Teisėjas S.Lemežis gelbėja mafiją, remdamasis savo „vidiniu įsitikinimu“

Aurimas Drižius

Girtu vairavimu ir avarijos sukėlimu, kuri jam baigėsi be jokių pasekmių tarnyboje, pagarsėjęs Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Lemežys priėmė nutartį atsisakyti tirti visos eilės prokurorų ir teisėjų, dengusių mafijos nusikaltimus, veiklą. Tiesa, dar teisėjas S.Lemežis išgarsėjo tuo, kad nuteisė garsią profesorę L.Plėšnienę vien už tai, kad ji papasakojo, kad pas ją buvo apsilankęs garsusis Andrius Ūsas. Dar tuo, kad teisėjas St. Lemežis valstybės vardu apkaltino Zigmą Vaišvilą ir kitus, kad jie priešinosi okupacinei sovietų kariuomenei, „vykdžiusiai „teisėsaugos“ funkcijas“!

Nors savo pareiškime nurodžiau bent dešimt prokurorų ir teisėjų, kurie sąmoningai klastojo dokumentus, įrašydami į juos žinomai melagingus duomenis, teisėjas S.Lemežis nesivargino jų atmesti, o tik pasirėmė savo „vidiniu įsitikinimu“, kad jokių nusikaltimų nepadaryta.

Todėl dar kartą kreipiaus į generalinį prokurorą, prašydamas tirti jau pačio S.Lemežio veiklą:

Prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą Vilniaus apygardos teismo teisėjo Stasio Lemežio atžvilgiu pagal BK straipsnį 229 (Tarnybos pareigų neatlikimas).

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Lemežis 2016 m. lapkričio 23 d. priėmė nutartį dėl mano skundo Nr. 1S-794-209/2016, kuriuo atmetė mano skundą pradėti ikiteisminį tyrimą, nenurodydamas jokių tokio sprendimo motyvų, tik savo „vidinį įsitikinimą“, kad jo kolegos ir Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorai nepadarė jokių nusikalstamų veikų.

Savo skunde nurodžiau bent 10 nusikalstamos veiklos epizodų, ir dėl kiekvieno iš tų teisėjas S. Lemežis turėjo pasisakyti, ir argumentuoti, kodėl jis mano, kad jokia nusikalstam veika čia nepadaryta. Tačiau S.Lemežis nieko nepasisakė, tik pasirėmė savo „vidiniu įsitikinimu“, kuris prieštarauja visoms mano išvardintoms aplinkybėms ir faktams.

Tokia savo veika teisėjas S.Lemežis padarė nusikaltimą, įvardijamą kaip Tarnybos pareigų neatlikimas, todėl teismų praktika dengti nusikalstamą veiką, prisidengiant formuluote „mano vidinis įsitikinimas“ turi baigtis. Tuo labiau, kad teisėjo „vidinio įsitikinimo“ neužtenka, tas vidinis įsitikinimas turi neprieštarauti bylos aplinkybėms ir pateikiamiems faktams.

O šioje situacijoje S.Lemežis teisininkai nurodo, kad „Teisėjai sprendimą priima pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu“.

Vidinis įsitikinimas ir/arba nuomonė nei Lietuvos Respublikos Civilinio proceso, nei Baudžiamojo proceso kodeksuose, nei Operatyvinę (žvalgybinę ar kontržvalgybinę) veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose niekada nebuvo ir nėra priskiriami faktinių duomenų arba įrodymų kategorijoms ir nėra pripažįstami įrodymais, kurių pagrindu aplamai galėtų būti priimtas koks nors sprendimas.

Dėl šios priežasties neišvengiamai atkreiptinas dėmesys į keletą svarbių momentų. Visi be išimties asmenys, atsakingi už teisingą sprendimų priėmimą savo vidinius įsitikinimus konkrečioje vertinimo situacijoje privalo ir privalėtų susiformuoti tyrimo proceso metu neginčytinai pagrįstai ir teisėtai nustatytų faktų, faktinių aplinkybių, neabejotinai patikimų šaltinių pateiktų pagrįstų duomenų, bei teismo proceso ar kitokio informacijos duomenų tyrimo metu kruopščiai ir visapusiškai patikrintų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių arba paneigiančių konkrečias, nagrinėjamo klausimo sprendimui esmingai reikšmingas faktines aplinkybes bei faktus.

Tiesa, S.Lemežis pats pripažįsta, kad „vidinio įsitikinimo“ neužtenka, reikia dar faktinių bylos aplinkybių, kurių jis niekaip negali paneigti, todėl suklastoja savo nutartį, remdamasis „vidiniu įsitikinimu“.

