Už bankų plėšikų grobį mokės Lietuva

Už bankų plėšikų grobį mokės Lietuva 

 

Aurimas Drižius

 

Europarlamentaras Valentinas Mazuronis LL patvirtino, kad Lietuvos vyriausybė slapta susirašinėja  su Niujorko tarptautinio arbitražo teismu, kuriam savo pretenzijas dėl užgrobto „Snoro“ banko pareiškė šio banko savininkai Antonovas ir Baranauskas.

„Neduok Dieve, jie laimėtų, nes yra pareiškę pretenzijų milijardinėm sumom, – dievagojosi V.Mazuronis, – čia aš kalbu kaip Lietuvos pilietis, nes ne D.Grybauskaitei ar V.Vasiliauskui reikės  mokėti tuos pinigus, bet man ir tau, paprastiems Lietuvos piliečiams“.

 V.Mazuronis pareiškė manantis, kodėl net ir nušalinus „Snoro“ akcininkus nuo banko valdymo, nebuvo bandoma to banko gelbėti ir leisti jam toliau dirbti  – toks variantas būtų žymiai pigesnis, nei jo bankrotas. Priežastis labai paprasta – nepaskelbus jo bankroto, nebūtų galima užgrobti ir pasidalinti milijardinio „Snoro“ valdomo turto. Būtent todėl ta plėšikų gauja su buvusiu Dalios Grybauskaitės rinkimų štabo vadovu Valdu Vasiliausku ir nutarė skelbti „Snorui“ bankrotą , o jo turtą pasidalinti.

V.Mazuronis atsakė į LL klausimus:

– Man neduoda ramybės ta „Snoro“ istorija. Kodėl jums, kaip Seimo laikinosios komisijos ištirti „Snoro“ istorijai pirmininkui Lietuvos bankas niekada taip ir nepateikė dokumento, kuriuo remiantis sustabdė „Snoro“ veiklą?

–  Buvo truputį kitaip. Pagal visas bankroto procedūras Lietuvos bankas turėjo suformuoti „Snorui“ savo pastabas, tada „Snoras“ turėjo rašyti savo atsiliepimus, ir tik tada galėjo svarstyti „Snoro“ veiklos sustabdymą. O Lietuvos bankas padarė viską kitaip – pavedė dviem jauniems vaikinams atlikti tyrimą, ir jie parašė savo pastabas apie „Snorą“. Tačiau tai tikrai buvo padaryta ne taip, kaip numatyta įstatyme. Ir to tyrimo pagrindu Lietuvos banko valdyba priėmė sprendimą pirmiausiai apie laikiną „Snoro“ banko uždarymą, o paskui – apie jo nacionalizavimą. Ir tada pasikvietė „Snorui“ laikinąjį administratorių Freaklye, nors derybas su tuo administratoriumi Lietuvos bankas buvo pradėjęs daug anksčiau, nei sustabdė „Snorą. „Freakley su savo komanda parengė pirminį dokumentą, kuriame parašė, kad neva „Snore“ trūksta vos ne keturių milijardų litų. Tą analizę Freakley mums pateikė, tačiau, pirmas dalykas, ten buvo grifas „slaptai“, kad niekas negalėtų pasakoti, kas ten buvo parašyta. Tačiau galiu papasakoti apie tai, kas nebuvo slapta – ten buvo keliasdešimt puslapių ataskaitos, kuriose buvo detalizuota ta suma, kuri neva buvo pradingusi „Snore“.  Pvz., bankų akcijos, kurios prekyboje biržoje buvo rodoma kaip  minus 100 mln. litų, ir pan. Tada mes paprašėme, kad Freakley duotų kiekvienos tos eilutės paaiškinimą, iš ko tie skaičiai susideda, ir kaip jie atsirado – ir kodėl tie skaičiai priskirti prie dingusių pinigų. Nors dabar aiškėja, kad tie pinigai niekur nebuvo dingę, ir kreditai jau yra gražinti į „Snorą“, tačiau Freakley juos pateikė kaip dingusius banko pinigus.  Didžioji dalis „Snoro“ paskolų grįžo į banką, ir viskas banke vyko normaliai. Todėl mes ir paprašėme, kad Freakley pateiktų dokumentus, kuriais remdamiesi jie nusprendė, kad tik pinigai yra dingę iš banko. Tačiau jokių duomenų daugiau mes negavome. Freakley du kartus  man atsakė, kad jis neva pateikė visus komisijos prašomus dokumentus, tačiau tada komisija aiškiai paklausė, kad jis pagrįstų kiekvieną savo ataskaitos eilutę. Tada Freakley mums atrašė, kad mums neužtena kompetencijos suprasti tuos dokumentus, ir kad jis jau neva viską pateikė. Tada aš pasiūliau išslaptinti tą dokumentą, ir tada tegul visi nusprendžia, kuris iš mūsų neturi kompetencijos. Tuom ir pasibaigė tas mūsų bendravimas.

– Aš skaitau jūsų komisijos išvadą – ten rašoma, kad „dokumentas, įrodantis banko turto sumažėjimą, komisijai pateiktas nebuvo“. 

– Aš apie tai ir kalbu – Snoro administratorius nepateikė mums jokių savo išvadas pagrindžiančių dokumentų.

– Ar jūs norite pasakyti, kad banko administratorius manipuliavo skaičiukais, kad būtų galima pagrįsti „Snoro“ banko valdybos nušalinimą?

– Aš noriu pasakyti tai, ką mes ir išdėstėme savo išvadose – dokumentų, pagrindžiančių tuos skaičiuos, mes nematėme.

– Pagal tokią praktiką bet kurį banką galima nusavinti, prirašius ataskaitą su įvairiais skaičiukais? Ar jums taip neatrodo?

–  Mums taip atrodo, todėl mes taip ir parašėme, kad tai, kas mums buvo pateikta banko administratoriaus – skaičiai be jokių pagrindžiančių dokumentų.

– Ponas Mazuroni, o kodėl, jūsų galva, turto užgrobimui ir perdalijimui buvo pasirinktas „Snoro“ bankas, o ne, pvz., SEB arba „Swedbank – juk jie turėjo žymiai daugiau turto, nei „Snoras“?

–  Nu, čia jau prasideda prielaidos, kas būtų, jeigu būtų. Aš noriu pasakyti tik vieną dalyką – tai, ką mes parašėme komisijos išvadose, o aš buvau komisijos pirmininkas, ir mes tada buvome opozicijoje, aš džiaugiuosi, kad mums pavyko patvirtinti pagrindinius komisijos teiginius – banko sustabdymas buvo neapgalvotas ir skubotas, labai švelniai pasakius.  Visa tai, kas vyko po to, tik patvirtina mūsų išvadų teisingumą. Turiu omenyje banko nacionalizavimą ir bankrotą. Juk tie didžiuliai pinigai banko administratoriams Freakley ir Cooper buvo pervedami motyvuojant tuo, kad jie neva atras pavogtus „Snoro“ milijardus. Tačiau jiems nieko atradinėti nereikėjo – įmonės pačios gražino paimtus kreditus „Snorui“, ir taip tie pinigai grįžo į banką. Mes žinome, už kokias kainas jie pardavinėjo banko turtą…

– Vyko paprastas plėšikavimas – pvz., „Snorui“ priklaususi įmonė, kuri valdė didžiulį dangoraižį Vilniaus centre „Verslo uostas“, buvo parduota už 20 tūkst. litų, o jos pirkėjai pastatą pardavė už tikrą kainą – 30 mln. eurų.

