be išimties Pravieniškių lagerio kaliniai ir netgi jų prižiūrėtojai su šeimomis.

Pravieniskiu zudynes a
Pravieniškių žudynės

Karo pradžioje Pravieniškėse, už trijų eilių spygliuotos vielos tvoros, buvo kalinami jau nuteisti kaliniai, kurių bausmės laikas buvo neilgas – iki 4 metų. Tarp jų buvo 80 internuotų lenkų ir 20–30 už įvairius nusikaltimus nuteistų raudonarmiečių. Pravieniškių lageryje visi sargybiniai ir prižiūrėtojai buvo lietuviai. Prasidėjus karui, kalinti raudonarmiečiai buvo apginkluoti ir išvežti. Manoma, kad vienas tokių išleistųjų, leitenantas Kiseliov, grįžo į Pravieniškių kalėjimą su besitraukiančia sovietų armijos divizija ir suorganizavo keršto akciją.

Pirmiausia buvo nužudyti 21 lagerio tarnautojas ir 6 jų žmonos bei dukteris: 13 bei 16 metų mergaitės. Po to kulkosvaidžiais ir automatais sušaudyti iš barakų į uždarą kiemą išvaryti kaliniai. Per žudynes likusio gyvo K. Gailiaus liudijimu, šaudymo metu „kilo neįsivaizduojamai baisus klyksmas, maldavimai ir sužeistųjų dejavimas. Arčiau aukštos spygliuotos tvoros esantieji sužeistieji kruvinomis rankomis kabinosi į spygliuotas vielas ir dar kartą pašauti susmukdavo ant žemėje“. Tuos, kurie liko gyvi, rusai pribaigdavo durtuvais ar į sužeistuosiu mesta granata. Kauno miesto komendantūros karininko Mato Valeikos 1941 m. birželio 28 d. raporte minima, jog Pravieniškėse „buvo išžudyta 230 žmonių, taip pat iššaudyti prižiūrėtojai su šeimomis.”

Panevėžio žudynės

Prieš pasitraukdami iš Panevėžio komunistai žudė net dviejose vietose.

Pirmąją karo dieną Panevėžio apskrities ligoninė buvo paversta karo ligonine. Pasklidus gandams, kad tarp ligonių yra ir Birželio sukilimo dalyvių, čekistai suėmė ligoninės vedėją Juozą Žemgulį, chirurgus Antaną Gudonį ir Stasį Mačiulį, seselę Zinaidą Kanevičienę. Jie ir dar dar trys panevėžiečiai – buhalteris Antanas Čibinskas, geležinkelininkas Kazys Šlekys, inžinierius Vilhelmas Vaišvila – naktį iš birželio 25 į 26 d. buvo žiauriai tardomi ir galiausiai nukankinti Raudonosios armijos dalinio štabo rūsyje.

Panevezio mediku zudynes a
Panevėžio medikų žudynės

Birželio 25 d. netoli Panevėžio cukraus fabriko, Plukių kaimo ūkininko laukuose, taip pat buvo sušaudyti iš Panevėžio apskrities vykdomojo komiteto rūsių atvežti devyniolika politinių kalinių: Kupiškio gimnazistai Danielius Kulikauskas, Juozas Lisauskas ir Jurgis Pajarskis, Amatų mokyklos mokinys Bronius Tumonis, mokytojas Kazys Jurgevičius, muziejininkas ir vargonininkas Povilas Grakauskas, raštininkas Liudvikas Čepelė ir kt. Pasak liudininkų, egzakucijos metu čekistai smaginosi taip: mėtė gyvus kalinius į duobes ir kritimo metu į juos šaudydavo.

Kitos žudynės

Besitraukdami iš Lietuvos sovietai įvykdė beveik keturias dešimtys grupinių žudynių, iš kurių dauguma – itin žiaurios.

1942 m. leistame leidinyje „Bolševizmo metai“ rašoma, kaip buvo nukankinti Kretingos kalėjimo politiniai kaliniai: „Užkasti ir surasti lavonai liudija, kad žmonės buvo pakabinti ant medžio ir gyvi sudeginti. Daug užkastųjų dar papildomai buvo prispausti akmenimis, kas, kaip teigia gydytojas, reiškia, kad buvo užkasti dar gyvi. Kiti rasti su nulupta rankų oda, nuskalpuoti ar nukirstomis galvomis.”

Kun. Juozo Prunskio 1944 m. Čikagoje išleistoje knygelėje rašoma, kad Petrašiūnų kapuose aptiktoje duobėje rasti 29 politinių kalinių lavonai – dauguma jų buvo nužudyti plaktuko smūgiu į galvą.

Raseinių kalėjime rasti nukankinti politiniai kaliniai su sulaužytais blauzdikaliais, išsukinėtomis rankomis, sutrupintais šonkauliais, Rokiškio aukos buvo taip baisiai sužalotos, kad artimieji juos galėjo pažinti tik iš drabužių.

Nemažai politinių kalinių sovietai spėjo išvežti iš Lietuvos teritorijos ir nužudyti Baltarusijoje arba Rusijoje: iki liepos 20 d. į Rusijos gilumą sovietai išvežė 1363 kalinius, t. y. maždaug 25 procentus visų Lietuvoje kalintų žmonių.

Nuotraukos iš LVCA ir LGGRTC archyvų.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Facebook komentarai
});}(jQuery));