Šios aplinkybės nurodytos mano skunde:

Vilniaus miesto apylinkės teismas spalio 20 d. nutartimi atsisakė patenkinti mano skundą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo visos eilės Vilniaus apylinkės, apygardos teismų teisėjų ir prokurorų atžvilgiu. Toks sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, nes jis legalizuoja bet kokius teisėjų ir prokurorų nusikaltimus, suteikia jiems neliečiamybę daryti nusikaltimus, prisidengiant tariama nepriklausomybe ir „vidiniu įsitikinimu“:

Savo skunde nurodžiau, kad prokuroras Stepučinskas neišnagrinėjo ir nepaneigė nė vieno iš mano pareiškime pateiktų nusikalstamų epizodų. Be to, prokuroras nevertino A.Sadecko galimai melagingų parodymų, duotų teisme, kad jis niekaip nesusijęs su „Mažeikių nafta“ privatizavimu, nors pareiškėjas pateikė įrodymus, kad pats A.Sadeckas keitė „Mažeikių nafta“ privatizavimo įstatymus, juos, kaip pats nurodė, „keitė“ ir „taisė“, gavo už tai milijoninį atlygį iš „Mažeikių nafta“ privatizavusios įmonės „Williams“ per A.Sadecko asmeninę įmonę „Ekskomisarų biuras“. Aplinkybes, kad A.Sadeckas „dalyvavo sprendžiant klausimus dėl „Mažeikių nafta“ privatizavimo“ yra pripažinta Vilniaus apylinkės ir Vilniaus apygardos teismų. Tuo tarpu pats A.Sadeckas neigia bet kokią savo veiklą ar įtaką, privatizuojant „Mažeikių nafta“, ir daug kartų teisme prisiekęs davė parodymus, kad jis niekaip nėra susijęs su nusikalstamu „Mažeikių naftos“ privatizavimu.

Teisėjas Viederis nurodė, kad iš A.Drižiaus pareiškimo ir skundo matyti, kad pareiškėjas teisėjų ir prokurorų veiksmus neteisėtais vertina jų priimtų procesinių sprendimų kontekste, teigdamas, kad teisėjai, nagrinėdami baudžiamąsias ir civilines bylas netinkamai vertino įrodymus, juos „ignoravo“, „apeidavo“ įstatymus, į procesinius sprendimus įrašė žinomai melagingus duomenis, nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-10-01 nutarties Nr. 2K-7-205-222/2015, kuria pareiškėjas buvo išteisintas, jos nevykdė.

O prokurorai, priimdami procesinius sprendimus bei raštus, juose nurodė melagingas aplinkybes, dangstant A.Sadecko galimą melą, tokiais veiksmais, anot pareiškėjo, buvo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 25 str. 3 ir 4 d., 300 str., 229 str., 235 str.

Nė vienos iš mano nurodytų aplinkybių teisėjas Viederis nesivargino paneigti, kaip reikalauja BPK, tačiau visus minėtus teisėtų ir prokurorų sprendimus pateisino vieninteliu argumentu – neva minėti valstybės pareigūnai „yra nepriklausomi“.

Toks interpretavimas atveria kelius pateisinti bet kokią valstybės pareigūnų nusikalstamą veiką – klastodami dokumentus, sąmoningai į juos įrašydami melagingus duomenis, jie gali prisidengti argumentu „aš nepriklausomas“. Tačiau ta „nepriklausomybė“ nesuteikia teisės laužyti įstatymus ir klastoti dokumentus.

Teisėjas Viederis nurodo, kad Teismų įstatymas nustato, kad bylose teismų priimtus sprendimus gali peržiūrėti tik teismas ir tik įstatymų nustatyta tvarka (1 str. 3 d.); teismai, vykdydami teisingumą yra nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų (2 str.); niekas neturi teisės reikalauti, kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo (3 str. 4 d.).

Tačiau kažkodėl teisėjas Viederis pamiršta kitą Teismų įstatymo straipsnį : teisėjas, vykdydamas teisingumą, klauso tik įstatymo. Jeigu teisėjas nevykdo įstatymo, o jį ignoruoja ir sąmoningai laužo, jis nebegali prisidengti savo „nepriklausomybe“, nes tada sugriūtų visa teisinė sistema ir bet koks įstatymų laužymas būtų pateisintas valstybės pareigūno „nepriklausomybe“.

