Teisėja G.Čėsnienė priteisė LL redaktoriui A.Drižiui 300 eurų kompensaciją už trijų metų persekiojimą ir 45 parų arešto bausmę

Civilinė byla Nr. 2-1792-854/2017

2017 m. vasario 28 d.

Vilnius apygardos teismui

Per Vilniaus miesto apylinkės teismą

Ieškovas:

Aurimas Drižius 

Konstitucijos 23 B, Vilnius

Atsakovas:

Lietuvos Respublika

Atstovaujama Teisingumo ministerijos

Gedimino pr. 30, Vilnius

Skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo

Vilniaus miesto apylinkės teismas šioje byloje priteisė iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 300 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Toks sprendimas yra šokiruojantis, neteisėtas, pasityčiojimas.

Teisėja Giedrė Čėsnienė nusprendė, kad trejus metus besitęsiantis persekiojimas už teisėtą veiklą, daugiau nei 10 teismo posėdžių, iš jų net du – Lietuvos Aukščiausiame teisme, yra vertas 300 eurų kompensacijos.

Nuotr. teisėjai Giedė Čėsnienė ir Arūnas Budrys

Toks teismo sprendimas ne tik diskredituoja pačią teisingumo sąvoką, tačiau ir atskleidžia taip vadinamų teisėjų požiūrį į žmogaus teises.

Teisėja Čėsnienė nusprendė, kad mano patirti neigiami padariniai yra abstraktūs, nebuvo taikytos kardomosios priemonės, bausmė nebuvo įvykdyta.

Visiškai nevertinta tai, kad aš beveik trejus metus buvau persekiojamas, teisiamas už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo pareigas, pagaliau nuteistas kalėjimo bausme, kuri tik per plauką nebuvo įvykdyta – policija jau rengėsi mane suimti ir gabenti į areštinę, tik paskutinę akimirką LAT nusprendė sustabdyti bausmės vykdymą, ir mane galiausiai išteisino, nurodžiusi, kad negalima žmogaus teisti už savaime teisėtą veiklą.

Visus tuos trejus metus jaučiausi kaip persekiojamasis, nuolat jutau stresą, įtampą, suprasdamas, kad esu persekiojamas taip vadinamos „Lietuvos Respublikos“ už teisėtą veiklą. Vien tas suvokimas – esi persekiojamas vien už tai, kad sąžiningai dirbi savo darbą – atlieki žurnalistinius tyrimus apie sunkius prokuratūros ir teismų nusikaltimus, suprasdamas, kad bet kada gali fiziškai nukentėti – padarė neišdildomą žalą man ir mano šeimai.

2015 10 01 išplėstinė teisėjų kolegija nutartimi Nr. 2K-7-205-222/2015 mane išteisino dėl veikų, kuriomis buvau kaltinamas ir nuteistas pirmosios ir antrosios instancijos teismų.

Buvau nuteistas už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo profesinę veiklą, rašiau straipsnius apie neteisėtą politikų įtaką privatizuojant „Mažeikių naftą“, pateikiau tai įrodančius dokumentus, taip pat pateikiau teismų ir prokuratūros kritiką. Vilniaus miesto apylinkės teismas šioje byloje yra kriminalizavęs žurnalistiką, bet koks spaudos drabas yra prilyginamas kriminaliam nusikaltimui. Dėl šio neteisėto persekiojimo  esu smarkiai nukentėjęs tiek aš, tiek mano šeima – esu nuteistas dėl savo profesinės veiklos aštuonis kartus pagal įvairius BK straipsnius, teismams ir prokuratūrai ignoruojant įstatymus, Konstituciją ir mano pateikiamus įrodymus apie melagingą A.Sadecko skundą ir parodymus. Galiausiai varžytinėse buvo parduotas mano šeimos sklypas – 50 tūkst. eurų žemės sklypas parduotas už 3 tūkst. eurų, todėl labai ženkliai padidėjo man padaryta žala. Dabar taip pat varžytinėse yra pardavinėjamas mano įmonės akcijos, taip pat A.Sadecko „padarytai žalai“ atlyginti.

