Pareiškimas dėl nusikalstamos prokurorės Ritos Poškienės veikos LR BK 235 str., 228, 229 str.,300 str.1 d.

LR Generaliniam prokurorui

Aurimas Drižius

Konstitucijos 23 B, Vilnius

Pareiškimas dėl nusikalstamos Ritos Poškienės veikos LR BK 235 str., 228, 229 str.,300 str.1 d.

Kaunietis Raimundas Ivanauskas skundėsi, kad Marija Milinienė (nuotr. – buvusio Kauno apygardos teismo pirmininko A.MIlinio sutuoktinė) jam sakė, kad „Tu net neįsivaizduoji, kokią aš pinigų sumą investavau į šitą reikalą“. Dabar pagal Milinienės pareiškimą bylą klastoja ta pati prokurorė R.Poškienė

2016 11 15

Esu laikraščio „ Laisvas Laikraštis Lietuvai“ vyr. Redaktorius. Laikraštis yra privataus kapitalo Uždarosios akcinės bendrovės „Patikimas verslas“ valdomas. UAB veiklą reglamentuoja Akcinių bendrovių įstatymas (Nr. VIII-1835, Valstybės žinios, 2000-07-31, Nr. 64-1914).

Spaudos veiklą  – būtent jos laisvę, – reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 ir 44 straipsniai, o LR KT 44 str. 2 dalis draudžia valstybės įstaigoms uzurpuoti spaudos kontrolės galias, reglamentuoti, ką galima rašyti, ir ko negalima.

Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių deklaracijos 10 str. 2 d. draudžia spaudos kontrolę, ir minties laisvės varžymą.

Nepaisant visų šių įstatyminių pagrindų, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė Rita Poškienė, tyčia, suvokdama, jog LR KT 44 str. reglamentuoja, jog „masinės informacijos cenzūra draudžiama“, ir kad Nepriklausomoje Lietuvoje nuo 1990 m. spaudos darbą valdo privatus kapitalas, ir spauda nebėra kontroliuojama KGB ir TSRS CK bei SSRS Komunistų partijos, surašė įtarimus ir įteikė juos man, ten nurodydama, kad esą aš esu įtariamas piktnaudžiavęs tarnyba, taigi, dargi straipsnis buvo parinktas 228 str. Nors minėta, Uždarųjų akcinių bendrovių veiklą reglamentuoja Akcinių bendrovių įstatymas, ir jis numato:

2 straipsnis. Akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė

2d. Bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo.

Taigi, UAB veiklą reglamentuoja Akcinių bendrovių įstatymas, pagal kurį tai yra privataus kapitalo bendrovės.

Rita Poškienė, būdama teisininke, ir mokėdama skaityti Akcinių bendrovių įstatymą, tyčia, ir suvokdama, kad klastoja bylos pradžiai pradėti nusikaltimo įrodymus, įtarimų tekste nurodė, kad aš esu prilygintinas valstybės tarnautojui. Šią savo mintį motyvavo tuo, jog laikraščių veiklą kartais prižiūri įvairios valstybės kontrolės institucijos, tiksliau, mes veikiame laikydamiesi Visuomenės informavimo įstatymo.

Šioje vietoje prokurorė visiškai teisi – visos spaudos priemonės laikosi ir Visuomenės informavimo įstatymo, ir Konstitucijos 25 ir 44 str. nuostatų.

Visuomenės informavimas yra kuo įvairesnės nuomonės, įžvalgų pateikimas, bet ne propagandos rašymas.

Ginčas yra kilęs dėl to, jog Marija Milinienė įtarinėjo Neringą Venckienę ir jos šalininkus savo sūnaus nužudymu. 

2011 metais Vaido Milinio nužudymo byla buvo netgi prijungta prie jo šmeižimo ir sekimo bylos, ir buvo bandyta „atpažinti“ kaip „sekusį asmenį“ aukštąjį išsilavinimą turintį, niekada neteistą, Gediminą Aiduką.

2011 11 02 Marija Milinienė Kauno rajono Kriminalinės policijos komisariato patalpose, adresu Čiurlionio g 33, Kaunas, „atpažino“ G.Aiduką sėdintį nugara į ją, nors po metu vykus atpažinimo procedūrai, Milinienės salono darbuotojos neatpažino Gedimino Aiduko kaip sekusio asmens.

Nužudymo byla buvo vėl atskirta nuo šmeižtimo bylos.

Šiuo metu ta šmeižimo byla perduota į Šiaulių apygardos teismą.

