V.Tomkus teismų rankomis bando uždaryti konkurentą „KGB bendradarbio“ leidžiamą „Laisvą laikraštį“

Teisėjai R.Mikonienė, A.Verikas, R.Volodko nurodė bet kokiomis priemonėmis uždaryti „Laisvą laikraštį“

 Aurimas Drižius

Šiandien Vilniaus apygardos teisme geriamas šampanas – pagaliau išsipildė sena šios institucijos senbuvių svajonė uždaryti taip nekenčiamą „Laisvą laikraštį“.

Mat šio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų : Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja   nuotr. viršuje)), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko nutarė, kad „Laisvas laikraštis“ turi sumokėti daugiau nei 10 tūkst. eurų tokiai bendrovei UAB „Respublikos leidiniai“, kuri leidžia „Respublikos“ laikraštį.

Už ką? Pasirodo, už tai, kad „Laisvas laikraštis“ dar 2017 m. perspausdino kelis „Respublikos“ straipsnius su nuoroda į „Respubliką“:

1. „Artūras Račas: Atitinku visus kriterijus labiau nei bet kuris iš dabartinių žinomų kandidatų, pretenduojančių tapti LRT vadovu“.
2. Vito Tomkaus straipsnio „Nuo atgimimo iki visiško išsigimimo“.
3. „Regimanto Adomaičio laiškas tėvynainiams: Kviečiu į susitaikymą“.

Nors „Laisvo laikraščio“ redaktoriaus pavaduotojas Juozas Ivanauskas nusprendė perspausdinti šiuos ‚Respublikos“ straipsnius, išvykus redaktoriui, tačiau visuose perspausdintuose straipsniuose buvo nuoroda į autorių ir straipsnio šaltinį.

Apylinkės teismo teisėja Jankuvienė nutarė, kad už kelių straipsnių perspausdinimą „Laisvas laikraštis“ turi sumokėti daugiau nei 7 tūkst. eurų. Redakcija padavė apeliacinį skundą, tačiau Vilniaus apygardos teismas niekaip nevertino tokių „Laisvo laikraščio“ skunde išdėstytų argumentų:

Žemesnės instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Akivaizdu, kad teismas pataikauja V. Tomkui. Tai sukelia pagrįstą nepasitikėjimą tokiu teismu. Prieš teismą visi turi būti lygūs. Tai teisės viršenybės principo esmė, kuri teisės studentams išaiškinama pirmame kurse.

V.Tomkus jau seniai bando sukompromituoti „Laisvą laikraštį“

Kaip žinia, V.Tomkus savo „Respublikoje“ mane įtraukė į „įtariamų KGB agentų sąrašą“, ir tai viešai paskelbė šimtams tūkstančių Lietuvos gyventojų. Prokuratūra nusprendė, kad tai ne šmeižtas, nes V.Tomkus šį terminą „įtariamų KGB agentų sąrašas“ parašė kabutėse, o teisėjas Barkovski nusprendė, kad tokių aurimų drižių gali būti ir daugiau, jie gali būti gyvi arba mirę, todėl nebeaišku, ar čia kalbama apie mane. 

Kadangi puikiai žinau, kad jokių santykių su KGB nesu gyvenime turėjęs, parašiau pareiškimą prokuratūrai, kuriame nurodžiau, kad manau, kad V.Tomkus taip elgiasi, nes nebegali kitaip sukompromituoti savo konkurento „Laisvo laikraščio“. 

Savo pareiškime prokuratūrai nurodžiau, kad šių metų  kovo 2 d. laikraštyje „Respublika“ buvo paskelbtas „Įtariamų KGB bendradarbių sąrašas“. Jame esu įrašytas ir aš – Aurimas Drižius. „Respublikos“ vyr. redaktorius V.Tomkus mano pavarde kažkodėl išspausdino didžiosiomis raidėmis, kai kitos pavardės – mažosiomis. 

