Teisėjų mafija baisi – Apeliacinio teismo teisėjo Viktoro Kažio kreditorius Romas Balevičius, suklastojus bylą, pasodintas į Lukiškes
Teisėjų mafija baisi – Apeliacinio teismo teisėjo Viktoro Kažio kreditorius Romas Balevičius, suklastojus bylą, pasodintas į Lukiškes
Aurimas Drižius
Redakcija sulaukė Lazdijų rajono Veisiejų miestelio gyventojo Romo Balevičiaus laiško – žmogus rašo iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus.
Apie Romą Balevičių dar vasarą rašė „Laisvas laikraštis“ – žmogus, buvęs Veisiejų mokyklos mokytojas, turintis senovinių automobilių
restauravimo įmonę, prisiekė daugiau niekada neįsileisti į savo servisą nei teisėjų, nei advokatų, nei jokių kitokių „teisininkų“.
Niekada gyvenime su teisėsauga problemų neturėjęs vyras gailisi to momento, kai sutiko restauruoti Apeliacinio teismo teisėjo, teisėjų „garbės“ teismo nario Viktoro Kažio senovinį automobilį „Volga“. Teisėjas V.Kažys ne tik nesumokėjo restauratoriui nė cento už atliktus beveik 30 tūkst. litų darbus, atsisveikindamas jam parodė pirštų kombinaciją, bet ir parašė policijai pareiškimą, kad neva R.Balevičius jį apvogė, pasisavino jo turtą.
V.Kažio kolegos teisėjai su malonumu nuteisė restauratorių, priteisė V.Kažio naudai keliasdešimt tūkstančių litų „žalai atlyginti“, o tam, kad pastarajam nekiltų noras viešinti šią istoriją, ir jis per daug nesispardytų, buvo atsiųsti banditai, kurie beisbolo lazdomis sumušė R.Balevičių jo namo kieme, sulaužė jam kaulus, ir atsisveikindami dar pasakė: „linkėjimai iš Vilniaus“. Žmogus nenusileido, kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl teisėjo V.Kažio nusikalstamų veikų, tačiau vietoj teisingumo sulaukė dar bent penkių baudžiamųjų bylų. „Nukentėjusiais“ R.Balevičiaus bylose yra pripažinti garsūs kontrabandininkai ir kitokie nusikaltėliai, kuriems buvęs mokyklos mokytojas neva grasino „fiziniu susidorojimu“.
Visą šią istoriją „Laisvam laikraščiui“ papasakojęs Romas Balevičius suprato, kad tiesos teisme neras, todėl kreipėsi į žiniasklaidą. „Laisvas laikraštis“ aprašė šią istoriją, o tada šio straipsnio herojus, tas pats Apeliacinio teismo teisėjas V.Kažys ėmėsi nagrinėti straipsnio autoriaus Aurimo Drižiaus bylas – buvau nuteistas todėl, kad nepaisiau cenzūros ir rašiau straipsnius.
Šiandien, vasario 8 d. gavau laišką iš Romo Balevičiaus – jis rašo iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus ir kreipiasi į Teisingumo ministrę Vainiūtę : „Šiuo skundu skundžiu Teisingumo viceministro Justo Pankausko (deleguoto socialdemokratų partijos) ir jo aplinkos asmenų veiksmus, kadangi paskutiniu metu paaiškėjo, kad jis yra prisidėjęs prie šmeižto kampanijos prieš mane.
Viceministras Justas Pankauskas
Viskas prasidėjo dar 2010 m., kai J.Pankausko žmona perėmė valdyti senelių palikimą – jos mamai Ninai Butnorienei paliktą butą Veisiejų miestelyje (name buvo trys butai). Tada Pankauskai nusprendė prie savo buto užgrobti kuo daugiau žemės, įskaitant ir paežerę, taip uždarant kitiems miestelio gyventojams priėjimą prie ežero.
Gindamas viešą interesą, organizavau kaimynų pasipriešinimą, nes dar sovietmečiu toje vietoje prie ežero buvo įkurta nedidelė maudykla vietos gyventojams. Tą maudyklą sutvarkė dar Veisiejų miesto vykdomasis komitetas, ir visi miestelio gyventojai joje maudėsi.
Kad pasiektų savo tikslą, Pankauskai įtraukė net vietinio socialdemokratų skyriaus vadovą R.Aponavičių, per jį siekė paveikti miestelio administraciją, rajono tarybą. Vieną kartą jis sukvietė kaimynus į socialdemokratų būstinę, siekė juos paveikti, žadėjo socialdemokratų paramą (įskaitant ir centrinės valdžios ir ministerijų) Tai jis sakė atvirai.
