Policija pardavinėjo narkotikus 15 metų, generaliniam prokurorui tai neįdomu
prekyba
Policija pardavinėjo narkotikus 15 metų
Aurimas Drižius
Nors Generalinė prokuratūra teigia, kad Šiaulių Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo tarnyba (ONTT) buvo susibūrusi į organizuotą grupę, kuri kontroliavo prekybą narkotikais šiame mieste tik nuo 2011 m., LL redakcija turi įrodymų, kad ši grupuotė veikė net nuo 2000 m., t.y. daugiau nei 15 metų. Apie šios grupuotės veikimą dar 2001 m. buvo informuota tiek STT, tiek ir Generalinė prokuratūra, kurios vadovai nuslėpė šiuos nusikaltimus. LL mielai padės teisėsauga išsiaiškinti, kieno parėdymu šių nusikaltimų tyrimas buvo užgniaužtas.
LL redakcija prieš dvi savaites kreipėsi į naująjį generalinį prokurorą Pašilį, siūlydama pateikti įrodymus, kad policija narkotikais prekiavo 15 metų, tačiau iki šiols generalinė prokuratūra niekaip nesureagavo.
Mat dar 2001 m. vasarą į dienraščio „Lietuvos aidas“ reakciją kreipėsi pasipiktinę Šiaulių gyventojai, kurie skundėsi, kad jų kaimynystėje pardavinėjame narkotikai. Kai šiauliečiai kreipėsi į Šiaulių policiją, susilaukė tik patyčių, nes tas pats Šiaulių vyriausias policijos komisariatas jau senokai kontroliavo narkotikų prekybą.
Tada gyventojai kreipėsi į spaudą. Kadangi nė vienas Šiaulių laikraštis nebandė aiškintis, kas ten vyksta (matyt, kad bijojo policijos susidorojimo), tik vienintelio „Lietuvos aido“ žurnalistai susidomėjo šiais pasakojimais. Išklausę gyventojų pasakojimus, ‘Lietuvos aido“ žurnalistai Veronika Abramaitytė ir Jonas Abromavičius 2001 m. birželio mėn. išspausdino eilę straipsnių „Prekyba narkotikais – tai įtakingiausiems Šiaulių politikams ir teisėsaugininkams priklausantis verslas“ bei „Komisarai su banditais ištisą dešimtmetį plėšia, reketuoja ir sprogdina Šiaulius“.
„Gali pasitvirtinti versija, kad Šiauliuose narkotikus platino patys ONTT pareigūnai. Taip pat gali būti pareikšti įtarimai ir vienam prokurorui – dėl to, kad dangstė ONTT ir klastojo leidimus klausytis telefoninius pokalbius“, – savo prielaidą, kaip gali baigtis byla, išsakė šaltiniai.
Šaltinių duomenimis, leidimai klausytis telefoninių pokalbių esą išduoti atgaline data, o galai neva veda ir link Šiaulių teisėjų.
LL redakcija nepatingėjo susirasti šiuos straipsnius. ‘Lietuvos aidas“ dar 2001 m. birželio 27 d. straipsnyje „Prekyba narkotikais – įtakingiausiems Šiaulių politikams ir teisėsaugininkams priklausantis verslas“ rašė taip : „Vakaruose ir pas mus įprasta, kad teisėsaugininkai ir patys politikai nusikalstamame versle patys tiesiogiai nedalyvauja. Tiesiogiai jie nedalyvauja ir narkotikų versle – tiesiog skiria savo žmones, viską kontroliuoja, dengia nuo atsakomybės pagal įstatymus ir už šias paslaugas pasiima sau žvėrių karaliui priklausančią pelno dalį. Vienas kitas šiaulietis iki šiol niekaip negali suprasti, kad kaip čia yra, kad miesto ‘agentūrose“ narkotikai parduodami viešai, iš agentūrų ir „taškų“ kiekvieną dieną išsvirduliuoja po 20-30 paklaikusių klientų, visą tai mato dešimtys ar et šimtai aplinkinių miestų gyventojų, apie tai pranešama policijai, tačiau jokios pareigūnų reakcijos nusikaltėlių atžvilgiu nebūna. Tiesiog pareigūnai netiki piliečių skambučiais ir reikalauja viską kuo smulkiau paaiškinti. Klastą po tokių pareigūnų žodžių įtarę piliečiai greitai praranda ryžtą ir bet kokį norą ieškoti teisybės. be to, kad ir informuoti, pareigūnai į nusikaltimo vietas važiuoti neskuba – kartais kurui į baką įsipilti ir pasiruošti reikia dviejų dienų, nors pėsti ateiti galėtų per 10 minučių. Savaime aišku, kad narkotikų prekeiviai per tą laiką iš savo partnerių komisariate viską sužino, pasirengia pareigūnų vizitui ir net spėja pasikalbėti su skundikais, kurie po tokių pokalbių paprastai niekam jokių pretenzijų nebeturi“.