– Nu va, matai, tu gali tą pasakyti, o aš ne…, turiu naudoti daugiau diplomatinę formą.

 

nuotr. Snorui priklausanti įmonė, valdanti dangoraižį Vilniaus centre, buvo parduota už keliasdešimt tūkst. litų

 

– Taip, tačiau tokia praktika, kad valstybė suklastotais dokumentais gali užgrobti bet kurį banką, o jo turtą pasidalinti, taps bendra praktika Lietuvoje?

– Mano turimomis žiniomis, „Snoro“ akcininkai yra apskundę banko nusavinimą Niujorko arbitražui. Paskui mane pataisė, kad bankininkai buvo padavę paraišką Niujorko arbitražo teismui, ir jie bando šiame teisme pasiekti, kad būtų nagrinėjama ši byla ir šie klausimai, apie kuriuos tu kalbi. Tik tiek, kad aš, kaip Lietuvos pilietis, dabar galvoju ne apie banką, bet apie tai, kad jeigu jie iš tiesų laimėtų…O jų pretenzijos siekia milijardus. Banko turtas siekė 8 mlrd. litų, tačiau, kiek žinau, jie yra pareiškę didesnius ieškinius. jeigu iš tiesų bankininkai laimėtų šiame teisme, ir tą žalą Lietuvos valstybei reikėtų mokėti, tai nežinau, kaip tą paveš biudžetas.

– Tai kas mokės žalą banko akcininkams – ar Vasiliauskas su Grybauskaite?

–  Mokėsime mes visi, jeigu taip atsitiktų. Todėl aš ir sakau, kad neduok Dieve, jeigu jie laimėtų, iš valstybės pusės. nežinau tiksliai, kaip vyksta tas teisinis procesas, tačiau mano žiniomis, jis vis dar vyksta. 

– Jau praėjo keturi metai nuo „Snoro“ uždarymo. Kokias pamokas išmokote iš šios istorijos?

– Nenoriu kištis, kur nesuprantu, tačiau net ir tuo atveju, kad jeigu banką reikėjo stabdyti ir nacionalizuoti, tačiau tikrai nereikėjo skelbti jo bankroto. Jeigu būtų pasirinktas banko gaivinimas viena ar kita forma, tai iš tikrųjų tai būtų žymiai pigiau biudžetui.

– Taip, tačiau jeigu „Snoras“ tęstų veiklą, niekas negalėtų išplėšti jo turto, kaip įvyko bankroto atveju?

– Tai at apie ką aš ir kalbu. Aš kalbu ne apie banko administratorius, tačiau apie mus visus, kadangi į tą garantinį fondą, iš kurio buvo sumokėti pinigai banko indėlininkams, paėmus kreditus, visi pinigai sugrįžo iš „Snoro“. Todėl ir sakau, kad banko bankrotas nebuvo geriausias kelias.

– O kodėl Seimas ir politikai leidžia plėšikauti ir užgrobti privačius bankus Lietuvoje? Juk banką užgrobti yra politinis sprendimas. Kodėl seimelis taip tyliai nurijo šią piliulę?

– Nu kaip nurijo? jeigu objektyviai, tai ką, mes galėjome, viską padarėme. jeigu skaitei visą komisijos ataskaitą, tai ten tikrai yra įdomių dalykų – ir apie derybų pradžią, ir etc.

– Taip, tačiau aš kalbu apie tai, kaip banko turtas yra parduodamas po bankroto?

– Mano nuomone, tai, kaip yra parduodamas banko turtas, yra nenormalu, ir aš, būdamas vyriausybėje, kėliau šį klausimą, nes valstybė turi stebėti visą šį procesą per Finansų ministeriją. mano manymu, tiek ir Cooperio tariamas išėjimas į pensiją, kada jau jam ėmė svilti užpakalis, tiek freakley aferos, tiek banko turto pardavimas, kuris dabar vyksta, man asmeniškai kelia labai rimtas abejones.

– Tai, sakote, tą istorija su „Snoru“ dar nesibaigė?

– Jeigu Niujorko arbitražas ims nagrinėti šią bylą, tai neaišku, kuo čia baigsis. Mano žiniomis, arbitražo teismas persiuntė vyriausybei užklausimą, ši lyg ir parašė atsakymą.

 

„Snoro“ užgrobimo chronologija

Kaip žinia, Lietuvos bankas nepateikė Seimo laikinajai komisijai informacijos apie tai, koks buvo “Snoro” kapitalo trūkumas:

 

pateikiama komisijos išvados fragmentas:  

 

II. Komisija konstatuoja: 20 11. Lietuvos banko valdybos pirmininko 2011 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. 04- 04RN patvirtinta darbo grupė, vadovaujama Manto Mendelevičiaus, kuriai buvo pavesta apsvarstyti visas problemas susijusias su AB banku „Snoras“; Lietuvos banko valdybos pirmininko 2011 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. V2011/ (1.7-0202)-02-143 patvirtinta akcinės bendrovės banko „Snoras“ inspektavimo komisija, vadovaujama Irmanto Žadeikos, pradėjo neeilinį banko „Snoras“ inspektavimą; Darbo grupė ir Inspektavimo komisija atliktų darbų ataskaitos Lietuvos banko valdybai nepateikė iki šiol; Lietuvos banko valdybos posėdžiui 2011 m. lapkričio 16 d. buvo pateiktas „Tarnybinis raštas“ pasirašytas M. Mendelevičiaus ir I. Žadeikos, kuriuo vadovaujantis Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. priėmė nutarimą dėl AB banko „Snoras“ veiklos laikinojo stabdymo ir rekomendacijos Lietuvos Respublikos Vyriausybei perimti AB banko „Snoras“ akcijas visuomenės poreikiams. Teisės aktus dėl AB banko „Snoras“ išskaidymo parengė Lietuvos bankas. Medžiagos, iš kurios galima įvertinti galimai padarytą žalą Komisija neturi. 2012-05-30 Komisijos posėdžio balsavimo rezultatai: už – 10, prieš 2, susilaikė – 0. 12. Dokumentas ar kitoks įrodymas, įrodantis galimą AB banko „Snoras“ turto sumažėjimą iki 2011 m. lapkričio 16 d., nurodytą 2011 m. lapkričio 16 d. „Tarnybiniame rašte“ dėl AB banko „Snoras“, laikinojo AB banko „Snoras“ administratoriaus Saimono Friklio (Simon Freakley) ataskaitoje iki 2011 m. lapkričio 24 d. ar bankrutuojančios AB banko „Snoras“ administratoriaus Neilo Kuperio (Neil Cooper) ataskaitose iki 2011 m. gruodžio 7 d., Komisijai pateiktas nebuvo. 2012-05-23 Komisijos posėdžio balsavimo rezultatai: bendru sutarimu. 13. Lietuvos banko valdybos nutarimas dėl AB banko „Snoras“ veiklos laikinojo sustabdymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimas perimti AB banko „Snoras“ akcijas visuomenės poreikiams ir Lietuvos banko sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo AB bankui „Snoras“ buvo priimti skubotai ir nepakankamai pagrįstai. Šie sprendimai sudarė prielaidas atsirasti didelėms išlaidoms skolinantis iš Lietuvos valstybės biudžeto lėšų padengti valstybės garantuojamas sumas indėlininkams už lėšas laikytas AB banke „Snoras“. 2012-05-23 Komisijos posėdžio balsavimo rezultatai: už – 6, prieš – 5, susilaikė – 0. 14. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priimdama sprendimą nacionalizuoti AB banką „Snoras“ ir teikdama Seimui įstatymų pakeitimus skubos tvarka, nedisponavo pakankamai išsamia informacija, neapsvarstė visų aplinkybių ir galimų pasekmių“.