Nurodžiau, kad tai sąmomingas šmeižtas ir melas, kurį sugalvojo „Respublikos“ leidėjas Vitas Tomkus.  Jis bandė uždaryti „Respublikos“  konkurentą – „Laisvą laikraštį“, tačiau nepavykus ėmėsi banalaus šmeižto – paskelbė savo konkurentą, t.y. mane, KGB agentu. Niekada tokiu nebuvau, nei buvau įtariamas KGB agentas, net vidurinę mokyklą baigiau 1988 m., kai Lietuvoje jau buvo pasirengusi skelbti nepriklausomybę. Todėl pasikartosiu – tai sąmoningas ir nieko nepagrįstas V.Tomkaus šmeižtas. Jis gali sakyti, kad yra dar keli „Aurimai Drižiai“, tačiau to nėra – visoje Lietuvos Respublikoje aš esu toks vienas ir nepakartojamas. Kaip žinia, KGB yra pripažinta teroristine ir nusikalstama organizacija, taigi V.Tomkus apkaltino mane priklausius teroristinei organizacijai. Tai sąmoningas šmeižtas, paskleistas tam, kad mane sukompromituoti. Niekas kitas negalėjo sugalvoti tokio šmeižto, tuo labiau, kad minėtame tekste yra parašyta, kad jame yra V.Tomkaus pastabos. 

Todėl prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo straipsnio 154 straipsnį. Šmeižimas (Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo). Šioje situacijoje V.Tomkus tyčia paskleidė apie mane melą, turėdamas tikslą pažeminti ir diskredituoti mane, todėl prašau pradėti ikiteisminį tyrimą ir pripažinti mane nukentėjusiuoju. Jam tai pavyko, kadangi net mano redaguojamo portalo www.laisvaslaikrastis.lt komentaruose esu ne karta išvadintas KGB-istu.

Prokuroras Leišys atsisakė pradėti tyrimą tuo pagrindu, nors ir pirpažino, kad KGB agentų sąraše esu įrašytas ir aš. 

„Publikacijoje yra pateikta tik pareiškėjo pavardė ir vardas, daugiau galimai šmeižiančio pobūdžio ar kitokios informacijos apie minėtą asmenį nėra, – teigia Leišys, – vertinant publikacijos pavadinimą, matyti, kad jame yra nurodytas žodis ,.įtariamų“. Žodžio ..įtarti“ prasmė Lietuvių kalbos žodyne pateikiama kaip manymas esant nusikaltusiam, blogą padariusiam. Tai rodo, kad publikacijos pavadinimas suprantamas ne kaip kategoriškas jo autoriaus teiginys ar išvada, bet kaip galima jo prielaida, spėjimas ar nuomonė, taip pat atkreiptinas dėmesys, jog publikacijos tekstas „KGB bendradarbių sąrašas“ nurodomas kabutėse. Teksto rašyba kabutėse suprantama kaip netiesiogine ironiška reikšme pavartoti žodžiai arba žodžiai, nuo kurių autorius nori atsiriboti, pateikti kaip svetimus. Šiame kontekste pažymėtina ir tai. kad pareiškėjas pareiškime nurodė, kad jis niekada su KGB nebendravo. Tačiau vertinant visus šiuos aptartus pareiškimo patikslinimo metu surinktus duomenis, ir tai. kad laikraščio „Respublika“ publikacijoje apie pareiškėją Aurimą Drižių pateikiama tik: minimali jo asmeninė informacija, nurodomas jo vardas ir pavardė, nepateikiama jokių konkrečių faktų apie jo galima bendradarbiavimą su KGB, neįžvelgiamas toks šios informacijos pavojingumo laipsnis, kad būtų tikslinga publikaciją „įtariamų „KGB bendradarbių sąrašas“ parašiusį asmenį traukti baudžiamojon atsakomybėn dėl pareiškėjo šmeižimo“.

Dar juokingiau, kad toks teisėjas Borkovski nusprendė, kad V.Tomkus rašė, matyt, apie jau mirusį Aurimą Drižių, nebūtinai apie ‘Laisvo laikraščio“ leidėją :

Teismas ignoravo Atsakovo argumentus. Bylos esmė tokia, kad ieškovas UAB „Respublikos leidiniai“ pabandė finansiškai sužlugdyti savo tiesioginį konkurentą – savaitraštį „Laisvas laikraštis“ leidžiančią bendrovę UAB „Patikimas verslas“, pareikalaudamas kosminės sumos už kelias Atsakovo perspausdintas publikacijas, kurios buvo paimtos iš dienraščio „Respublika“ ir tuo metu turėjo visuomeninę reikšmę.