Dar 2001 m. birželio 22 d. ‘Lietuvos aido“ redaktorius A.Pilvelis kreipėsi į generalinį prokurorą Algimantą Klimavičių, VRM ministrą Vytautą Markevičių, STT vadovą Valentiną Junoką. Šiame rašte sakoma: “ 2001 m. birželio 4 d. dienraštis ‘Lietuvos aidas“ išspausdino Šiaulių gyventojų laišką – straipsnį „Komisarai su banditais ištisą dešimtmetį plėšia, reketuoja ir sprogdina Šiaulius“. Nors šioje publikacijoje pateikti faktai nebuvo patikrinti, tačiau ši problema – narkomanijos paplitimas Lietuvoje – ypač skaudi, todėl prašome aukščiausių teisėsaugos pareigūnų ištirti publikacijoje paskelbtą informaciją. Pasak Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko, narkotikų vartojimas Lietuvoje tapo nacionalinio saugumo problema. ‘Lietuvos aido“ paskelbta informacija, kad Šiaulių komisarai nesiima tirti su narkotikais susijusių nusikaltimų, jaudina ne tik šiauliečius, bet ir visus dorus Lietuvos piliečius. Tikimės, kad aukščiausi Lietuvos pareigūnai neliks abejingi narkotikų žalai Lietuvos jaunimui ir ateities kartoms, ir ištirs faktus, paskelbtus „Lietuvos aide“.
Arši policijos nuovadų konkurencija
Minėtame ‘Lietuvos aido“ numeryje rašoma : „1993 m. Šiauliuose pradėjo kurtis pirmosios viešos narkotinių medžiagų platinimo tarybos. Jos kūrėsi beveik kiekvienos policijos nuovados prižiūrimoje teritorijoje, o kai kurių nuovadų teritorijose įsikurdavo ne po dvi – kad būtų geriau patenkinami tirščiau apgyvendintų teritorijų gyventojų poreikiai ir kad tarp pačių agentūrų vyktų bent šiokia tokia konkurencija. 1993-1996 m. Šiauliuose įsikūrė bent aštuonios narkotikų platinimo agentūros – viena iš jų įsikūrė Krymo gatvėje, „Lietuvos aido“ jau aprašytoje vietoje.
Šiaulių – Kaliningrado kelyje diena iš dienos darbuojasi ne viename Lietuvos dienraštyje aprašytas „piatačiokas“ – narkomanė mergina, aptarnaujanti tolimųjų reisų vairuotojus. jai labai reikia pinigų, o klientų trūksta, tai per daug nesibranginama – vairuotojai aptarnaujami net už penkis litus. kad tik būtų uždirbta suma, reikalinga tos dienos dozei. Ši jau daug metų stipriais narkotikais besisvaiginanti mergina turi privilegijuotą statusą – ji „aptaraujam“ ne tik narkotikų „taškuose“, tačiau ir Krymo gatvėje įsikūrusioje narkotikų platinimo agentūroje. Net ir po to, kai dienraščiuose pasirodė pirmieji straipsniai apie tragišką merginos likimą, nei Šiaulių ONTT vyr. komisaras S.Rožnys, nei tos pačios tarnybos žvalgybos skyriaus viršininkas S.Slavykas nesiteikė pasidomėti, iš kur ta mergina gaudavo narkotikų.