 

Kodėl D.Grybauskaitė bijo, kad nebūtų toliau nagrinėjama AB banko SNORAS neteisėto brutalaus užgrobimo, tuometės A. Kubiliaus vadovaujamos konservatorių – liberalų vyriausybės skubiai įvykdyto banko „nacionalizavimo“ ir tyčinio, jau valstybinio (!), banko SNORAS subankrotinimo, praėjus 5-ioms dienoms po jo nusavinimo, istorija?

Šiandien jau visiems atsakymas yra aiškus: bijoma, nes akivaizdu, kad AB bankas SNORAS tyčinis sužlugdymas buvo ir yra politinis ir korumpuotas veiksmas, o viso to organizatorė ir palaimintoja yra pati prezidentė D. Grybauskaitė. Bijoma, nes šie iš anksto suplanuoti, nemotyvuoti, neteisėti ir drąstiški veiksmai, tiesiog sunaikinant AB banką SNORAS, padarė didžiulę žalą banko akcininkams, klientams, indėlininkams bei valstybei ir už tai anksčiau ar vėliau reikės atsakyti.

Praėjo 3 metai nuo konservatorių įvykdyto AB banko SNORAS priverstinio „suvalstybinimo“ ir tyčinio subankrotinimo, o tiksliau pasakius, visiško banko sužlugdymo. Kokią situaciją mes turime šiandien?

Ogi, iš vienos pusės žiūrint, turime pusvelčiui parduotą ir toliau banko bankroto administratoriaus smagiai pardavinėjamą AB bankas SNORAS turtą. Taip pat turime ir visus likusius SNORO kreditorius, kurie, apsukrių valdžios atstovų, Lietuvos banko vadovų bei užsieniečių administratorių manipuliacijų dėka, liko kreditorių eilėje už didžiausio „kreditoriaus“ – valstybės, t.y. tiksliau už VĮ „Indėlių draudimo fondas“ nugaros, o dabar stovi prie „sudužusios geldos“, nebesitikėdami atgauti savo pinigų, pražuvusių jau valstybiniame (!) banke SNORAS.

Kitoje pusėje mes matome ženkliai daugiau kaip ketvirtį milijardo litų kainavusį „bankrutavusio“ SNORO administravimą ir regime akivaizdžiai praturtėjusius, iš sotumo ir pasitenkinimo spindinčiais veidais: patį banko SNORAS bankroto administratorių N. Cooperį, jo atsikviestos į Lietuvą gausios užsienio konsultantų komandos narius bei prie jų tyliai prisišliejusius, bet prie jau trečius metus niekaip neišsenkančios SNORO pinigų šėryklos tvirtai prilipusius, mūsų įvairių advokatų kontorų teisininkus, patarėjus, padėjėjus bei kitokius „veikėjus“. Ir ko jiems nebūti patenkintais ir laimingais? Juk, kaip teigiama, paskutinėje viešai banko internetinėje svetainėje viešai beveik metus iškabėjusioje bankroto administratoriaus ataskaitoje BAB banko SNORAS kreditoriams už 2013 m IV ketvirtį, iki šių metų pradžios, t.y. 2013 m. gruodžio 31 d. datai N.Cooperis sugebėjo išsimokėti sau, savo įmonei „Zolfo Cooper“ ir kitiems savo konsultantams – per 183 milijonus litų?! O iš viso banko SNORAS administravimas iki 2013 m. gruodžio 31 d. jau kainavo daugiau kaip 270 milijonų litų! Ir tai skaičiai, noriu pabrėžti, tik šių metų pradžiai!

 

Kodėl tokia padėtis tenkina ir Grybauskaitės statytinį Lietuvos Banko vadovą V. Vasiliauską, kuris, aiškiai žinodamas, kad ypač didelės administravimo išlaidos realiai pažeidžia banko kreditorių interesus, ir vietoj to, kad taip pat kontroliuotų situaciją, patenkintas tik „murkia“ šiltoje kėdėje? Gal todėl pastarasis taip elgiasi, jog, pasak jo, – „sąžinė ir moralė yra ne šio pasaulio dimensijos“? Kodėl tyli šiuo klausimu ir buvusi A. Kubiliaus vyriausybės finansų ministrė, dabar Grybauskaitės paskirta Lietuvos Banko valdybos pirmininko pavaduotoja I. Šimonytė, kuriai atrodė, (o gal „pasirodė“), kad banko bankrotas yra pats pigiausias ir geriausias būdas „išgelbėti“ kreditorių pinigus? Ta pati I. Šimonytė, kuri anuo metu bandė net įtikinti Seimą (bet nesėkmingai), kad jis pakeistų Bankroto įstatymą ir leistų SNORĄ administruoti užsieniečiui N. Cooperiui, ir kuris, beje, daugiausiai I. Šimonytės pastangomis, vis dėl to, buvo „patupdytas“ į pelningą administratoriaus kėdę, net ir pažeidžiant įstatymų numatytą tvarką.

Nesidomi kaip vyksta banko SNORAS administravimo reikalai, ir dabartinis finansų ministras R. Šadžius, kurio pavaldume yra VĮ „Indėlių draudimo fondas“ bei kurio vadove ir darbuojasi, dar jo pirmtakės I. Šimonytės paskirta į šias pareigas, aukščiau minima A. Mažintienė, nors bankas SNORAS jau 3 metai kaip suvalstybintas… Daugiau negu keistas, toks mūsų šalies pagrindinio iždininko R. Šadžiaus požiūris į jau absurdo lygį pasiekusias SNORO administratoriaus išlaidų sumas, kai, tuo tarpu, trūksta pinigų nusavintoms pensijoms atkurti ar mokytojų ir kultūrininkų atlyginimams padidinti. O gal, kaip tautos patriarchas sakė – kas gali paneigti, kad visiems gera ir sotu…o nuo skaidrumo ir šviesu…?

