„Nesisteminis“ Vytautas Radžvilas šlovina sistemos kūrėją Landsbergį
168009788_3983705911688758_3497140313555744882_n
„Nesisteminis“ Vytautas Radžvilas šlovina sistemos kūrėją Landsbergį
Aurimas Drižius
Liūdniausia naujiena šią savaitę – pagaliau „apsišvietęs“ Nascionalinio susivienijimo lyderis Vytautas Radžvilas, parašęs odę visai Landsbergių dinastijai.
„V. Landsbergis-Žemkalnis yra asmuo, kurį prof. V. Landsbergis už parankės atvedė į Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo tribūną ir kuris buvo sutiktas didžiulėmis jo dalyvių ovacijomis. Būtent jis paskelbė suvažiavimo pradžią. Štai čia ir tyko tas lemtingas pasalūniškas klausimas: tai kas vis dėlto atidarė Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą? Nacių parankinis, KGB agentas ar dvigubą žaidimą žaidęs ir abu vaidmenis tuo pat metu atlikęs asmuo?“, – sako Vytautas Radžvilas, prieš Seimo rinkimus atsisakęs jungtis su kitomis „nesisteminėmis“ partijomis, nes jo „visos susitepę“, ir kurio partija surinko 2 proc. „nesisteminių“ rinkėjų balsų ir taip atvėrė kelią „sisteminėmis“ partijoms visiškai užvaldyti Lietuvos parlamentą.
http://www.propatria.lt/2021/03/vytautas-radzvilas-pastaba-apie-vytauta.html
Tačiau geriau vėliau, negu niekada. Jeigu anksčiau dar turėjau iliuzijų dėl Radžvilo, tai jos dabar išgaravo. Kaip žmogus, pilekiantis „sistemines“ partijas už jų antidemokratiškumą, čia pat lieja liaupses šios sistemos kūrėjui Vytautui Landsbergiui.
V. Radžvilas nukerta : „Landsbergiai yra šventa, nes jo tėvas „buvo sutiktas didžiulėmis Sąjūdžio suvažiavimo dalyvių ovacijomis“, ir bet kokios abejonės jo reputacija yra sukeltos „Kremliaus pastangų ir lėšų“.
Tai, kad žmonės atsistoję plojo Žemkalniui Sąjūdžio suvažiavime, reiškia tik tiek, kad jie nežinojo jo biografijos. Dabar, kai žinome, niekas tikrai nebeplotų.
Nors aš linkęs prie kitos V. Radžvilo versijos – V.Landsbergio tėvas Žemkalnis buvo „nacių parankinis, KGB agentas ar dvigubą žaidimą žaidęs ir abu vaidmenis tuo pat metu atlikęs asmuo?“.
Visiškai teisingai – Žemkalnis buvo „ministeris“ nacių paskirtos vyriausybės okupuotoje Lietuvoje, vėliau pabėgo į Vakarus, atsidūrė Australijoje. Po to, kai Australijoje buvo demaskuotas sovietų žvalgybos tinklas, Žemkalnis 1959 m. iškilmingai grįžo į Lietuvą, kur laikraštis „Tiesa“ aprašė jaudinantį Vytauto susitikimą su tėvu.
Nuotraukose : Nacių kolaborantų ministro Žemkalnio pasirašytas „Miestų namų ir sklypų denacionalizavimo įstatymas”. Jo antras punktas skelbė : „nacionalizuoti žydų, svetimšalių ir kitų fizinių ir teisinių asmenų, aktyviai veikusių prieš lietuvių tautos interesus, sklypai ir trobesiai buvusime savininkams negražinami”. Kaip žinia, tuo metu visi žydai jau buvo pakasti, ir niekas nesiaiškino, ar jie veikė „prieš lietuvių tautos interesus”.
Ir kas nutiko – sovietai nacių paskirtą ministrą ne pastatė prie sienos, kaip įprasta, tačiau gražino jam nuosavybę – namą Kauno centre, ir visaip kaip pagerbė. Nors dauguma Lietuvos tremtinių tuo metų tik pradėjo grįžti iš tremties, tačiau negalėjo grįžti į gimtinę, turėjo glaustis kaimyniniuose rajonuose.
Ką jūms tai sako? Tai tiesiog faktai, kurių niekas neginčija. Tik Radžvilas nukerta, kad abejoti Landsbergiais – valstybės išdavystė.
Geriausiai Landsbergių vaidmenį Lietuvos istorijoje apibendrino signataras Audrius Butkevičius : „visi šie prieš 30 metų vykę įvykiai, susiję su V.Landsbergiu, yra raktas suprasti tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje“.