Nepavykus šiam planui užgrobti ežero pakrantę, J. Pankauskas parašė pareiškimą Lazdijų PK, neva žmonės jį terorizavo, ir kad aš neva jam grasinau susidorojimu. Pareiškimą tyrė tuometinis apylinkės inspektorius Kęstas Sadauskas, buvo apklausti kaimynai Ramutė Petrauskienė, Ramunė Samuchovienė ir kiti, ir paaiškėjo, kad J. Pankauskas neteisus. Be to, gyventojai nurodė, kad tai ne policijos, o rajono administracijos ir gyventojų reikalas.
Mano atvejis iš vis pasirodė kurioziškas, nes J. Pankauskas nurodė vietą ir laiką, kada aš jam neva grasinau. Pasirodė, kad aš tuo metu buvau Kaune, kur daugybė žmonių mane matė (ir net stebėjimo kameros nufilmavo). Paaiškėjus šioms aplinkybėms, Kęstas Sadauskas pažadėjo imtis priemonių dėl melagingo pareiškimo ir šmeižto. Tačiau tik numarino visą bylą.
Aktyvaus žmonių pasipriešinimo dėka J. Pankauskui nepavyko užgrobti ežero pakrantės. Tačiau užgrobė šalia esantį sklypą, kur buvo žydų tautybės asmenų namas, per karą suniokotas. To namo pamatus Pankauskienės senelis buvo užkasęs, tačiau jų kontūrai vis tiek matėsi. Pankauskai, pažeisdami įstatymus, tą sklypą užgrobė, nes sklypo pamatai – turtas – nebuvo pripažinti bešeimininkiai. Be to, tie pamatai, pasitelkiant net kranus, buvo aktyviai ardomi, o saugomoje teritorijoje tai daryti be archeologinio tyrimo griežtai draudžiama. Nors ežero pakrante galėjo naudotis visi miestelio gyventojai, dabar ta galimybė sumažėjusi, praktiškai atimta. Atrodė, kad viskas aprimo. Tačiau pasirodo, kad J.Pankauskas, būdamas labai kerštingas, rengė savo keršto planą.
Romas Balevičius: „Iš pradžių tik juokiausi iš tokių teisėjo grasinimų”
J.Pankauskas, bendraudamas su Mariumi Mickevičiumi, kuris melagingai liudijo, kad aš neva pasisavinau (negražinau po restauracijos) teisėjo Viktoro Kažio „Volgos“, sužinojo visą šią istoriją.
M.Mickevičius padėjo Viktorui Kažiui mane apšmeižti, ir pasitelkiant į pagalbą kolegas teisėjus, mane nuteisti. Nors „Volgą“ iš garažo išsivarė pats teisėjas Kažys, padedamas Vyto Bauros, ir už automobilio restauraciją man nesumokėjo nė cento.
2012 m. per Seimo rinkimus visą tai sužinojo J.Pankauskas, kuris galimai pažadėjo būti „stogu“ Mickevičiui, Pankauskui siekiant neteisėtai paveikti rinkėjus. Marius Mickevičius, besiversdamas kontrabanda ( į jo grupę įėjo Saulius Užbutis, Donatas Blaževičius ir jo pusbrolis Žurinskas), sutiko, ir įtraukė netgi daugiau „verslo brolių“. Tuo laiku jie pradėjo kurti keršto planus, kaip atkeršyti man, ir padėti Apeliacinio teismo teisėjui Viktorui Kažiui. Pastarasis jau buvo panašiai pasielgęs ir 2006-2007 m. – jis atsiėmė atrestauruotą „Volgą“ ir neatsiskaitė už darbą. Žmonėms pradėjus ieškoti teisybės, vienas neaiškiomis aplinkybėmis buvo sumuštas ir mirė, niekas to nusikaltimo netyrė, o jo kolega pabėgo į užsienį).
Šitą keršto idėją jie greitai pradėjo realizuoti – buvo pateikti šmeižikiški M.Mickevičiaus ir D.Balkevičiaus pareiškimai, neva aš juos gąsdinau ir bandžiau paveikti, kaip V.Kažiui naudingus liudininkus. Tai buvo 2013 m. pavasarį. O čia jau įsikišo J. Pankauskas ir jo artimas bičiulis, „vienos nakties Teisingumo ministras“, tuometinis Teisingumo viceministras. Medžiagą tirti perdavė Marijampolės PK savo bičiuliams, kurie net nesivargino patikrinti M.Mickevičiaus ir D.Balkevičiaus nurodytų aplinkybių, tik viską surašė, kad atrodytų, jog byla ištirta. Lazdijų teisėja J.Blėkaitienė, jų veikiama, nagrinėdama bylą, „žiūrėjo pro pirštus“, o Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas Apeliacine tvarka, po mano išsamaus paaiškinimo ir faktų išdėstymo, sugebėjo pasakyti …teismas į nuteistojo paaiškinimus nekreipia dėmesio…Be abejo, jeigu būtų pradėjęs nagrinėti mano įrodymus, tai nieko neliktų, tik išteisinti (Su humoru kalbant tam, kad teismas išgirstų tavo argumentus, reikia atsinešti ne įrodymus, bet lagaminą pinigų arba Kalašnikovą. Gal tada teismas atkreiptų dėmesį?).
