S.Freakley – pavojingas Lietuvos vyriausybės nusikaltimų liudininkas

Aurimas Drižius

Buvęs banko „Snoras“ bankroto administratorius Symon Freakley, dabar gyvenantis Niujorke ir valdantis didelę konsultacijų įmonę „, turi ko nuogąstauti. Mat ponas Freakley žino pačias didžiausias Lietuvos Respublikos paslaptis, kurios pamažu lenda į viešumą.

T.y. ponas Freakley žino, kur nukeliavo daugiau nei du milijardai eurų, kurie dingo iš banko „Snoras“ tiek pinigais, tiek ir banko turtu po to, kai jis buvo užgrobtas 2011 m. pabaigoje.

Ponas Freakley žino visas didžiausias LR vyriausybės ir prezidentės D.Grybauskaitės paslaptis – jis kontroliavo visus šiuos banko pavedimus, ir būtent jis LR buvo „virš įstatymo“. T.y. net po to, kai Seimo opozicija iškniso, kad ponas Freakley padarė nusikaltimą, užskaitydamas tuometės Seimo pirmininkės Degutienės sūnaus skolą „Snoro“ bankui (operacija, draudžiama pagal LR įmonių bankroto įstatymą), tai prokuratūra nurodė, kad ponas Freakley nekaltas, nes „nežinojo Lietuvos įstatymų“.

Dabar visa ši Grybauskaitės-kubiliaus-šimonytės šušera vėl sugužėjo į Seimą ir vėl jie vienas kitą drąsina, kad „viskas bus gerai“, ir kad „galai neišlys“. Tiesa, gerai jau nebebus, nes tie galai jau pradeda lįsti – LL šaltiniai sako, kad didelė dalis pagrobtų „Snoro“ milijonų keliavo į Lietuvos politikų sąskaitas užsienyje arba jais buvo padenginėjamos politikų skolos už rinkimus lietuviškai vadinamai „žiniasklaidai“. Bet kuriuo atveju, ponas Freakley visą šią informaciją turi, ir tai daro jį labai pavojingu LR vyriausybei liudininku. Turint omenyje, kad LR vyriausybių nusikaltimų liudininkai dažnai labai greitai nukeliauja į kitą pasaulį , kaip, pvz., VSD pulkininkas Vytautas Pociūnas, kuris per daug žinojo apie slaptus CŽV kalėjimus Lietuvoje, ir neslėpė, kad jam tai nepatiko, iškrito po viešbučio langą Breste.

Nors tie Freakley nusikaltimų galai per tuos aštuonerius metus buvo pradėję lįsti, tačiau Lietuvos mafijinės prokuratūros dėka viską pavyko kažkaip taip vėl sukaišioti į vandenį. Mat Lietuvos prokuratūra ir teismai jau taip yra suaugę su valdžia, ir dalinasi valdžia, kad tikėtis, kad šie nusikaltimai būtų ištirti Lietuvoje, tikrai neverta. Todėl vienintelė viltis – Paryžiaus arbitražas ir Europos prokuratūra.

Tiesa, didelė tikimybė, kad prie „Snoro“ reikalų vėl reikės grįžti, nes Paryžiaus arbitražas nagrinėja banko akcininkų Vladimiro Antonovo ir Raimundo Ivanausko ieškinį LR. Ieškinio dydis svyruoja nuo 1,1 iki daugiau nei 2 mlrd. Eurų – būtent tokią žalą, banko savininkų nuomone, jiems padarė LR vyriausybė, „ekskproprijuodama“ banką kaip bolševikai 1917 m. spalio revoliucijos metu, tačiau nieko už tai nesumokėję. Mat „eksproprijuodama“ banką, LR vyriausybės sulaužė dar 2003 m. pasirašytą Lietuvos ir Rusijos Federacijos sutartį dėl investicijų apsaugos.

Visos šios aplinkybės paaiškėjo Pietų Niujorko apygardos teisme, kuriame „Snoro“ banką atstovaujantis fondas ginti investuotojų interesus užsienio šalyse (toliau – fondas) pasamdė vieną brangiausių JAV advokatų kontorą „Alston“. Pastaroji pareikalavo pono Freakely pateikti „Snoro“ dokumentus, tame tarpe, matyt ir visus dokumentus apie tai, kaip buvo išvogtas banko turtas.

Niujorko teismo teisėja patenkino šį „Alston“ advokatų skundą, nors Freakley ir padavė apeliaciją, bandydamas įrodyti, kad tai ne tarptautinio arbitražo kompetencija.

Čia pat ir Lietuvos vyriausybė bandė slėpti savo nusikaltimus – Lietuvos banko Teisės departamento vadovas Kukauskas atsiuntė teismui melagingą deklaraciją, kad neva Lietuvos įstatymai draudžia paviešinti „bankų paslaptis“ . Tas melas labai greitai teisme buvo paneigtas.

