Profesorius Algirdas Degutis: „Kovoti su blogu režimu pasitelkiant anarchistų šūkius neperspektyvu!..“

Juozas IVANAUSKAS

JAV hegemonijos „naujosios pasaulio tvarkos“ vasalu tapusio liberalistinio valdžios režimo, landsberginės-grybauskinės Lietuvos šlovintojas Romas Sadauskas-Kvietkevičius sukurpė propagandinį opusą (portale „Delfi“) – „Landsberginė Lietuva – geriausia, kas galėjo mums nutikti“, kuriame, be kita ko, rašoma: „Jokiu būdu nesutikčiau, kad pats Lietuvos politinis projektas yra toks nenusisekęs, jog negali būti patrauklus nei atvykėliams, nei saviems. Drįstu pareikšti visiškai priešingą teiginį – Lietuva yra neįtikėtinos sėkmės pavyzdys.

Todėl N. Vasiliauskaitės siūlymas „išrasti iš naujo patį Lietuvos politinį projektą“ ir iš naujo „sugalvoti Lietuvą – ne V. Kudirkos, A. Smetonos, V. Landsbergio, viešųjų ryšių ar pasakų kunigaikščių, o tokią, kuriai lojalumą norėtųsi prisiekti“ yra ne ką mažiau utopiškas už mano bandytą įsivaizduoti kaimo mokyklą, pilną liaudies dainas dzūkiškai traukiančių afrikietiškos ir azijietiškos kilmės lietuvaičių. Nes nėra ir negali būti kitos Lietuvos valstybingumo tradicijos, tiktai antisemito V. Kudirkos, beveik fašistinio diktatoriaus A. Smetonos ir kolūkių griovėjo V. Landsbergio

… Kadangi Vladimiras Putinas ne taip seniai lepterėjo, kad Lietuvoje jau liko tik 1,4 mln. gyventojų, tai ir mūsų valstybingumo kritikai vėl prisiminė kurį laiką jau beveik nenaudotą argumentą, kad Lietuvoje taip blogai, jog iš jos visi emigravo. Gal dar pamenat, per krizę sklandė toks banalokas juokelis, kad emigracija virto evakuacija, o paskutinis išvykstantis užgesina šviesą oro uoste. Emigracija visiškai neįrodo landsberginės Lietuvos nepatrauklumo, o tik tai, kad turtingesnėse senosiose Europos Sąjungos šalyse darbo jėga buvo, yra ir dar kurį laiką bus brangesnė, negu mūsų krašte. Ar mes čia būtumėm statę tautinį socializmą, ar vystę ekologišką sarmatiškąjį natūralinį ūkį, lietuviai vis tiek patrauktų ten, kur už tą patį darbą gali gauti kelis kartus daugiau, vos tik nuardėm spygliuotų vielų tvoras už Lazdijų.

… Neoliberalioje landsberginėje Lietuvoje tų naujų politinių projektų sumanymų buvo ir dar bus ne vienas. Apie Trečiąją o gal jau ir Ketvirtąją Respubliką yra kalbėjęs Rolandas Paksas, bet taip miglotai, kad suprasti įmanoma buvo vien tai, jog šita jį nuvertusio „korumpuoto klano“ Lietuva jam nemiela. Kiek vėliau Garliavos aktyvistai irgi kažką apie tai garsiai mąstė. Bet koks kitas Lietuvos projektas, išskyrus neoliberalų Pirmosios Lietuvos (pripažįstant Dviejų Lietuvų teoriją), nebus nė pabandytas įgyvendinti, kas belaimėtų rinkimus. Tą pačią neoliberalią Lietuvą toliau tobulina socialdemokratai su darbiečiais ir tvarkiečiais, po kurio laiko juos vėl pakeis dešinieji arba bus sudarytos vaivorykštinės koalicijos, bet tai tebebus ta pati kantriai auganti ir gražėjanti landsberginė Lietuva“, – teigia R. Sadauskas-Kvietkevičius.