Kitas faktas tas, kad M.Mickevičius galimai suorganizavo savo automobilio, numeris GAD501, padegimą ir apkaltino mane, neva aš iš keršto tai padariau. Nei tyrėjai, nei prokurorai nesivargino imtis priemonių, kad būtų panaikinti prieštaravimai parodymuose, kaip 2-3 buteliais galima 2 automobiliuose padaryti 9-10 įdaužų, kaip 1 litro stiklainis, nuskridęs apie 25 metrus, nukrito net neišsilaistęs, ir aplink jį nerasta nė lašo kuro? Kaip galima mesti butelius iš vietos, kur auga 3-4 metrų krūmai, ir stovint per metrą nuo jų? Tai paprasčiausiai neįmanoma. M.Mickevičius sakė, kad jis viską matė, nubėgančius asmenis, ir visą girdėjo. Teisminio proceso metu paaiškėjo, kad neva jo sugyventinė Sidoraitė matė, nes buvo išėjusi. Galų gale paaiškėjo, kad atsižvelgiant į aplinkybes, ji negalėjo matyti nieko. Tačiau bylą nagrinėjantis teisėjas į akivaizdžias nesąmones nekreipė jokio dėmesio. Netgi tas faktas, kad atseit mano samdyti asmenys vieną kartą teigė, kad tai aš juos neva nuvežiau vykdyti nusikaltimo, o kitą kartą sakė, kad patys nuvažiavo automobiliu „Volvo“ (nors tas automobilis buvo remontuojamas, išimta pavarų dėžė, todėl jis niekaip negalėjo važiuoti). Tačiau teisme tos aplinkybės niekam nesukėlė abejonių. Pareigūnai sąmoningai, žinodami, kad miestelyje yra filmavimo kameros, ir pravažiuoti nepastebėtam neįmanoma, nepateikė įrašų, taip sąmoningai klastodami bylą (beje, kaip ir kituose bylose).
Nes paėmus vaizdo įrašus, negalėtum paneigti mano parodymų. Matydami, kad jų afera teisme stringa, per Ritą Jonavičienę, kuri artimai bendrauja su Justu Pankausku ir Mariumi Mickevičiumi, naudodami psichologinį spaudimą pasiekė, kad E.Janavičius parašytų melagingus pareiškimus, neva aš jį prievarta laikiau garaže 2014-08-21 ir 2014-11-11, kad jis pakeistų parodymus. Tačiau buvo atvirkščiai – jie prievartavo iš manęs pinigus (tą įrodo ir telefono žinutės tarp E.Jonavičiaus ir R.Jonavičienės). Pareigūnai nesiėmė jokių priemonių prieš mane apšmeižusius asmenis, o priešingai – visą bylą numarino, net neleisdami man susipažinti.
Apskritai, per 2012-2016 m. daugiau nei dešimt kartų buvo niokojamas mano turtas, arba turtas, kuriuo aš naudojausi, tačiau Lazdijų PK nė karto nusikaltėlių nerado, net ir po to, kai aš juos pagavau, ir aiškiai pažinau, kad tai buvo Kazys Martinaitis ir Donatas Blažys ir dar keli asmenys. Tačiau policijos tyrėja Pauliukonytė nesugebėjo to įrodyti. 2013 m. gegužės 24 d. M.Mickevičius atvyko į mano dirbtuves, grasino susidorojimu, reikalavo pinigų. Tačiau įgaliotinis K.Sadauskas manęs net neapklausė. 2014-01-29 buvau užpultas keturių kaukėtų asmenų, sumuštas, automobilis sudaužytas, jie man perdavė „linkėjimus iš Vilniaus“. Atpažinau vieną iš jų – tai buvo Marius Mickevičius, mačiau automobilio numerį – CDE680. Tik įsikišus generalinei prokuratūrai, buvo iškelta byla. Tačiau prokurorė Šveikauskaitė bylą numarino. Generalinė prokuratūra iškėlė bylas V.Kažiui, M.Mickevičiui, D.Balkevičiui dėl melagingų parodymų. Tačiau Druskininkų PK tyrėja Kasiulioninė pasiskundė, kad „čia labai daug darbo, visam pusmečiui“, ir pritarus prokurorei, bylą nutraukė.