Beje, Atsakovo toks Ieškovo elgesys nestebina, nes tokie jau įsisenėję Ieškovo veikimo būdai. Rašytojas Vytautas Petkevičius teigia, kad Vitui Tomkui: „Klaipėdos jūreivystės mokyklos studentui, buvo iškelta baudžiamoji byla“ (…), nes „vogė savo bendramokslių uniformas, pardavinėjo jas mieste, o pinigus praūždavo arba pralošdavo kortomis“. (In:  Vytautas Petkevičius. Durnių laivas. Vilnius, 2003 m., p. 28). Vėliau, subrendęs, vogė ne „bendramokslių uniformas“, bet rinkiminės kampanijos išvakarėse pavogė Sąjūdžio įsteigtą laikraštį „Respublika“ su visa padovanota JAV lietuvių kompiuterine technika. Atsikratė kitų laikraščio steigėjų ir tapo laikraščio „Respublika“ savininku. Taigi, UAB „Respublikos leidiniai“ ieškinys UAB „Patikimas verslas“ – nil novo sub Sole (nieko naujo po Saule), tiesiog įprasti Vito Tomkaus nesąžiningo veikimo būdai. Vadovaujantis moto: ne būti teisingu, bet turtingu.

Tačiau  teismas visiškai nepaisė Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 34 str. reikalavimų, kuris numato kūrinio panaudojimą informacijos tikslais.

24 straipsnis. Kūrinio panaudojimas informacijos tikslais

1. Leidžiama be kūrinio autoriaus ar kito to kūrinio autorių teisių subjekto leidimo:

1) atgaminti spaudoje, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamus išleistus straipsnius aktualiomis ekonomikos, politikos ar religijos temomis, taip pat analogiško pobūdžio transliuojamus kūrinius, jeigu autoriai ar kiti tų kūrinių autorių teisių subjektai nėra uždraudę taip naudoti kūrinius ir jeigu nurodomas šaltinis, įskaitant autoriaus vardą;

2) atgaminti ir viešai skelbti literatūros ir meno kūrinius, kai iš jų atlikimo vietos ar viešos parodos pateikiama informacija apie visuomenės gyvenimo įvykius arba dienos įvykių apžvalgos spaudoje, per radiją ar televiziją, jeigu tokį kūrinių naudojimą pateisina informacijos pateikimo tikslas ir tai yra pagalbinė informacijos medžiaga, ir nurodomas šaltinis, įskaitant autoriaus vardą, išskyrus atvejus, kai to padaryti neįmanoma;

Su tokiu UAB „Respublikos leidiniai“ ieškiniu ir teismo sprendimu nesutinku, manau, kad jis yra nepagrįstas ir todėl naikintinas.

Priešingai, iš aprašytos situacijos galima daryti išvadą, kad Atsakovo veiksmuose nebuvo jokio teisės pažeidimo ar neteisėtumo ir kad jis susidariusioje situacijoje veikė visiškai teisėtai. Nesant neteisėtų veiksmų ar neveikimo Atsakovui negali kilti materialinė atsakomybė iš civilinių santykių, todėl ieškinys atmestinas, o iš Ieškovo priteistinos atstovavimo byloje išlaidos. 3) informuojant visuomenę atgaminti laikraščiuose, periodiniuose leidiniuose ar bet kuriuo būdu viešai skelbti politines kalbas, ištraukas iš viešų paskaitų ar kitų panašių kūrinių, taip pat teismo proceso metu pasakytas kalbas tiek, kiek tai pateisina informavimo tikslai, jeigu nurodomas šaltinis, įskaitant autoriaus vardą, išskyrus atvejus, kai to padaryti neįmanoma;

27 straipsnis. Kūrinio panaudojimas visuomenės saugumo tikslais

Leidžiama be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo atgaminti ir viešai skelbti kūrinį visuomenės saugumo tikslais arba siekiant užtikrinti valstybės valdžios, valdymo ar teismo proceso veiksmų atlikimą arba pranešimą apie juos.

