2014 metų afera – D.Grybauskaitės gaujos įvykdytas „Snoro“ 6,5 mlrd. litų vertės turto užgrobimas

2014 metų afera – D.Grybauskaitės gaujos įvykdytas „Snoro“ 6,5 mlrd. litų vertės turto užgrobimas (straipsnis išspausdintas 2014 m. gruodžio 20 d.)

 Aurimas DRIŽIUS

Banko „Snoras“ indėlininkų aso¬ciacijos prezidentas Danas Arlauskas nežino, ar jau parduotas pagrindinis šio banko turtas – 3,5 mlrd. litų vertės paskolų portfelis. Jo apie tai niekas neinformavo.

„Su mumis banko administratoriai šio dalyko derinti neprivalo, – o kai neprivalo, tai ir neinformuoja“, – sakė D.Arlauskas. Jis pats galvoja, kad šis 3,5 mlrd. litų vertės banko paskolų (ir turto) portfelis yra didžiausias turtas, nes tas, kas jį nusipirks, kartu įsigys ir nemažą dalį Lietuvos mažmeninės bankininkystės dalį.

D.Arlauskas mano, kad prieš trejus metus užgrobtas bankas galėjo dirbti ir toliau, „nors kai kas mano kitaip“. „mes siūlėme kitus banko administra¬vimo būdus, tačiau matėme, kad mūsų pasiūlymai niekam neįdomus, ir banko likimas jau nuspręstas, – sakė D.Ar- lauskas, – kai teikėme savo pasiūlymus Finansų ministrei Šimonytei, ji nuolat žvilgčiojo į laikrodį ir savo telefoną. tada ir supratome, kad sprendimas dėl banko jau priimtas ir mūsų pasiūlymai niekam neįdomūs“.

Kita vertus, galima pamanyti, kad valstybės specialiai pasirinko patį nuo- stolingiausią biudžetui banko „Snoras“ užvaldymo modelį – iš pradžių jį atėmė iš savininkų, nacionalizavo, o paskui paskelbė bankrotu, taip prisiimdama visą atsakomybę ir įsipareigojimus. Tačiau toks scenarijus leidžia D.Gry- bauskaitės rinkimų kampanijos vado¬vui, Lietuvos banko šefui Vasiliauskui skirti banko administratorių, kuris vė¬liau lengva ranka ištaškys visą banko turtą, ir perleis jį naujiems „verslinin¬kams“ už skatikus. Jeigu bankas būtų likęs valstybiniu, jis toliau veiktų, ir administruotų visus kreditus ir paskolas, ir nebūtų galima per bankroto proce¬dūras šio turto atimti.

Rusijoje tai vadinama „reideryste“, arba plėšikavimu su valdžios pagalba, ir visas iki šiol vykęs „Snoro“ banko turto perleidimas tai patvirtina.

Kita vertus, tai, kad banko „Snoras“ savininkai paskutinę dieną prieš banko šturmą sugebėjo pervesti didžiąją dalį banko aktyvų į Šveicariją ir ten saugiai pinigus paslėpti, rodo, kad Antonovas ir Baranauskas žinojo šį scenarijų, ir jam rengėsi, todėl nuo bankų plėšikės – Lietuvos Respublikos – sugebėjo dar išgelbėti turto likučius. Prokuratūra yra paskelbusi šių dviejų žmonių Eu¬ropos arešto orderį, ir kaltina juos banko milijardų vagyste, nors yra kiek kitaip – visi „Snoro“ pinigai yra saugiai padėti Šveicarijos banke, kad Lietuvos banko paskirti administratoriai negalėtų jų pasisavinti.

Visos iki šiol buvusios „Snoro“ banko turto transakcijos rodo, kad banko turtas perleidžiamas tam, kam reikia.

„Vilniaus verslo uostas“ – „Snorui“ žala apie 200 mln. litų

Bene ryškiausias pavyzdys, kaip atiminėjamas turtas, yra istorija su Vilniaus centre, Konstitucijos prospekte esančiu biurų kompleksu, pavadintu „Vilniaus verslo uostu“.

„Snoras“ finansavo šio dangoraižio statybas, suteikdamas 26 mln. litų kre¬ditą, vėliau už skolas perėmė šį pastatą valdžiusios įmonės „Vilniaus verslo uostas“ 51 proc. akcijų.