Ką bekalbėtų panašūs išsigimusios valdžios liokajai, landsbergizmo apologetai – visa tai tėra „Dėdulės“ V.Landsbergio „legiono“ dešimtmečiais skleidžiamos paranojos „rusai puola“ variacijos bei kliedesiai, profanuojantys rūsčią realybę. Bene ciniškiausia yra tai, kad ambicingi garbėtroškos, savanaudžiai karjeristai, nė už ką nepripažįstantys savo niekšybių bei nusikaltimų Tautai ir valstybei, be jokios sąžinės graužaties drįsta moralizuoti ir kaltina kitus.

Šiandien aiškiausiai matome, kodėl Lietuvos Didžiavyris, šviesios atminties politkalinys-mirtininkas Liudas DAMBRAUSKAS 2005 m. Vilniuje, leidykloje „Gairės“ išleistoje knygoje „Išeinančiojo mintys. Dienoraščiai“ tiek daug dėmesio skyrė Vytauto Landsbergio personai ir jo pasėtam užkratui – landsbergizmo viruso plitimui Lietuvoje: „Galbūt daug kam atrodys, kad aš per daug sureikšminu Vytauto Landsbergio asmenybę. Per daug giliai jis įsiskverbė į mūsų istoriją. Jį apeiti būtų nusižengimas. Kiek Vytautas Landsbergis atnešė Lietuvai žalos, manau, gerą dešimtmetį lietuviai minės. Juolab V. Landsbergio epochai dėti tašką dar per anksti. Ši asmenybė, net nebūdama aktyvioje politikoje, vargu ar sugebės nekenkti Lietuvai. Man regis, tartiufiška, klastinga pati jo prigimtis… Žinoma, kiek Vytautas Landsbergis konkrečiai yra pakenkęs Lietuvai, vargu ar kam nors pavyks nustatyti. Tačiau šiandien jo „patriotinė” veikla, persunkta vaidybinės „neapykantos” KGB organams ir rusams, man asmeniškai atrodo maskuojanti. Keistai skamba Landsbergio „tėviški” įspėjimai apie besiveržiančią Rusijos įtaką mūsų valstybei ir keliančią grėsmę mūsų nepriklausomybei. Ypač Vytautas Landsbergis negailestingas tiems politikams, kurie išdrįsta kritikuoti jo Konservatorių partiją ir nenori pripažinti jo paties tautos patriarchu. Savo kritikus laiko Rusijos agentais ir dabartinės nepriklausomybės priešais. Kartais jo neapykanta savo kritikams peržengia visas politinės tolerancijos ribas, tampa patologine, o jo šalininkams sukelia patriotinę ekstazę. Kas gali tuomet išdrįsti suabejoti Vytauto Landsbergio patriotizmu ir pasiaukojimu tarnauti Lietuvai?

Tik gaila, kad jo šalininkai visiškai nesuvokia, kokiai Lietuvai Vytautas Landsbergis tarnauja. Landsbergio Lietuva – ne ta, už kurią Lietuvos partizanai savo gyvybę paaukojo. Landsbergio Lietuva yra pasityčiojimas iš rezistentų. Jo Lietuva yra įteisinto valstybinio banditizmo, bedarbių, skurdžių, savižudžių Lietuva!..

Manyčiau, didžiausia šiandienė tautos nelaimė – augantis nusivylimas nepriklausomybe – valstybingumu. Nusikalstamos politinės grupuotės, prasiskverbusios į valdžios struktūras, praktiškai pensininkų socialines problemas patikėjo spręsti juodosios mafijos malonei, kuri iki šiol rūpinasi ne krašto gerove, o Lietuvos turtų išpardavimu ir, žengę žingsnį per Kovo 11-tos valstybingumo atkūrimą į pasipelnijimą ir turtų grobstymą, tęsia savo juodąjį darbą. Šalia oficialiosios valdžios, kurioje praktiškai atvirai vyrauja savanaudžių klanas, grobuonišką veiklą įteisinęs įstatymais bei pasakiškais atlyginimais, egzistuoja kita valdžia – šešėlinė, vadinama juodąją mafija, kuri lyg už įstatymų ribų, tačiau savo šaknimis giliai prasiskverbusi į valstybės valdymo struktūras“, – pastebi L.Dambrauskas savo dienoraščiuose (plačiau apie tai – www.landsbergizmas.lt).