Visko nutinka “autoritetams” ir visko iš jų galima tikėtis, todėl „griežtai konspiraciniam darbui jie – netinka. To darbo gali imtis tik .patyrę operatyvininkai arba ne mažiau patyrę ir tarnyboje įgytų įgūdžių dar nepamiršę ekskomisaras. Net narkotikų platinimo agentūrų direktoriai ir “taškų” valdytojai darbui atrenkami labai kruopščiai. Be to, ir narkotikus tiekiantys užsienio partneriai vargu ar ryšis sudalyti ilgalaikius ir dešimtimis milijonų dolerių vertinamus susitarimus su teisėsaugininkų ir žiniasklaidos nuolat persekiojamais nusikalstamo pasaulio “autoritetais”. Jiems kur kas didesnį pasitikėjimą kelia politikai ir patys teisėsaugininkai – tie, kurių rankose žiniasklaida ir kurie patys gali persekioti, teisti bei sopinti už grotų visus, kas tik jų kelyje sukelia bent mažiausią įtarimą, kas tik gali nors kiek palenkti jų reputacijai ar verslui.
Kyla pagrįstas klausimas: kam tada iš viso bereikalingi nusikalstamo pasaulio “autoritetai”? O jie, pasirodo, teisinėje valstybėje turi javo paskirtį ir sistemai yra labai reikalingi. Tiek strateginius ir mažiau strateginius objektus privatizuojantiems bei valstybines Įmones ir biudžetą išvagiantiems politikams, tiek politikams talkinantiems ir visus jų nusikaltimus dengi autiems teisėsaugininkams. Reikalingi tam, kad prabangiausiais automobiliais nardytų miesto gatvėmis ir visus miestiečius nuolat gąsdintų bei piktintų – štai kaip gyvena valstybę ir miestą baigianti apiplėšti bei nuniokoti mafija, štai kokius pinigus mafijozams duoda privatizacija, dujos, nafta, alkoholis ir narkotikai.
„Autoritetams“ pinigai mokami už teisę prisidengti nusikalstamų susivienijimų vardais
Šiauliuose narkotikais buvo prekiaujama ir iki 1993 metų, tačiau tuo užsiėmė tik landynių lankytojai į ir pavieniai prekeiviai. Įsisteigus agentūroms ir visą šią veiklą teisėsaugininkams paėmus į savo rankas, viskas pasikeitė beveik iš pagrindų – iš verslo greitai pasišalino atsitiktiniai prekeiviai ir į jų vietą stojo gerai apmokyti, instruktuoti bei savo darbą išmanantys verslininkai, kurie po metų kitų tapo tikrais tos srities profesionalais.
Po Prevencinio įstatymo banditai nuo narkotikų platinimo, kaip ir nuo kitų ypatingą reikšmę turinčių verslų, atšoko atokiau. Viską į savo rankas perėmė politikų ir teisėsaugininkų grupuotės.
Ir politikai, ir teisėsaugininkai stengiasi, kad banditai per daug nepriartėtų prie tiekimo bei finansavimo šaltinių. Šiaulių banditai žino, kad prekybą narkotikais leista kontroliuoti tik miesto komisarams, ekskomisarams ir spec. tarnyboms. Daugiau banditai nieko svarbesnio nesužino, nors vieną kitą politiką ir įtaria. Be to, banditams ir nėra jokio tikslo gilintis į verslo užkulisius – vien už tai, kad jie apsiskelbia kontroliuoją vieną ar kitą narkotikų platinimo agentūrą, vieną ar kitą “tašką”, jiems atskaičiuojamas solidus užmokestis. Už tą patį užmokestį jie turi priskirtus objektus vidury baltos dienos aplankyti ir aplinkiniams gyventojams pademonstruoti, kam tie objektai priklauso. Taip pat turi retkarčiais pasikalbėti ir su nepatenkintaisiais, kurie policijai ar žiniasklaidai skundžiasi, kad jų name ar laiptinėje vykdoma nusikalstama veikla. Tiesiog užmokestis mokamas užtariamą verslo apsaugą, o iš tikrųjų – už dėmesį nuo teisėsaugininkų nukreipiantį manevrą. Juk teisėsaugininkams labai paranku, kad aplinkiniai kvartale ir visame mieste patyliukais pasakotų, jog jų kaimynystėje ar jų name Šiaulių “princai” atidarė ištisą narkotikų platinimo agentūrą. O patys “princai” ir kiti nusikalstamo pasaulio “autoritetai” negali atsidžiaugti, kad pinigai jiems mokami ne tiek už darbą, kiek už plačiai išreklamuotus vardus.