Teisėjas Viederis nurodo, kad „teisėjo procesinė veikla baudžiamosios atsakomybės aspektu gali būti vertinama tik esant faktiniams duomenims apie tai, kad rengdamasis nagrinėti bylą, ją nagrinėdamas ar atlikdamas kitus teisėjo kompetencijai priskirtus veiksmus, teisėjas pažeidė teisės aktų nuostatas ir šie pažeidimai yra tokio pobūdžio bei masto, jog atitinka BK nurodytų nusikalstamų veikų požymius ir nėra procesinių kliūčių baudžiamajam persekiojimui pradėti“.

Visiškai sutinku su teisėjo Viederio požiūriu, kad „teisėjų procesinė veikla baudžiamosios atsakomybės aspektu gali būti vertinama tik esant faktiniams duomenims apie tai, kad rengdamasis nagrinėti bylą, ją nagrinėdamas ar atlikdamas kitus teisėjo kompetencijai priskirtus veiksmus, teisėjas pažeidė teisės aktų nuostatas ir šie pažeidimai yra tokio pobūdžio bei masto, jo atitinka BK nurodytų veikų požymius“.

Tokių nusikalstamų teisėjų ir prokurorų veikų yra daugiau nei dvidešimt, todėl jos yra itin didelio mąsto, ir turi būti atitinkamai kvalifikuojamos:

Kai kurios nusikalstamos veikos yra tokios akivaizdžios, kad man trūksta žodžių teisėjo Viederio argumentams paneigti.

1 . Vilniaus m. apylinkės prokuratūros vyr. prokuroro pavaduotojas J.Rėksnys savo 2012-12-21 nutarime (kopija pridedama) atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai melagingų A.Sadecko parodymų, nurodęs, kad : „pareiškėjo pateiktuose prašymuose nėra jokių duomenų, kad A.Sadeckas būtų buvęs privatizavimo institucijų nariu ir tiesiogiai galėjęs daryti įtaką privatizavimui“.

Teisėjas Dzedulionis neištvėrė : „Drižiau, nustok kritikuoti teisėsaugą“

Nors J.Rėksniui buvo pateikti įrodymai, kad A.Sadeckas asmeniškai keitė dar 2001-08-02 priimtą įstatymą dėl „AB „Būtingės nafta“, Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo“, kuriame buvo smulkiai apibrėžta, kaip vyks „Mažeikių naftos“ privatizavimas. Nors A.Sadeckas asmeniškai keitė šį įstatymą, ką pats pripažino teismo posėdžio metu, tačiau daugiau nei 10 bylų neigė savo dalyvavimą šiame privatizavimo procese. Prokuroras J.Rėksnys melagingai nurodė, kad „A.Sadeckas negalėjo daryti įtakos privatizavimui“, nors akivaizdu, kas asmeniškai Sadeckas sprendė, kam ir kokiu būdu turi būti parduotos valstybės valdomos „Mažeikių naftos“ akcijos, ir tokiu būdu suklastojo dokumentą – jau minėtą atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą.

Tačiau teisėjai Viederis ir S.Lemežis savo nutarimuose nieko nepasisakė apie prokuroro Rėksnio dokumento klastojimą, o tik parašė, kad „prokuroras nepriklausomas“. Taip nepriklausomi prokurorai ir teisėjai gali daryti bet kokius nusikaltimus, ir dangstytis, kad jie yra „nepriklausomi“.

LIETUVOS Aukščiausias teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-361/2012 pasisakė, kad „pagal teismų praktiką dokumentu BK 300 straipsnio 1 dalies prasme, laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2006, 2K-16/2010, 2K-263/2010, 2K-401/2011, 2K-139/2012). Teismų praktikoje dokumentu laikytinas bet koks rašytinis aktas, kuriuo asmuo liudija faktą, turintį teisinę reikšmę. Rašytinio akto teisinė reikšmė pasireiškia tuo, kad jis suteikia tam tikras teises ir pareigas. Dokumento turinys ir forma turi didelę reikšmę, nes suteikia informaciją, koks asmuo jį sukūrė, kam atsiranda sukurto ir pasirašyto dokumento pagrindu atitinkamos teisės ir pareigos, tačiau, priešingai negu nurodo kasatorius, tai nereiškia, kad nepatvirtinti notaro dokumentai nėra šio nusikaltimo dalykas…Dokumentas laikomas netikru tada, kai jo turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys ir kaltininkas tokį dokumentą surašė, atspausdino ar kitaip pagamino kito asmens vardu. Netikro dokumento pagaminimas – tai visiškai naujo žinomai melagingo dokumento pagaminimas, t. y. kaltininkas neteisėtai visą dokumentą, kuriame įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija, surašo, atspausdina ar kitokiais būdais sukuria siekdamas išleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip autentišką“.