Po „Snoro“ bankroto administra¬torius Neil Cooper nusprendė gražinti akcijas buvusiems akcininkams. Už 26 mln. litų banko kreditą gautas įmo¬nės „Nekilnojamojo verslo gama“ ak¬cijas „Snoro“ administratorius perleido atgal už keliasdešimt tūkstančių litų.

Šių metų gegužį „Nekilnojamojo turto gama“ pardavė tą patį kompleksą jau už 212,5 mln. litų Švedijos bendrovei „East Capital“.

Ši afera buvo tokia akivaizdi, kad banko administratoriams kaip kokiems PVM vagims reikėjo vos ne gatvėje ieškoti bomžų, kurie sutiktų pasirašyti tokias bankui nenaudingas sutartis. Mat „Nekilnojamojo turto gamos“ valdančios „Snoro“ antrinės įmonės „Snoras Investment Management” direktorė Vita Andrikytė atsisakė pasirašyti tokią akcijų pardavimo sutartį, nors „Snoro” administratorius N.Cooperis spaudė „Snoras Investment Management” di¬rektorę Vitą Andrikytę tai padaryti. Pagal parengtą sutartį akcijas ketinta parduoti už simbolinę kainą.

Tačiau, matyt, nenorėdama veltis į afera kvepiantį ir bankui nuostolingą sandorį, V.Andrikytė atsisakė pasirašyti ir pasitraukė iš pareigų.

Bet suplanuotam sandoriui tai ne¬sutrukdė. Atsistatydinus V.Andrikytei „Snoro” administratorius naujuoju mi¬lijonus valdančios bendrovės vadovu netikėtai paskyrė Jonavos gyventoją 25 metų Tadą Laucių.Banke beveik niekas nežinojo, kaip ir kur N.Cooperis rado šį jaunuolį. Buvo žinoma tik tiek, kad jis Jonavoje vadovauja mo¬tosporto klubui. T.Laucius tvirtino, kad darbą „Snoras Investment Mana- gement” gavo pamatęs skelbimą. „Bu¬vo parašyta, kad ieškoma bendrovės vadovo. Kai atėjau į bendrovę, neat¬rodė, kad ji turėtų daug turto”, – sunkiai įtikinamą istoriją kurpė jau¬nuolis. Gali būti, kad kaip tik tokio žmogaus ir reikėjo šiam sandoriui.

T.Laucius bendrovei vadovavo tris mėnesius – per šį laiką „Snoro“ antrinės įmonės balanse buvusios akcijos atiteko „Vilniaus verslo uosto” savininkams. „Ne aš tai sprendžiau, o valdyba. Ak¬cijas parduoti pasiūlė „Snoro” bankroto administratorius. Taigi nuo manęs čia niekas nepriklausė”, – „Lietuvos rytui” prisipažino T.Laucius ir dar paminėjo Modesto Keliausko, kurio nurodymus vykdęs, pavardę.

M.Keliauskas anksčiau buvo „Sno- ro” banko valdybos narys ir Korpora- tyvinio verslo tarnybos direktorius, o dabar jis banke atsakingas už paskolų portfelį ir laikomas artimu bankroto administratoriui.

Prieš tai tokiu žmogumi buvo Valdas Monkus, kuris banke jau nedirba. Kalbama, kad jo mėnesinis atlyginimas buvo apie 100 tūkst. litų.

Tuomet A.Ginaitis „Lietuvos rytui” nenorėjo atskleisti, už kiek pirko akcijas iš „Snoro”, tačiau tikino, kad dėl to bankrutuojantis bankas tikrai nepatirs žalos: „Mes žodžiu susitarėme, kad jei nepavyks parduoti „Vilniaus verslo uosto”, „NT Gama” akcijas grąžinsiu „Snorui”.”

Yra keletas versijų, kodėl nuspręsta parduoti prestižinį biurų kompleksą valdančios bendrovės akcijas.

Viena jų – verslininkai patys iš­sigando, kad neskaidrus akcijų įsigi­jimo būdas gali jiems patiems kelti teisinių problemų. Be to, „Snoro” kreditoriai, sužinoję, už kiek buvo įsigytos akcijos, irgi gali pradėti reikšti nepasitenkinimą.

„Vilniaus verslo uostas” buvo pa­statytas už 204 milijonus litų, tačiau jo rinkos vertė gerokai didesnė.

Tiesa, skola bankui „Snoras” siekia 26 milijonus, o bankui „Swedbank” – 115 milijonų litų. Iš viso – 141 milijoną litų.