Įdomu, ką pasakytų mūsų „skaidrioji ir sąžiningoji“ prezidentė D,Grybauskaitė? Įsivaizduokime minutei, kad V. Vasiliauską skyrė ne Grybauskaitė, o premjeras. Premjero paskirtasis V. Vasiliauskas surado branguolį N. Cooperį. Tas Cooperis, sako, kad apsivogė (?!) banke ir nebaigęs darbo bėga? Kokie žaibai ir perkūnai būtų aidėję iš Prezidentūros? Tikrai baisūs. O dabar – tyla. Savas savo nemuša… Dvigubi standartai, prezidente? Kur Jūsų „juodasis sąrašas“?

Tačiau nepamirškime svarbiausio, jog po 3 metų SNORO istorijos, mes turime ir visiškai kitokį – „nekaltą“ ir „išteisintą“ banko SNORAS administratorių N. Cooperį!

SNORO bankroto administratorius N.Cooperis nežinojo Lietuvos įstatymų ir prokurorai jį išteisino: „Nekaltas…!!!“ Pasirodo teiginys – Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės – yra gerokai „pasenęs“. Tai įrodė mūsų šalies „kišeniniai“ prokurorai ir tokie pat STT tyrėjai. Įstatymų ir jų visokių pataisų yra tiek daug, kad ne tik paprastam žmogui jų žinoti neįmanoma, bet ir, pasirodo, teisininkams žinių „trūksta“. Kaip, matomai, jų „pritrūko“ ir Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui L. Kuprusevičiui, kuris, nežiūrint į tai, kad dar 2013 metų rugpjūčio mėnesį Lietuvos teisinės ekspertizės biuras aiškiai pripažino, jog SNORO bankroto administratoriaus atliktos piniginių lėšų užskaitų finansinės operacijos banko sąskaitose yra neteisėtos ir tokiu būdu N. Cooperis, padarydamas šias užskaitas visuomenei gerai žinomų ponų L. Degučio ir V. Žiemelio įmonių sąskaitose, tiesiog „apšvarino“ banko SNORAS kreditorius daugiau kaip 1,2 milijono litų. Nežiūrint į tai, prokuroras L. Kuprusevičius ikiteisiminio tyrimo baudžiamąją bylą „šventajam“ SNORO bankroto administratoriui N. Cooperiui nutraukė. O iš visų prokurorų pats prokuroriausias – Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų departamento prokuroras S. Verseckas pasakė, kad viskas teisėta – „vsio zakono, ponai“!

Kodėl STT tyrėjai ir prokurorai visiškai nesidomėjo ir netyrė, o kiek gi dar tokių įmonių, kaip G. Degučio UAB „Novotersa“, pamalonino SNORO bankroto administratorius N. Cooperis? Dešimt, dvidešimt, šimtą? Daugiau? O kiek prieš tai jo draugužis S. Friklis už 5 milijonų eurų atlygį tokių pat neteisėtų finansinių užskaitų atliko?

Taigi, SNORO bankroto administratorius N. Cooperis nežinojo Lietuvos įstatymų ir buvo prokurorų išteisintas. Tada kyla visiškai logiškas klausimas – kokiu būdu Grybauskaitės statytinio Lietuvos Banko vadovo V. Vasiliausko paskirtasis laikinasis banko SNORAS administratorius S. Friklis per 5-ias darbo dienas, taip pat, nesusipažinęs su Lietuvos įstatymais, apskaitos tvarkomis ir nemokėdamas valstybinės lietuvių kalbos, sugebėjo nustatyti AB banko SNORAS turto trūkumą ir kokiais dokumentais tas turto trūkumas buvo pagrįstas ir apibrėžtas?

Ar pagrindinis argumentas ir buvo tie 5 milijonai eurų, kuriuos Lietuvos Banko vadovas V. Vasiliauskas leido išsimokėti S. Frikliui kaip atlygį, matomai, už falsifikuotą SNORO turto trūkumą banko balanse? O juk ir Seimo laikinoji tyrimo komisija savo išvadose aiškiai konstatavo, kad „dokumentas ar kitoks įrodymas, įrodantis AB banko SNORAS turto vertės praradimą, komisijai pateiktas nebuvo“. Tai kaip čia yra, ponas Vasiliauskai, ponai „kišeniniai“ prokurorai ir kitokie tyrėjai?

Bet grįžkime prie „nežiniuko“ N. Cooperio. Tai ko ėjo N. Cooperis dirbti SNORO bankroto administratoriumi, jei nežinojo įstatymų? Ir kodėl jis taip „vargo“ net tris metus Lietuvoje? Kam, atsiprašau, švelniai tariant, apsimesti kvailiu? Negi, įstatymų nežinojo ir N. Cooperio pagrindinės darbovietės – įmonės „Zolfo Cooper“ teisininkai ir specialistai, kuriems už konsultacijas SNORO bankroto administratorius pats dosniai atseikėjo didesnę pusę užsienio konsultantų komandai išmokėtų šimtamilijoninių išmokų? Beje, savo „Zolfo Cooper“ įmonę N. Cooperis pasamdė, pažeisdamas Viešųjų pirkimų įstatymą, t.y. dėl įkainių ir sąlygų „pasitaręs“ pats su savimi.

Gal įstatymų nežinojo ir N. Cooperį konsultavusi žinoma užsieniečių britų advokatų kontora „Linklaters Ltd“, nuo pat pirmos dienos konsultuojanti N. Cooperio administruojamą banką SNORAS, ir už kurių paslaugas, atskirais mėnesiais, jiems buvo mokama daugiau kaip 10 milijonų litų per mėnesį?

Įstatymų nežinojo ir banko SNORAS Teisės departamento juristai, tebedirbantys banke? Nežinojo kreditorių komiteto nariai? Banko SNORAS kreditorių komitete dirba ir žymi advokatė D. Burgienė iš R. Valiūno vadovaujamos LAWIN advokatų kontoros, – ką ir ji įstatymų nežinojo ir neturėjo ką patarti savo darbo profesionalui (kaip jį pristatė visuomenei LB vadovas V.Vasiliauskas) SNORO bankroto administratoriui N. Cooperiui? Ar A. Mažintienė SNORO kreditorių komiteto pirmininkė ir VĮ „Indėlių draudimo fondas“ direktorė taip pat įstatymų nežinojo? Ir visi šio kreditorių komiteto nariai – „nežiniukai“? Atrodo, kad įstatymus „pamiršo“ ir advokatės E.Sutkienės vadovaujamos „Tark Grunte Sutkiene“ advokatų kontoros darbuotojai ir ji pati, nors ji konsultavo ir konsultuoja (!) banko SNORAS kreditorių komitetą?!

