Šiaulių policija valdė narkotikų prekybą 20 metų ( nuo 1993 iki 2012 m., ji turėjo ir tebeturi ir STT priedangą)

Šiaulių policija valdė narkotikų prekybą 20 metų ( nuo 1993 iki 2012 m., ji turėjo ir tebeturi  ir STT priedangą)

Aurimas Drižius

Dar šių metų  rugpjūčio 29 d. kreipiausi į Specialiųjų tyrimų tarnybą, nurodžiau tokius faktus:

Dar 2001 m, gegužės mėn. dienraščio ‚Lietuvos aidas“ vyr. redaktorius A.Pilvelis kreipėsi į STT ir generalinę prokuratūrą pareiškimu apie policijos dengiamą narkotikų prekybą Šiaulių mieste. Pridedama ‚Lietuvos aido“ dienraščio kopija. Nurodžiau, kad A.Pilvelis kreipėsi į STT vadovą V. Junoką, VRM ministrą ir gen. Prokurorą Klimavičių.

Savo skunde jis aprašė, kaip žmonės, besiskundžiantis narkotikų pardavėjų veiklą, kreipiasi į vietos policiją, tačiau vietoj pagalbos sulaukė pačių narkotikų pardavėjų grasinimų. Kaip žinia, ši Šiaulių ONTT nusikalstama veikla buvo demaskuota tik 2012 m., ir dabar visi šie pseudopolicininkai yra teisiami Panevėžio apygardos teisme – jiems inkriminuojama itin sunkūs nusikaltimai organizuotoje grupėje, įskaitant ir narkotikų prekybą. Prašiau pateikti įrodymus, kad STT tinkamai reagavo į šį minėtą A.Pilvelio raštą, ir pranešti, kokių priemonių ėmėsi, kad ištirti šiuos nusikaltimus.  Jeigu jokių priemonių nebuvo imtasi, prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl tarnybos pareigų neatlikimo. 

Kaip priedus pateikiau  dienraščio „Lietuvos aidas“ kopijas. Kadangi tuo metu dirbau „Lietuvos aido“ vyr. redaktoriumi, puikiai prisimenu šią istoriją, tik nežinau, kuo ji baigėsi. Matyt, kad baigėsi niekuo, nes pats pats Šiaulių ONTT dar daugiau kaip 10 metų vykdė nusikalstamą veiklą – platino narkotikus, kol buvo demaskuota tik 2012 m.

Šiame „Lietuvos aido“ redaktoriaus viešame laiške rašoma : 2001 m. birželio 4 d. dienraštis „Lietuvos aidas“ (Nr. 128) išspausdino Šiaulių gyventojų laišką – straipsnį „Komisarai su banditais ištisą dešimtmetį plėšia, reketuoja ir sprogdina Šiaulius“. Nors šioje publikacijoje pateikiami faktai nebuvo patikrinti, tačiau ši problema – narkomanijos paplitimas Lietuvoje – ypač skaudi, todėl prašome aukščiausių Lietuvos pareigūnų ištirti publikacijoje pateikiamą medžiagą. Pasak Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko Alvydo Sadecko, narkotikų vartojimas Lietuvoje tapo nacionalinio saugumo problema. „Lietuvos aido“ paskelbta informacija, kad Šiaulių komisarai nesiima tirti su narkotikais susijusių nusikaltimų, jaudina ne tik šiauliečius, bet visus dorus Lietuvos gyventojus. Tikimės, kad aukščiausi pareigūnai neliks abejingi narkotikų žalai Lietuvos jaunimui ir ištirs faktus, aprašytus „Lietuvos aide“. 

2018-08-29 gavau STT atsakymą, kuriame nurodoma, kad  mano prašomi dokumentai nėra išsaugoti, o jeigu jie ir būtų buvę išsaugoti, tai remiantis STT direktoriaus įsakymu, jie man negali būti pateikti.

STT administravimo valdybos viršininkė R.Kaziliūnaitė pranešė, kad tuo metu galiojusios Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės, patvirtintos Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 08 15 įsakymu Nr. 38, 57 punkte nustatyta, kad gyventojų pasiūlymai, pareiškimai, skundai ir jų nagrinėjimo dokumentai (aktai, pažymos, susirašinėjimas) buvo saugomi 5 metus.