Nors perskaičius bylos medžiagą, aiškiai matosi teisėjo V.Kažio melagingi parodymai. Didžiausia niekšybė yra 2014-04-20 Donato Blažio pareiškimas, neva aš jam apribojau laisvę. Aiškiai matėsi, kad byla siūta baltais siūlais. Tačiau bylą nagrinėjo Druskininkų teismo teisėja Nina Butnorienė. J.Pankausko, artimo M.Mickevičiaus draugo, uošvė. Tais jis 2014-04-22 buvo atvykęs pas D.Bložę, jį priklabino rašyti pareiškimą. Kad teisėja šališkai nagrinėjo bylą, matėsi teisimo proceso metu, teisėja sąmoningai atmesdavo mano prašymus, nes matė, kad jeigu juos patenkins, tai aš įrodysiu savo nekaltumą. Jai talkino ir prokuroras Antanas Baranauskas.
Nė vienam pareigūnui nekilo mintis, kad visus prieš mane liudijančius žmones sieja kontrabandos ryšiai
Gerb. ministrę prašau : inicijuoti visų man iškeltų bylų, pasibaigusių nuosprendžiais, ištyrimą, siekiant išsiaiškinti šių pareigūnų veiksmų teisėtumą. Ištyrus medžiagą, pradėti pareigūnų Rimos Kaminskaitės, Bernardo Januškos, Linos Eviltienės, J.Virbickaitės veiklos įvertinimą ir patraukimą atsakomybėn. Sustabdyti bausmių vykdymą, kol bus atliekamas tyrimas, ir kol dėl nepagrįstų nuosprendžių žalą atlygins valstybė. Nušalinti teisėją Niną Butnorienę nuo bylos nagrinėjimo.
Perskaičiau „Laisvame laikraštyje“ apie teisėjos D.Kursevičienės vojažus, prie kurių prisidėjo ir jos vyras. Esu šokiruotas. Kada „teisėsauga“ spėjo pavirsti banditais? Čia didžiausia kaltė krenta prezidentei D.Grybauskaitei, kuri atsakinga už teismus ir prokuratūrą, tačiau nieko nedaro.
Todėl kviečiu Lietuvos žmones, nukentėjusius nuo banditų iš taip vadinamos „teisėsaugos“, vienytis į asociaciją ir kovoti.
Teisėjas prisiprašė suremontuoti jo antikvarinę „Volgą“
„Šie klientai pas mane atsirado 2008 m. rudenį, – pasakojo R.Balevičius, – kadangi aš jau senai užsiiminėjau „senienomis“, t.y. senoviniais automobiliais, per vieną savo pažįstamą Alytuje mane susirado teisėjas V.Kažys. Jis man buvo pristatytas kaip labai geras žmogus, ir nors aš turėjau daug darbų, nenorėjau imtis to užsakymo, tačiau po kiek laiko susitikome su V.Kažiu. Mūsų susitikimą suorganizavo toks advokatai Artūras Kuzma ir Staniulis iš Alytaus, buvę ENTT pareigūnai. Aš tos „Volgos“ nuvažiavau pasiimti ir pamačiau, kad ji tragiška, nors man nupasakojo, kad ji dar gerame stovyje, važiuojanti. Anksčiau V.Kažys bandė remontuoti savo „Volgą“ Nemunaityje, pas tokį meistrą Kęstą Silicką. Kai aš jo paklausiau, kodėl jis atsisakė remontuoti „Volgą“, tai K.Silickas man atsakė, kad kai paklausė klientų, kas mokės už remontą, tai pastarieji atsakė, kad „mes tau padėsime“. Jam reikėjo, kad klientai pinigus ant stalo padėtų, o ne šiaip padėtų, todėl jis ir atsisakė. O aš, kaip durnelis, ir sutikau, nors Dievulis mane ir buvo perspėjęs, kad to nedaryčiau“.