Dar įdomiau, kad „Alston“ advokatai pateikė Niujorko teismui ne tik Antono susirašinėjimą su prezidente Grybauskaite ir finansų ministre Šimonyte, tačiau net ir britų leidinio „Evening Standart“ publikaciją apie jau minėtą gangsterį Simon Freakley.

Šis straipsnis, pavadintas : „Simon Freakley: mandaguolis, gesinantis korporacijų gaisrus ir susišluojantis milijonus“.

Simon Freakley sako, kad jo darbas yra daugiau, nei „sąžiningas palaidojimas“.

Kai Red Adair buvo paklaustas, kaip jis pateisina savo legendinius sprendimus gesinant korporacijų gaisrus, jis turėjo paprastą atsakymą : „Jeigu manote, kad per brangu samdyti profesionalą darbui padaryti, pasamdykite megėją ir pažiūrėkite, kas bus“.

Tokia citata ateina į galvą, kai Simon Freakley, super mandagus bendrovės AlixPartners vadovas, paaiškina, kaip jis veikia kartu su savo partneriu Red Adairs.

Nuleisti helikopteriu į degančią bendrovę bet kur pasaulyje, Alix partneriai pateikia sąskaitą, siekiančią ir 8 tūkst. svarų sterlingų per dieną.

Tokią sąskaitą gavo į bėdą pakliuvusi Co-op parduotuvių tinklas.

Sako pats Freakley: “Tai yra labai sunkus, neįtikėtinai komplikuotas ir daug laiko reikalaujantis darbas. Kai pamatai skaičius, gal jie ir atrodo dideli, tačiau įvertinus tą darbą, kurį mes padarome, tikrai ne“.

Kitais žodžiai – sumokėjęs grašius, gausi š. (angliškai tai skamba „pay peanuts, get monkeys“ – moki už riešutus, gauni beždžionę“).

Tiesus, elegantiškas ir kultūringas, Freakley tikrai nėra beždžionė. Jis kalba apgalvotai, tiksliais sakiniais, ir atrodo panašus į advokatą.

Jo komanda apie savo bosą kalba taip : „Simonas pasakė“. Jie žino, kad bosas nori, kad jie būtų „visiškai susikoncentravę“. Nes jos paties protas veikia aštriai kaip skustuvas.

Mes susitikome vienoje iš jo globojamų vaikų muzikos mokyklų Londone.

Permetęs švarką per kėdę, aukštas laivų gamintojo Potteries boatbuilder sūnus pasakoja, kaip jis padarė karjerą ir atsidūrė bendrovių restruktūrizavimo versle.

Jis pradėjo dirbti audito firmoje Arthur Andersen po to, kai baigė Birmingamo universitetą, ir būdamas 34 metų, jau buvo partneris įmonėje Buchler Phillips.

Kolegos sako, kai tai buvo niekam nežinoma įmonė, tačiau atėjus Freakley 1995 m., jis atvedė naujų klientų, kaip JAV automobilių dalių gamintoją Federal-Mogul, ir tai buvo pastebėta visame pasaulyje.

Po trijų metų Freakley draugas paprašė jo susitikti su legendiniu investuotoju Jules Kroll.

Kroll užsidribo savo vardą, sekdamas Marcos milijonus ir Sadamo naftos turtuolius, ir atrodė kietas.

Kroll pavertė savo labai pelningą politinius tyrimus darančią įmonę į įmonių restruktūrizavimo ir kreditų tikrinimo imperiją.

Tačiau Kroll norėjo daugiau – Freakely prisimena – per pietus jis paklausė, ar aš nenorėčiau nusipirkti jo įmonės.

Po metų sandėris buvo baigtas ir Freakley tapo šios įmonės vadovu, persikeldamas į Niujorką valdyti didžiulės Niujorko vertybinių popierių biržoje listinguojamos įmonės.

„Kroll“ sėkmė priviliojo draudimo brokerį „Marsh & McLennan“ nusipirkti šią įmonę 2004 m. Ji sumokėjo 1,9 mlrd. USD (1,5 mlrd. GBP), praėjus vos keletui mėnesių Niujorko generalinis prokuroras Eliotas Spitzeris, išgarsėjęs dėl prostitučių skandalo, apkaltino Volstryto megabokerius neteisėtais susitarimais.

Tada įmonė „Marsh“ buvo restruktūrizuota, ir vieną jo dalių, užsiimančią įmonių restruktūrizavimo verslu „Zolfo Cooper Europe“, ir nusipirko Freakley.