Sutapimas ar ne, tačiau, kai į šią advokatų kontorą „Tark Grunte Sutkiene“ prieš porą mėnesių perėjo dirbti prezidentės D.Grybauskaitės patarėjas E. Rimšelis, galimai nemažai prisidėjęs prie šalies teisėsaugos ir teismų korumpavimo, ši E. Sutkienės vadovaujama advokatų kontora kartu su UAB „Valnetas“ atstovaujamu G. Adomoniu laimėjo (?!) BAB banko SNORAS kreditorių komiteto skelbtą bankroto administratoriaus konkursą. Kas gali paneigti, kad …?

Kai visą tai perskaitai ir įvertini, tada galima daryti tik viena išvada – kad, iš tikrųjų, AB banko SNORAS tyčinis sužlugdymas buvo politinis ir korumpuotas veiksmas! Ir kaip liudininkai (buvę Lietuvos Banko darbuotojai) viešai žiniasklaidoje ir teigė, užsieniečiai bankroto administratoriai buvo pakviesti į Lietuvą tik iš anksto suplanuoto ir parengto „projekto“ vykdyti. Tiek SNORO laikinasis administratorius S. Friklis tiek ir jį pakeitęs N. Cooperis dirbo kaip liokajai, nes turėjo imunitetą, t.y. pamename, kad sekančią dieną po AB banko SNORAS užgrobimo ir „suvalstybinimo“, kai iškilo šių veiksmų teisėtumo klausimas, Seime skubos tvarka buvo pakeisti įstatymai ir SNORO administratoriai buvo atleisti nuo atsakomybės. Taigi, N. Cooperis 3 metus dirbo be atsakomybės – jį bausti buvo galima tik Lietuvos Banko nurodymų nevykdymo atveju! O ir bausti gali tik teismas! Grybauskaitės teismas! Todėl be komentarų…

Bet vis dėl to kyla klausimas, kas „padėjo“ bankrutavusio banko SNORAS administratoriui padaryti „milijoninę“ klaidą? Kas „sudarė“ sąlygas SNORO bankroto administratoriui N. Cooperiui 3 metus nebaudžiamam „veikti“ SNORE, pusvelčiui pardavinėjant banko turtą ir taip skurdinant (o gal, tiksliau, apvaginėjant?) banko SNORAS kreditorius?

Kodėl banko administratorius N. Cooperis, net melavęs Seimo tyrimo komisijai, nors ir buvo pasirašęs raštą, įspėjantį apie melagingų parodymų davimo pasekmes, ir toliau aktyviai dirba „pensijiniu-nuotoliniu“ būdu, akylai iš Daukanto aikštės stebint didžiajai „kovotojai su korupcija“ ir jos globojamam „antietiškam-antimorališkam“ šalies vyriausiajam bankininkui?

Paklausiu paprasčiau. Kodėl SNORO bankroto administratorius N. Cooperis nuo šių metų pavasario, dėl jam pareikštų įtarimų korupcinėje veikoje, neteisėtai grąžinant banko klientams pinigus, vengiantis atvykti į Lietuvą, vėliau, prieš porą mėnesių rudenį, prokurorų dėka, nepatupdytas į teisiamųjų suolą, bet, mano galva, likęs su neskaniai kvepiančių savo „klaidų“ kupra, vis dėl to, ir toliau yra pagrindinis banko SNORAS išparduodamo turto, sprendimų priėmėjas ir vykdytojas? Gal todėl, kad pastarasis yra gerai įvaldęs du aritmetikos veiksmus: atimti ir dalinti (arba dalintis?), o aplinkiniams tai tinka (arba patinka?)? Pataisykite, jei klystu….

Šių metų lapkričio mėnesio pradžioje pats N. Cooperis žiniasklaidai pranešė, jog aktyviai tebesidarbuoja ir, kad pasirašyta sutartis su bankui SNORAS priklausiusios įmonių grupės „Finasta“ ir AB banko „Finasta“ pirkėjais. Pirkėjas – UAB „Invalda LT“ už visos „Finastos“ bankinės grupės akcijas sumokėjo 21,2 mln. litų. Beje, šiuo sandoriu „Finasta“ grįžo į ankstesnių sąvininkų rankas, mat bankas SNORAS šią įmonių grupę dar 2009 metais pirko iš „Invaldos“ už dvigubai didesnę kainą – 45,75 mln. litų.

Reikia pažymėti, kad banko administratorius N. Cooperis taip „puikiai“ valdė ir tvarkėsi su jam patikėtu SNORO grupės įmonių turtu, kad AB banko „Finasta“ kapitalo stiprinimui investavo į „Finastos“ grupę per keletą metų virš 30 mln. litų. Vertinant pardavimo kainą (21,2 mln. litų), – „monkės biznis“, sakysite? Bet N. Cooperis savo pranešime spaudai viešai tvirtino priešingai: „pirkėjas pasirinktas pagal didžiausią naudą kreditoriams“. Supraskite kaip norite, tačiau taip kalbėti galima tik tada, kada dirbama be atsakomybės.

Taip, žinome, kad nuo lapkričio 11 d. SNORO bankroto administratoriaus pareigas pradėjo eiti jau minėtas UAB „Valnetas“ vadovas Gintaras Adomonis ir tikra tiesa, kaip teigiama banko pranešime – N. Cooperis – jau buvęs administratorius, tačiau apie tęsiamas derybas su banko SNORAS paskolų portfelio pirkėju – paprasčiausias melas.

Pačių banko SNORAS darbuotojų teigimu, banko paskolų portfelis parduotas (!) šių metų lapkričio 4 d. ir tas sandoris patvirtintas SNORO kreditorių komiteto posėdyje. Tad, kodėl A. Mažintienės vadovaujamas SNORO kreditorių komitetas šį savo jau priimtą ir patvirtintą sprendimą slepia nuo visuomenės?

Atsakymas paprastas – dėl paskolų portfelio žemos pardavimo kainos ir sąlygų. Banko darbuotojų žiniomis, SNORUI priklausantis 3 milijardų litų vertės paskolų portfelis, dirbtinai jį diskontavus, t.y. padarius atidėjimus, neva, blogoms paskoloms ir galimiems nuostoliams padengti, parduotas pusvelčiui – už kiek didesnę nei 0.5 milijardo litų (!?) sumą ir parduotas saviems – tų pačių administratoriaus komandos “veikėjų” įregistruotai užsienio įmonei – tarptautiniam koncernui. Kas gali paneigti, kad taip sudarytos sąlygos pasisavinti šimtus milijonų litų ir dar kartą, bet šį sykį jau galutinai, apiplėšti SNORO kreditorius?