LANDSBERGIZMAS nėra kažkoks naujas išradimas. Tai Lietuvos istorijoje periodiškai besikartojantis, tautos vadukų plačiai naudojamas užgrobtos valdžios išlaikymo būdas: išpūsti visas neva tik svetimšalių mums primestas problemas, sukelti kuo didesnę, bažnyčios remiamą verkšlenančio patriotizmo bangą, supjudyti Tautą, iš to pelnytis ir ieškoti užtarimo užsienyje, patogiausia – JAV. Štai kodėl naudodamasis tokiu ginklu landsbergizmas be didelio vargo atėmė iš tautiečių kur kas daugiau realių gyvenimo vertybių negu jiems davė, o įsismaginęs netgi užsimojo prieš pagrindinį Tautos turtą – žmones.

„Laisvo laikraščio“ skaitytojams pateikiame filosofijos mokslų daktaro, profesoriaus Algirdo DEGUČIO ir JAV gyvenančio disidento Valdo ANELAUSKO polemiką apie valstybę ir valstybinį režimą Lietuvoje.

——————————————————————————————

Profesorius Algirdas DEGUTIS:

Praeitos savaitės „Laisvo laikraščio“ interviu su Valdu Anelausku „Atgimimo metais tiek vilčių teikusi Lietuvos Respublika seniai virto valstybiniu monstru, naikinančiu Tautą!..“ vietoje „valstybės“ kritikos, mano nuomone, visur turėtų eiti „režimo“, „santvarkos“ ar pan. kritika. Kitaip gaunasi, kad kritikuojamas ir net atmetamas pats Lietuvos valstybingumas. Juolab, kad Valdas rašo ir taip: reikia „gydyti sunkiai sergančią valstybę“. Taigi Lietuvos valstybė sunkiai serga, nes ją yra užvaldęs netikęs režimas. Kovoti reikia su režimu.

Koks tai režimas? Mane neįtikina apibūdinimo „landsbergizmas“ tikslumas. Jis nesako nieko daugiau, kad tai blogas, savanaudžių žmonių primestas režimas. Tiksliau būtų sakyti, kad Lietuvoje įsigaliojo liberalistinis režimas, kurio vadai yra vasalai, tarnaujantys Liberastijos (buvusių „Vakarų“) globalistams.

Nuo nacionalizmo nereikia atsižegnoti, kaip tai daro prezidentas Rolandas Paksas. Nacionalizmas yra gėris (=patriotizmas). Blogis yra nacizmas (neapykanta kitoms tautoms; Lietuvoje dabar tai = rusofobija). Terminų nesustygavimas matyti iš šios frazės: „Vadinamieji „tautininkai“ (nors iš tikrųjų jokie jie ne nacionalistai, o landsbergistams naudingi idiotai)“

Beje, laikraštyje publikuojamoje nuotraukoje toji mergelė su plakatu „Nužudyk savyje valstybę“ yra, atrodo, iš anarchistų tarpo:

http://www.anarchija.lt/aktyvizmas/31753-2011-kovo-11-ultranacionalistu-marsa-visa-kelia-lydejo-antifasistu-protestai

Kovoti su blogu režimu pasitelkiant anarchistų šūkius neperspektyvu.

Disidentas Valdas Anelauskas:

Mielas Algirdai,

Reaguojant į Jūsų nuomonę apie mano paskutinįjį pasisakymą „Laisvame laikraštyje“, pabandysiu galimai trumpiau paaiškinti, jei gausis…

Pirmiausia, dėl šūkio „Nužudyk savyje valstybę“, tai aš irgi manau, kad ta protestuotoja, per 2011 metų kovo 11-tos eitynes laikiusi plakatą su tokiu užrašu, tikriausia buvo anarchistė. Betgi visai ne tame esmė, kas jinai buvo ar ką atstovavo, o tai, kad pamatęs nuotraukoje tą plakatą iškart prisiminiau savo jaunystės draugo Jegoro Letovo dainą „Valstybė“, iš kurios šitie žodžiai yra paimti, ir pagalvojau, kad būtent toks šūkis šiandien lietuviams yra labai aktualus.