Todėl prokuroro J. Rėksnio nutarimas pilnai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymius. Prokuroro nutarimas atisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, sąmoningai į jį įrašius žinomai melagingus duomenis atitinka nusikaltimo, įvardijamo kaipo dokumento klastojimas, požymius.

Teisėjai Viederis ir S.Lemežis neatsakė į mano skundo motyvus ir nepateikė motyvuotų išvadų bent dėl dalies mano skundo prašymų ar esminių argumentų, todėl turi būti laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas ir buvo pažeistas BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma skunde.

Vilniaus apygardos teisme teisėju įdarbintas E.Rimšelis 2016-08-12 nutartyje byloje nr. 1S-585-1020/2016 sąmoningai tyčia suklastojo duomenis teigdamas, kad:

1) „Generalinis prokuroras nutarime pagrįstai pasisakė dėl BPK 444 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos aplinkybės – nusikalstamo teisėjų piktnaudžiavimo. Nutarime tinkamai motyvuota, jog nusikalstamas teisėjų piktnaudžiavimas turi būti nustatytas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o vien galimybė, jog buvo priimtas neteisingas teismo sprendimas dėl netinkamo įrodymų vertinimo, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ar bausmės paskyrimo, nereiškia nusikalstamo teisėjų piktnaudžiavimo, taigi nesudaro pagrindo baudžiamosios bylos atnaujinimui dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių“

Savo pareiškime nurodžiau ne mažiau šešių Vilniaus apylinkės ir apygardos teismo teisėjų, kurie nusikalstamai piktnaudžiavo, pasinaudodami tarnybine padėtimi, ir klastodami dokumentus A.Sadecko naudai. Nurodžiau visas man žinomas nusikalstamas veikas, kurios atitinka Baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 ir 4 dalyse (bendrininkavimo formos), 300 (dokumento suklastojimas), 229 (tarnybos pareigų neatlikimas) ir 235 (melagingi parodymai) straipsniuose numatytų nusikaltimų požymius. Pagal pareiškimo kontekstą ikiteisminis tyrimas dėl nurodytų nusikaltimų turėtų būti pradėtas dėl:

1. Vilniaus apygardos teismo teisėjų:

1.1. G. Dzedulionio, J. Čepukėnienės ir A. Piesliako, baudžiamojoje byloje Nr. 1A-369-365-2016 priėmusių 2016-06-09 nutartį, kuria atmestas pareiškėjo apeliacinis skundas. Teisėjas G.Dzedulionis teismo posėdžio metu man žodžiu paaiškino, kad esu nuteistas todėl, kad kritikuoju teisėsaugą.

1.2. A. Valinskienės, 2016-07-13 priėmusios sprendimą Nr. 1S-489-843/2016;

1.4. R. Patackienės, V. Švedienės ir S. Punio, pareiškėjo teigimu, baudžiamojoje byloje Nr. 1A-424-562/2014 suklastojusių nutartį (2014-09-29 nutartis, kuria atmestas pareiškėjo apeliacinis skundas);

1.5. R. Petkuvienės, 2014-09-09 nutartimi civilinėje byloje atmetusios pareiškėjo skundą (prašymą), pareiškėjo teigimu, į minėtą nutartį įrašiusios melagingus duomenis;

1.6. N. Švedienės, T. Žukauskienės ir V. Zeliankos, 2013-11-22 nutartimi atmetusių pareiškėjo skundą, pareiškėjo teigimu, į minėtą nutarjį įrašiusių melagingus duomenis;

2. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų:

2.1. Z. Monid, rašytinio proceso tvarka nagrinėjusios pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje ir gražinusios pareiškimą jam (A. Drižiui);

2.2. F. Vitkienės, J. Vėgėlienės ir R. Kasimovienės, atmetusių pareiškėjo prašymus atnaujinti civilinę bylą;

2.3. D. Prankos, 2016-06-30 nutartimi atmetusio pareiškėjo skundą, pareiškėjo teigimu, į minėtą nutartį įrašiusio melagingus duomenis;

3. Generalinės prokuratūros prokurorų D. Čapliko, L. Beinarytės ir S. Slapšinsko, nagrinėjusių ir netenkinusių pareiškėjo prašymų atnaujinti ikiteisminius tyrimus.

4. Vilniaus apygardos prokuratūros buvusio vyriausiojo prokuroro R. Jancevičiaus, 2016-06-02 atsisakiusio atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 1-750-648/08.

5. Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro J. Rėksnio, pagal pareiškėjo pareiškimą 2012-12-21 atsisakiusio pradėti ikiteisminį tyrimą.