„Ir kai mes turime prezidentę, kuri prašo finansinių struktūrų tarpininkauti, paskiriant generalinį prokurorą, tai iš esmės mes kalbame apie milžinišką korupciją mūsų valstybėje, ir kad korupcijos suvaldymo mechanizmai neveikia, – sakė A.Butkevičius, – šie mechanizmai neveikia todėl, kad savo laiku mūsų pagrindiniai valstybės asmenys buvo suinteresuoti pasistatyti sau palankius asmenys į pagrindinius kovos su nusikalstamumu postus. Jiems buvo leista daryti, ką jie nori, kad tik jie nesiimtų veiklų, kurios nėra naudingos juos pastačiusiems valstybės vadovams. Visos šios betvarkės pradžia buvo tada, kai Vytautas Landsbergis neteisėtai uzurpavo Sąjūdžio pirmininko postą, o kiti Sąjūdžio tarybos nariai nutylėjo šį reikalą, nes nenorėjo nešti šiukšlių į viešumą. Ir visas tas bandymas sukurti asmens kultą, pagyvenusioms moterėlėms rėkaujant „Landsbergis“, ir visiems demonstruojant, kad be šito žmogaus neva Hanibalsonas nebūtų parėmęs Lietuvos nepriklausomybės, jau net nekalbant apie tai, kad neva be Landsbergio ji nebūtų paskelbta, mums yra juokingas. Tačiau kartu jis rodo, kaip buvo kuriamas labai negarbingas mitas, ir jis padeda įsitvirtinti ir tam absurdo jausmui, kuris vis labiau įsitvirtina jaunų žmonių gretose. Nes jie jau nebegali patikėti, kad kažkada šioje valstybėje viskas stos į savo vietas. Jeigu manęs paklausit, kokia milijono Lietuvos žmonių bėgimo iš Lietuvos priežastis, aš atsakysiu, kad tai absurdo jausmas ir nepasitikėjimas ir netikėjimas savo valstybe. Šitas absurdo jausmas ir yra pagrindinė Lietuvos nelaimė, kuri mums neleidžia vystytis toliau. Todėl mes bandome sudėlioti taškus vien tam, kad tai būtų pasakyta“.
A.Butkevičius prisiminė, kad dar prieš 30 metų vidurnaktį jis įsiveržė į Genzelio namus, klausdamas „ką jūs padarėte“ po to, kai V.Landsbergis buvo išrinktas Sąjūdžio pirmininku. „Tai buvo ne tik mano nuomonė, – sakė A.Butkevičius, – tuo metu aš buvau Tremtinių sąjungos pirmininku ir man kaip niekam kitam buvo labai gerai žinoma Landsbergių šeimos istorija. V.Landsbergio motina vokiečių okupacijos metais slėpusi raudonuosius partizanus, o jo tėvas bendradarbiavo su naciais, vėliau pabėgo į Australiją, ir vėliau dar sėkmingiau sugrįžęs iš Australijos tuo metu, kai rusų žvalgybos rezidentas anglosaksiškoje šalyje išdavė visą rusų šnipų tinklą Australijoje. Visa tai buvo puikiai žinoma, ir pas mane vos ne virtinėmis ėjo politiniai kaliniai, kurie pasakoja, kad jų net į Lietuvą iš tremties neįleisdavo, ir jie turėjo gyventi Kaliningrado srityje, o šitas Landsbergis, bendradarbiavęs su naciais, grįžta iš Australijos, ir atgauna iš sovietų visas šeimos turėtas vilas. Man tai buvo akivaizdus įrodymas, kad ši šeima yra valdoma ir greičiausiai šis žmogus bus valdomas. Tai tokia buvo mano žinia, kurią aš norėjau pranešti Genzeliui“.
A.Butkevičius mano, kad į valdžią pakliuvęs žmogus, kurio nugaroje įsegtas KGB kablys, visą gyvenimą bijo, kad tai bus atskleista. „Ir ta baimė išsilieja į jo asmeninius jausmus ir šnekas, ir kaip bebūtų gaila, į valstybinę politiką, – mano A.Butkevičius, – taip ir nutiko su Lietuvos valstybės politika Rusijos atžvilgiu istorija. Tam, kad neduok Dieve, kas nors nepagalvotų, kad čia yra KGB kvapelis, prasidėjo tuo metu visiškai neturinti prasmės konfrontacinė politika su Rusija. Vietoj to, kad mes būtume išnaudoję puikias galimybes, kurios Lietuva užsidirbo stipriai paremdama Rusiją 1991 m. pučo metu – tuo metu aš, būdamas Lietuvos ministru, galėjau užeiti į bet kokią Rusijos ministeriją, ir paspausti ministrams rankas. Iš Lietuvos rusų armija išėjo metai anksčiau nei iš Vokietijos. Tačiau tuo pačiu metu mes pradėjo labai kvailą konfrontacinę politiką Rusijos atžvilgiu. Nors NATO ir prašė, kad Lietuva įtakotų visuomenės nuomonę Rusijoje – net Maskvoje rinkosi šimtai tūkstančių žmonių paremti Lietuvą ir jos interesus. Šiandien, praėjus 28 metams, Lietuva patenka į didžiausių Rusijos priešų penketuką, turėdami labai abejotinas galimybes sulaukti pagalbos hibridinio karo su Rusija atveju.