Grįžęs į Londoną, jis dirbo ties žlugusiu „geltonųjų puslapių“ verslu „Hibu“, dėl sukčiavimu nukentėjusiu Lietuvos banku „Snoras“ (šis darbas reikalavo 24 valandų per parą ginkluotos apsaugos) ir kitais verslais.

2014 m. „AlixPartners“, buhalterės Jay Alix įkurta JAV konsultacinė įmonė, paklausė, ar Freakley domisi „Zolfo Cooper Europe“ pardavimu. Jis sutiko ir 100 milijonų dolerių gautą sumą pasidalijo 23 įmonės partneriai.

Paklaustas jis niurzga, tačiau akivaizdu, kad jis uždirbdavo kelis milijonų dolerių per darbo dieną. Trečią kartą per savo karjerą Freakley vardas buvo įspaustas į žalvarinę generalinio direktoriaus biuro plokštę ir jis grįžo dirbti į Niujorką.

Tačiau sandoriai nebuvo baigti. „Alix“ privataus kapitalo rėmėjas CVC netrukus pradėjo niurzgėti, kad nori išeiti.

Freakley asmeninis gyvenimas taip pat pasisuko ramiau. Vedęs 47-erių operos mylėtojas dabar turi šešerių ir dvejų metukų vaikus.

Freakley susipažino su savo žmona Meg Reiss, kai ji vadovavo Krollo tyrimo komandai. Vėliau ji grįžo į savo senąjį darbą, nagrinėdama nužudymo bylas Niujorke. „Grįšiu namo, kur rasiu nužudymo scenų nuotraukas ant salono kilimo ir bandysiu išsiaiškinti, kas nutiko”, – šypsosi Freakley.

Šeima gyvena Greenwich Village rajone, ir vieninteliai ne JAV piliečiai šiuose namuose, sako Freakley, yra „aš ir mano basetas“. Jie kalba kaip klasikiniai Niujorko liberalai. Jų vyresnysis vaikas yra pradinėje mokykloje, kuri buvo uždaryta D.Trumpo pergalės dieną, kad galėtų pasiūlyti konsultacijas vaikams ir tėvams.

Gyvendamas tarp Niujorko ir Londono, Freakley pastebėjo populistinės politikos augimą abipus Atlanto.

„Niujorke mes gyvename burbule, kaip ir Londone. Bet jūs išvažiuojate į Detroitą ir matote, kad parduotuvės yra uždarytos, o kontoros tuščios“, – sako jis. „Žmonėms tai buvo atsibodę ir jie norėjo permainų. Jie norėjo pabandyti su D.Trumpu. Spėju, kad tas pats yra ir čia [su ES referendumu], ir tas pats daugelyje Europos šalių “.

Šiuo metu Alix dirba su klientais, ypač finansų sektoriuje, nerimaudamas, kaip restruktūrizuoti savo verslą po „Brexit“. Taigi, kurioms pramonės šakoms reikės restruktūrizavimo?

„Mažmeninė prekyba toliau klestės“, – sako Freakley. „Tačiau yra ir kitų verslų, kurie netrukus susidurs su dideliais sutrikimais. Keičiasi tai, kaip mes generuojame energiją, ir kaip mes ją kaupiame. Automobiliai yra dar vienas dalykas, kuris sparčiai keičiasi, atsisakoma dyzelino, atsiranda elektrinės alternatyvos ir automatinės transporto priemonės “.

Didžioji dalis to, ką daro „Alix“, tai padeda įmonėms išvengti nemalonumų ruošiantis tokiems pokyčiams, o ne laukti, kol tai įvyks, priduria jis. Panašų darbą dirba ir kitos firmos: pavyzdžiui, FTI, „Deloitte“, „Alvarez & Marsal“. Kuo Alix skiriasi?

Freakley sako, kad jis linkęs siųsti mažesnes, bet vyresnes komandas, o ne keletą jaunimo komandų.

Pramonė keičiasi. Klientai nėra senieji „High Street“ banko padaliniai, skolinę sunkumus patiriantiems vietos verslams. Dabar „Alix“ pagalbos reikia rizikos draudimo fondams, specializuoto kapitalo teikėjams ir privataus kapitalo žaidėjams.

Jie visi įsikūrę Londone ir nori kur kas sudėtingesnio darbo, nei paprastos vidutinės rinkos administracijos.

Philipas Duffy iš restruktūrizavimo grupės „Duff & Phelps“ apibūdina Freakley kaip „vieną iš labiausiai vertinamų restruktūrizavimo vadovų pasaulyje“.

Lee Manningas iš „Deloitte“ jį vadina „labai strateginiu mąstytoju, kuriančiu ilgalaikius santykius“. Bent jau, kai „Alix“ pajamos iš atlyginimo dabar yra 1 milijardas dolerių per metus, gaisrų gesinimo verslas vis tiek gerai moka.