LAT pažymėjo, jog mano veikloje nėra požymių veikos pagal LR BK 245 str., ir priėmė sprendimą, jog nepadaryta nusikalstama veika, išteisino LR BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu. Esminis momentas buvo, jog pirmosios ir antrosios instancijos teismai tyčia neteisingai taikė Lietuvos Respublikos įstatymus, iškraipinėjo LR Konstituciją, ją bandė peraiškinti per užsienio teismų praktiką, nekreipdami dėmesio į pačią Konstituciją, jos raidę ir dvasią.

Pažymėtina, jog buvau teisiamas kaip paprastas pilietis, o ne kaip laikraščio, savaitraščio ir inernetinio portalo, leidėjas. Be to, nors leidėjo, kuriam uždrausta rašyti tam tikrus straipsnius, kaip juridinio asmens negalima nuteisti, man buvo inkriminuojama ir paties laikraščio „nusikaltimai“.

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Valdas Petraitis padarė didelę žalą man ir valstybei, nes jis ne tik kad mane nuteisė, bet dar ir ne pagal tai, ko prašė pareiškėjas – nukentėjusysis, ir teikė su kaltinamuoju aktu prokuratūra. Nors Alvydas Sadeckas ir prokuroras Gediminas Jukna formulavo, jog mane reikia teisti dėl 2009 04 10 teismo sprendimo nevykdymo, aš buvau nuteistas dėl cituoju „už 2012 08 18, teismo sprendimo,  2012-11-10, teismo sprendimo, 2013-02-02 teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą“. Aukštesnės instancijos teismas net nepastebėjo šios grubios klaidos, kuri yra ne bet kur, o rezoliucinėje nuosprendžio dalyje. Priimant visiškai neaiškų nuosprendį, buvo palikta vietos ir interpretacijai, ir piktnaudžiavimui. Be to, nuosprendyje buvo formuluojama, jog rašymas, žurnalistika prilyginama nusikalstamai veikai.

Antrosios instancijos teismas formulavo tą patį, jog rašymo veikla yra nusikalstama, tačiau pasitelkė trivialius argumentus, kad sustiprintų įspūdį, apie žurnalistinės veiklos tariamą nusikalstamumą.

Nors LT Konstitucijos 44 str. 1 d. numato, jog masinės informacijos cenzūra draudžiama, o šio str. 2 dalis nurodo, jog draudžiama valstybės įstaigoms, taigi, ir teismams, uzurpuoti informacijos kontrolę, Vilniaus apygardos teismo teisėjai, veikdami Lietuvos Respublikos vardu tarsi nutarė, jog Lietuvos Konstitucijos 44 str. prieštarauja Konstitucijos 25 str. – tačiau į Konstitucinį Teismą nesikreipė, kad išaiškintų, kaip sistemiškai šie du straipsniai taikomi įstatymų įgyvendinime, ir teisminėje praktikoje, ir ar tikrai jie vienas kitam, priešarauja, kaip galima suprasti iš 2014 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties.

Teisėjai Virginija Švedienė, Stasys Punys, Rosita Patackienė tiesiog nutarė, jog Konstitucijos 25 str. reiškia absoliučią minčių, sąžinės, informacijos kontrolę, rašymo cenzūravimą, ir nusprendė, jog LR Konstitucijos 44 str. šiame ginče neaktualus. Pasirėmė užsienio šalių praktika, nors Jungtinė Karalystė yra teisminio precedento (angl. Common law) šalis, o Lietuva tokia nėra (Lietuva – civilinės teisinės sistemos šalis), ir Lietuvoje, teismas priimdamas sprendimus, vadovaujasi visų pirma teise – įstatymu, o ne precedentu, ir dar užsienio šalies. Aukščiausias šalies įstatymas yra Konstitucija, ir ja nesivadovauti, o vadovautis Jungtinės Karalystės teismų praktika – tai ne nekompetencija, o tyčinė ir piktybinė veika, kuria padaryta man žala, nes teisėjai žinojo ar turėjo žinoti, jog remiantis Konstitucija, kuria jie nesivadovavo, teisėjai Lietuvoje klauso pirma įstatymo – o Jungtinės Karalystės teisminė praktika neįeina į Lietuvos teisės, įstatymų, poįstatyminių aktų,  sąvadą.

