Teisėjas Vaclovas Karšulis – nepakeičiamas, kai reikia nuteisti nekaltus žmones ar pridengti sunkius nusikaltimus

Aurimas Drižius

Girtas padaręs avariją ir kelis automobiliu apdaužęs Vilniaus regionų apylinkės teismo teisėjas Vaclovas Karšulis buvo nepakeičiamas, kai reikėjo nuteisti nekaltus žmones arba išsukti nuo atsakomybės sunkius nusikaltėlius. Panašiai toks, koks Vilniaus apygardos teisme yra Audrius Cininas arba Pakalnytė-Tamošiūnaitė.

Taip, kaip „teisingumą“ vykdo teisėjas V.Karšulis, geriausiai žino vilnietis Dainius Petkus. Jo žmonelė sugalvojo gana paprastą, tačiau patikrintą būdą, kaip atsikratyti vyro ir išvyti iš namo, kurį vyras pastatė visai šeimai. Tiesa, moteriškei matyt vėliau Dainius Petkus atsibodo ir ji policijai pasiskundė, kad neva vyras ją primušęs. D.Petkus atsidūrė areštinėje, o paskui ir kalėjime, kuriame iki teismo praleido aštuonis mėnesius. Mat Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus buvęs laikinas pirmininkas Stasys Lemežis (dabar pats teisiamas už kyšius) pasirūpino, kad Dainius Petkus būtų iki teismo aštuoniems mėnesiams uždarytas iš pradžių į kalėjimą, paskui – septynioms savaitėms į “psichūškę”. Itin garsus teisėjas Lemežis užsirūstino dėl to, kad Dainius Petkus rašė skundus, ir jame paminėjo, kad jo skundą nagrinėjantis teisėjas Stasys Lemežis yra girtuoklis, girtas vairuojantis automobilius, ir sukeliantis avarijas.

Dainius Petkus visą laiką neigė smurtavęs, ir sako, kad tapo eksžmonos plano atsikratyti juo ir perimti visą šeimos turtą, auka.

Kadangi Petkuvienė beveik 20 metų dirbo Vilniaus apygardos teisme patarėja, jos buvęs vyras viską žino apie šio teismo teisėjų silpnybes ir nuodėmes.  Netrukus po to, kai D.Petkus buvo paleistas iš areštinės, facebooke paskyroje sati ožkele pasirodė daug įdomios informacijos apie šio teismo teisėjų darbą ir D.Petkui klastojamą baudžiamąją bylą.

Itin įdomu, kad D.Petkaus skundus iš kalėjimo nagrinėjo jo seni pažįstami ir šeimos draugai iš Vilniaus apygardos teismo

„Pažįstu Lietuvos Respublikos vardu priiminėjančius tariamai neskundžiamas nutartis teisėjus ir jiems talkinančią R.Petkuvienę, kurios kaimynė Daiva Kazlauskienė ir mano skundus pakaitomis nagrinėjantys teisėjai Stasys Lemežys ir Artūras Šumskas, – pasakojo D.Petkus, – pastarasis, dar būdamas Vilniaus apygardos teismo pirmininku 2002 m. savo iniciatyva skubiai organizavo fiktyvias mano ir R.Petkuvienės skyrybas, ne kartą posėdžiavo su R.Petkuviene, rengdavo kalėdinius vakarėlius (vienas jų paminėtas facebooke) , o nuolat girtą Stasį Lemežį, kuomet su žmona gyvenome Gerbutavičiaus gatvėje, R.Petkuvienė, būdama jauna ir bet kokia kaina trokštanti karjeros, vežiodavo į darbą ir ne tik S.Lemežio  “golfuku”. Ir dabar mane teisti už nusikaltimus, kurių aš nepadariau, rengiasi šis būrelis. Su pastarųjų įtaka policijai ir prokuratūrai susiduria kiekvienas mano prašymas, pareiškimas ar skundas. Jie stengiasi sunaikinti mane per psichiatriją arba teisėsaugininkų rankomis privesti prie savižudybės ei atimti tris mano vaikus ir nusavinti per 20 metų bendrai užgyventą turtą“.

Dar pavasarį Vilniaus apygardos teismas jam skyrė suėmimą tuo pretekstu, kad buvo nuėjęs į savo rankomis pastatytą namą, kur gyvena žmona, prie kurios jam artintis uždrausta, nes labai norėjo pamatyti savo nepilnamečius vaikus. Paskui tie patys „teisėjai“ skyrė D.Petkui psichiatrinę ekspertizę. Gydytojai konstatavo, kad jis sveikas, todėl teismas jį vėl gražino į kalėjimą. Neįtikėtina, kad Dainiaus Petkaus skundus nagrinėjo toks Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Lemežys, kuris nusprendė pastarąjį suimti už tai, kad šis parašė „žmona vežiojo girtus teisėjus, tokius, kaip Lemežis“.