Kam mokesčių mokėtojams reikalinga nusikalstamą veiklą organizuojanti ir dengianti teisėsauga
Akivaizdu, kad Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnyba aukštų politikų bei teisėsaugininkų buvo įkurta ne kovai su organizuotais nusikaltėliais, bet, ko gero, tam, kad efektyviau valdytų bei koordinuotų visą nusikalstamo verslo sistemą. Gal todėl iš nusikalstamos veiklos, kartu ir iš prekybos narkotikais, kiekvienais metais uždirbami šimtai milijonų litų, toje veikioje dalyvauja tūkstančiai organizuotų nusikaltėlių, o patys ONTT komisarai įstengia pasigirti tik tuo, kad per pastaruosius septynerius metus pasodino Daktarą, pragaišino Gaidjurgį, talkino Valstybės saugumo departamento pareigūnams suimant ypatingai pavojingą šnipą Joniką. Ir beveik viskas. Neaptikta nė vienos iš keliasdešimties Lietuvoje veikiančių narkotikų platinimo agentūrų, nė vieno iš kelių šimtų veikiančių narkotikų platinimo “taškų”, nesuimtas nė vienas iš kelių tūkstančių narkotikus vidurinėse mokyklose ir klubuose platinančių “komivojažerių”, jau ne-kalbant apie tai, kad tarnyba tariamai neturi net žalio supratimo, kas Lietuvoje galėtų būti narkotikų verslo organizatoriais bei savininkais. Tiesa, per metus konfiskuojama po kelis maišus aguonų stiebų, bet tik iš tų, kurie narkotikų verslu bando užsiimti savavališkai ir tuo sudaryti konkurenciją didžiajam verslui.
Kam Lietuvai reikalinga tokia išsigimusi tarnyba ir tokia supuvusi teisėsauga? Kodėl iškiliausi Šiaulių politikai suinteresuoti bet kokia kaina nutylėti apie pragaištingą pagreitį mieste įgavusią viešą prekybą narkotikais? Į tuos klausimus, nesukdami galvos į šoną, negali atsakyti nė vienas, kad ir pats padoriausias politikas. Jau nekalbant apie tai, kad į tokius ir panašius klausimus atsakymo nesulauktum nei iš Šiaulių zonos ONTT vyr. komisaro S.Rožnio, nei iš tos pačios tarnybos Žvalgybos skyriaus viršininko S.Slavyko, nei STT Šiaulių skyriaus viršininko R.Rutkausko. Miesto ENTT komisarai S.Baranauskas ir V.Janavičius išsisukinėdami atsakytų, jog tai ne Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybos darbo sfera – šioje srityje lemiamą žodį tarti turi ONTT pareigūnai.
Šiauliuose stipresniuosius narkotikus jau vartoja net keli šimtai moksleivių
Šiauliuose įsisteigus pirmosioms narkotikų platinimo agentūroms, aplink jas pradėjo masiškai dygti ir platinimo “taškai” bei veiklą sukti “komivojažeriai”. Ypatingas dėmesys buvo atkreiptas į vidurines ir profesines technikos mokyklas, kur turi augti ir grūdintis nauja būsimų narkomanų karta. Ir kaip nepratinsi moksleivių prie narkotikų, neplėsi verslo tarp j ų, jei už nepilnamečių mušimą ar prievartavimą baudžiama iki aštuonerių ar dešimties metų, o už jų pavaišinimą kvaišalais ar jaunų organizmų “pasodinimą ant adatos” – visiškai nieko. Bent jau ne viena tokia byla dar nepasiekė teismo.
Kai kurių pedagogu duomenimis, šiandien Šiauliuose stipresniuosius (leidžiamus į venas) narkotikus jau vartoja keli šimtai vidurinių ir profesinių technikos mokyklų moksleivių. Daugelio net tėvai apie tai žino, tačiau ir jie gerai supranta, kad, be fizinių bausmių, mažiesiems neklaužadoms daugiau nieko nepadarysi – jei kreipsiesi į policiją, tai ten rasi abejingumo ir visiško ignoravimo sieną, o iš policijos visą informaciją gavę nusikaltėliai to nedovanos nei jaunajam narkomanui, nei jo tėvams. Surengs pavyzdinę egzekuciją, kad ir kiti, sumanę skųstis, prieš tai gerai pagalvotų.