Visi šie minėti teisėjai, puikiai žinodami, kad cenzūra Lietuvoje uždrausta įstatymu, ne tik kad ją tiesiogiai taikė, tačiau ir atvirai ignoravo įstatymus ir Konstituciją, išvesdami tokią formuluotę – neva „asmens garbė ir orumas yra aukščiau spaudos laisvės“. Tokia formuluotė ir argumentavimas visiškai teisiškai nepagrįsti, yra minėtų teisėjų fantazija, norint pateisinti savo neteisėtą nuosprendį.

Minėti 4 teisėjai taip pat visiškai tyčia nevertino mano pateiktų dokumentų, jog prokuratūra atsisakė tęsti bylą ne dėl to, jog A.Sadeckas nepadarė veiklos, bet kad nuo prevencinio ieškinio pridavimo praėję 5 metai, ir neva suėjo veikos senatis. Apygardos teisėjai, veikdami valstybės vardu, tyčia diskredituodami Lietuvos Respubliką, ir darydami jai žalą, išaiškino tuos teismų sprendimus ir prokurorų nutarimus visiškai kitaip, negu ten yra parašyta – taip tyčia veikė, norėdami daryti žalą valstybei, ir teisingumui, ir man, laikraščio leidėjui.

Prokuroras Gediminas Jukna, būdamas teisininku ir puikiai žinodamas, jog Konstitucija yra vientisas teisės aktas, ir galioja visoje Respublikoje ir visą parą, tyčia tęsė savo neteisėtą veiką ir diskreditavo Lietuvos Valstybę, trukdė teisingumui, o būtent, jis žinodamas, jog masinės informacijos cenzūra draudžiama, tyčia vedė tyrimą iki teismo, o vėliau tyčia prieštaravo, kad būčiau išteisintas, palaikė masinės informacijos draudimą, taigi, antikonstitucinius veiksmus, pažeidė pareigūno tarnybinę etiką, ir nuostatas, tarnauti valstybei ir jos žmonėms.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas neskundžiamoje nutartyje 2015 10 01 pažymėjo, jog šie du nuosprendžiai prieštarauja pamatinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 str. ta apimtimi, jog demokratinėje visuomenėje teisė gauti ir skleisti informaciją yra universali norma, ir pažymėjo, jog Konstitucijos 25 ir 44 straipsniai vienas kitam, neprieštarauja, o kaip tik, vienas kitą papildo.

LAT pažymėjo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje numatyta, jog žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką žmogaus sveikatą garbę ir orumą privatų gyvenimą dorovę; to paties įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse. Šiais klausimais plačiai yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas: demokratinėje visuomenėje laiduojama teisė laisvai formuoti savo nuomonę apie visuomeninius reikalus, laisvai juos aptarinėti; bendriausias viešų diskusijų visuomenės gyvenimo klausimais tikslas – ieškoti visuomenei rūpimos tiesos (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d. nutarimas). Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra viena iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją yra viena pagrindinių žmogaus laisvių (Konstitucinio teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).“ Taigi, 2 instancijų teismų teisėjai, žinodami arba turėdami žinoti, būdami teisės profesionalai, ir sekdami arba turėdami sekti ir aukštesniųjų teismų naujienas, išaiškinimus, bei žinodami nurodymus juos taikyti praktikoje, tyčia iškraipė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. taikymą, ir tyčia neigė LR Konstitucijos 44 str. egzistavimą.

LAT teisminio nagrinėjimo metu be kita ko, buvo patvirtinta, jog remiantis lietuvių kalbos taisyklėmis, A.Sadeckas gali būti siejamas su AB „Mažeikių nafta“, buvo išaiškintas lietuvių kalbos žodis „sietis, būti susijusiam“. Pirmosios ir antrosios instancijos teismų teisėjai tyčia, trukdydami teisingumui, nesiaiškino lietuvių kalbos žodžių reikšmių, jeigu patys nesuprato, turėjo prašyti ekspertų pagalbos, nes teismas turi vykdyti teisingumą, o ne siekti bet kokiomis priemonėmis žmogų nuteisti, atmetant jo turimus įrodymus, paaiškinimus.