Net jeigu pastatas būtų parduotas už savikainą – 204 milijonus litų, par­davėjai uždirbtų 63 milijonus litų. Va­dinasi, jeigu bankas „Snoras” iki šiol turėtų 51 proc. akcijų, jis ne tik atgautų paskolą, bet ir uždirbtų daugiau kaip 30 milijonų litų.

D.Grybauskaitė pasirūpino ir teisėju, kuris iškėlė bankroto bylą „Snoro“ bankui

Prezidentės D.Grybauskaitės įsaku Aukščiausiojo Teismo teisėju tapo „Snoro“ bankui bankroto bylą iškėlęs teisėjas A.Maciejevskis, kurio nutarti­mis bankroto administratoriumi pa­skirtas skandalingasis britas Nilas Ku- peris (Neil Cooper), laimintos dešimtis milijonų siekiančios išlaidos N.Kuperio konsultantams.

Neseniai pasklido kalbos, kad di­džiausias banko 3,5 mlrd. litų paskolų portfelis parduotas „tarptautiniam kon­sorciumui“ už 0,5 mlrd. litų.

„Snoro“ administratorių atstovas sako, kad „Bankroto administratoriaus komanda užbaigė formalias BAB ban­ko „Snoro“ (toliau – „Snoras“) paskolų portfelio pardavimo procedūras ir pa­sirinko geriausią siūlymą pateikusį in­vestuotoją su kuriuo toliau bus tęsiamos derybos. Tarptautinis konkursas dėl paskolų portfelio, kurio vertė 1,6 mi­lijardo litų, vyko pagal griežtas pro­cedūras, užtikrinančias proceso skaid­rumą. Didžiausias pagal vertę „Snoro“ turtas bus parduotas tarptautiniam kon­sorciumui, kuriam vadovauja investi­cinis bankas, šiame etape nepageidau­jantis skelbti savo pavadinimo.

„Mums itin malonu pranešti, kad „Snoro“ paskolų portfelio pardavimo procesas pasiekė savo paskutinį etapą ir netrukus bus baigtas. Vos pradėję konkursą, mes sulaukėme susidomėji­mo iš daugiau nei 100 tarptautinių pirkėjų. Gerai tvarkomas „Snoro“ pa­skolų portfelis mums leido derėtis dėl pačių geriausių „Snoro“ banko kredi­toriams pardavimo sąlygų”, – teigė Neilas Cooperis, buvęs „Snoro“ bank­roto administratorius, vadovavęs in­vestuotojo atrankos procesui.

Nuo lapkričio 11 dienos „Snoro“ bankroto administratoriaus pareigas pradėjęs eiti UAB „Valnetas“ vadovas Gintaras Adomonis sakė esąs infor­muotas apie paskolų portfelio procese pasiektą progresą. „Sieksime, kad pro­cesas būtų baigtas kreditoriams pa­lankiausiomis sąlygomis“, – pažymėjo G.Adomonis.

Banko atstovas raštu perdavė tokią žinią LL:

1.   Paskolų portfelis parduodamas visas (tiek veiksnios, tiek neveiksnios paskolos).

2.   Paskolų portfelis NEPARDUO­TAS. Paskolų portfelį toliau valdo ir prižiūri „Snoras“.

3.   Dėl pardavimo deramasi su tarptautiniu konsorciumu.

4.   Snoro kreditorių komitetas yra nustatęs pardavimo sąlygas ir pritaręs tolesnėm deryboms.

5.   Derybos bus baigtos ir aktyvas parduotas tuomet, kai bus sutarta dėl abiems pusėms tinkamų sąlygų. Jokios konkrečios datos kreditoriai nėra nustatę.

Pagarbiai Dominykas Dimavičius

Tačiau LL šaltiniai sako, kad yra priešingai – pagrindinis banko turtas jau parduotas neįvardijamam „kon­sorciumui“, kurį galimai sudarė patys banko administratoriai.

Kodėl Seimas bijo grįžti prie „Sno­ro“ bankroto tyrimo? Bijoma, nes aki­vaizdu, kad AB bankas SNORAS ty­činis sužlugdymas buvo ir yra politinis ir korumpuotas veiksmas, o viso to organizatorė ir palaimintoj a yra pati prezidentė D. Grybauskaitė. Bijoma, nes šie iš anksto suplanuoti, nemoty­vuoti, neteisėti ir drastiški veiksmai, tiesiog sunaikinant AB banką SNO- RAS, padarė didžiulę žalą banko ak­cininkams, klientams, indėlininkams bei valstybei ir už tai anksčiau ar vėliau reikės atsakyti.