„Iš tos „Volgos“ buvo likusi tik „kepurė“, nes viską atnaujinau – priekis naujas, visi agregatai nauji, durys, slenksčiai, galas, salonas, – pasakojo R.Balevičius, – viso darbas kainavo apie 29 tūkst. litų, nors su klientais buvau sutaręs, kad remontas kainuos apie 27-28 tūkst. litų. Tačiau kadangi prisidėjo nenumatytų darbų, tai kaina išaugo. V.Kažys atvažiavęs truputį paverkė, kad kaina išaugo, tačiau galiausiai suderėjome kainą – 29600 litų, nes padariau apie 2,5 tūkst. litų nuolaidą. Tačiau galiausiai jis nieko nesumokėjo. Kai teisėjas man išvažiuodamas iškėlė vidurinį pirštą, tai man įdomiai atrodė“.
V.Kažio „Volgos“ remontas buvo baigtas 2011 m. gegužės mėnesį, ir meistras kelis kartus skambino teisėjui, kad tas atvažiuotų pasiimti savo automobilio. „Buvau atlikęs ir automobilio techninę pažiūrą, galiausiai gegužės 18 d. V.Kažys su sūnumi atvažiavo išbandyti „Volgos“, – pasakojo R.Balevičius, – jie išbandė automobilį, neturėjo jokių pretenzijų, tačiau kadangi nebuvau dar įdėjęs vienos sėdynės, tai V.Kažys pasakė, kad gegužės 26 d. atvažiuos pasiimti automobilio, nes sūnui kaip tik tą dieną mokslo metų pabaiga, nori su tuo automobiliu pavažinėti. Sutartą dieną jie neatvažiavo, vakare skambinau, pažadėjo, kad kažkas sumokės, tačiau niekas nemokėjo. Vėl pasakė, kad „mes sumesime“. Vakare paskambinau, tai teisėjas paklausė, gal aš galiu tą automobilį atvaryti į Vilnių. Kai jo paklausiau, o kaip pinigai, tai teisėjas su tokiu sarkazmu man atsakė (labai gerai įstrigo į atmintį) – „tai pats žinai, kaip pinigai“. Iš karto pajutau, kad kažkas negerai, tačiau nenorėjau parodyti nepasitikėjimo klientu, todėl pažadėjau, kad atvešiu, nors žinojau, kad to nedarysiu. Vėliau paskambinau, ir pasakiau, kad nerandu vairuotojo, kuris mane parveš į Veisiejus, todėl nevažiuosiu“.
Jau tada R.Balevičius pajuto, kad klientas nemokės už darbą, todėl pasitarė su Veisiejų policijos įgaliotiniu Rimu, kuris patarė nuimti ratus.
„Nesutikau – kaip atrodys, jeigu klientas atvažiuoja, o automobilis be ratų, – pasakojo R.Balevičius, – kitą dieną jie atvažiavo dviese – V.Kažys ir Vytas Baura. Jie iš karto mane užsipuolė, kodėl neatvežiau į Vilnių, paskui teisėjas sako, kad „dabar Vytas pavažiuos su „Volga“, pažiūrės, kaip ji važiuoja“. Tada atsakiau, kad jau išbandėte automobilį, ir viskas buvo gerai. Lyg žinodamas, kad jie bandys tą automobilį pagrobti, buvau dirbtuvėse „Volga“ užstatęs kitu automobiliu. Tada ir sakau teisėjui: „dėkite pinigus ant kapoto, ir galite važinėti, kiek norite“.
„Ne, – atsakė teisėjas, – taigi čia mano daiktas“. Tada jie pradėjo mane gąsdinti – „mes tave gaidžiu padarysime“, „uždarysime į kalėjimą“, „į ežerą stačia galva įmesime“.
„Aš teisininkas, ir tave pasodinsiu“, – sakė teisėjas V.Kažys. Klausiau ir stebėjausi – ne tik, kad taip šneka teisėjas ir advokatas, tačiau ir dėl ko kito – kad jie mane grasino pasodinti į kalėjimą už nieką. Neįsivaizdavau, kad tai įmanoma Lietuvoje. Todėl juokiausi iš tokių grasinimų“.
R.Balevičius sako, kad jis su visais klientais sudarydavo sutartis, kuriose buvo nurodoma, kokie bus atlikti darbai, ir kiek kainuos. Tačiau kadangi šį kartą klientai buvo „teisininkai“, tai meistras pasiūlė jiems patiems ją surašyti. „V.Kažys pažadėjo parengti sutartį, tačiau taip nieko ir nepadarė“, – pasakojo R.Balevičius.
Todėl jis visiškai nesitikėjo tokio teisėjo elgesio, ir nesugebėjo įrašyti jo grasinimų. „Tada nežinojau, kad kuo rimčiau žmogus atrodo, tuo didesnę šunybę jis gali iškrėsti“, – pasakojo žmogus.