Visi šie teisėjai veikė susitarę klastoti dokumentus ir ignoruoti įstatymo reikalavimus A.sadecko naudai, todėl jie veikė tiesiogine tyčia ir susitarę, nes negalėjo akivaizdžiai klastoti savo nutarčių, sąmoningai įrašydami į jas melagingus duomenis. Ir tokiu būdu suklastoję savo nutartis.

Skunde nurodžiau, kad jau daugiau nei dešimt metų su persekiojamas buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko A.Sadecko, kuris melagingu prevenciniu ieškiniu kreipėsi į teismą ir paprašė įvesti cenzūrą, t.y. uždrausti rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių naftą“ ir jos privatizavimu. Nors pats tuo metu buvo „Mažeikių naftos“ akcininkas ir asmeniškai vadovavo visam šios įmonės privatizavimo procesui, o Mažeikių rajono apylinkės prokuratūra buvo iškėlusi bylą dėl įtariamo „Mažeikių naftos“ milijonų vagystės per A.Sadecko privačią firmą „Ekskomisarų biuras“.

Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus, veikdami tiesiogine tyčia, daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad nesilaikiau šios neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros. Visi šie minėti pareigūnai niekaip nevertino galimai melagingų A.sadecko parodymų, kad jis niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ privatizavimu.

T.y. pilietis Alvydas Sadeckas, būdamas Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku, dar 2008-01-21 kreipėsi į teismą, kad man, Aurimui Drižiui, būtų uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ skelbti straipsnius, kuriuose pilietis A. Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu bei Gedemino Kiesaus nužudymu. Teismas patenkino šį piliečio A. Sadecko skundą ir uždraudė man savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ spausdinti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

T.y. Vilniaus apylinkės teismo teisėja R.Vancevičienė, patenkinusi piliečio A. Sadecko skundą, šioje civilinėje byloje jo prašymu įvedė spaudos cenzūrą, ką draudžia tiek Konstitucijos 44 str., tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas. Vien už tai, kad nepaisiau šios cenzūros, ir toliau rašiau straipsnius ir pateikiau dokumentus apie piliečio A.Sadecko ir jo privačios firmos dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime bei valdyme, ir pateikiau įrodymus, buvau nuteistas net septynis kartus, ir šiuo metu esu teisiamas dar trijose bylose. Visuose šiose bylose pilietis A. Sadeckas davė melagingus parodymus, kad jis niekaip nesusijęs ir niekaip nedalyvavo „Mažeikių naftos“ privatizavime. Galiausiai teismui buvo pateiktas Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra : “Cenzūra-tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio”.

Prevencinis draudimas ateityje rašyti tam tikromis temomis yra neteisėtas.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako : „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Cenzūra-tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos.

Išplėstinės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo septynių teisėjų kolegijos (toliau – Teisėjų kolegija) 2015 10 01 d. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015 nutartyje yra konstatuotos svarbios esminės aplinkybės ir įstatymo aiškinimo nuostatos, reikšmingos civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. priimtam sprendimui (toliau – Sprendimas).

Nors Teisėjų kolegija nekvestionavo įsiteisėjusio teismo Sprendimo, tačiau pažymėjo, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, reikšmingos aplinkybės yra tai, koks sprendime suformuluoto draudimo konkretus turinys, kokios to draudimo nevykdymo galimybės – „Iš aptariamojo teismo Sprendimo matyti, kad draudimas yra bendro pobūdžio, jame aiškiai neįvardintos konkrečios draudimo įgyvendinimo aplinkybės, tuo tarpu iš BK 2 straipsnio nuostatų išplaukia, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas – tai nustatytas asmens kaltumas už konkrečią nusikalstamą veiką.“

Akivaizdu, kad Sprendime įtvirtintas draudimas akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartyje išsakytiems argumentams. O būtent –„… bet koks draudimas skleisti informaciją negali prieštarauti teisės aktuose įtvirtintai vienai pagrindinių žmogaus teisių – teisei į informacijos laisvę. Informacijos laisvė įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje: kiekvienas turi teisę reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų.“

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje numatyta, jog žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus bei juos laisvai reikšti, žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

Cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartyje sakoma, kad „Šiais klausimais plačiai yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas: demokratinėje visuomenėje laiduojama teisė laisvai formuoti savo nuomonę apie visuomeninius reikalus, laisvai juos aptarinėti; bendriausias viešų diskusijų visuomenės gyvenimo klausimais tikslas – ieškoti visuomenei rūpimos tiesos (Konstitucinio Teismo 1998 03 10 d. nutarimas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija ne tik pateikė svarią ir aiškią teisinę koncepciją asmens teisės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją atžvilgiu, akcentavo reguliuojančias šiuos teisinius santykius įstatymines nuostatas, bet ir kelis kartus paminėjo Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo ydingumą dėl jame suformuoto draudimo abstraktumo.