Todėl aš ir sakau – ši vieno asmens problema buvo paversta Lietuvos valstybės problema . ir tas 1993 m. nevykęs bandymas jėga užimti valdžią, kurį šiaip ne taip mums pavyko užgesinti, ir vėliau, konservatoriams esant valdžioje, mums teko nuolat teismams ir prokuratūrai pataikauti. Ir būtent todėl mes iš teismo ir prokuratūros gauname atsisakymą pradėti tyrimus dėl šio žmogaus veiklos, nes tie žmonės yra pastatyti prezidentų ir ministrų. Ir visa tai vyko visus 28 metus. Ir prokuratūra žino, kad ji gali daryti bet ką, tačiau neturi duoti eigos tokiems tyrimams, kuriuos mes prašome pradėti. Ar būtų įmanomas toks dalykas, kad normalioje šalyje parlamentui pripažinus, kad pagrindinė partija turi teroristinės organizacijos požymių, teisme ir prokuratūroje nebūtų pradėtas tyrimas jos atžvilgiu. Juodžiausiasis SSR laikais spaudoje pasirodžiusi informacija buvo pagrindas pradėti tyrimą. O dabar mes turime pačių sprogdintojų liudijimus ir tai niekam neįdomu. O kodėl? Todėl, kad pradėsi tyrinėti, ir teismams ir prokuratūrai dings ta auksinė galimybė susilaukti valdžioje esančių ponų priedangos . Todėl mes vėl grįžtame prie tos milžiniško absurdo jausmo bangos, kai „Mažeikių nafta“ perparduodama kelis kartus, įrodinėjant, kad lietuviai tiek kvaili, kad jie tos gamyklos valdyti negali. Lygiai tas pats vyksta ir dabar – SGD laivas, pavadintas „Nepriklausomybe“, tampa klevo lapu pridengti įvairaus pobūdžio niekšybėms. Ir joms vadovauja tas pats Landsbergio patikėtinis, kuris liudininkų teigimu, organizavo įvairius teroro aktus Lietuvoje. Jo sūnus paskiriamas visos SGD terminalo struktūros vadovu. Ir už tą aferą visi Lietuvos žmonės moka milžiniškus pinigus. Ir tada žmonės arba bėga iš Lietuvos, netikėdama, kad kada nors čia kas nors pasikeis, o kiti nueina į gilią depresiją. 2010 m. išėjęs iš Lietuvos kalėjimo, aš pasakiau, kad „nereikia spardyti pastipusio šuns“. Ir, gerbiamieji, aš buvau neteisus. Šito šuns dvokas yra toks, kad iš Lietuvos žmonės bėga šimtais tūkstančių, ir mes praradome miestus. Toks mano matymas, kur gali atvesti mūsų neryžtingumas ir atsakomybės stoka. Bet tai, kad mes savo laiku nepaėmėme į rankas lazdos ir neišdaužėme šiam šuniui dantų, yra pati didžiausia mūsų atsakomybė prieš Lietuvos žmones.
Kodėlo Radžvilas paskelbė klastotę?
Kovo 31 d. Propatria.lt, Nacionalinis susivienijimas ir Radžvilas paskelbė neva Stanislovo Tomo straipsnio apie Landsbergį vertimą į lietuvių kalbą iš Izraelio portralo www.timesofizrael.com. Kartu – ir savo komentarus.
Tiesa, tas vertimas – plika akimi matoma klastotė.
Tas, kas moka anglų kalba, mato, kad propatria vertimas yra visai kitoks, nei S.Tomo straipsnis.
Naudodami savo klastote, Propatria ir Radžvilas užsipuolė S.Tomą.
http://www.propatria.lt/2021/03/vytautas-radzvilas-pastaba-apie-vytauta.html
Kodėl jie klastoja šį tekstą?