Galiausiai D.Petkus buvo paleistas iš kalėjimo, tačiau visai šiai teisėjų gaujai iškilo vis daugiau problemų – reikia jį nuteisti bet kokia kaina – kitaip kaip galima pateisinti jo laikymą kalėjime aštuonis mėnesius. Pats D.Petkus nelinkęs atleisti šiai jį įkalinusiai gaujai, ir labiausiai pyksta dėl to, kad jau du metai negali matytis su savo vaikais. Todėl prokuratūra kaltino D.Petkų dėl penkių „nesunkių nusikaltimų ir dviejų baudžiamųjų prasižengimų“ padarymo. Jo įtariami nusikaltimai – neva smurtavo prieš žmoną (D.Petkus tai neigia), artinosi prie žmonos namo, jai grasino ir pan.

O D.Petkus nesiliauja tyčiotis iš taip vadinamų teismų net teismo salėje – jo bylą nagrinėjantis teisėjas Vaclavas Karšulis net kelis kartus grasino D.Petkui „iškviesti policiją“ ir jį „vėl pasodinti“. Pastarasis atšovė, kad kiekvienas, du metus neteisėtai persekiojamas ir beveik metus laikomas kalėjime, išprotėtų.

Beje, tas V.Karšulis kalba lietuviškai su labai stipriu akcentu, kad kartais net neįmanoma suprasti, ką jis sako. Teisme girdėjosi tik teisėjo riksmas : „…Petkau, tylėt, sėsk į vietą, iškviesiu policiją“.

Teisėjo klausiamas, kodėl neatvyko susipažinti su byla į teismą ir nesusimokėjo už bylos kopijas, D.Petkus pateikė teisėjui taromato kvitą ; „vakar surinkau tiek tuščių butelių, kad jų man užtektų talonėliui atvažiuoti į teismą. Buvau paleistas iš kalėjimo kaip stovintis – viskas iš manęs atimta – namai, mano telefonai su draugų numeriais, neturiu kur gyventi, todėl renku tuščius butelius kaip bomžas“.

Beje, teisėjas V.Karšulis, paleisdamas D.Petkų iš kalėjimo, labai originaliai išsprendė jo buvimo vietą – skyrė jam namų areštą pievoje Vilniaus rajone Grisiūnų kaime, kuri priklauso D.Petkui, ir kur jis ketino užsiimti žemės ūkiu.

„Ponas teisėjau, ten tik pieva, net vandens nėra, kur man ten gyventi?“, – juokėsi D.Petkus.

Dainius Petkus (nuotraukoje) pasakoja, kaip tapo benamiu, ir jo žmonelė, dirbanti teisme, atsikratė savo vyru.

Teisėjas Stasys Lemežis – stačiai tikras nesusipratimas teisme, nurodė suimti Dainių Petkų už tai, kad jis parašė tiesą apie tą patį Stasį Lemežį – viršuje D.Petkaus kaltinimo akto dalis

Viskas dėl to, kad jo buvusi žmona Ramunė Petkuvienė, dirbanti to paties teisėjo sekretore,  apkaltino Dainių Petkų smurtu artimoje aplinkoje. Vyras tikino žmonos nė pirštu nelietęs, o visas ginčas kilo dėl turto – neva jo žmonelė nori užgyventi visą šeimos turtą, vyro pastatytą namą, ir jį patį į gatvę išmesti pliką basą. Kol kas jai tai neblogai sekasi. Apie tai papasakojo pats Dainius Petkus:

–  Kaip iš kalėjimo patekai į „psichuškę“?