Nurodyta, kad vadovaujantis Asmenų, kurie kreipiasi į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą, pareiškimų nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Š I T direktoriaus 2018-05-21 įsakymu Nr. 2-86.40-41 punktais mano  prašomi duomenys negalėtų būti teikiami.

Pateikiamas dar 2001 m. išspausdintas „Lietuvos aido“ straipsnis:

Apie tai buvo rašoma dar 2001-06-22 dienraštyje „Lietuvos aidas“ straipsnyje „Prekyba narkotikais  – tai įtakingiausiems Šiaulių politikams ir teisėsaugininkams priklausantis verslas“ (teisėsaugininkai iš banditų perima strateginių ir nusikalstamų verslų kontrolę).

Jame rašoma : Jau pirmaisiais Nepriklausomybės metais Lietuvos vyriausybė nesirūpino, kad teisėsaugai būtų užtikrintas pakankamas finansavimas. Premjerai, ministrai ir seimūnai darė viską, kad našlaičiai, menininkai, švietimo ir kultūros darbuotojai ir teisėsaugininkai atprastų nuo valdiškos duonos ir patys užsidirbtų papildomų lėšų. Našlaičiai – duoneliaudami ir prašydami išmaldos, menininkai, kultūros ir švietimo darbuotojai – pas turtinguosius ieškodami paramos, o teisėsaugininkai – užmerkdami akis prieš tai, kaip Seimo ir Vyriausybės vyrai išvagia biudžetą, bankus ir valstybines įmones. Be to, iki minimumo mažinant atlyginimus, teisėsaugininkai buvo sąmoningai skatinami, kad papildomų lėšų užsidribtų iš nusikalstamų struktūrų perimdami naftos, alkoholio, prostitucijos, narkotikų ir kitų nusikalstamų verslų kontrolę.

Siekiant šiuos tikslus kuo greičiai įgyvendinti ir išvengti konfrontacijos su nelegalią veiklą kontroliavusiomis banditų gaujomis, dar 1993 m. reikėjo kuo skubiau priimti Prevencinį įstatymą. 

Prevencinį įstatymą taikyti banditams specializavęsi komisarai šį įstatymą vadindavo operatyvininkų „karmuške“. Nuolat gaujos komisarų labui atsisakydavo ne tik strateginių verslo šakų bei turtingiausių verslininkų kontrolės – prevenciškai pasodinti į cypę ir siekdami kuo greičiau atgauti laisvę, gaujų nariai komisarams mokėdavo dešimtis tūkstančių dolerių. O tokius sumos gana ženkliai pakeldavo skurdokus valdiškus atlyginimus gaunančių pareigūnų gerovę.  Čia ir glūdi paslaptis, kodėl nusikalstamų gaujų nariai būdavo net keliams mėnesiams prevenciškai sulaikomi, nors jų nusikaltimai niekada nebūdavo įrodomi.

Vis dėlto didžiausias Prevencinio įstatymo privalumas buvo tas, kad juo pasinaudoję teisėsaugininkai verslininkus ir įmonių vadovus išlaisvino nuo laukinio reketo, o pats duoklių teisėsaugai mokėjimo procesas tapo kur kas labiau civilizuotas. Civilizuotesnės tapo ne tik legalaus, bet ir nelegalaus verslo sąlygos, po pareigūnų priedanga atsirado galimybė kurtis ištisoms nelegalaus verslo struktūroms. 

Arši policijos nuovalų konkurencija

1993 m. Šiauliuose pradėjo kurtis pirmosios viešos narkotikų ir narkotinių medžiagų platinimo agentūros. Jos kūrėsi beveik kiekvienos policijos nuovados prižiūrimoje teritorijoje, o kai kurių nuovadų teritorijose įsikurdavo net po dvi – kad būtų efektyviau tenkinami tirščiau apgyvendintų rajonų gyventojų poreikiai ir kad tarp pačių agentūrų vyktų bent jau šiokia tokia konkurencija. 1993-1996 m. Šiauliuose įsikūrė net aštuonios narkotikų platinimo agentūros . Viena jų įsikūrė Krymo gatvėje, „Lietuvos aido“ jau parašytoje vietoje. 