Čia pat Vytautas Rdažvilas šlovina Vytautą Landsbergį ir jo tėvą. Nors tas pats Radžvilas nuožmiai kritikuoja Landsbregio sukurta valstybės parodiją – Lietuvos Respubliką, tačiau jos kūrėją Radžvilas šlovina.
Na, pagaliau viskas stojo į savo vietas. Gerai, kad „Nacionalinis susivienijimas” „apsišvietė” dabar, o ne po sekančių rinkimų.
Pateikiama propatria.lt straipnsio vertimą, o taip pat S.Tomo straipsnį, kurie skiriasi kaip diena ir naktis:
blogs.timesofisrael.com
***
Mano draugas atsiuntė man itin įdomų dokumentą apie lietuvį nacių nusikaltėlį Vytautą Landsbergį Žemkalnį. Lietuvių etninės ideologijos fanatikas atsižadėjo Lietuvos pilietybės spalio 20d 1955m.
Argi ne įdomu? Lietuvis, kuris buvo pasiruošęs ir, tiesą sakant, džiaugėsi kankindamas ir žudydamas tūkstančių tūkstančius nekaltų žmonių dėl jų „neteisingos“ tautybės; lietuvis, pasirašęs visos žydų nuosavybės nacionalizavimo aktą antrojo pasaulinio karo metu, atsisakė savo pilietybės. Man tai atrodo juokinga.
Tačiau ne viskas yra aišku šio nacių nusikaltėlio Landsbergio istorijoje.
1941 birželio mėnesį Landsbergis prisiekė Adolfui Hitleriui ir tapo Infrastruktūros ministru Lietuvos nacių vyriausybėje. Landsbergis tapo vyriausiu „Žydų koncentracijos stovyklos“ viršininku ir pasirašė Žydų nuosavybės nacionalizavimo aktą. Be to, jis balsavo, kad į Šiaulių viršininko postą būtų paskirtas kitas Holokausto nusikaltėlis Jonas Noreika. Taigi, Landsbergis taip pat yra atsakingas už Jono Noreikos vykdytas žydų žudynes.
Baigiantis karui Landsbergis išskrido į Australiją ir atsisakė Lietuvos pilietybės.
Spėkite, kas įvyko po to.
1959 m. buvęs nacių ministras paprašė suteikti Sovietų pilietybę. Vadovaudamasis 19 Sovietų pilietybės straipsniu, Sovietų Sąjungos parlamentas nusprendė grąžinti jam sovietinę pilietybę. Landsbergis grįžo į Lietuvą. Sovietų Sąjunga uždarė jo namuose veikusią vaistinę ir grąžino jam teisę į to namo nuosavybę. Be to, Sovietų Sąjunga suteikė jam „Garbingo Sovietų Lietuvos architekto“ titulą.
Tai ne liberalioji Michailo Gorbačiovo Sovietų Sąjunga. Tai stalinisto Leonido Brežnevo valdoma Sovietų Sąjunga.
Antrajame pasauliniame kare žuvo 30 milijonų sovietinių piliečių. Vien šito galėjo užtekti, kad Sovietų valdžia nemėgtų nacių. Tačiau Landsbergį jie mėgo.
Vienintelis logiškas Sovietų Sąjungos meilės Landsbergiui paaiškinimas būtų tai, kad Landsbergis buvo KGB šnipas.
Tiesą sakant, po mūšio prie Stalingrado daugybė nacių pareigūnų suprato, kad Hitleriui nepavyks laimėti prieš Staliną. Ką daryti, kai suvoki, jog Sovietų Sąjunga laimės? Po Stalingrado mūšio net holokausto nusikaltėlis Jonas Noreika ėmė kritikuoti vokiečius.
Matyt, Landsbergis pradėjo bendradarbiauti su KGB. Jis tapo jų šnipu ir pranešdavo apie Lietuvos nacių valdžios organus. Po to KGB reikėjo, kad jis šnipinėtų tūkstančius lietuvių imigrantų Australijoje.
Lietuvos pilietybės jis taip pat atsisakė, nes to reikėjo KGB.
Tai vienintelis logiškas paaiškinimas, kodėl Landsbergio karjera Sovietų Sąjungoje buvo tokia sėkminga, nepaisant jo buvimo nacių infrastruktūros ministru antrojo pasaulinio karo metu.
Lithuanian hero Landsbergis was a Nazi criminal
During the last 30 years, glorification of Nazi criminals became a top priority of the Lithuanian government. They are glorified, because they gave an oath to Adolf Hitler and fought against the Soviet Union.