Be moksleivių, bedarbių ir šiaip likimo nuskriaustų žmonių, narkomanų gretas pastaruoju metu gausiai papildo ir vidurinis gyventojų sluoksnis. Vieni ateina prislėgti šeimyninių problemų, kiti – praradę verslą, treti – sužinoję apie vienokius ar kitokius nebepagydomus sveikatos sutrikimus. Pirkti narkotikų ir jais svaigintis ateina ne vienas sąmoningai nusprendęs geriau dar nors kelerius metus pagyventi kaip pridera, o po to jau iškeliauti Anapiliu, Tie, kūne prislėgti skausmo ar nevilties nusprendžia visas turimas santaupas ir visą turimą turtą skirti kvaišalams, tiek “taškuose”, tiek ir agentūrose yra ypatingai vertinami. Bijoma tik vieno – kad tokio nuosprendį sau jau pasirašiusio kliento nepaveržtų konkurentai. Kad jie nepasisavintų viso jo turimo ir dar nenugyvento turto.
Jokios atsakomybės už Lietuvos ateiti
Visos aštuonios narkotikų platinimo agentūros Šiauliuose yra įsikūrusios arba daugiaaukščių namų butuose, arba privačiuose namuose. Veikla vykdoma viešai, viską matant dešimtims ir šimtams aplinkinių namų gyventojų, tarp kurių yra ir žymių politikų, ir miesto tarybos deputatų. Narkotikų platinimo agentūrų direktoriai bei kasdien ten apsilankantys išskirtinės išvaizdos klientai turi ir savo pravardes, kairias žino visi aplinkinių namų vaikai.
Ne vienas Šiaulių politikas tiesiogiai dalyvauja narkotikų versle bei jį dengia, o kiti kolegos viską gerai suprasdami bijo apie tai prasitarti – nelaimėsi nieko, o įsiutusi teisėsauga ir spec. tarnybos ras būdų, kaip susidoroti arba visiems laikams sugadinu politinę karjerą.
Be to, prabilęs apie atvirai klestintį narkotikų verslą: ir jame įsitaisiusius žymius miesto žmones, pats nebeturėsi jokių neteisėtų privilegijų, nebegalėsi dalyvauti jokioje korupcinėje veikloje. Pastarosios dvi priežastys rimtai verčia susimąstyti bent jau didžiąją dalį Šiaulių miesto politikų ir miesto tarybos deputatų.
Generalinė prokuratūra tiria policijos gaujos nusikaltimus tik nuo 2011 m. – jeigu ištirtų visus nusikaltimus, įvykdytus bent jau nuo 2000 m., tai tada visa Šiaulių teisėsauga, pradedant policija, baigiant teisėjais, turėtų sėsti ilgiems kalėjimo terminams.
Panevėžio apygardos prokuratūra teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje 18 asmenų, tarp jų buvę ir esami Šiaulių policijos pareigūnai, kaltinami padarę sunkius ir labai sunkius nusikaltimus.
„Aštuoniolika asmenų yra kaltinami nusikalstamų veikų padarymu, keturiolika iš jų yra esami ar buvę Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo padalinio pareigūnai. Kiti keturi asmenys yra civiliai asmenys”, – trečiadienį per spaudos konferenciją sakė Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gedgaudas Norkūnas.
Kaip pranešė Generalinė prokuratūra, buvę ir esami Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (VPK) Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro (ONTB) pareigūnai, šio komisariato pareigūnai ir kiti asmenys kaltinami, kad dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje pagrobė ir pasisavino svetimą turtą, kyšininkavo papirkdami valstybės tarnautojus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir viršijo įgaliojimus, neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, turėdami tikslą platinti neteisėtai pasisavino įvairius narkotinių medžiagų kiekius ir jais disponavo, suklastojo dokumentus, davė melagingus parodymus, melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą ir suklastojo įrodymus asmens baudžiamajam persekiojimui pradėti.