Arši konkurencija dėl nusikalstamo verslo kontrolės vyksta ne tik tarp atskirų teisėsaugininkų ar nusikaltėlių grupuočių, bet ir tarp tvarką vienoje ar kitoje teritorijoje prižiūrinčių policijos nuovadų (komisariatų). Nuovadų komisarai deda visas pastangas, kad būtent jų teritorijose būtų  kuo palankesnės sąlygos tiek narkotikų, tiek ir bet kuriam kitam didelį pelną nešančiam verslui.  Kovojama dėl kiekvieno geresnius ryšius turinčio narkotikų tiekėjo ar narkotikų platinimą geriau sugebančio organizuoti verslininko. Kovojama dėl kiekvienos automobilių vagystėmis bei tolesniu jų realizavimu sėkmingai verstis sugebančiomis gaujomis. Sudaromos kuo palankesnės sąlygos nusikalstamam verslui bei šį verslą skatinančiomis investicijoms.  Ir kaip kitaip – juk valdiška tarnyba danai būna tik priedanga nusikalstamą ir milijoninį pelną nešančiam verslui.  Juk negalima kenkti sau ir prieštarauti rinkos dėsniams – jei kiekvienos nuovados teritorijoje nebus sudarytos palankios sąlygos dirbti, tai jie išsikels į kitų nuovadų kontroliuojamas teritorijas. Ten investuos ir mokės visus mokesčius. Tik jau kitiems komisarams, pirmųjų konkurentams. Vyksta arši tarpusavio konkurencija – nusikalstama veikla didžiausius mokesčius duoda į tų nuovadų juoduosius biudžetus, kuriuose dirbantys komisarai geriausiai išmano nusikalstamos rinkodaros pagrindus .

Kelias Šiauliai – Kaliningradas. Šiame kelyje diena iš dienos darbuojasi ne viename Lietuvos dienraštyje aprašytas „piatačiokas“ – narkomanė mergina, aptarnaujanti tolimųjų reisų darbuotojus. Jei labai reikia pinigų, o klientų trūksta, tai per daug nesibranginama – vairuotojai aptarnaujami net ir už penkis eurus. Kad tik būtų uždirbta pinigų suma, reikalinga tos dienos dozei. Šia jau daugelį metų pačiais stipriausiais narkotikais besisvaiginanti mergina turi privilegijuotą statusą – ji aptarnaujama ne tik „taškuose“, tačiau ir Krymo gatvėje esančioje agentūroje. Net ir po to, kai dienraščiuose pasirodė pirmieji straipsniai apie tragišką šios merginos likimą, nei Šiaulių ONTT vyr. komisaras S.Rožnys, nei tos pačios tarnybos žvalgybos viršininkas S.Slavikas nesiteikė pasidomėti, kur nelaiminga mergina perka narkotikus . Jos likimas komisarų nejaudina, nes jie turi kitą tikslą – nuolat kovoti su Šiaulių „princais“. Ir niekam neįdomu, kad kovai su vėjo malūnais bus išleista dešimtys milijono biudžeto litų, o narkomanų gretos greitai vienys 10 proc. Šiaulių gyventojų. Svarbiau kitas – tuomet iš prekybos narkotikais bus uždirbama ne 15-20 mln., o 100 mln. ir daugiau litų. Dėl tokio kilnaus tikslo visas miesto mergina sužvėrėjusiems komisarams apsimokėtų įdarbinti “piatačiokėmis“.

Dabartinis STT šefas Žydrūnas Bartkus aprašomu laikotarpiu dirbo STT agentu, vėliau žvalgybos viršininku, tačiau taip nieko ir neįžvalgė apie komisarų kontroliuojamą narkotikų prekybą. Nors Šiaulių gyventojai pavardo rašyti laiškus poliicjai, kreipėsi į spaudą

Pačiame Šiaulių mieto centre Tilžės ir Vilniaus gatvių sankryžoje  įsikūrusi Specialiųjų tyrimų tarnyba. Šios tarnybos komisarai turi užverbavę galybę agentų miesto savivaldybėje, policijoje, muitinėje, verslo struktūrose. Didžiulis pinigus gaunanti tarnyba gali pasigirti per kelis metus sulaikiusi tik keletą nedidelius kyšius paėmusius klerkiukų ar policijos inspektorių. Tų, kurie neištvėrę bandomojo laikotarpio pabandė gauti nedarbinių pajamų. Tačiau apie tai, kad miesto politikai, aukštus postus užimantys komisarai imtų kyšius ar dalyvautų organizuotoje nusikalstamoje veikloje, STT duomenų neturi. Neturi duomenų ir apie tai, kad ONTT komisarai kontroliuotų mieste klestinčią prekybą narkotikais.