Lemtingąją dieną „teisininkai“, ilgai keikę meistrą, galų gale kažkur nuėjo. Nors abu buvo atvažiavę su Bauros BMW automobiliu. „Prieš tai jie man aiškino, kad gal čia ne jo automobilis, – pasakojo R.Balevičius, – parodžiau technikinį pasą, kad tai tikrai jo automobilis. Jie man toliau rėkė, kad mane gaidžiu padarys, ir uždarys. Tada aš uždariau garažo duris, kad negalėtų pagrobti automobilio, kol neatsiskaitė. Sėdau į savo automobilį „Fiestą“, įjungiau atbulinę pavarą, ir išvažiavau, pasiėmęs „Volgos“ dokumentus. Paskambinau policijos įgaliotiniui, tačiau jis nekėlė ragelio. Privažiavau Veisiejų bažnyčią – žiūriu, stovi V.Kažys su kažkokiais vyrukais. Privažiavau arčiau, paklausiau teisėjo, ar jis žada mokėti pinigus. Jis man nieko neatsakė. Tada nuvažiavau tolyn, ir galvoju, ką daryti.“.
R.Balevičių toks teisėjo V.Kažio elgesys priminė gūdžius 90-uosius, kai banditai atvirai atiminėjo automobilius. „Nuo tada jau žinojau tokį fokusą, kad mašinos nepavogtų – įvarai ją priekiu, ir už traukės pririši iš apačios, – pasakojo žmogus, – kai vagis išvarinėja mašiną iš garažo, virvė įsitempia, ir taip kerta per vairą, kad ratai įkrenta į duobę. Taip buvau išgelbėjęs kelias mašinas nuo vagių“.
Grįžęs į dirbtuves, R.Balevičius pamatė už „Volgos“ vairo jau sėdi Baura, o V.Kažys laiko garažo duris. Jie išvažiavo, o aš teisėjui taip pasakiau: „nu gerai, mašiną pasiėmei, o pinigus tai atvežk, nes vėl Grinevičiūtė tave rodys“. Tačiau jis man tik tylėdamas parodė vidutinį pirštą, ir nuėjo. Taip susinervavau – galvoju, ką daryti. Kai paskambinau tam policijos įgaliotiniui, tas nustebo, ir sakė, kad stebisi, kad tokie žmonės taip „šūdeliaus“. Policininkas man patarė palaukti kelias dienas, gal teisėjas susimokės. Tačiau po kelių dienų gavau šaukimą į policiją – teisėjas V.Kažys parašė pareiškimą, kad aš buvau pasisavinęs jo turtą. Jis suprato, kad aš netylėsiu, ir apie tą patį faktą parašė net tris pareiškimus, kurie skyrėsi“.
R.Balevičius – apvogtas ir nuteistas
„Jis pasiskundė, kad R.Balevičius mašinos negražino, nors pinigus man neva sumokėjo, o aš jam negražinau jo teisėto turto, – pasakojo R.Balevičius, – nors neturėjo jokių dokumentų, kad man pinigus sumokėjo, tačiau teisme užteko teisėjo V.Kažio žodžio, kad pinigus jis man sumokėjo. Tačiau teisme aš prašiau mane teisusio Kauno apygardos teismo „teisėjo“ Romo Švirino, kad tegul teisėjas Kažys pateikia savo pajamų deklaraciją. Jeigu jis sako, kad 2009 m. pavasarį man davė 10 tūkst. litų, o rudenį – dar 3 tūkst. eurų, tai visa tai turi būti nurodyta jo, kaip valstybės pareigūno, pajamų ir turto deklaracijoje. Tačiau teisėjas Švirinas tą klausimą apėjo kaip velnias kryžiaus“.
R.Balevičius sako, kad iki to įvykio neturėjo jokių reikalų su teisėsauga – priešingai, pranešdavo policijai apie kontrabandininkus. „Po šio teisėjo mašinos remonto man buvo iškelta 11 bylų, – pasakojo jis, – kėlė bylas net už tai, kad, kaip sakoma, orą pagadinai. Viskas būtų gal ir nieko, tačiau Kažys tų vaikinų prie bažnyčios klausė, gal jie turi traktorių, nes reikia patraukti tą automobilį, kuris blokavo jo „Volgą“. Tačiau tie pagalvojo, kad čia kažkas nešvaraus, ir atsisakė. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad tie vaikinai – cigarečių kontrabandininkai, pagauti su 220 tūkst. litų vertės kontrabandinėmis cigaretėmis. Neaišku, kaip V.Kažys ten patvarkė, tačiau tie žmonės atsipirko minimalia bauda. Tačiau mano teisme tie „liudininkai“ paliudijo taip, kaip reikia Kažiui. Net kai mano skundas buvo nagrinėjamas Apeliaciniame teisme, teisėja Kartanienė jų paklausė, kodėl jie liudija jau ketvirtą kartą, ir kas kartą – skirtingi. Iš pradžių jie paliudijo, kad aš išvažiavau namo su savo automobiliu „Fiesta“. Paskui paliudijo, kad su „Volga“. Trečią kartą sakė, kad neatsimena. Viskas baigėsi tuo, kad aš buvau nuteistas ir esu žulikas. Mano skundą atmetė net Aukščiausias teismas. Šiandien negaliu tuo patikėti, kad tokie dalykai galimi Lietuvoje.