–                           Jie mane nuvežė į “psichuškę” su neįsiteisėjusia teismo nutartimi skirti man psichiatrinę ekspertizę, ir beprotnamio karceryje pralaikė septynias savaites. Iš manęs teismas atėmė sprendimo apskundimui skirtas dvi paras.  Šiaip skundą parašyti galima per 20 parų, tačiau visą tą laiką, sėdėdamas kalėjime, aš neturėjau nei popieriaus, nei rašiklio.  Ir likus dviem dienoms iki apskundimo termino, mane pervežė į Utenos psichiatrinį skyrių.  Ten būdamas iš socialinės darbuotojos gavau rašymo priemones ir parašiau skundą vietinei prokuratūrai dėl neteisėto laisvės atėmimo.  Šis mano pareiškimas byloje yra, tačiau nėra jokio prokuratūros atsakymo.  Nors akivaizdus nusikaltimas – aš uždarytas į “psichuškę”, net nespėjęs apskųsti šio sprendimo. Tai vienas dalykas, o kitas – kameroje kilo konfliktas su kitu suimtuoju. Jam nepatiko, kad aš guliu antrame aukšte, ir jis bandė mane numesti kartu su čiužiniu. Tačiau aš tą čiužinį buvau pririšęs, ir daviau užpuolikui grąžos. Gavęs grąžos, jis nusiramino, o paskui ėmė sau pjaustytis venas. Tada prašiau kriminalinės žvalgybos skyriui, kad greičiau jį iš čia išgabenkite, nes jis gali susipjaustyti ir nukraujuoti. O tada  aš vėl liksiu kaltas. O vaistus jam padavinėjo per langelį – nurijęs saujelę, jis imdavo elgtis kaip zombis. Net miegoti turėjau “budinčiame režime”.

–                           Tai tu manai, kad tos visos tavo bėdos – per žmoną ir jos pažintis Vilniaus apygardos teisme?

–                           Mano žmona 20 metų dirbo teisme, ji dirbo teisėjų Šumsko ir Lemežio sekretore. Būtent šie du teisėjai ir nagrinėjo mano skundus. Aš jau neklabu apie tai, kad visa Vilniaus apygardos teismas turėjo nusišalinti nuo mano skundų, nes ten dirba mano žmona. Tačiau apygardos teisme baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė Kazlauskienė, su kuria mano žmona kaimynės, ir keičiasi visokiomis gėlytėmis ir 15 metų kartu dirba, ji taip “sureguliavo”, kad mano skundus nagrinėtų Šumskas ir Lemežis, tie teisėjai, kurie tiesioginiai mano žmonos viršininkai. Lemežis tai tas, kurį girtą vežiodavo į namus Karoliniškėse su jo “golfuku”.

–                           Taip, tačiau praleidai Lukiškėse aštuonis mėnesius iki teismo, nes neva sumušei savo žmoną?

–                           Teismo posėdžio metu medicinos ekspertė pasakė, kad jokių objektyvių duomenų ar požymių, kad mano žmonai buvo padarytas koks nors sužalojimas, ji neturi. Dar prieš mano suėmimus teismo ekspertizė surašė išvadą “iš Petkuvienės žodžių”, o ne remdamiesi kažkokiais objektyviais duomenimis.  Ten parašyta, Dainius Petkus smogė kelis kartus, paskui dar kelis kartus, iš viso išeina septyni smūgiai. Turėdama tokią išvadą, prokurorė Bracevičienė du metus vilkino šį marazmą. Iš pradžių jie iškraustė mane iš namų, tada mane pavadino “benamiu”. Kai buvau suimtas, mane išmetė iš darbo, ir tapau bedarbiu. Tada jie parašė, kad “aš esu socialiai nesusaistytas su savo vaikais”,  nors turiu tris vaikus, tačiau su jais nesu susijęs. Tada jie mane suėmė, nes aš galiu bėgti ar slėptis.  Nors aš kreipiausi į visas prokuratūras, kad būtų pradėtas tyrimas dėl ano žmonos melagingo pranešimo, kad aš neva ją sumušiau. Tada būtų galima palyginti abu tyrimus, ir išsiakinti, kur tiesa. Tačiau jeigu jie būtų pradėję antrą tyrimą, iš karto viskas sustotų. Būtent todėl mano prašymą atmetė, o žmonos – ištyrė. Žmona  paskambino į policiją, ir pranešė, kad girtas vyras ją sumušė, ji lauks kieme. Mano girtumas buvo iš karto atmestas, nes buvau blaivus – policija tai nustatė.  Tada parašė, kad “girtas sugyventinis norėjo sumušti, o ji pabėgo”.  Tačiau jokio incidento nebuvo – grįžau iš darbo, nusimaudžiau ir kritau į lovą miegoti. O žmona paskambino į policiją, ir pranešė,  kad girtas vyras ją primušė. Tada jie ėmė klastoti bylą – kai aš įrodžiau, kad jie klastoja, tada prokurorė Bracevičienė ėmė ginti tyrėjo Kazlausko, tyrusio bylą, klastojimus.  Tada prokurorė įklimpo pati – tada ją apskundžiau E.Pašiliui. Šis perdavė mano skundą dėl Bracevičienės įtariamų nusikaltimų tirti prokurorei Bracevičienei.  Ji pati išnagrinėjo, ir nustatė, kad nepadarė jokio nusikaltimo. Dabar tą patį daro mano bylą nagrinėjantis teisėjas Vaclovas Karšulis. Teisėjui sakau, kad turiu du dokumentus, kur prokurorė suklastojo mano parodymus  – du kaltinamus aktus, parašytus tą pačią dieną, tačiau su skirtingais tekstais. Tada paklausiau, pagal kurį kaltinamą aktą mane teisia? Nes iki šiol nesu gavęs mano bylos, man nebuvo leista su ja susipažinti. O teisėjas Karšulis man sako : “Tu tylėk, sėdėk, nes aš tave vėl uždarysiu”. O aš pirmą kartą teisiamas, nežinau visų BPK punktų, ir prašiau man paaiškinti. Teisėjas man paaiškino, kad jeigu dar kartą klausiu, jis lieps mane suimti. Sakau, ačiū už paaiškinimą. Tada teisėjas man įrašė 500 eurų baudą už tai, kad prokurorė Bracevičienė, apsimelavusi ir suklastojusi du kaltinamuosius aktus ir daug kitokių dokumentų. Tada aš ją pavadinau melage, ir už tai gavau 500 eurų baudą.  Tada žmonos atstovas paprašė skirti man apsaugos priemonę – kad nesiartinčiau prie žmonos arčiau nei per 10 kilometrų. Tada aš jį išvadinau ąsilu, nes tada turėčiau važiuoti aplinko Vilnių, kad per 10 km. nepriartėčiau prie žmonos. Galiausiai visą apygardos teismo teisėją pavadinau debilu todėl, kad rajoninis teismas nutarė skirti man namų areštą prievoje, kurioje nėra jokių pastatų, ir kur aš turėjau būti visą naktį. Tada teismas parašė, kad aš turiu keltis valanda anksčiau ir būti svetimame sklype.

