Pataisytas teisėjo A.Cinino nusikaltimas
Ar užtenka tik panaikinti nutartį?
2019 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paskelbė informaciją, kad išnagrinėta baudžiamoji byla, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, kurį pasirašė teisėjas, nedalyvavęs nagrinėjant bylą, teisėtumo. Nurodyta, kad teismas padarė išvadą, jog neteisėtos teisėjų kolegijos priimtas baigiamasis aktas negali būti pripažįstamas teisėtu, todėl tenkino nuteistojo kasacinį skundą, panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį bei perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kitaip sakant, Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad negali būti paliktas galioti nuosprendis, kurį “priėmė” teisėjas Audrius Cininas, visai nenagrinėjęs bylos.
Suprantama, norėjau susipažinti su Aukščiausiojo Teismo nutartimi, tačiau, deja, nepavyko. Nors Lietuvos informacinė teismų sistema ir skelbia viešą teismų sprendimų paiešką, bet norint ta paieška pasinaudoti, visų pirma būtina žinoti bylos numerį. Taigi, praktiškai sistema neveikia – iš kur galiu žinoti ne savo bylos numerį? Šį kartą bylos numerį sužinoti pavyko – radau internete kitą pranešimą apie šią bylą, jame nurodytas Nr. 2K-217-976/2019, bet ir pateikus numerį, sistema nutarties neparodė. Tenka remtis lakonišku Aukščiausiojo Teismo pranešimu, kuriame nenurodyti nei kasacine tvarka bylą nagrinėję teisėjai, nei nuteistojo kasacinio skundo argumentai, kuriais jis įrodinėjo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės nutarties neteisingumą bei neteisėtumą, pripažinus jį kaltu, ir kt.
Apie šią bylą jau buvo rašyta anksčiau – 2019 m. gegužės 10 d. delfi.lt paskelbė žurnalisto Dainiaus Sinkevičiaus straipsnį “Nuteisė teisėjas, kuris byloje net nedalyvavo: per klaidą pasirašė ne savo nuosprendį”. Užkliuvo man tas “per klaidą” – kaip galima kalbėti apie klaidą, jeigu tai aiškių aiškiausias piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi? Ir ne tik teisėjo A.Cinino, kuris, žinodamas, kad nenagrinėjo bylos, pasirašė apkaltinamąjį nuosprendį, bet visos Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos, nagrinėjusios bylą – teisėjų Jurgitos Mačionytės, pirmininkavusios teismo posėdžiui, Vitalijos Norkūnaitės ir Ernesto Rimšelio.
Baudžiamojo proceso kodeksas nustato tiek nuosprendžio, priimamo pirmąja instancija nagrinėjant bylą, tiek apeliacinės nutarties (ar naujo nuosprendžio) priėmimo bei paskelbimo tvarką, kurios teisėjai privalo griežtai laikytis. Apeliacinės instancijos teismo nutarties ar nuosprendžio nuorašai tuojau po paskelbimo privalo būti įteikiami apeliantui. Žurnalistas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo apeliacinė nutartis buvo paskelbta 2019 m. sausio 18 d., vadinasi, jau tada nutartis turėjo būti bylą nagrinėjusių teisėjų J. Mačionytės, V. Norkūnaitės ir E.Rimšelio pasirašyta. Kol nutartis nepasirašyta, ji laikoma nepriimta, o skelbiami tik priimti nuosprendžiai bei nutartys, taip numatyta įstatyme.
Be to, įstatymas numato, kaip turi būti priimama apeliacinė nutartis: ji priimama pasitarimų kambaryje, tuo metu šiame kambaryje gali būti tik teisėjai, kurie įeina į tą bylą išnagrinėjusio teismo sudėtį. Nutarties priėmimo metu vyksta teisiamojo posėdžio pirmininko vadovaujamas teisėjų pasitarimas ir balsavimas. Nesutarimus dėl pasitarimo ir balsavimo tvarkos išsprendžia visos sudėties teismas. Teisėjų pasitarimas ir balsavimas vyksta atskirai dėl kaltės įrodytumo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, bausmės skyrimo ir kitų klausimų. Teisiamojo posėdžio pirmininkas spręstinus klausimus suformuluoja taip, kad į juos būtų galima atsakyti tik arba teigiamai, arba neigiamai. Pirmas balsuoja mažiausią teisėjo darbo stažą turintis teisėjas. Teisiamojo posėdžio pirmininkas, nesvarbu, koks jo turimas teisėjo darbo stažas, balsuoja paskutinis. Apsvarstęs ir išsprendęs nuosprendžiui priimti reikalingus klausimus, teismas surašo nuosprendį. Nuosprendį pasirašo visi jį priėmę teisėjai.
Taigi, įstatymas detaliai reglamentuoja tvarką, kaip privalo būti priimama nutartis ar naujas nuosprendis, išnagrinėjus apeliacine tvarka baudžiamąją bylą. Vilniaus apygardos teismo teisėjai įstatymu nustatytos tvarkos nesilaikė, jie šiurkščiai pažeidė įstatymą. Šie teisėjai padarė ne klaidą, o sąmoningai pažeidė įstatymą, kurį jie, priimdami teisėjo priesaiką, pasižadėjo besąlygiškai gerbti. Teisėjai padarė nusikaltimą, baudžiamojo kodekso 228 straipsnyje įvardintą piktnaudžiavimu.
Be to, siekdami paneigti akivaizdžią savo kaltę, Vilniaus apygardos teismo teisėjai įžūliai ir ciniškai melavo, tvirtindami, kad tai menkniekis, tik eilinė “žmogiška klaida” įvykusi per neapsižiūrėjimą, kad šioje byloje A.Cinino pavardė įrašyta per neapsižiūrėjimą ir tai įvyko dėl didelio darbo krūvio. Melas – ne dėl didelio darbo krūvio, o dėl to, kad teisėjai drįsta paminti po kojomis įstatymus ir Konstituciją, kad jie jaučiasi nebaudžiami ir visagaliai, kad jie praradę bet kokį atsakomybės jausmą ir jiems visai nesvarbu nei žmonių likimai, nei kaip vertina jų veiksmus visuomenė – dėl to teisėjui A.Cininui nieko nereiškė pasirašyti apkaltinamąjį nuosprendį, apie kurį jam tik papasakojo kita teisėja.
Apie tai aš jau rašiau straipsnyje “Teisėjų klaida ar nusikalstama teisingumo vykdymo praktika?” Tikėjausi, kad nors vienas teisininkas, teisėjas ar net teisės studentas atkreips į šį straipsnį dėmesį ir reaguos. Juk įvyko baisi teisingumo vykdymo parodija, ir, pasirodo, tai net ne pirmas kartas, tokių atvejų jau buvę.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, išnagrinėję šią bylą, žinoma, panaikino Vilniaus apygardos teismo nutartį, bet ar to užtenka? Argi jie neprivalėjo apie teisėjų įvykdytą piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi pranešti prokurorui? Pagaliau, įgyvendinant savivaldą, vadovaudamiesi Teisėjų etikos kodeksu bei Teismų įstatymu ar neprivalėjo apie tai informuoti Teisėjų tarybą? Juk nutylėdami kolegų sąmoningai padarytus įstatymų pažeidimus, melą, Aukščiausiojo Teismo teisėjai tuo pačiu toleruoja nesąžiningus teismus. Nesąžiningi teismai tikrai nenuklos mums kelio į gerovės valstybę.
Aldona Meilutytė