„Man pritaikė straipsnį „svetimo turto pasisavinimas“, neva aš jam neatidaviau jo „Volgos“, o jis man neva sumokėjo 10 tūkst. litų ir 3 tūkst. eurų, – pasakojo Romas Balevičius, – nors jis man nesumokėjo nė cento. Galiausiai teismas nuteisė mane ir davė 6 tūkst. litų baudą, plius dar 7 tūkst. litų – tariamai žalai Kažiui atlyginti“.
„Proceso metu teisėjų prašiau tik išreikalauti Kažio pajamų deklaraciją – jeigu jis man sumokėjo, ten turi būti nurodyta, – pasakojo R.Balevičius, – nė vienas teisėjas nepatenkino šio prašymo. Jeigu jis man davė 10 tūkst. litų, o to niekas nematė, tačiau jeigu aš duodu tokią sumą, tai vis tiek paprašyčiau dokumento, kad tokią sumą sumokėjau“.
Pradžioje ši byla buvo nagrinėjama Lazdijų teisme, tačiau ten buvo aišku, kad į Kažio pretenzijas rimtai nežiūrima. „Tada jis padidino žalos sumą, ir tada skundą turėjo nagrinėti toks Kauno apygardos teismo teisėjas Švirinas, kuris yra geras jau minėto Kuzmos draugas – kartu ne vieną kartą pamatyti baliavojantys“, – pasakojo R.Balevičius.
Jį teismuose atstovavo keli advokatai. Pradžioje toks advokatas Platūkis prisipažino R.Balevičiui, kad jam „buvo perduoti linkėjimai nuo kolegų Alytaus advokatų“, todėl jis negali atstovauti šioje byloje. „Jis bent sąžiningai prisipažino, kad negali man atstovauti“, – pasakojo R.Balevičius. Kitas jo advokatas Miliauskas nė piršto nepajudino. Apeliaciniame teisme R.Balevičiaus skundą nagrinėjusi teisėta Kartanienė koridoriuje nė nedrįso pažvelgti teisiamajam į akis, pradėjo nuleidusi galvą. Aukščiausias teismas formaliai taip pat atmetė jo skundą.
R.Balevičius vėliau pradėjo domėtis Kažio biografija, ir sužinojo, kad jis nėra pirmoji teisėjo auka, taip apgaunant su automobilio remontu.
„Kalbėjausi su žmogumi, kuris dar 2009 m. prižiūrėjo Kažio sodybą Molėtų rajone, Toliejų kaime, – pasakojo R.Balevičius, – jis pasakojo, kad vietiniai vyrukai galimai taisė teisėjo Kažio volgą, negavo pinigų, tačiau vėliau ta volga buvo rasta supjaustytomis padangomis ir išdaužytais langais. Žmonės kalbėjo, kad taip „meistriukai“ atsidėkojo už tai, kad negavo pinigų. Tačiau ten Kažys pasielgė kiek kitaip – atėmė tą mašiną iš remonto su policijos pagalba. Kada tie vaikinai pradėjo ieškoti pinigų už darbą, taip išėjo, kad vienas buvo užpultas ir sumuštas, ir vėliau mirė. O kitas suprato, kuo tai baigsis, ir emigravo iš Lietuvos“.
Tai, kad žmonės, bandantys atgauti pinigus už darbą iš teisėjo Kažio, vėliau būna užpuolami banditų, jau tampa kasdienybe.
„Mane užpuolė 2014 m. sausio 29 d., – pasakojo jis, – mane užpuolė dviese su beisbolo lazdomis, sudaužė mašiną ir rankas, nes jomis prisidengiau galvą. Už ką? „Linkėjimai iš Vilniaus“, – pasakė banditai.
Nuteisė už „poveikį liudininkams”, pastariesiems meluojant
Tačiau Romo Balevičiaus bėdos tuo nesibaigė – iš viso jam buvo iškeltos 11 bylų, viena – dar 2013 m. iškelta ‚dėl poveikio liudininkui“. Neva jis gąsdino tuos liudininkus, kurie liudijo byloje dėl Kažio „Volgos“.