Kitoje pusėje mes matome ženkliai daugiau kaip ketvirtį milijardo litų kainavusį „bankrutavusio“ SNORO administravimą ir regime akivaizdžiai praturtėjusius, iš sotumo ir pasitenki­nimo spindinčiais veidais: patį banko SNORAS bankroto administratorių N. Cooperį, jo atsikviestos į Lietuvą gau­sios užsienio konsultantų komandos narius bei prie jų tyliai prisišliejusius, bet prie jau trečius metus niekaip ne­išsenkančios SNORO pinigų šėryklos tvirtai prilipusius, mūsų įvairių advo­katų kontorų teisininkus, patarėjus, padėjėjus bei kitokius „veikėjus“.

Ir ko jiems nebūti patenkintais ir laimingais? Juk, kaip teigiama, pa­skutinėje viešai banko internetinėje svetainėje viešai beveik metus iška­bėjusioje bankroto administratoriaus ataskaitoje BAB banko SNORAS kre­ditoriams už 2013 m IV ketvirtį, iki šių metų pradžios, t.y. 2013 m. gruo­džio 31 d. datai N.Cooperis sugebėjo išsimokėti sau, savo įmonei „Zolfo Cooper“ ir kitiems savo konsultantams

–    per 183 milijonus litų?! O iš viso banko SNORAS administravimas iki 2013 m. gruodžio 31 d. jau kainavo daugiau kaip 270 milijonų litų! Ir tai skaičiai, noriu pabrėžti, tik šių metų pradžiai!

Kodėl tokia situacija tenkina SNO- RO kreditorių komiteto pirmininkę A. Mažintienę ir kitus komiteto narius? Kodėl banko kreditorių komiteto pir­mininkė A. Mažintienė nemato reikalo ir nevykdo prievolės: nuolat informuoti apie tai, kas iš tikrųjų vyksta banke SNORAS, visų banko SNORAS kre­ditorių ir visuomenės?

Kodėl vengiama skaidrumo ir, pa­prasčiausiai sakant, objektyvaus aiš­kumo? Ar todėl, kad tvirtindama šim­tamilijonines bankroto administrato­riaus N. Cooperio išlaidų sąmatas ir pusvelčiui parduodamo banko turto sandorius, SNORO kreditorių komiteto pirmininkė tame bendrininkavime, ga­limai, „iš sotumo“ užsimerkia?

Kodėl tokia padėtis tenkina ir Gry­bauskaitės statytinį Lietuvos Banko vadovą V. Vasiliauską, kuris, aiškiai žinodamas, kad ypač didelės admi­nistravimo išlaidos realiai pažeidžia banko kreditorių interesus, ir vietoj to, kad taip pat kontroliuotų situaciją, patenkintas tik „murkia“ šiltoje kėdėje? Gal todėl pastarasis taip elgiasi, jog, pasak jo, – „sąžinė ir moralė yra ne šio pasaulio dimensijos“?

Kodėl tyli šiuo klausimu ir buvusi A. Kubiliaus vyriausybės finansų mi­nistrė, dabar Grybauskaitės paskirta Lietuvos Banko valdybos pirmininko pavaduotoja I. Šimonytė, kuriai atrodė, (o gal „pasirodė“), kad banko bankrotas yra pats pigiausias ir geriausias būdas „išgelbėti“ kreditorių pinigus?

Ta pati I. Šimonytė, kuri anuo metu bandė net įtikinti Seimą (bet nesėkmingai), kad jis pakeistų Bank­roto įstatymą ir leistų SNORĄ admi­nistruoti užsieniečiui N. Cooperiui, ir kuris, beje, daugiausiai I. Šimonytės pastangomis, vis dėl to, buvo „patup- dytas“ į pelningą administratoriaus kėdę, net ir pažeidžiant įstatymų nu­matytą tvarką.

Taigi, SNORO bankroto administ­ratorius N. Cooperis nežinojo Lietuvos įstatymų ir buvo prokurorų išteisintas.