Dėl nepagrįsto persekiojimo aš patyriau žalą, buvo sugriauta mano reputacija, be to, priėmus Vilniaus apygardos teismo nuosprendį, aš, būdamas nekaltas, vos nebuvau išsiųstas į kalėjimą atlikti bausmės, sustabdė bausmės vykdymą tik LAT. Visiškai neatsižvelgė teisėjai, jog ne tik kad esu spaudos leidėjas, bet ir turiu šeimą, turiu uždirbti pinigus.

Kadangi Konstitucija yra aukščiausias teisės aktas, teisėjai žinojo arba turėjo žinoti jos esmę, joje esančius straipsnius, ir sistemiškai juos taikyti, o jeigu buvo neaišku dėl visos Konstitucijos galiojimo, galėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą: ko aš ir gynyba prašėme. Apygardos teismas, nors akivaizdžiai abejojo 44 str. pagrįstumu, kreiptis į Konstitucinį teismą atsisakė. Teisėjai Patackienė, Švedienė, ir Punys žinodami, jog masinės informacijos cenzūra draudžiama, tyčia neigė, iškraipydami Konstituciją, ir teigdami, jog esą KT 25 str. nurodo, jog laisvė skleisti informaciją nesuderinama su šmeižtu – tačiau jokiu teismo nuosprendžiu aš nesu pripažintas kaltu dėl šmeižto A.Sadecko atžvilgiu, ir neaišku, kaip Apygardos teismas, nors byla vyko dėl LR BK  245 str. o teismas neturi teisės išeiti iš kaltinamojo akto ribų, staiga pasisakė, jog tai ne tik sprendimo nevykdymas, bet ir šmeižtas – pasisakydami dėl LR Konstitucijos 25 str. taikymo – nesuderinama su šmeižtu: reikia suprasti, jog aš ne tik nevykdau kažkokių sprendimų, bet dar ir šmeižiu.

Pagrįstai manau, jog teismai tyčia viršijo įgaliojimus, ir man padarė labai didelę žalą.

LAT teisingai pažymėjo, jog teismai mane teisė ne dėl 2009 04 10 sprendimo nevykdymo, o dėl to, kad informavau apie teisminius procesus prieš mane, ir kritikavau teismus. Tokiu būdu teisėjai Petraitis, Patackienė, Švedienė, ir Punys atliko neteisėtus, antikonstitucinius veiksmus: Konstitucijos 44 str. 2 d. draudžiama veika, valstybės įstaigoms uzurpuoti masinės informacijos kontrolę. Teisėjai žinojo ar turėjo žinoti tokią Konstitucijoje numatytą normą. Prokuroras Gediminas Jukna irgi turėjo žinoti, jog Konstitucijos 44 str. galioja, nėra panaikintas, sustabdytas, turėjo analizuoti savo sudarytą bylą, ir remiantis LR BPK 2 str., jog niekas nekaltas negali būti nuteistas, ikiteisminį tyrimą, nutraukti, o ne vesti bylą su kaltinamuoju aktu iki teismo.

Patyriau turtinės žalos, buvo priteista 20 000 litų, arba 5600 eurų žalos atlyginimo, laimė, jog LAT sustabdė sprendimo vykdymą, patyriau išgyvenimų, baimę, dėl reputacijos dėl ateities man buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė 45 parų skiriant bausmę atlikti areštinėje, kuri, mane išteisinus, paaiškėjo, jog paskirta neteisėtai, nes aš nepadariau jokios nusikalstamos veikos.

Teisingumo ministerija įprastai atlygina žalą, kuri padaryta dėl neteisėto suteisimo, dėl paskirto arešto neteisėtai. Manau, jog LAT nutartis ir Konstitucijos 44 str. kuris galioja, nepanaikintas, įrodo, jog aš buvau ir nuteistas, ir nubaustas neteisėtai, žinant, jog negalima esant aukščiausiojo įstatymo apribojimams uzurpuoti informacijos sklaidos laisvę, daryti antikonstitucinę veiką.