Tačiau tiek generalinis prokuroras E.Pašilis, tiek ir Vilniaus apygardos teismo teisėjas Rimšelis ignoravo LAT išplėstinės kolegijos suformuotą praktiką tokiose bylose, kai yra įvesta neteisėta cenzūra.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, 23 straipsnis, Aukščiausiojo Teismo kompetencija nurodo, kad :

1. Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams (išskyrus nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose) ir įsakymams peržiūrėti. Aukščiausiasis Teismas nagrinėja prašymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose administracinių teisės pažeidimų bylose.

2. Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus.

3. Į Aukščiausiojo Teismo nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus.

Kitaip sakant, Teismų įstatyme yra aiškiai apibrėžta Lietuvos Aukščiausiojo teismo kompetencija: šis teismas formuoja “vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus“. LAT išplėstinė kolegija, nagrinėdama baudžiamąją bylą Nr. 2K-7-205-222/2015, aiškiai pasakė, kad negalima žmogaus persekioti ir nuteisti už teisėtą veiklą. Tokiu būdų LAT suformavo praktiką cenzūros bylose, kuri turi būti privaloma bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus.

Tačiau tiek generalinis prokuroras E.Pašilis, tiek ir teisėjas E.Rimšelis atsisakė paklūsti Teismo įstatymo reikalavimams, ir sako, kad visose bylose, kuriose aš buvau nuteistas dėl cenzūros, aš buvau nuteistas teisėtai ir neva visos tos bylos nesusiję su minėta LAT išplėstinės kolegijos nutartimi. Nors visi nuosprendžiai priimti dėl neteisėtos cenzūros, ir tuo pačiu jau minėtu A.Sadecko prašymu įvesti cenzūrą.

2016 m. birželio 20 d. Generalinis prokuroras priėmė nutarimą atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Generalinis prokuroras nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie nusikalstamą teisėjų piktnaudžiavimą, priimant sprendimą, o neteisingas įrodymų vertinimas, netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, neteisingas bausmės paskyrimas, jeigu tai nebuvo teisėjų piktnaudžiavimo pasekmė, nėra vada baudžiamajai bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Tai yra piktnaudžiavimas tarnybos padėtimi, tarnybos pareigų neatlikimas, dokumentų klastojimas.

Tiek generalinis prokuroras, tiek ir Vilniaus apygardos teismas turėjo žinoti Teismų įstatymo nuostatą, kad LAT „formuoja “vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus“. Tačiau tiek generalinis prokuroras, tiek ir teisėjas Rimšelis ignoravo Teismų įstatymą, kuriame aiškiai pasakyta, kad „Į Aukščiausiojo Teismo nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus“.

Tačiau tiek E.Pašilis, tiek ir E.Rimšelis, tiek ir prokuroras R.Valentukevičius toliau atvirai tyčiojasi iš įstatymų ir teisingumo, teigdami, kad LAT išplėstinės kolegijos išaiškinimas dėl neteisėtos cenzūros neteisėtumo yra niekinis : „ Apygardos teismo vertinimu, Generalinis prokuroras 2016 m. birželio 20 d. nutarime pagrįstai nurodė, kad ši aplinkybė negali būti pripažįstama naujai paaiškėjusią BPK 444 straipsnio 1 dalies prasme“.

Tai yra sąmoningas įstatymų ir kitų teisės aktų ignoravimas, dokumento klastojimas, tarnybos pareigų neatlikimas, kuris jau tęsiasi jau beveik dešimt metų, o visa teisinė sistema ir prokuratūra yra tik priedėliai prie beatodairiškų A.Sadecko pastangų užčiaupti kritiką, ir jo galimai nusikalstamos veiklos priedanga.

Prokuratūros įstatyme numatyta, kad „Prokuroro vardą žeminančiu poelgiu pripažįstamas nepateisinamai aplaidus prokuroro pareigų atlikimas ar jų neatlikimas, prokuratūros autoritetą ir visuomenės pasitikėjimą ja menkinantis elgesys ar kitoks šiurkštus Prokurorų etikos kodekso reikalavimų pažeidimas“.