Na, čia Jūs galite sutikti su manimi ar ne, bet man taip atrodo, jeigu dabartinė valstybė (režimas, santvarka, sistema – kaip bepavadinsi taip nepagadinsi) yra žmogui absoliučiai nepriimtina, tai pirmiausia reikia ją nužudyti būtent SAVYJE. Vienas žmogus, suprantama, nekenčiamos santvarkos ar valstybės nepajėgs sugriaut, kad ir kaip to norėtų. Bet ar tai reiškia, jog tada pats turi jaustis esąs išpuvusios valstybinės sistemos dalimi?.. Argi mes anais laikais jautėmės esantys TSRS dalimi? Taip, turėjome visi raudonus pasus, kuriuose buvo įrašyta, jog esame TSRS valstybės piliečiai, negalėjome iš jos niekur pabėgti, bet tikrai nepuoselėjome savyje tuometinei tarybinei valstybei kažkokių sentimentų, tuo labiau lojalumo, pagarbos, meilės… Aš nesakau, kad visi piliečiai tuometinės valstybės nemėgo, tačiau teigiamų sentimentų kažin ar daug kas turėjo. Net ir tarp užkietėjusių komunistų vargu ar daug tokių buvo. Absoliuti dauguma TSRS piliečių nejautė tai valstybei turbūt visai nieko, tai yra buvo ją savyje tarsi nužudę…

Aš čia kalbu ne vien tik apie daugumą lietuvių. Manau, net dauguma rusų netapatino savęs su buvusia Tarybų Sąjunga, kaip valstybe. Tarkim, mano paminėtas Jegoras Letovas, kuris tokią antivalstybinę dainą sukūrė ir dainavo, geras pavyzdys, ar ne? Dauguma rusų tada buvo Rusijos patriotais, o ne TSRS. Nors rusų atveju šios dvi sąvokos buvo stipriai persipynusios. TSRS daugumai kaip tik ir buvo Rusijos sinonimas. Kaip, beje, ir amerikiečiams (ar kitiems vakariečiams) TSRS ir Rusija visad buvo tapatinamos. Daugelis ir šiandien mano, kad nebuvo jokio skirtumo, esą TSRS tebuvo alternatyvus Rusijos pavadinimas. Turėjau ne vieną ir ne dvi diskusijas su amerikiečiais šia tema…

Tačiau, sakau, lietuviams (ir kitoms TSRS respublikų tautoms) tada viskas daugmaž buvo aišku. Mes, lietuviai, dauguma jautėmės esantys ne kažkokios TSRS, o tik Lietuvos piliečiais, nors iš tikrųjų tokios valstybės nebuvo. Sutikit, juk svarbu ne kokia pilietybė tavo pase įrašyta, o kokią nešioji savo širdyje. Lygiai kaip ir aš, pavyzdžiui, nesijaučiu esąs JAV piliečiu, nors čia seniai gyvenu ir pasą turiu. Nesvarbu kur aš begyvenčiau (TSRS, JAV ar net Mėnulyje), vis tiek savo širdyje esu ir būsiu Lietuvos pilietis. Būtent Lietuvos, o ne kažkokios joje dabar esančios ar būsiančios valstybės.

Ir jeigu aš nepripažįstu dabartinės vadinamosios „Lietuvos Respublikos“, tai jokiu būdu nereiškia, kad esu apskritai prieš Lietuvos valstybingumą. Aš pasisakau (beje, kaip ir prezidentas Rolandas Paksas pasisakė) už visai kitokią valstybę, kitokį valstybingumą nei dabar. Kai TSRS sugriuvo, jos vietoje atsirado naujos valstybės, tame tarpe nauja Rusijos valstybė. Viskas buvo sugriauta ir pradėta statyti, galima sakyt, iš pagrindų, nuo fundamento. Taip reikėtų ir Lietuvoje daryti: griauti po velnių šitą genocidinę valstybę ir statyti naują, kitokią, visiškai kitokią, su nauja Konstitucija ir santvarka, kad tai būtų tikrai nepriklausoma tautinė valstybė (beje, aš svajoju, gal kada nors ir JAV subyrės į 50 atskirų naujų valstybių).