Tada kyla visiškai logiškas klausimas

–   kokiu būdu Grybauskaitės statytinio Lietuvos Banko vadovo V. Vasiliausko paskirtasis laikinasis banko SNORAS administratorius S. Friklis per 5-ias darbo dienas, taip pat, nesusipažinęs su Lietuvos įstatymais, apskaitos tvar­komis ir nemokėdamas valstybinės lietuvių kalbos, sugebėjo nustatyti AB banko SNORAS turto trūkumą ir ko­kiais dokumentais tas turto trūkumas buvo pagrįstas ir apibrėžtas?

Ar pagrindinis argumentas ir buvo tie 5 milijonai eurų, kuriuos Lietuvos Banko vadovas V. Vasiliauskas leido išsimokėti S. Frikliui kaip atlygį, ma­tomai, už falsifikuotą SNORO turto trūkumą banko balanse? O juk ir Seimo laikinoji tyrimo komisija savo išvadose aiškiai konstatavo, kad „dokumentas ar kitoks įrodymas, įrodantis AB banko SNORAS turto vertės praradimą, ko­misijai pateiktas nebuvo“.

Įstatymų nežinojo ir banko SNO- RAS Teisės departamento juristai, te­bedirbantys banke? Nežinojo kreditorių komiteto nariai? Banko SNORAS kre­ditorių komitete dirba ir žymi advokatė D. Burgienė iš R. Valiūno vadovauja­mos LAWIN advokatų kontoros, – ką ir ji įstatymų nežinojo ir neturėjo ką patarti savo darbo profesionalui (kaip jį pristatė visuomenei LB vadovas V.Vasiliauskas) SNORO bankroto ad­ministratoriui N. Cooperiui?

Ar A. Mažintienė SNORO kredi­torių komiteto pirmininkė ir VĮ „Indėlių draudimo fondas“ direktorė taip pat įstatymų nežinojo? Atrodo, kad įsta­tymus „pamiršo“ ir advokatės E.Su- tkienės vadovaujamos „Tark Grunte Sutkiene“ advokatų kontoros darbuo­tojai ir ji pati, nors ji konsultavo ir konsultuoja (!) banko SNORAS kre­ditorių komitetą?!

Sutapimas ar ne, tačiau, kai į šią advokatų kontorą „Tark Grunte Su- tkiene“ prieš porą mėnesių perėjo dirbti prezidentės D.Grybauskaitės pa­tarėjas E. Rimšelis, galimai nemažai prisidėjęs prie šalies teisėsaugos ir te­ismų korumpavimo, ši E. Sutkienės vadovaujama advokatų kontora kartu su UAB „Valnetas“ atstovaujamu G. Adomoniu laimėjo (?!) BAB banko

SNORAS kreditorių komiteto skelbtą bankroto administratoriaus konkursą. Kas gali paneigti, kad … ?

Kai visą tai perskaitai ir įvertini, tada galima daryti tik viena išvada – kad, iš tikrųjų, AB banko SNORAS tyčinis sužlugdymas buvo politinis ir korumpuotas veiksmas! Ir kaip liudi­ninkai (buvę Lietuvos Banko darbuo­tojai) viešai žiniasklaidoje ir teigė, užsieniečiai bankroto administratoriai buvo pakviesti į Lietuvą tik iš anksto suplanuoto ir parengto „projekto“ vyk­dyti.

Tiek SNORO laikinasis administ­ratorius S. Friklis tiek ir jį pakeitęs N. Cooperis dirbo kaip liokajai, nes turėjo imunitetą, t.y. pamename, kad sekančią dieną po AB banko SNORAS užgro­bimo ir „suvalstybinimo“, kai iškilo šių veiksmų teisėtumo klausimas, Sei­me skubos tvarka buvo pakeisti įsta­tymai ir SNORO administratoriai buvo atleisti nuo atsakomybės.

Taigi, N. Cooperis 3 metus dirbo be atsakomybės – jį bausti buvo galima tik Lietuvos Banko nurodymų nevyk­dymo atveju! O ir bausti gali tik tei­smas! Grybauskaitės teismas! Todėl be komentarų…

Kodėl banko administratorius N. Cooperis, net melavęs Seimo tyrimo komisijai, nors ir buvo pasirašęs raštą, įspėjantį apie melagingų parodimų da­vimo pasekmes, ir toliau aktyviai dirba „pensijiniu-nuotoliniu“ būdu, akylai iš Daukanto aikštės stebint didžiajai „kovotojai su korpupcija“ ir jos glo­bojamam „antietiškam-antimorališkam“ šalies vyriausiajam bankininkui?

