Teisėjas Vitalijus Abramovičius mano, kad Konstitucija galioja tik penkerius metus
Abramovicius
Teisėjas Vitalijus Abramovičius mano, kad Konstitucija galioja tik penkerius metus
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Vitalijus Abramovičius jau septintą kartą atsisakė panaikinti cenzūrą, įvestą “Laisvo laikraščio” redaktoriui Aurimui Drižiui.
Pastarasis jau septintą kartą kreipėsi į minėtą teismą, nurodydamas, kad :
Civilinė byla Nr. 2S2133-262/2018 (apylinkės teismno nr. 2-117-734-2009)
Vilniaus miesto apylinkės teismui
Pareiškėjas Aurimas Drižius,
Konstitucijos pr. 23b, Vilnius
Dėl civilinės bylos atnaujinimo dėl netinkamai taikomų teisės aktų, cenzūros panaikinimo
Šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas yra įvedęs neteisėtą cenzūrą ir jau šešis kartus įvairiomis manipuliacijomis atmetė mano prašymus ją panaikinti.
T.y. buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su „prevenciniu ieškiniu“ , kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.
Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.
Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.
Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.
MinėtasVilniaus miesto apylinkės teismas jau šešis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus dėl tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y.cenzūros),mano nekilnoajmas turtas iš manęs atimtas, o aš pats paverstas ubagu, tam pačiam teismui ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.
Paskutinį kartą Vilniaus apygardos teismo teisėja Gasiulytė nurodė, kad aš “piktaudžiauju man suteiktomis subjektinėmis teisėmis”, reikalaudamas panaikinti cenzūrą.
Prieš tai Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Kasimovienė pritaikė Konstitucicjai penkerių metų senaties terminą
Toks teisėjų elgesys yra niekas kitas kaip piktnaudžiavimas tarnyba, pasinaudojant įstatymo spragomis – “teisėjas niekaip neatsako už savo priimtą sprendimą”.
Remdamasis išdėstytu, prašau atnaujinti šią civilinę bylą ir galų gale panaikinti cenzūrą. Jeigu teismas mano, kad cenzūra Lietuvoje yra legalizuota, prašau man išaiškinti, nuo kada Lietuvos teritorijoje negalioja Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas, ir remdamiesi kokiais teisės aktais jūs tai nusprendėte.
Aurimas Drižius
Nors teismui buvo nurodyta, kad Konstitucija Lietuvoje veikia visą laiką, ir jai nėra taikomas senaties terminas, tačiau teisėjas Vitalijus Abramovičius nurodė, kad “jau suėjo senaties terminas”, irk ad “pareiškėjas praleido penkerių metų terminą”.
Nors pareiškėjas nuo 2009 m. net septynis kartus kreipėsi į jau minėtą Vilniaus apylinkės teismą dėl cenzūros panailkinimo ir visus kartus teisėjai šiuos prašymus atmetė dėl tokių priežasčių – pvz., kaip teigė teisėja Zoja Monid – “Konstitucijoje nurodyti deklaratyvūs teiginiai”.
Tiesa tokia, kad neseniai Dalios Grybauskaitės teisėju paskirtas pilietis Vitalijus Abramovičius prieš tai taip pat nagrinėjo mano prašymą panaikinti cenzūrą ir nurodė, kad aš „piktanudžiauju teise“.
Teisėjas Vitalijus Abramovičius pratęsė savo kolegų praktiką – jis nurodė, kad aš „piktnaudžiauju teise“. Kartu jis nurodė, kad „teismas yra nešališkas“, tačiau mano visos aukščiau paminėtos aplinkybės kaip tik ir rodo, kad Vilniaus miesto ir apygardos teismai nebuvo bešališki, o priešingai – aptarnavo A.Sadecką ir jo neteisėtųs reikalavimus, ignoravo Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimus. Ir tai darė sąmoninga tyčia, klastodami savo nutartis, organizuotojo nusikaltėlių grupuotėje.
Tai, kad teisėjui Abramovičiui nepatinka, kad aš visus tuos pseudoteisėjus pavadinau „visiškai mafijos užvaldytu“ teismu, yra teismo problema. Nors Abramovičius nurodo, kad aš rodau nepagarbą Lietuvos valstybei ir jos institucijoms, tačiau būtent mano aprašyta įvykių eiga kaip tik įrodo priešingai – būtent visa teismų sistema rodo nepagarbą į Lietuvos valstybę, nes teisėjai dešimt metų sąmoningai ignoruoja pagrindinį Lietuvos įstatymą – Konstituciją ir kitus įstatymus, ir teisia mane vien už tai, kad aš sąžiningai vykdau savo profesinę pareigą.
Būtent toks teisėjų elgesys ir turi būti įvardijamas kaip piktnaudžiavimas teise.
Nes visais atvejais teismas nepasisakė dėl mano pagrindinio motyvo – teismas įvedė cenzūrą, kas yra draudžiama tiek Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo. Taip pat teismai nevertino ir galimai melagingų A.Sadecko parodymų, kad jie niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, nors buvo šios įmonės akcininkas, ir privatizavimo įstatymų autorius, tačiau teisme sakė, kad niekaip nedalyvavo šiame privatizavime.