Nukentėjusieji liudininkai parodė, kad 2011 m. liepos pradžioje R.Balevičius gąsdino tuos liudininkus savo serviso patalpose. „Tačiau aš tą servisą aš išsinuomavau tik 2011 m. spalio pabaigoje, – pasakojo R.Balevičius, – iki to laiko ten dirbo kiti žmonės, ir tas patalpas buvo išsinuomavę visai kiti žmonės. Jie teisme paliudijo, kad aš liepos mėnesį tose patalpose negalėjau būti, kadangi servisas priklausė kitai firmai, ir jie patys negali įeiti į viršininko kabinetą, jeigu jo nėra. Tačiau teismui tai neįdomu, aš vis tiek buvau nuteistas „už poveikį liudininkui“ 50 parų arešto. Tie nukentėję paliudijo, kad aš jiems taip sakiau : „rankas atpjausiu“.
Tokių terminų aš net nežinau, tačiau vėliau supratau, kaip tie „nukentėję“ tuos žodžius sužinojo – jie dar 2009 m. buvo prisikabinę prie vietos profesinės mokyklos moksleivių, ir „gavo malkų“ nuo jų. Tada „nukentėję“ pasakė: „jūs nežinote, su kuo prasidėjote, jūsų rankos bus prispaustos prie kojų“. Paskui tą savo žargoną jie pritaikė man – kad aš neva taip gąsdinau. Nors daugiau jokių įrodymų nebuvo, aš buvau nuteistas. Iki manęs atėjo kalbos, kad tiem kontrabandininkams pasakyta taip : jūs tik parašote pareiškimą, paliudijate nors „į tą pusę“, ir R.Balevičius bus nuteistas. Jūs nedvejokite, nes tikrai turėsite užnugarį“.
Nuo to laiko R.Balevičius nenori turėti jokių reikalų su „teisininkais“. Pas jį atvažiavo toks Valteris Alekna, advokatas iš Kauno, kuris atveža automobilį Citroen, 1928 m. gamybos, restauruoti. „Jau beveik pasirašome sutartį, tačiau paaiškėja, kad tas V.Alekna bendrauja su jau minėtų advokatu Kuzma, – pasakojo R.Balevičius, – tada jam tyliai ramiai pasakiau, kad nenoriu turėti su juo jokių reikalų vien todėl, kad jis advokatas“.
R.Balevičius visas šias istorijas apie teismų darbą bandė pasakoti, rašydamas skundus Generalinei prokuratūrai. „Nežinau, kiek sąžiningas yra prokuroras Irmantas Mikelionis, tačiau iš jo girdėjau tik vieną nuoskaudą, – pasakojo R.Balevičius, – kaip jam papasakojau apie teisėją Kažį, tai prokuroras man atsakė taip : „žinote, pas mane durys neužsidaro“ (matyt, nuo žmonių, kurie nukentėjo nuo tokių „teisėjų“ darbo). I.Mikelionis atnaujino kelias bylas, įžiūrėjęs liudininkų melagingus parodymus. Bylą ištirti buvo pavesta Druskininkų prokuratūrai, kuri bylą „numuilino“. Dėl to užpuolimo 2014 m. sausio 29 d. vakare – grįžau namo, o ten jau laukė trys banditai su kaukėmis, atvažiavę automobiliu „Subaru“. Sudaužė mane priekinį stiklą, pripurškė dujų, ir daužė mane beisbolo lazdomis. Aš tik kritau ant sėdynės, ir užsidengiau galvą rankomis – sulaužė rankas ir kojas. Dar pasakė, kad „man linkėjimai iš Vilniaus“. Prisiminiau, kokiu automobiliu atvažiavo užpuolikai – „Subaru“, valstybinis numeris CBE 680. Tačiau policija niekaip neranda šio automobilio savininko – nors ji registruota ir drausta, labai lengva rasti jos savininką. Tačiau policija jo niekaip neranda“.
Teisėjas V.Kažys yra nuskambėjęs savo labai humaniškais sprendimais žiaurių nusikaltėlių bylose:
Buvęs žinomas bušido kovotojas Daumantas Barinovas išteisintas dėl tyčinio nužudymo iš chuliganiškų paskatų – Lietuvos apeliacinis teismas ketvirtadienį panaikino jam skirtą suėmimą ir nurodė nedelsiant paleisti iš Kauno tardymo izoliatoriaus, kuriame jis yra laikomas.
Paleido į laisvę vieną žiaurios „Lapinių“ grupuotės lyderį