Šių metų lapkričio mėnesio pra­džioje pats N. Cooperis žiniasklaidai pranešė, jog aktyviai tebesidarbuoja ir, kad pasirašyta sutartis su bankui SNORAS priklausiusios įmonių grupės „Finasta“ ir AB banko „Finasta“ pir­kėjais. Pirkėjas – UAB „Invalda LT“ už visos „Finastos“ bankinės grupės akcijas sumokėjo 21,2 mln. litų. Beje, šiuo sandoriu „Finasta“ grįžo į anks­tesnių sąvininkų rankas, mat bankas SNORAS šią įmonių grupę dar 2009 metais pirko iš „Invaldos“ už dvigubai didesnę kainą – 45,75 mln. litų.

Reikia pažymėti, kad banko administratorius N. Cooperis taip „puikiai“ valdė ir tvarkėsi su jam patikėtu SNORO grupės įmonių turtu, kad AB banko „Finasta“ kapitalo stiprinimui investavo į „Finastos“ grupę per keletą metų virš 30 mln. litų. Vertinant pardavimo kainą (21,2 mln. litų), – „monkės biznis“, sakysite? Bet N. Cooperis savo pranešime spaudai viešai tvirtino priešingai: „pirkėjas pasirinktas pagal didžiausią naudą kreditoriams“.

Supraskite kaip norite, tačiau taip kalbėti galima tik tada, kada dirbama be atsakomybės. Negalima nepacituoti ir kito banko SNORAS bankroto administratoriaus N. Cooperio pranešimo žiniasklaidai. 2014 m. lapkričio 14 d. vienas iš šalies dienraščių savo internetiniame portale rašė: „SNORAS pranešė, kad bankroto administratoriaus komanda užbaigė formalias paskolų portfelio pardavimo procedūras ir pasirinko geriausią siūlymą pateikusį investuotoją, su kuriuo bus tęsiamos derybos“.

Toliau pranešama: „Mums malonu pranešti, kad SNORO paskolų portfelio pardavimo procesas pasiekė savo paskutinį etapą. Gerai tvarkomas SNORO paskolų portfelis mums leido derėtis dėl pačių geriausių SNORO banko kreditoriams pardavimo sąlygų – teigė Neilas Cooperis, buvęs SNORO bankroto administratorius, vadovavęs investuotojo atrankos procesui“.

Taip, žinome, kad nuo lapkričio 11 d. SNORO bankroto administratoriaus pareigas pradėjo eiti jau minėtas UAB „Valnetas“ vadovas Gintaras Adomonis ir tikra tiesa, kaip teigiama banko pranešime – N. Cooperis – jau buvęs administratorius, tačiau apie tęsiamas derybas su banko SNORAS paskolų portfelio pirkėju – paprasčiausias melas.

Pačių banko SNORAS darbuotojų teigimu, banko paskolų portfelis parduotas (!) šių metų lapkričio 4 d. ir tas sandoris patvirtintas SNORO kreditorių komiteto posėdyje. Tad, kodėl A. Mažintienės vadovaujamas SNORO kreditorių komitetas šį savo jau priimtą ir patvirtintą sprendimą slepia nuo visuomenės?

Atsakymas paprastas – dėl paskolų portfelio žemos pardavimo kainos ir sąlygų. Banko darbuotojų žiniomis, SNORUI priklausantis 3 milijardų litų vertės paskolų portfelis, dirbtinai jį diskontavus, t.y. padarius atidėjimus, neva, blogoms paskoloms ir galimiems nuostoliams padengti, parduotas pusvelčiui – už kiek didesnę nei 0,5 milijardo litų (!?) sumą ir parduotas saviems – tų pačių administratoriaus komandos “veikėjų” įregistruotai užsienio įmonei – tarptautiniam koncernui. Kas gali paneigti, kad taip sudarytos sąlygos pasisavinti šimtus milijonų litų ir dar kartą, bet šį sykį jau galutinai, apiplėšti SNORO kreditorius?

Ir dar, papildoma informacija. Per 1,5 – 2  mėnesius perdavus pirkėjui visų parduotų paskolų administravimo dokumentus-bylas, grupė banko SNORAS darbuotojų, vadovaujama dabartinio vyriausio banko paskolų administravimo specialisto M. Keliausko, planuoja įsidarbinti toje naujoje investuotojo į SNORO paskolų portfelį, įmonėje – neva tarptautiniame koncerne.