Visi gerai prisimename, kai 2009 metais – pasaulinės finansinės krizės metais – du šalies didžiausi bankai SEB bankas ir SWED bankas dirbtinai padarė savo paskolų portfeliams atidėjimus, neva, dėl blogų paskolų galimiems nuostoliams padengti ir taip deklaravo veiklos finansinį nuostolį Tai leido šiems bankams eilę metų nemokėti pelno mokesčio į biudžetą, nors, kaip vėliau išaiškėjo, tų nuostolių ir nebuvo, o patys bankai dirbo pelningai. Aišku, šie skandinaviško kapitalo bankai, už tokias jiems sudarytas darbui „šiltnamio“ sąlygas, turi būti dėkingi didelei šių bankų proteguotojai ir globėjai, buvusiai A. Kubiliaus vyriausybės finansų ministrei I. Šimonytei. Gerai prisimename ir tai, kad to pasekoje praėjusiais metais SEB-as ir SWED-as „sugebėjo“ į šalies biudžetą sumokėti, berods, net (!) 3 tūkstančius litų (769 eurus!) mokesčių!

Bet dabar už lango nebe 2009-ieji krizės metai: ir premjerai, ir pati prezidentė D.Grybauskaitė garsiai „trimituoja“, jog krizė įveikta. Todėl apie kokį banko SNORAS paskolų portfelio ženklų pablogėjimą ir diskontavimą bei dėl to galimus nuostolius šiandien galime kalbėti?

Nebent, „profesionalusis“ SNORO bankroto administratorius N. Cooperis sugebėjo taip administruoti ir „valdyti“ jam patikėtą banko SNORAS turtą, kad paskolų portfelis pablogėjo net keletą kartų? Tiesa, juk bankroto administratorius veikia be atsakomybės… Tada viskas įmanoma… Bet jau be komentarų…

Ir dar, papildoma informacija. Per 1,5 – 2 mėnesius perdavus pirkėjui visų parduotų paskolų administravimo dokumentus-bylas, grupė banko SNORAS darbuotojų, vadovaujama dabartinio vyriausio banko paskolų administravimo specialisto M. Keliausko, planuoja įsidarbinti toje naujoje investuotojo į SNORO paskolų portfelį, įmonėje – neva tarptautiniame koncerne. Kalbame apie tą patį SNORO darbuotoją Modestą Keliauską, kuris šalies žiniasklaidoje buvo aprašytas, kaip banko kreditorių nenaudai, su nuostoliu bankui, yra „padėjęs“ banko bankroto administratoriui parduoti už paskolas įkeistą bankui SNORAS UAB „Vilniaus verslo uosto“ kontrolinį akcijų paketą bei pusvelčiui parduoti SNORO per banko antrinę įmonę „SNORAS media“ valdytą šalies didžiausios žiniasklaidos grupės “Lietuvos rytas” 34 proc. akcijų dalį. Reikia dar pažymėti, kad 2015 metų sausio mėnesį baigiasi ir banko SNORAS darbuotojų darbo sutartys. Sutapimas.? Gal būt..?

Ir kam išvis reikėjo pardavinėti tą paskolų portfelį, ir dar už tokią kainą, jeigu vien iki šių metų pradžios, t.y. 2013 m. gruodžio 31 d. datai (kaip nurodoma paties bankroto administratoriaus ataskaitoje) iš paskolų gauta 1,059 milijardo litų pajamų?!

Palaukime tuos keletą mėnesių ir stebėkime situaciją. Teisybė pati išlįs, viskas paaiškės. Kaip liaudyje sakoma – „griekas niekada nelieka nemuštas“ arba „melo kojos trumpos“.

Ir, vis dėl to, dar kartą pasikartosiu, užduodamas daug kam „nepatogius“ klausimus:

• Kodėl banko administratorius N. Cooperis melavo Seimo tyrimo komisijai, nors buvo pasirašęs raštą, įspėjantį apie melagingų parodymų davimo pasekmes. Nejaugi tai nėra pagrindas pareikalauti atsakomybės? O gal prokurorai viso to nežino?

• Kodėl banko SNORAS administratorius N.Cooperis taip skubiai bėgo iš Lietuvos, ir kodėl, vos tik grąžinus pinigus, ikiteisiminis tyrimas nutraukiamas, akivaizdžiai bijant, ar nenorint išsiaiškinti visas aplinkybes, kurių yra tikrai daug.

• Kodėl tuometinė valdanti dauguma, kurią sudarė Tėvynės Sąjunga bei Liberalų sąjūdis taip aršiai priešinosi Seimo komisijos, tyrusios bankroto aplinkybes, sudarymui ir išvadų tvirtinimui? Būtent tose išvadose Seimo vardu buvo siūloma kreiptis į prokuratūrą ir nuodugniai ištirti šias bei kitas labai jau įtartinas SNORO sužlugdymo veiksmų aplinkybes.

• S. Friklis, laikinasis banko SNORAS administratorius, dingo persivedęs į savo firmos sąskaitas dešimtis milijonų litų už aštuonių dienų darbą. Dabar, panašu, kad galutinai dingsta ir N. Cooperis. Dingsta, arba kaip oficialiai teigiama, – išeina į pensiją, niekuo nepakaltinamas, nors ir nutvertas už rankos, tačiau, mano nuomone, smarkiai praturtėjęs. Kaip sakoma: „Nepagautas – ne vagis. Negaudytas – irgi.“

• Praturtėjo šie ponai mūsų valstybės indėlininkų, mūsų visų nuskurdinimo dėka. O kur tie, kurie sudarė sąlygas šiems ponams šeimininkauti mūsų piniginėse kaip savose? Kur šiandien tie, kas galvą guldė gindami N. Cooperio profesionalumą, skaidrumą, didžiulę darbo patirtį?

Buvusi Seimo dauguma bei jos atstovai kukliai tyli. Tyli D. Grybauskaitės statytinis Lietuvos Banko vadovas V. Vasiliauskas. Tyli buvusi finansų ministrė I. Šimonytė. Tyli ir pati prezidentė D. Grybauskaitė. Panašu, kad visai nutilo ir prokurorai. Vadinasi, kad kažkam labai reikia visa tai užmiršti.

„Vsio zakono“ kaip sakydavo vienas didžiųjų Lietuvos politikų.

Ar iš tikro taip?

Ir pabaigai. Štai Jums ir Lietuviškas teisingumas. Viskas perkama ir parduodama. SNORO banko sužlugdymas ir išgrobstymas – tai kaina, kurią sumokėjome už tai, kad kai kas vadintųsi PREZIDENTU ir viešpatautų SWEDBANK, SEB.

 

 

 

Ūkio banko savininkas V.Romanovas gavo prieglobstį Rusijoje  

 

Ūkio bankas, kaip ir „Snoras“, buvo užgrobtas todėl, kad, pasak Dalios Grybauskaitės, buvo neaiškus rusiškas bankas.

Beje, su Ūkio banko turtu valstybė pasielgė dar žiauriau – visi Ūkio banko aktyvai (paskolos ir įkeistas turtas“ buvo už dyką perduotas Šiaulių bankui.