–                           Koks šios bylos rezultatas?

–                           Prieš tai ši byla buvo begėdiškai du metus vilkinama, suėmė neteisėtai, kad nesislapstyčiau nuo tyrimo. Nors iš tikrųjų tai tyrėjas Kazlauskas nuo manęs slapstėsi – garso įrašai tai patvirtina. Aš juos seniai sukėliau į facebook.  Pagal BPK mane iki teismo kalėjime jie galėjo pralaikyti šešis mėnesius, tačiau yra išimtis – jeigu byla labai sudėtinga, galima laikyti ir ilgiau. Todėl kai baigėsi šešių mėnesių suėmimas, jie man staigiai bylą išaugino iki penkių tomų, sudėję visas facebooke sudėtas nuotraukas apie mane. Toks teisėjas Tadeušas Volkovskis išmąstė, kad “byla didelės apimties, tai rodo, kad pareigūnai intensyviai dirbo”. Tada jie nusprendė, kad mane kalėjime galima laikyti 12 mėnesių, tačiau pralaikė aštuonis. Tada kalėjime aš pradėjau reikalauti bylos kopijos, nes tada jos kopijos priklauso nemokamai. Tada jie mane iš kalėjimo išmetė – tada apskundžiau, kad tegul laiko mane kalėjime, į teismą vežioja su valdiška mašina, ir tris kartus duoda paėsti. Nes aš dabar neturiu nieko – nei kur gyventi, nei darbo. O kalėjime ramiai sėdžiu ir žiūriu televizorių. Jau įvyko šeši posėdžiai, kurie buvo apie nieką – kvietė liudininkus, kurie nieko nematė. Tada teismas išprovokavo, kad aš balsą pakelčiau, ir mane išvarė iš salės.  Kitą dieną prokurorė jau ėmė skaityti baigiamąją kalbą. Aš nustebau – dar net neapklaustas nė vienas mano liudininkas, įrodymai neištirti. Aš neapklaustas, į mano klausimus neatsakyta. Tada sakau teisėjui – o kur įrodymų tyrimas? Jis man atsakė, kad juos ištyrė, kai manęs nebuvo salėje, ir man pasiūlė sakyti paskutinį žodį. Jie man paskelbs nuosprendį  balandžio 15 d., ir tada persikelsime į apygardos teismą, kuri dirba visi žmonos draugai. Prokurorė man pasiūlė įvairių apribojimų ir nemokamo darbo. Tačiau apie tai, kad aš jau kalėjime išlaikytas aštuonis mėnesius, niekas nepasakė nė žodžio.