Remdamasis išdėstytu, prašiau inicijuoti prokuroro Valentukevičiaus atžvilgiu drausmės bylą, nes jis atvirai aplaidžiai vykdė įstatymus, atsisakydamas atnaujinti man baudžiamąsias bylas dėl neteisėtos cenzūros, nes prokuratūros įstatymas numato, kad „ Prokurorai tarnybos ir ne tarnybos metu turi laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų ir Prokurorų etikos kodekso, kurį tvirtina generalinis prokuroras kolegijos patarimu“.

Generalinis prokuroras E.Pašilis nurodė, kad aš kreipiausi į prokuratūrą, siekdamas atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 1-257-648/2010 dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Prašymas pateiktas remiantis BPK 444 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pareiškėjas iš esmės nurodo vienintelę aplinkybę, kurią vertina kaip naujai paaiškėjusią: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimus analogiško pobūdžio bylose, kuriais A. Drižius buvo išteisintas dėl BK 245 straipsnyje uždraustos nusikalstamos veikos, šie sprendimai turi prejudicinę galią, jų faktinės aplinkybės yra identiškos baudžiamosios bylos Nr. 1-257-648/2010 faktinėms aplinkybėms. Apygardos teismo vertinimu, Generalinis prokuroras 2016 m. birželio 20 d. nutarime pagrįstai nurodė, kad ši aplinkybė negali būti pripažįstama naujai paaiškėjusią BPK 444 straipsnio 1 dalies prasme.

Pasikartosiu – tai yra sąmoningas įstatymų ignoravimas, nes BPK 444 str. aiškiai nurodo, kada atsiranda naujos aplinkybės , dėl kurių reikia atnaujinti baudžiamąją bylą : „kitokios aplinkybės, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme buvo atliktas išsamiai, ir kurios vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas, taip pat kurios įrodo, kad išteisintasis arba asmuo, kurio byla nutraukta, yra kaltas“.

Šiuo atveju kitos aplinkybės yra jau minėtas LAT išplėstinės kolegijos išaiškinimas, kuri turi formuoti teismų praktiką, tačiau kurį vėlgi ignoruoja.

Taip pat prašiau pradėti ikiteisminį tyrią ir dėl teisėjo E.Rimšelio veiklos, nes jis atmetė mano prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl – nusikalstamo teisėjų piktnaudžiavimo. E.Rimšelis nurodo, kad „Nutarime tinkamai motyvuota, jog nusikalstamas teisėjų piktnaudžiavimas turi būti nustatytas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o vien galimybė, jog buvo priimtas neteisingas teismo sprendimas dėl netinkamo įrodymų vertinimo, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ar bausmės paskyrimo, nereiškia nusikalstamo teisėjų piktnaudžiavimo, taigi nesudaro pagrindo baudžiamosios bylos atnaujinimui dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių“.

Tokia nutartis yra besitęsianti nusikalstamos veiklos Vilniaus apylinkės ir apygardos teismuose praktika, kad teisėjai pridengia vienas kito nusikaltimus, o bandymas kelti jiems bylas atsimuša į tą pačią sieną : „nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl nusikalstamos teisėjų veikos“. Teisėjai patys atsisako pradėti tyrimus savo kolegų atžvilgiu, o paskui sako, kad „nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo“, kad jie nusikaltėliai.

Tai apgailėtina ir nusikalstama teismų praktika, kuri turi liautis, nes daro gėdą visai teismų sistemai. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Baltušytė vienintelė iš teisėjų pasielgė principingai – nurodė prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjų veiklos dėl mano teiginio, kad „teisėjai masiškai klastoja nutartis A.Sadecko naudai“.

„LR BPK 409 str. 4 d. numatyta, jeigu nagrinėjant privataus kaltinimo bylą teisme paaiškėja, kad kaltinamas asmuo galimai padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas, privataus kaltinimo procesas nutraukiamas ir bylos medžiaga perduodama prokurorui, – teigiama teismo nutartyje, – privatus kaltintojas pagal priešpriešinį skundą Aurimas Drižius prašo Alvydą Sadecką patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 235 str., t. y. dėl veikos, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas (LR BPK 409 str. 4 d.). Iš Alvydo Sadecko ir Aurimo Drižiaus skundų ir paaiškinimų taikinamuosiuose posėdžiuose matyti, kad jų nurodytos ir prašomos kvalifikuoti pagal LR BK 154 str. 2 d. bei 235 str. veikos yra tarpusavyje susiję, todėl turi būti nagrinėjamos vienoje byloje.