Neturtinė žala

Vien dėl šio neteisėto persekiojimo bankroto byla buvo iškelta įmonei „Laisvo laikraščio leidyba“, ir visa įmonės dokumentacija paimta bankroto administratoriaus. Todėl negaliu pagrįsti, kokia turtinė žala man buvo padaryta, todėl prašau bent jau atlyginti man padarytą neturtinę žalą, kurią vertinu 17 tūkst. eurų. Buvau teisiamas taip vadinamoje teisinėje valstybėje vien už tai, kad sąžiningai dirbau savo darbą ir atskleidžiau korupciją ir nusikaltimus tiek teismų, tiek ir prokuratūros darbe, todėl savo išgyvenimus vertinu 17 tūkst. eurų. Vien už tai, kad dirbau savo darbą, mane buvo bandoma nužudyti – 2013 m. gegužės 25 d. inscenizuota autoavarija, per kurią vos likau gyvas, buvo padaryti sunkūs kūno sužalojimai. Visa tai sieju su šiuo neteisėtu teismų, Sadecko, ir prokuratūros persekiojimu už teisėtą veiklą, todėl reikalauju, kad 17 tūkst. eurų būtų man priteista už padarytą neturtinę žalą, o ši suma būtų išieškota iš šiuos neteisėtus veiksmus vykdžiusių teisėjų. Nors Teismų įstatyme parašyta, kad niekas negali reikalauti teisėjų atsiskaityti už jo priimtus sprendimus, tačiau ten taip pat parašyta, kad teisėjas klauso tik įstatymo. Šiuo konkrečiu atveju teisėjai ne tik kad neklausė įstatymo, tačiau ir sugalvojo įvairias neteisėtas interpretacijas, kaip šiuos įstatymus apeiti. Todėl teisėjai, nevykdantys įstatymų, praranda savo imunitetą ir iš jų taip pat turi būti išieškota žala, kurią jie padarė valstybei ir piliečiams, šiuo konkrečiu atveju man.

Nors visi šie neteisėti sprendimai buvo priimti Vilniaus miesto apylinkės teisme, ir jis toliau nevykdo įstatymų, ką įrodė Vilniaus apygardos teismas, panaikinęs šio teismo sprendimą atsisakyti nagrinėti mano skundą, įspėju, kad už tolesnius įstatymo reikalavimų ignoravimą reikalausiu asmeninės atsakomybės.

Todėl Vilniaus apygardos teismo prašau:

1. Priteisti iš  Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos,  neturtinę žalą: 17 000 eurų. Tačiau teismas matyt mano, jog turiu prašyti nustatyti pareigūnų, atlikusių neteisėtus veiksmus, kaltę, todėl ieškinio dalyką patikslinu, ir suformuluoju taip:

Pripažinti pareigūnų teisėjo Valdas Petraitis, teisėjos Rositos Patackienės,Virginijos Švedienės, Stasio Punio, Prokuroro  Gedimino Juknos veiksmus neteisėtais, ir priteisti iš  Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos,  neturtinę žalą: 17 000 eurų.

Ieškinio pagrindą aš esu detaliai išdėstęs ieškinyje, be to, jis matyti iš pridedamos Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutarties 2015 10 01, nes ji ir įrodo, jog minėti pareigūnai atliko prieš mane tyčinius ir neteisėtus veiksmus, padarė man turtinę ir neturtinę žalą. Be to, pačiame ieškinio pradžioje, dėstomojoje dalyje, aš glaustai nupasakojau ir faktines aplinkybes, ir ieškinio pagrindą, o dalykas, jis ir reikalavimas rašomas ieškinio gale. Todėl mano ieškinys atitinka LR CPK 135 str. reikalavimus. Nes aš pažymėjau:

Esminis momentas buvo, jog pirmosios ir antrosios instancijos teismai tyčia neteisingai taikė Lietuvos Respublikos įstatymus, iškraipinėjo LR Konstituciją, ją bandė peraiškinti per užsienio teismų praktiką, nekreipdami dėmesio į pačią Konstituciją, jos raidę ir dvasią.

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Valdas Petraitis padarė didelę žalą man ir valstybei, nes jis ne tik kad mane nuteisė, bet dar ir ne pagal tai, ko prašė pareiškėjas – nukentėjusysis, ir teikė su kaltinamuoju aktu prokuratūra. Be to buvau nuteistas pagal galimai melagingus taip vadinamo „nukentėjusio“ A.Sadecko parodymus ir skundą, ką savo nutartyje nurodė ir LAT išplėstinė kolegija.

Ieškovas Aurimas Drižius