Žodžiu, tikrai nesu anarchistas, pasisakantis prieš valstybę apskritai. Bet jeigu tik toks „valstybingumas“, koks dabar yra Lietuvoje, tai jau geriau jokio!.. Tikrai negaliu ir negalėsiu savęs su dabartine Lietuvos Respublika tapatinti. Galima sakyt, aš tarsi tęsiu savyje buvusią amerikonišką nepripažinimo politiką. Kaip anksčiau JAV nepripažino LTSR, taip aš nepripažįstu šiandieninės LR.

Sakau, prieš 30 metų Lietuvos valstybės apskritai nebuvo, o ką tai keitė? Juk dauguma tada save laikė lietuviais ir Lietuvos piliečiais! O mums primestą Tarybų Sąjungos valstybę buvome savyje tarsi nužudę. Lygiai taip, gyvendamas Amerikoje, aš panašiai jaučiuosi. Man šita valstybė tarytum viešbutis, kuriame gyvenu, čia ir dabar. Deja, joks viešbutis negali būti tolygus namams…

Net ir tuo atveju, kai žmogus gimsta svetimoje šalyje, toli gražu ne visi paskui tą šalį laiko savo tėvyne. Bene geriausias pavyzdys būtų žydai. Nesvarbu, kur jie bebūtų gimę ir kur gyvena, „istorinė tėvynė“ žydams yra Izraelis. Ir net kol tokios valstybės, kaip Izraelis, dar nebuvo, vis tiek žydai švęsdami savo „Velykas“ vienas kitam linkėdavo – „L’shanah haba’ah b’Yerushalayim“ (kad kitais metais švęstų Jeruzalėje). Jeigu kažkur gimei, tai nereiškia, kad tokia bus ir tavo tautybė. Kartą vienas pažįstamas labai karštai ginčijosi ir įrodinėjo man, jeigu mano duktė gimė Amerikoje, tai reiškia ji tikra amerikietė. Į tai aš atsakiau jam klausimu: o jeigu mano dukra būtų gimusi Japonijoje, ar dėlto ji būtų japonė?.. Taigi, svarbiausia yra tai, kuo pats save laikai, o ne kuo kiti tave laiko, arba kas tavo pase parašyta!..

Bet jeigu ryžtingai „nužudai savyje“ tau nepriimtiną valstybę, tai ir nesijauti dvasiškai prie jos pririštas. Gi dabar, kaip aš tame interviu ir sakiau, pagrindinis kabliukas Lietuvoje, kurį dauguma lietuvių prarijo ir šiandien yra pakabinti, esą jiems dabartinė valstybė, kokia ji bebūtų, vis tiek yra lietuvių valstybė. Ir nors šita valstybė tautiečius žagina, lietuviai tam nesipriešina, naiviai tikėdami, jog tai yra jų valstybė. Čia panašiai kaip tas rusas, mušantis savo žmoną, o jinai vis tiek jį myli…

Parašėte apie panelę prezidentę – „fyfa kiaulės akimis“ ir iškart iš visų pusių pasipylė kaltinimai, atseit, Jūs įžeidėte ne tik prezidentę, bet ir pačią valstybę. Suprask, kad ir kokia prezidentė bebūtų, bet valstybės šiukštu neliesk!.. Juk daugelis būtent taip ir sako, ar ne?..

Žiūrėkit, netgi odiozinės N.Vasiliauskaitės pasisakymas „Delfyje“ kokią netikėtą reakciją iššaukė, jeigu skaitėte, ką tas ožiabarzdis iš Druskininkų Romas Sadauskas-Kvietkevičius parašė: „Landsberginė Lietuva – geriausia, kas galėjo mums nutikti“. Todėl mes tikrai neturėtume savo žodžių į vatą vynioti. Aš visada sakau tai, ką galvoju. Ir jeigu man landsberginė Lietuva yra absoliučiai nepriimtina, tai būtent kaip visuma, kaip valstybė, į ką įeina visos kitos sąvokos: valdžia, režimas, santvarka, sistema.