Pastarasis neseniai pasigyrė, kad gegužę už 40 mln. eurų pardavė Vilniuje esantį “Žalgirio” stadioną. Anksčiau šis objektas priklauso Vladimiro Romanovo vadovaujamam Ūkio bankui, tačiau daugiau nei 15 metų Ūkio bankas ten negalėjo nieko daryti – Vyriausybė blokavo bet kokias pastangas ten plėsti verslą. Vos turtas perėjo į Šiaulių banko rankas – jokių kliūčių nebeliko – stadioną nusipirkusi “Hanner” grupė jau ten suprojektavo masę kontorų ir parduotuvių. Dar įdomiau, kad visą Ūkio banko turtą Šiaulių bankas perėmė už dyką, dar skųsdamasis, kad jam teko sunki našta. Dabar paaiškėjo, kad milijardinis Ūkio banko turtas buvo dovanotas Šiaulių bankui, kuris tą turtą dabar parduoda už rinkos kainą.

Kas organizavo šią aferą, kai vieno banko turtas yra dovanojamas kitam, arčiau valdžios esančiam bankui?

Lietuvos bankas organizavo visą šią aferą, – – “Laisvam laikraščiui  sakė tuo įsitikinęs Ūkio banko kreditorius Ričardas Dalibogas, – Šiaulių bankui atidavė visus Ūkio banko aktyvus, visus indėlininkus, ir dar už tą turtą primokėjo valstybės pinigais. Visas Ūkio banko turtas buvo neteisingai įvertintas, jo vertė buvo smarkiai sumažinta, o dabar paaiškėjo, kokia to turto vertė. Tai yra baisi istorija”.

Dabar akivaizdu, kodėl Ūkio banko prezidentas Vladimiras Romanovas pasiprašė prieglobsčio Rusijoje – jis  matyt, suprato, kad Ūkio banką subankrotins, visą turtą atims, o jį patį pasodins ilgiems metams kalėjimo. Ūkio banko bankrotas – dar viena “jaunųjų lietuvių”, tokių kaip D.Grybauskaitės rinkimų štabo vadovas Vytas Vasiliauskas, verslo modelis, kai turtas iš senosios kartos verslo atstovų yra atimamas valstybės rankomis ir perduodamas naujiesiems verslo rykliams. Visi senojo banko įsipareigojimai lieka valstybei, o turtas – jaunajai gobšai ir jokių skrupulų nepripažįstančiai “buržuazijai”.

“Tas Ūkio bankas galėjo gyventi dar daug metų, tačiau buvos specialiai subankrotintas, – sakė R.Dalibogas, – po paskutinio Lietuvos banko patikrinimo Romanovui buvo pasakyta, kad reikia į banką įlieti papildomai kapitalo, ir viskas bus gerai, Ūkio bankas galės toliau veikti. tačiau Romanovas jau tada spaudoje sakė, kad “mes įnešime pinigus, o jie banką uždarys”. Taip ir atsitiko – banko akcininkai įnešė papildomai kapitalo, ir tada bankas buvo uždarytas. O visas banko turtas buvo gražiai pasidalintas. Nors dar iki Ūkio banko bankroto Šiaulių bankas siūlė Romanovui pirkti visą Ūkio banką už 2,7 mlrd . litų. Tačiau nepirko, o užgrobė su Lietuvos banko pagalba”.

Šiaulių bankas gavo dovanų – 2,7 mlrd. litų turto

Kaip žinoma, iškėlus bankroto bylą Ūkio bankui, jo turtas buvo padalintas – visi indėliai ir išduotos paskolos su įkeistu nekilnojamuoju turtu (maždaug 2,7 mlrd. litų vertės) perėjo Šiaulių bankui dovanai. Nors dar prieš kelis metus Ūkio bankas norėjo pirkti  Šiaulių banką.

” Mes norėjome nupirkti Šiaulių banką galbūt dešimt metų, interviu delti.lt  sakė V.Romanovas dar 2013 m. kovo mėn. , – šnekėjomės su Reinigeriu iš Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko, šnekėjomės su atstovybe. Šiaulių bankas neturi jokios perspektyvos. Jis neturi tų produktų, kur turi Ūkio bankas. Ir kas į Šiaulių banką ne rezidentas eis. Nu čia juokinga [

– Kaip suprantu, Jus atstovavo Rolandas Valiūnas, „LAWIN“, iš kur ir atėjo Vitas Vasiliauskas. Kalbama, kad stovi ši kontora už V. Vasiliausko. Ar brangiai jie jums kainavo ir ar tos derybos padėjo ilgiau veikt Ūkio bankui, turint tokius advokatus.

– Juokinga. Mes neėmėm. Mums nurodė Vasiliauskas. Kiek aš žinau. Matot, aš banke nebūnu, nežinau. Kodėl „LAWIN“? Nurodė šitą. Bet jie taip elgėsi lyg tai jie policijos pareigūnai. Pradėjo gąsdinti kalėjimu visiems – už tą, už tą. Prigąsdino iki […] sesuo, sūnų ir mane gąsdina. Čia buvo policinis teroras. Bet vis tiek valstybine struktūra, kaip Vasiliauskas, čia gi prezidento paskirtas žmogus, tiki. Su centriniu banku mes bendravome tik per „LAWIN“.

– Jūs turėjote daug gerų politinių ryšių ir su socialdemokratais, ir su kitomis partijomis. Kaip Jūs sugebėjote tokius gerus ryšius turėti ilgus metus?

– Čia Jūsų fantazijos. Matot, aš stengiuosi nebendraut su politiku […] Ką, kad man daryt projektą Vilniuje, ryšių reikia? Jei turiu ryšių, jei projektus įgyvendinčiau su politikais, tai visos struktūros, kurios judina, turėtų duoklę savo […].

– Ką Jūs toliau darysite? Kaip reaguosite į visus šituos veiksmus – centrinio banko, Ūkio banko atžvilgiu?

– Kaip aš reaguosiu? Matot, kaip aš reaguosiu neturi, reikšmės. Arba visuomenė ir visas pasaulis reaguos, kad čia yra lizdas kažkokios monopolijos, kur neturi nei taisyklių, nei sąžinės, apgaudinėja žmones – mane tai nedaug, o žmones – tai daug.

Kai V.Romanovas, suprasdamas, kuo jam gresia likimas Lietuvoje, pabėgo į Rusiją, Ūkio bankui buvo iškelta bankroto byla, ir visas jo turtas perleistas Šiaulių bankui.

Įdomu tai, kad perleisto turto vertinimas nebuvo daromas – buvo tik surašomos “preliminarios” turto vertinimo išvados. Tačiau bendrovei KPMG atlikus galutinę ŠB perleisto turto vertinimo ataskaitą paaiškėjo, kad skirtumas tarp Šiaulių bankui perduoto Ūkio banko turto ir įsipareigojimų yra didesnis ir valstybei prie operacijos reikia prisidėti dar 128 mln. Lt.