Holocaust manager Vytautas Landsbergis Žemkalnis is the great grandfather of the current Lithuanian foreign minister Gabrielius Landsbergis, and Gabrielius spends a substantial part of his time in order to admire publicly his great grandfather. Gabrielius would never become a Minister of Foreign Affairs, if he hadn’t gotten the votes of Neo-Nazis.
His best grandfather Vytautas Landsbergis Žemkalnis was not only a Minister of Infrastructure of the Lithuanian Nazi Government in 1941, not only the chief administrator of ghettos and concentration camps.
Let’s take a closer look at this document called “Law on Denationalization of City Houses and Land” signed by Landsbergis on 19 July 1941.
Its Article 2 provides: “Land and houses nationalized from Jews, foreigners and other natural and legal persons who actively worked against the interests of the Lithuanian ethnic nation, shall not be returned to their former owners.”
Jews are the first on the list. The list also includes two other groups: foreigners and persons who actively worked against the “interests of the Lithuanian ethnic nation“. The Jews were not fully covered by the concept of foreigners according to Landsbergis, because they came to Lithuania in the 14th century, while the concept of “foreigners” also embraces more recent immigrants.
In other words, Landsbergis wrote that everything that the communists had done to Jews was right. The only reason for this denial of the property rights is Landsbergis’ suspicion that all Jews regardless of age and social status had “worked against the interests of the Lithuanian ethnic nation“.
According to Landsbergis, Jews were on both sides: the Jewish businessmen were keeping poor ethnic Lithuanians in “slavery”, and poor Jews were communists. Thus, whatever the social status of a Jew was, the Jew had to be murdered.
In fact, Nazism and Communism are not that different. However, Communism is better, because it is not racist. If communists confiscate all property regardless of race, Nazis focus primarily on Jewish property. Other “foreigners” did not have much property.
The 3rd page is a letter of Landsbergis to Lithuanian mayors asking to execute his new law and to exclude any restitution of property confiscated by communists to Jews.
Until present, the Lithuanian Government refuses to restitute Jewish property. If one of your ancestors had any property or any money in Lithuania before the war or in 1941, write me an email to stanislovas.tomas@gmail.com.
On 30 June 1941, the Lithuanian Government-issued Order No. 6 providing that a prison called “Jewish Concentration Camp” should be established under the authority of the Ministry of Infrastructure led by Landsbergis.
Order No. 5 of this Government contains a note that Minister Landsbergis held an opinion that it was necessary to organize massacres of Jews, but he proposed not to murder them in city centers, because it could damage the reputation of the Nazi Government. According to Landsbergis, the massacres of Jews in the Jewish Concentration Camp were better than public massacres in a city center.
On 23 June 1941, the Lithuanian Nazi Government (including Minister Landsbergis) voted for a declaration expressing a “sincere support” to the “Worldwide mission of Hitler”.
On 1 August 1941, the Lithuanian Nazi Government-issued Provisions on the Status of Jews identifying Jews as an obstacle to a Free Lithuania. By the way, the second Lithuanian Neo-Nazi party is called “Freedom Party” (“Laisvės partija”). This document provided that if a Jew owned a radio, any writing equipment, a bicycle, a photo camera, or a piano, he or she had to be sent to a death camp (“forced labor camp”).
On 4 August 1941, Minister Landsbergis voted to appoint Nazi war criminal Jonas Noreika to the position of governor of the Siauliai Region. This implies the responsibility of Landsbergis for murdering over 14,000 Jews by Noreika.
Minister Landsbergis never voted against any Order of his Nazi Government.
Landsbergis’ great-grandson Gabrielius always publicly presents his Nazi ancestor as the most important Lithuanian hero.
On 26/09/1991, the Mayor of the Kaunas City issued Order to glorify Vytautas Landsbergis Žemkalnis as Honorary Citizen of the Kaunas City. On 06/08/1993, the Mayor of the Kaunas City issued Order No. 747 to glorify Vytautas Landsbergis Žemkalnis by naming a street in his honour. On 30/04/1993, the Mayor of the Panevezys City issued Order to glorify Vytautas Landsbergis Žemkalnis by naming a high school in his honour. On 18/08/1998, the Mayor of the Kaunas City issued Order No. 310 to glorify Vytautas Landsbergis Žemkalnis by putting a memorial plaque at 38 K. Donelaicio street in Kaunas with the following text:
“Voluntary creator of the Lithuanian Army, Minister of the Provisional Government, engineer, architect Vytautas Landsbergis Žemkalnis lived in this house”.
There is even a memorial plaque of Landsbergis at the Kaunas Technology University, and it was financed by the money of the European Union. Unfortunately, the European Commission has too much money to care what it is financing.
Lithuania and its Ministry of Foreign Affairs have a mental disorder.
