Tik dešimt kartų nuteisęs „Laisvo laikraščio“ redaktorių A.Drižių, teismas suabejojo, ar tai teisėta

Aurimas Drižius

Šiandien gavau Apeliacinio teismo nutartį – teisėjų kolegija nusprendė palaukti Konstitucinio teismo išaiškinimo, ar aš pats galėjau pasirašyti skundą Apeliaciniam teismui.

Visa teisėjų taryba kartu su savo globotine

Mat taip vadinamam teismui esu pateikęs 1 mln. eurų ieškinį dėl žalos atlyginimo, turto užgrobimo, masinės korupcijos Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismuose.

Šios abi instancijos mane jau yra nuteisę dešimtį kartų vien už tai, kad aš sąžiningai dirbau savo, kaip žurnalisto ir „Laisvo laikraščio“ redaktoriaus darbą.

Savo skunde nurodžiau faktus, kaip Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai jau daugiau nei dešimt metų ignoruoja bet kokius įstatymų reikalavimus, klastoja dokumentus ir piktnaudžiauja tarnybine padėtimi.

Buvęs Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Sadeckas dar 2008 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas įvesti cenzūrą, ir uždrausti man savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ rašyti straipsnius, kuriuose A.Sadeckas būtų siejamas su „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Vancevičienė patenkino šį prašymą ir civilinėje byloje Nr. 2-117 734/2009 įvedė cenzūrą – uždraudė man rašyti straipsnius apie Sadecko indėlį minėtame privatizavime.

Nuo to laiko buvau nuteistas septynis kartus dėl cenzūros, kuri kažkodėl buvo pavadinta „teismo sprendimu nevykdymu“, ir aš buvau nuteistas dėl tokio tariamo nusikaltimo, kol galiausiai Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė kolegija B. byloje Nr. 2K-7-205-222/2015 mane visiškai išteisino šioje byloje, nurodžiusi, kad negalima žmogaus teisti už savaite teisėtą veiklą.

Tačiau iki šiol lieku nuteistas dar šešiuose bylose, nes tas pats Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai atsisako panaikinti cenzūrą. Nors jau šešis kartus kreipiausi dėl cenzūros panaikinimo, ir visus šešis kartus minėtų teismų teisėjai atsisakė cenzūrą panaikinti, klastodami savo nutartis ir piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi.

T.y. Vilniaus apylinkės teismo teisėja R.Vancevičienė, patenkinusi piliečio A. skundą, šioje civilinėje byloje jo prašymu įvedė spaudos cenzūrą, ką draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas.

Galiausiai teismui buvo pateiktas Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra : “Cenzūra-tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio”.

Prevencinis draudimas ateityje rašyti tam tikromis temomis yra neteisėtas.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako : „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus“.

Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismai jau septynis kartus atsisakė panaikinti cenzūrą absurdiškais motyvais : pvz., mano prašymą panaikinti cenzūrą teisėjas Zaluba atmetė nustatęs, kad tai, kad A.Sadeckas buvo susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, yra „viešai žinomos aplinkybės“, todėl viešai žinomų aplinkybių skelbimas yra nusikaltimas.

Kai buvo pateikti įrodymai, kad A.Sadeckas vienasmeniškai keitė „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymus, tokia teisėja Fausta Vitkienė man nurodė, kad aš neva turėjau pareigą „domėtis Seimo archyvu“. Kai teismas ir prokuratūra pripažino, kad „faktas, kad A. Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo, visada buvo žinomas“, tai teisėja Jolanta Vėgelienė vėl kriminalizavo visuotinai žinomus faktų atskleidimą – neva „teismų nutarčių argumentai atitinkame kontekste apie buvusius įvykius negali būti laikoma paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe“.

Penktą kartą teisėja Zoja Monid jau atvirai pasisakė, kad ji spjauna ant Konstitucijoss ir įstatymų – nurodė, kad mano teiginiai apie šiuos teisės aktus „yra deklaratyvūs“. Visai neseniai teisėja Zoja Monid iškeliavo į geresnį pasaulį dėl staigaus insulto. Todėl atsakomybės už savo nusikaltimus išvengė.

Visais atvejais teismas nepasisakė dėl mano pagrindinio motyvo – teismas įvedė cenzūrą, kas yra draudžiama tiek Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo. Taip pat teismai nevertino ir melagingų A. Sadecko parodymų, kad jie niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, nors buvo šios įmonės akcininkas, ir privatizavimo įstatymų autorius, tačiau teisme sakė, kad niekaip nedalyvavo šiame privatizavime.

Galiausiai, kai pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra „Mažeikių naftos“ privatizavime ir pateikiau įrodymus, Vilniaus apygardos teismas su teisėja Survilienė priešakyje nusprendė, kad „tokių įvykių nebuvo“.

Nors tą A.Sadecko atliktą „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymo keitimą buvo labai lengva patikrinti, pasikėlus mano pateiktus dokumentus, teisėja Survilienė nusprendė, kad „to nebuvo“ ir mane nuteisė už tariamą A.Sadecko šmeižtą.

Galiausiai, kai pareikalavau, kad nutartis nuolat klastojanti teisėja A.Survilienė būtų nušalinta nuo mano skundų svarstymo, buvau nuteistas 2 metams kalėjimo lygtinai „už nepagarbą teismui“.

Prieš du metus padaviau ieškinį, ir pareikalavau, kad visa ši teisėjų gauja būtų teisiama, ir kam jie man atlygintų žalą – dešimt kartų neteisėtai nuteistas už cenzūrą, tariamą A.Sadecko šmeižtą, galiausiai „nepagarbą teismui“.

Apeliacinis teismas vietoj to, kad išnagrinėtų ieškinį iš esmės, nusprendė palaukti Konstitucinio teismo – neva jiems iškilo klausimas : ar aš pats galėjau pasirašyti savo skundą?