Valstybė – tarsi konteineris ar dėžė, kurion viskas sudėta. Suardysi tą dėžę ir viskas išbyrės. Tada tenka ieškoti naujos dėžės ir pasirinkti, ką į ją dėti, ko nedėti, tą patį seną šlamštą ar kažką naujo…

Nenorėčiau pernelyg išsiplėst, o ir laiko tam neturiu, bet esu įsitikinęs, kad tai bene svarbiausias dalykas, ką lietuviams šiandien reikėtų pagaliau suprasti. Todėl aš ir bandau paaiškinti. Sutinku, gal ne visada man tai pavyksta, matyt, esu prastas rašytojas. Bet čia tik toks pasirinkimas: arba visai nieko nerašyti, arba rašyti taip, kaip rašosi. Daug metų lietuviškai beveik nieko nerašiau, tai dabar tarsi skolą grąžinu gimtajai kalbai. Pagaliau, jeigu rašyčiau knygą, tai nušlifuočiau viską labiau ir galimai aiškiau pasakyčiau nei dabar, rengiant LL interviu tekstus, kurie, tiesa pasakius, net ir žymesnio rezonanso Lietuvoje, ko gero, nesukelia…

Tai tiek apie valstybę. Norėjau dar apie liberalizmą ir nacionalizmą pakalbėti, bet gal reikėtų sustoti ir imtis kitų darbų. Beje, apie liberalizmą labai gerai pasakė V.Laučius viename savo straipsnių portale „Delfi“, kalbėdamas apie migrantų invaziją, kad liberalizmas taip įsitvirtino Vakarų pasaulyje, jog visos kitos ideologijos šiandien dažniausiai tėra jį dengiančios kaukės. Netgi ir Pankos tautininkai Lietuvoje akivaizdžiai tarnauja vis to paties liberalizmo tikslams. Todėl aš ir sakau, kad iš tikrųjų jie nėra jokie nacionalistai, o tik prolandsberginei liberaliai sistemai naudingi idiotai. Argi ne taip? Tad nelabai suprantu, kur čia mano „terminų nesustygavimas“?..

Aš pernai, berods, apie Lietuvos tautininkus kartą Jums sakiau, kad Amerikoje yra populiarus posakis: „If it looks like a duck, swims like a duck, and quacks like a duck, then it probably is a duck“ („Jeigu kas nors atrodo kaip antis, krykia kaip antis ir plaukioja kaip antis, tai tikėtina, kad tai ir yra antis.“)… Tad jeigu Lietuvoje tautininkai dabar elgiasi kaip landsbergistai-liberalai, tai kokie iš jų tada, po velnių, nacionalistai?!..

Aš pats esu nacionalistas ir visada tai pabrėžiu. Tą patį daro, tarkim, Marine Le Pen, ar Naidželis Faradžas. Šių politikų reitingai pastaruoju metu, kaip žinia, kyla tarsi ant mielių. Gal todėl, kad jie savo žodžių į vatą nevynioja ir prieš nieką nesiteisina. Manau, tą patį reikėtų daryt ir prezidentui Rolandui Paksui, kai jis kalba apie nacionalizmą. Bet čia, kaip sakoma, kiekvienam savo…

Pabaigai, grįžtant prie šūkio „Nužudyk savyje valstybę“ ir dainos, iš kur šie žodžiai paimti, autoriaus, tai pats Jegoras Letovas tikrai nebuvo anarchistas. Viena jo knyga, kurioje surinkti įvairūs jo straipsniai, taip ir vadinasi: „Aš netikiu anarchija“ (rus. „Я не верю в анархию“)..