Alvydo Sadecko skunde nurodytos veikos, dėl kurių prašoma Aurimą Drižių traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 154 str. 2 d., turi visuomeninę reikšmę, nes veikų aprašyme nurodyta, kad internetinio tinklapio www.laisvaslaikraštis.lt ir savaitraščio „Laisvas laikraštis“ 2015-02-02 – 2015-03-05 publikacijose rašoma: „Kaip A. Sadeckas valdo absoliučiai korumpuotą teismų sistemą“, „Visiškai parsidavęs Vilniaus miesto apylinkės teismas, …teismo teisėjai klastoja savo nutartis A. Sadecko naudai“, „Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkė Loreta Braždienė: „Tai, kad šio teismo teisėjai masiškai klastoja dokumentus ir ignoruoja įstatymus, nėra pagrindas nušalinti teismą““, todėl yra pagrindas prokurorui pradėti baudžiamąjį procesą pagal LR BPK 409 str. 1 d.“.

Teisėja A.Baltušytė nutarė nutraukti privataus kaltinimo procesą šioje byloje, o bylą perduoti tirti prokuratūrai, tačiau tokią jos nutartį panaikino jau minėtas Vilniaus apygardos teismas.

Teisėjas E.Rimšelis melagingai ir veikdamas tiesiogine tyčia melagingai nurodė, kad „BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkto kaip naujai paaiškėjusios aplinkybės kontekste negali būti pripažinti ir naują teisės aiškinimą iliustruojantys Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimai kitose bylose. Jų priėmimas nereiškia jokių A. Drižiaus bylai svarbių naujai paaiškėjusių faktinių aplinkybių, sudarančios pagrindą atnaujinti procesą BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Taigi, įvertinus visa tai, apygardos teismas konstatuoja, kad Generalinio prokuroro nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas“.

Teisėjas E.Rimšelis, priimdamas šią nutartį, negalėjo nežinoti Teismų įstatymo nuostatos, kad LAT formuoja “vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus“, todėl tokia teisėjo Rimšelio nuostata traktuotina kaip dokumentų klastojimas, tarnybos pareigų neatlikimas, ir būtent dėl šių įtariamų nusikalstamų veiksmų, gelbėjant A.Sadecko kailį, ir prašau pradėti ikiteisminį tyrimą. Prokuroras Valentukevičius man nurodė, kad turiu kreiptis dėl atskirai kiekvienos baudžiamosios bylos atnaujinimo, tačiau toks popieriams tik apsunkintų prokuratūros ir teismų, įneštų papildomos painiavos ir prieštarautų protingumo ir ekonomiškumo principams – jos visos turi būti atnaujintos vien metu ir vienu sprendimu, nes visome aš buvau nuteistas dėl neteisėtos cenzūros pagal žinomai melagingus A.Sadecko parodymus.

BK 229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas nurodo, kad „Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“.

Teisėjų S.Lemežio, E.Rimšelio veiksmais – atsisakant vykdyti Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartį, ignoruojant faktus ir remiantis tik „vidiniu įsitikinimu“, man buvo padaryta didžiulė žala – buvau daug kartų teistas vien už tai, kad sąžiningai atlikau savo darbą, ir aprašiau bei pateikiau faktus, kaip A.Sadeckas dalyvavo ir vadovavo neteisėtam „Mažeikių naftos“ privatizavimui.

Minėti teisėjai mane persekiojo ir klastojo savo nutartis Sadecko naudai, neatliko savo pareigų, man padarydami didžiulę žalą.

Remiantis išdėstytu, prašau :

1. Pradėti ikiteisminį tyrimą Vilniaus apygardos teismo teisėjo S.Lemežio atžvilgiu pagal BK 229 str.

1. Vilniaus apygardos teisme teisėju įdarbintu E.Rimšelio atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 229 str., 237 str., 249 str. apibūdintų nusikaltimų sudėtį bei požymius, Aurimą Drižių pripažinti nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu EUR 10.000,00 sumai.

2. Vilniaus apygardos teismo teisėją E.Rimšelį patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl tyčinių veikų, kurios akivaizdžiai atitinka LR BK 24 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d., 6 d., 60 str., 121 str., 154 str., 169 str., .228 str., 231 str., 232 str., 237 str., 249 str. apibūdintų nusikaltimų sudėtį bei požymius. Šio sprendimo nuorašą pateikti LR Seimui, LR Prezidentei bei pareiškėjui Aurimui Drižius;

3. Priimti motyvuotą nutartį dėl šio mano prašymo.

4. Pradėti ikiteisminį tyrimą dėl visų šiame pareiškime paminėtų valstybės tarnautojų veikimo grupėje, t.y. dėl nusikalstamo susivienijimo.

Aurimas Drižius