R.Dalibogo bandymai priešintis tokiam turto užvaldymui nieko gero nedavė. “Mes nieko nebegalime padaryti, kadangi visas tas turto užvaldymas jau yra įsiteisėjęs. Dabar bandome bylinėtis su Lietuvos banku dėl to, kad kai buvo daromas Ūkio banko auditas, buvo neteisingai įvertinta visa šio banko vertė, auditas pateikė neteisingus duomenis, o Lietuvos bankas juos patvirtino, ir viešai paskelbė. Todėl mes ir nežinojome tikrosios padėties Ūkio banke. Tačiau mūsų ieškinį Lietuvos bankui dabar teismai spardo kaip kamuoliuką – bendros kompetencijos teismas jo nenori priimti, siunčia į administracinį teismą, o administraciniame mes patys nenorime bylinėtis, nes žinome, kad bylinėtis administraciniame teisme reiškia bylinėtis su valstybe. O daugiau nieko padaryti mes negalime. Nors tik paskelbus Ūkio banko bankrotą, mes skundėmės ir premjerui, ir prezidentei, Finansų ministrei. Tačiau tai vyko prieš du metus ir ką? Jokios pagalbos nesulaukėme. be abejo, kad iš šios aferos didžiausią naudą gavo Šiaulių bankas – įsivaizduokite, kad jis gavo visą Ūkio banko rinką, visus banko indėlininkus, ir visas išduotas paskolas, kurios buvo padengtos turtu. Tačiau to turto vertė sąmoningai buvo nuvertinta – buvo tik parašyti popierėliai, kad “preliminarus verstinimas toks ir toks”.  Nebuvo pasamdyta rimta vertinimo kontora, kuri galėtų įvertinti tikrąją Ūkio banko vertę. Kiek kainuoja tas turtas, paaiškėjo tik dabar, kai “Hanner” vien už stadioną Vilniaus centre sumokėjo 40 mln. eurų (138 mln. litų). tačiau visą šį turtą Šiaulių bankas gavo už dyką, ir valstybė jam dar primokėjo apie 800 mln. litų. beje, Šiaulių bankas perėmė tik valstybės apdraustus Ūkio banko indėlius, t.y. kurių dydis ne didesnis kaip 100 tūkst. eurų. O kas liko valstybei? Liko kažkokia Ūkio banko aliuminio gamykla Juodkalnijoje, futbolo komanda, ir dar kažkas. Kiek žinau, bendra kreditorių pretenzijų suma Ūkio bankui – apie 1,5 mlrd. litų”.

R.Dalibogas sako, kad Ūkio banko indėlininkai šiuo metu bylinėjasi su Lietuvos banku dėl padarytos žalos. „Mes norime bylinėtis bendros praktikos teisme, kuris turi tris pakopas, o mus nori nugrūsti į administracinį teismą, – pasakojo R.Dalibogas- kariaujame jau pusantrų metų, kad išsikovoti teisę bylinėtis bendros praktikos teisme. Administracinis teismas yra sukurtas tam, kad atstovautų valstybę, todėl bet koks bylinėjimasis su valstybe tame teisme yra beviltiškas. Dabar esame apskunę Apeliaciniame teismui, kad galėtume bylinėtis bendros praktikos teisme. Mes reikalausime žalos atlyginimo iš Lietuvos banko, nes jie neprižiūrėjo Ūkio banko, užsimerkę tvirtino audito išvadas. Iš kur gali paprasti indėlininkai žinoti, kas darosi tame banke, jeigu net Lietuvos banko interneto puslapyje skelbiama, kad Ūkio banko turtas dvigubai viršija įsipareigojimus. Tai ką mes galime žinoti, juk Lietuvos bankas už tai atsakingas. Prašysime, kad Lietuvos bankas gražintų mums banke pradingusius pinigus – 9 mln. litų“.

R.Dalibogas sako, kad niekas neskelbia, už kokią kainą parduotas Ūkio banko turtas, ir jie negalės to patikrinti. „Jie pasakys, kad pardavė už tą pačią kainą, kiek įvertinta, arba dar mažiau, – sakė Dalibogas, – surasti galus labai sunku. Manau, kad pasikeitus aukščiausiai Lietuvos valdžiai, gal ir atgausime savo pinigus. Tačiau kol Lietuvos prezidente bus šita, tai jokių prošvaisčių nematome“.

Jis mano, kad Ūkio bankas buvo specialiai subankrotintas, kad atimti jo turtą. Jis taip veikė nuo 2008 m., ir būtų dirbęs ir toliau, jeigu nebūtų uždarytas.  

R.Dalibogas mano, kad lietuviško kapitalo bankai veikė šiek tiek kitaip, nei skandinaviški, kurie už nugaros turi didžiulį motininį banką. “Jeigu prisimenate, prieš bankroto bylą Lietuvos bankas pareikalavo, kad Ūkio bankas padidintų savo kapitalą, tačiau jau tada V.Romanovas sakė, kad jeigu įneš papildomai turto ir pinigų į banką, tai ir juos pavogs, – pasakojo R.Dalibogas, – taip ir atsitiko. Tiesa, dar girdėjau, kad Šiaulių bankas dar buvo žadėjęs, kad jeigu iš Ūkio banko perimtą turtą parduos brangiau, nei buvo įvertintas, tai jis tą skirtumą neva sugražins, kad pinigai būtų sugražinti kreditoriams. Nežinau, kas turi pareikalauti to gražinimo, gal Ūkio banko administratorius? Tik žinau, kad į Ūkio banko kreditorių komitetą iš kreditorių praktiškai niekas neįtrauktas. Aš asmeniškai Ūkio banke praradau virš pusės milijono litų.

Pavyzdžiui, teritoriją Vilniaus centre su „Žalgirio“ stadionu, kurią Ūkio bankas perėmė už 357 mln. litų, dar prieš banko uždarymą siekta pateikti kaip per brangiai įvertintą turtą. Atsirado nekilnojamojo turto žinovų, tikinusių, kad 7,5 ha sklypas tevertas 100 mln. litų.„Šiandien bet kuri rimta Vilniaus nekilnojamojo turto agentūra jums pasakys, kad aras žemės „Žalgirio“ aikštyne kainuoja apie 400 tūkst. litų, – tikino V.Mikalauskas. – Tai auksinė vieta Vilniuje, net ir be stadiono projekto (Vilniaus savivaldybės skelbtą konkursą mieste įrengti naują 10 tūkst. vietų futbolo stadioną prieš Ūkio banko uždarymą laimėjo Ūkio banko investicinė grupė, pasiūliusi pastatyti ir stadioną, ir sutvarkyti aplinkinę infrastruktūrą – red. past.). O projektas yra, beliko tik parašus sudėti, ir tada aro vertė šiame sklype išaugs gal iki 600-700 tūkst. litų“.