Prof. Algirdas Degutis:

Vis vien manęs neįtikina tezė, jog dėl mūsų (mūsų tautos) bėdų kaltas ne Lietuvoje įsiviešpatavęs specifinis režimas, o pati Lietuvos valstybė. Tokia tezė palieka neaiškumą – dėl kokių savo ypatybių dabartinė Lietuvos valstybė yra Lietuvos (Tautos) priešas? Nenurodant tų ypatybių, nespecifikavus režimo (santvarkos), protestas prieš dabartinę Valstybę nieko nesiskiria nuo kontraproduktyvaus anarchistinio maištavimo.

Panašiai – nespecifikavus Landsbergio valdymo bruožų, kova su „landsbergizmu“ atrodo kaip nesuprantama kova su atskiru nekenčiamu individu.

Juk rusai, kurie dabar mums galėtų būti pavyzdys, kovojo ne su „jelcenizmu“ (analogas – landsbergizmui) ir ne su Rusijos valstybe – „gosudarsvu“. Jie kovojo ir kovoja su specifine ideologija, beveik sugriovusia Rusiją, tai yra su liberalizmu ir liberalistiniu režimu.

Beje, būtent liberalizmas su savo „tolerancijos“, „nediskriminacijos“ ir „atviros visuomenės“ šūkiais atvedė prie to, kad suliberalėjusi Europa dabar stovi moraliai nusiginklavusi prieš demografinį svetimųjų cunamį. Viena vertus, liberalizmas, atmesdamas pamatinę „savųjų/svetimųjų“ skirtį, kuri yra esmine politinė skirtis, metodiškai griauna bet kurią visuomenę kaip politinį vienetą, o galiausiai ir kaip civilizacinį, kultūrinį ar etninį vienetą. Kita vertus, atakuodamas politines skirtis, griaudamas valstybių kaip politinių vienetų suverenumą liberalizmas – paradoksaliai – veda į absoliučią globalinę valstybę, kurios „bedvasiu despotizmu“ baisėjosi jau Kantas. Tautų naikinimas ir globalizmas yra liberalizmo vediniai. Tautas griauna ne apskritai Valstybė, o liberalistinė valstybė!..

Valdas Anelauskas:

Taigi pačiame paskutiniame Jūsų sakinyje ir yra atsakymas: Tautas (tame tarpe lietuvių tautą) griauna ne apskritai Valstybė o būtent liberalistinė valstybė. Būtent tokia liberalistinė valstybė dabar yra Lietuvoje, tokią valstybę reikėtų sugriauti ir po to statyt naują, iš pačių pagrindų.

Kaip tai padaryti? Tai jau kitas klausimas, labai sunkus klausimas, į kurį nėra lengvų atsakymų. O ir negali būti. Galbūt tai netgi visiškai neįmanoma, ypač šiuo metu. Tad čia tiek mano, tiek ir prezidento Rolando Pakso, sakyčiau, greičiau utopiniai samprotavimai, bet ne veiksmų planas, kai kalbame apie Trečiąją Respubliką ir panašiai. Kaip ten bebūtų, pirmiausia turime bent pripažinti diagnozę, kad liga dabartinės valstybės yra tokia sunki, jog ji tiesiog turi numirti. Kad jos vietoje paskui gimtų nauja, visai kitokia valstybė. Būtent gimtų nauja valstybė, o ne atgimtų šita dabartinė. Pafantazuoti – pasvajoti juk visada galime, ar ne?..

——————————————————————————————–

Post Scriptum

(ČIA maketuoti dvi nuotr. LANDSBERG_Medalis ir LANDSBERG_R.Valeikio)

Priminimas „Dėdulės“ V.Landsbergio Lietuvos šlovintojams

Liudytojo K. A. Purvinsko parodymai civilinėje byloje „Dėl Vytauto Landsbergio ieškinyje pateiktų Vytautui Petkevičiui kaltinimų už publicistiniame kūrinyje „Durnių laivas“ jo mirusio tėvo Vytauto Žemkalnio apšmeižimą“:

„1945-1949 metais Vytautas Landsbergis, niekieno nepersekiojamas ir nevaržomas, sėkmingai mokėsi Kauno J.Gruodžio muzikos mokykloje, o 1950-1955 studijavo prestižinėje Lietuvos TSR valstybinėje konservatorijoje. 1952 m. vasario 22 d., būdamas antrame kurse, pasiprašė priimamas į VLKJS narius ir 1952 m. balandžio 9 d. jį priėmė į „šlovingąjį” komjaunimą, o VLKJS Vilniaus miesto komitetas tų pačių metų balandžio 11 d. nutarimu (protokolo Nr. 21) patvirtino šį priėmimą į komjaunuolių šeimą. Stodamas į šlovingąjį komjaunimą, savo autobiografijoje Vytautas Landsbergis taip rašė: „RAUDONOJI ARMIJA IŠVADAVO LIETUVĄ IR MANE SU MAMA”. Kaip labai aktyvų ir patikimą komjaunuolį, 1953 metais studentą V. Landsbergį išrinko Konservatorijos komjaunimo organizacijos (tuomet joje buvo apie 150 komjaunuolių) Komiteto nariu.

Kaip žinia, be KGB ypač smulkaus filtro, tuo metu nieko nerinkdavo į komjaunimo komitetą. Ypač buvo sekama ir kontroliuojama prestižinėse aukštosiose mokyklose. Būdamas aktyviu ir patikimu komjaunimo Komiteto nariu, studentas V. Landsbergis dalyvavo beveik visuose Konservatorijos partinės organizacijos susirinkimuose ir jos biuro posėdžiuose, aktyviai gvildeno komjaunimo veiklos gerinimo ir plėtojimo problemas.

1955 m. birželio 24 d. Konservatorijos uždarame partiniame susirinkime, dalyvaujant V. Landsbergiui, buvo svarstomi V kurso studentų egzaminų rezultatai. Šiame susirinkime ypač gerai buvo įvertintos tik studento V.Landsbergio marksizmo-leninizmo disciplinos įsisavintos ir įsisąmonintos žinios. Neatsitiktinai, tik baigęs Konservatoriją, V.Landsbergis, palaiminus KGB, buvo paskirtas dirbti ne kur nors koncertmeisteriu ar muzikos mokytoju, o Konservatorijos marksizmo-leninizmo katedros dėstytoju…

V.Landsbergį, jam dar besimokant Lietuvos Konservatorijoje, dirbti KGB slaptu agentu užverbavo buvęs Lietuvos KGB žvalgybos skyriaus viršininko pavaduotojas Rainių kankinių egzekutorius Nachmanas Dušanskis, o jo patikimumą ir tinkamumą KGB agento darbui garantavo Slavinų klanas. Todėl, baigęs Konservatorijoje muzikos mokslus ir įgijęs muzikanto kvalifikaciją, V.Landsbergis buvo paskirtas dirbti valstybės gerai apmokamu marksistu-leniniečiu, su užverbuoto KGB agento įvardintu slapyvardžiu „Dėdulė”.

Kai Tauta buvo palikta priešo savivalei, dezinformuojama ir mulkinama, Vytautas Landsbergis visą okupacijos laiką netrukdomai kopė aukštyn karjeros laiptais: 1957-1974 metais niekieno nepersekiojamas ir apgaubtas partine šiluma, dirbo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute vyr. dėstytoju ir docentu, o 1974-978 m. – Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete docentu. 1969 m. – TSRS Aukščiausioji atestacinė komisija jam suteikė menotyros mokslų kandidato mokslinį laipsnį, o 1978 m. ir profesoriaus mokslinį vardą. Tarp pristatytų dokumentų profesoriaus vardui gauti yra ir KGB Lietuvos padalinio neprieštaravimas, nors tokio KGB palaiminimo Nuostatai moksliniams laipsniams ir moksliniams vardams teikti nereikalavo. Nuo 1978 metų Vytautas Landsbergis niekieno nepersekiojamas dirbo Lietuvos TSR valstybinėje konservatorijoje, profesoriumi. Dirbdamas pedagoginį darbą, Vytautas Landsbergis, plačiai propagavo ir komunistinius idealus bei siekė, kad jie nebūtų kompromituojami…“

——————————————————————————————–