„Turbūt pirmą kartą Lietuvos policijos istorijoje pareigūnams inkriminuojami ne tik nusikaltimai dėl korupcinio pobūdžio įvairių nusikalstamų veikų, bet ir dėl nusikalstamo susivienijimo organizavimo. Iš tikrųjų skaudu girdėti, skaudu pripažinti, tačiau realybė yra tokia, jog Šiaulių Organizuoto nusikalstamumo tyrimo padalinio pareigūnai, tie, kurie patys turėjo tirti organizuotą nusikalstamumą Šiaulių apskrityje, buvo susibūrę į nusikalstamą susivienijimą įvairiems nusikaltimams daryti”, – kalbėjo spaudos konferencijoje dalyvavęs Policijos departamento Imuniteto tarnybos viršininkas Donatas Malaškevičius.
Per ikiteisminį tyrimą surinktais duomenimis, 2011 metais penki Šiaulių apskrities VPK ONTB pareigūnai susibūrė į nusikalstamą susivienijimą, veikusį iki 2013 metų vasaros. Gerai išmanydami kriminalinės žvalgybos, ikiteisminio tyrimo taktiką ir metodus, jie piktnaudžiaudami tarnyba rinko informaciją, pasisavino neteisėtai laikomas akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, ir jas realizavo, reikalavo ir priėmė įvairaus dydžio kyšius už tai, kad teisės pažeidimai būtų nuslėpti.
2012 metų pavasarį Šiaulių ir Kauno apskrities VPK pradėtuose ikiteisminiuose tyrimuose dėl kokaino, rasto Kaune, Šiauliuose ir kitose Lietuvos vietovėse esančiose parduotuvėse, kaltinamieji pasisavino 4 paketus kokaino, kuriuose buvo ne mažiau kaip 2,4 kilogramo narkotikų, ir jo dalį realizavo.
Atlikdami kratas bei kitus procesinius veiksmus Šiaulių apskrities VPK ONTB atliekamuose ikiteisminiuose tyrimuose, kaltinamieji įtariami grobę daiktus ir pinigus. Bylos duomenimis, jie kartu su kitais trimis kolegomis grobė ir realizavo dešimtis dėžių nelegalių cigarečių, klastojo baudžiamųjų bylų dokumentus, pasisavino ir realizavo dalį narkotinių medžiagų, likusią dalį paslėpė.
Vėliau dalis paslėptų narkotinių medžiagų buvo rasta ir paimta iš nelegalios apyvartos.
Nusikaltimus vykdę policijos pareigūnai už keliolikos tūkstančių litų kyšį kaltinami paleidę sulaikytą įtariamąjį.
Keturi Šiaulių apskrities VPK ONTB pareigūnai ir kiti du komisariato pareigūnai taip pat kaltinami, kad melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą, suklastojo įrodymus asmens baudžiamajam persekiojimui pradėti, davė melagingus parodymus.
Buvęs Šiaulių apskrities VPK ONTB viršininkas kaltinamas piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir įgaliojimų viršijimu, kartu su pavaldiniu neteisėtai įgijus, laikius ir gabenus didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Žinodamas apie pavaldinio vykdomą nusikalstamą veiką jis iš anksto pažadėjo netrukdyti pareigūnui ir taip šalino kliūtis nusikaltimui daryti.
„Per tuos kelerius metus tuose nusikaltimuose, kuriuos mes bandysime įrodyti, jie galėjo gauti pelno apie 850 tūkst. litų“, – sakė D.Malaškevičius.
Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas Rolandas Kiškis pasidžiaugė, kad išaiškinti policininkų gaują pavyko patiems pareigūnams.
Šis sudėtingas ikiteisminis tyrimas apėmė daugiau kaip 100 ikiteisminių tyrimų, pranešimai apie įtarimus įteikti daugiau kaip 40 asmenų. Per ikiteisminį tyrimą atskleistos ir kitos nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, kurias galėjo padaryti kiti asmenys. Tyrimas dėl šių nusikalstamų veikų tęsiamas.
Už šioje baudžiamojoje byloje padarytas nusikalstamas veikas griežčiausia Baudžiamajame kodekse numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki 15 metų.
Tiesa, LL šaltinių duomenimis, jau dabar šis tyrimas ima strigti ir po truputį laukiama, kad atvėstų aistros ir būtų galima visą šią bylą tyliai numarinti. nes prasidėjus teismui, išlįstų labai įdomios istorijos, kurios liečia ne vieną „teisėsaugos“ didvyrį.
(B.d.)