Kalbame apie tą patį SNORO darbuotoją Modestą Keliauską, kuris šalies žiniasklaidoje buvo aprašytas, kaip banko kreditorių nenaudai, su nuostoliu bankui, yra „padėjęs“ banko bankroto administratoriui parduoti už paskolas įkeistą bankui SNORAS UAB „Vilniaus verslo uosto“ kontrolinį akcijų paketą bei pusvelčiui parduoti SNORO per banko antrinę įmonę „SNORAS media“ valdytą šalies didžiausios žiniasklaidos grupės “Lietuvos rytas” 34 proc. akcijų dalį. Reikia dar pažymėti, kad 2015 metų sausio mėnesį baigiasi ir banko SNORAS darbuotojų darbo sutartys. Sutapimas.? Gal būt..?

Ir kam išvis reikėjo pardavinėti tą paskolų portfelį, ir dar už tokią kainą, jeigu vien iki šių metų pradžios, t.y. 2013 m. gruodžio 31 d. datai (kaip nurodoma paties bankroto administratoriaus ataskaitoje) iš paskolų gauta 1,059 milijardo litų. Reikia pažymėti, kad banko administratorius N. Cooperis taip „puikiai“ valdė ir tvarkėsi su jam patikėtu SNORO grupės įmonių turtu, kad AB banko „Finasta“ kapitalo stiprinimui investavo į „Finastos“ grupę per keletą metų virš 30 mln. litų. Vertinant pardavimo kainą (21,2 mln. litų), – „monkės biznis“, sakysite? Bet N. Cooperis savo pranešime spaudai viešai tvirtino priešingai: „pirkėjas pasirinktas pagal didžiausią naudą kreditoriams“.

Supraskite kaip norite, tačiau taip kalbėti galima tik tada, kada dirbama be atsakomybės. Negalima nepacituoti ir kito banko SNORAS bankroto administratoriaus N. Cooperio pranešimo žiniasklaidai. 2014 m. lapkričio 14 d. vienas iš šalies dienraščių savo internetiniame portale rašė: „SNORAS pranešė, kad bankroto administratoriaus komanda užbaigė formalias paskolų portfelio pardavimo procedūras ir pasirinko geriausią siūlymą pateikusį investuotoją, su kuriuo bus tęsiamos derybos“. Toliau pranešama: „Mums malonu pranešti, kad SNORO paskolų portfelio pardavimo procesas pasiekė savo paskutinį etapą. Gerai tvarkomas SNORO paskolų portfelis mums leido derėtis dėl pačių geriausių SNORO banko kreditoriams pardavimo sąlygų – teigė Neilas Cooperis, buvęs SNORO bankroto administratorius, vadovavęs investuotojo atrankos procesui“.

Taip, žinome, kad nuo lapkričio 11 d. SNORO       bankroto administratoriaus pareigas pradėjo eiti jau minėtas UAB „Valnetas“ vadovas Gintaras Adomonis ir tikra tiesa, kaip teigiama banko pranešime – N. Cooperis – jau buvęs administratorius, tačiau apie tęsiamas derybas su banko SNORAS paskolų portfelio pirkėju – paprasčiausias melas.

Pačių banko SNORAS darbuotojų teigimu, banko paskolų portfelis parduotas (!) šių metų lapkričio 4 d. ir tas sandoris patvirtintas SNORO kreditorių komiteto posėdyje. Tad, kodėl A. Mažintienės vadovaujamas SNORO kreditorių komitetas šį savo jau priimtą ir patvirtintą sprendimą slepia nuo visuomenės?

Atsakymas paprastas – dėl paskolų portfelio žemos pardavimo kainos ir sąlygų. Banko darbuotojų žiniomis, SNORUI priklausantis 3 milijardų litų vertės paskolų portfelis, dirbtinai jį diskontavus, t.y. padarius atidėjimus, neva, blogoms paskoloms ir galimiems nuostoliams padengti, parduotas pusvelčiui – už kiek didesnę nei 0,5 milijardo litų (!?) sumą ir parduotas saviems – tų pačių administratoriaus komandos “veikėjų” įregistruotai užsienio įmonei – tarptautiniam koncernui. Kas gali paneigti, kad taip sudarytos sąlygos pasisavinti šimtus milijonų litų ir dar kartą, bet šį sykį jau galutinai, apiplėšti SNORO kreditorius?

I