„Laisvame laikraštyje“ buvo perspausdintas garsaus visuomenės veikėjo aktoriaus Regimanto Adomaičio straipsnis ‚Kviečiu į susitaikymą“, kuris atitinka ATGTĮ 27 str. – juo buvo siekiama užtikrinti visuomenės saugumą ir valstybės valdžios veiksmų atlikimą, nes buvo daugiausiai kalbama apie tai, kad valdžios įstaigos neturi šmeižti ir kaltinti bendradarbiavimu su KGB žmonių, kurie jau yra mirę, ir nebegali apsiginti. Todėl labai keistai atrodo UAB „Respublikos leidiniai“ bandymas privatizuoti žinomo visuomenės veikėjo atvirą laišką, kuriame kalbama apie Lietuvos visuomenės skaudulius, ir dar keisčiau atrodo, kad teismas priteisia didžiulę sumą iš leidinio, kuris tik pasidalino savo laišku su savo skaitytojais.

Lygiai tas pats pasisakytina ir apie „Vakaro žiniose“ išspausdintą interviu su Arturu Raču, kurį perspausdino „Laisvas laikraštis“. Jame vienas kandidatas į visuomeninio LRT vadovus pasakoja savo tikslus ir iš esmės kalba vėl eina apie valstybės saugumo reikalus – kaip pasiekti, kad visuoeninė televizija taptų skaidri, ir tarnautų ne politikams, tačiau visuomenei.

Kai Atsakovo minėta, ATGTĮ 27 str. nurodo, kad kurinį leidžiama viešai skelbti kūrinį visuomenės saugumo tikslais be autorių sutikimo. Be to, minėta Arturo Račo, kaip kandidato į LRT direktorius, programa, buvo viešai paskelbta jo internetiniame portale racas.lt.

Todėl labai keista, kad „Respublikos leidiniai“ vėl ją privatizavo ir prisiteisė krūvą pinigų vien už tai, kad „Laisvas laikraštis“ perspausdino šią programą savo puslapiuose.

Lygiai tas pats pasakytina ir apie kitus du iš „Respublikos“ perspausdintus straipsnius. E.g., „Respublikos“ redaktoriaus V.Tomkaus straipsnyje „Nuo atgimimo iki visiško išsigimimo“ rašoma : „Tad kokia ji dabar, toji mūsų valdžia? Ji vergauja vikingų komerciniams bankams. Keliaklupsčiauja prieš užsienio kompanijas. Ji neturi nei noro, nei galių pasipriešinti. Ji atsisakė savo nacionalinės valiutos. Baigia atsisakyti savo valstybinės kalbos. Jau beveik sudorojo lietuvišką spaudą ir iš mūsų iždo dosniai dotuoja tik svetimšalių žiniasklaidą. Kas antras Lietuvos verslininkas įtariamasis ir laukia teismo nuosprendžio, o tikrieji oligarchai iš užjūrio, kuriems karą kadaise skelbė prezidentė, siautėja Lietuvoje nebaudžiami: kelia bankų įkainius, prekiauja antrarūšiais maisto produktais, organizuoja tyčinius bankrotus, palikdami vietinius be atlyginimų, paslapčiom degina pas mus užsienietiškas atliekas, klaipėdiečiams gadindami orą. Lietuvoje nebeliko neapdergtų autoritetų, tad tautiečiams nebėra nei į ką lygiuotis, nei kuo čia didžiuotis. Todėl ir bėga iš čia. Masiškai. Kasmet po miestelį emigruoja. Kas neturi už ką, žudosi tarpusavyje.

Perverzinė Lietuvos valdžia net nebesuvokia savo pilietybės svarbos. Ji tapusi bandomuoju triušiu. Didiesiems stebint, kaip ištveriame tokias aukštas būtiniausių produktų, medikamentų kainas. Tai jau ne valstybė, bet silpnųjų kankynė. Jaunesniems bėgant. Senesniems, apsikabinus paliktus anūkus, graudžiai dūsaujant. Silpnesniems, pasirenkant Amžinąją Karalystę…“

ATGTĮ 27 str. ir 24 str. aiškiai įtvirtinta, kad nereikia autoriaus sutikimo platinant informaciją, „jeigu tokį kūrinių naudojimą pateisina informacijos pateikimo tikslas“. Šios informacijos panaudojimo „Laisvame laikraštyje“ tikslas buvo kuo plačiau visuomenėje išplatinti tokią valdžios kritiką. Tačiau vietoj to, kad padėkotų už informacijos sklaidą, sulaukėme „Respublikos leidinių“ didžiulio ieškinio.