Esant visoms šioms aplinkybėms, praėjus 5 metams nuo bandymų apkaltinti kažką iš budėjusių Klonio gatvėje Vaido Milinio nužudymu, man įteikiami įtarimai, jog neva aš piktnaudžiavau tarnyba, nes padariau interviu su Algirdu Rėkliu, kuris pasakojo, kad jam minimas keliuose tyrimuose asmuo yra grasinęs.

Minimas Algirdas Rėklys yra nukentėjęs nuo Kauno apygardos teismo: iš jo asmeniškai ir iš firmos yra priteista po 500 000 litų 2010 metų gruodžio mėnesį, iš viso 2 kartus, nors skola buvo tik pusė milijono litų. Teisėja Rūta Palubinskaitė nepaaiškino nutartyje, kodėl skolos suma priteisiama du kartus. Tuo metu Kauno apygardos teismo pirmininkas buvo Albertas Milinis. Todėl suvedus aplinkybes, tikrai pirmininko sūnus galėjęs grasinti mano pašnekovui, nes kalba ėjo apie labai dideles sumas. Dėl patirtų grasinimų jis neapskundė laiku teismo sprendimo, priteisti iš jo 1 mln. vietoj 0.5 mln, ir sprendimas įsiteisėjo. 

Visas šias aplinkybes galima tiesiog patikrinti teismų sistemoje liteko. Vaido Milinio žūtis ir Algirdo Rėklio byla netgi vyko tuo pačiu metu.  Policijoje be to, Vaido Milinio byla galimai tiriama ir pagal savižudybės versiją (apie tai ne kartą buvo rašoma dienraščiuose), nėra vienintelė versija nužudymo. Byla nėra ištirta, nėra perduota į teismą.

Todėl įtarimų tekstas, kurį surašė Rita Poškienė, labai prasilenkia su realybe.

Dėl „prilyginimo valstybės tarnautojui“.

Valstybės tarnautojo ir jam prilyginamo asmens išaiškinimas yra pateiktas LR BK 230 str.

3d.. Be to, valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris dirba arba kitais įstatyme numatytais pagrindais eina pareigas viešajame arba privačiajame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, arba teikia viešąsias paslaugas, taip pat arbitras arba prisiekusysis.“

Teisės mokslininkai pažymi, jog svarbiausias bruožas ir požymis – kad asmuo turėtų administracinius įgaliojimus.

Teismų praktika numato, jog valstybės tarnautojui gali būti prilyginamas asmuo, dirbantis valstybės įstaigoje su darbo sutartimi. Tokios nutartys yra LAT http://eteismai.lt/byla/115888122032463/2K-160/2013, BYLA Nr. 2K-160/2013:

„Teisėjų kolegijos nuomone, lingvistiškai ir sistemiškai aiškinant BK XLI skyriuje numatytų nusikalstamų veikų dispozicijose (BK 286–290 straipsniai) nurodomą valstybės tarnautojo sąvoką, galima remtis tik BK 230 straipsnio 1 dalyje pateiktu išaiškinimu. BK 230 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas, aiškindamas, kas yra valstybės tarnautojas, nurodė: ,,Šiame skyriuje nurodyti valstybės tarnautojai yra valstybės politikai, valstybės pareigūnai, teisėjai, valstybės tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatymą ir kiti asmenys, kurie, dirbdami ar kitais įstatyme numatytais pagrindais eidami pareigas valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus, taip pat oficialūs kandidatai į šias pareigas“.

„Taigi išaiškinta, kad valstybės tarnautojai yra ir kiti asmenys, kurie, dirbdami ar kitais įstatyme numatytais pagrindais eidami pareigas valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus. Konkrečiai apibrėžta, kad asmenys turi dirbti valstybės ar savivaldybės institucijose ar įstaigose. Teismų praktika savivaldybės viešosios įstaigos (teikiančios viešąsias paslaugas) direktorių, turintį administracinius įgaliojimus, pripažįsta valstybės tarnautoju (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-181/2008). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „( – )“ yra savivaldybės įmonė, teikianti viešąją paslaugą. Savivaldybės institucijos, įstaigos ir įmonės terminai turi skirtingą teisinę reikšmę, todėl negali būti vartojami kaip sinonimai. Atitinkamai savivaldybės įmonės darbuotojai, net ir turintys administracinius įgaliojimus, negali būti pripažįstami valstybės tarnautojais, tačiau pagal BK 230 straipsnio 3 dalies nuostatas jie yra valstybės tarnautojui prilyginami asmenys. Priešingas aiškinimas neatitiktų įstatymų leidėjo valios ir reikštų ne ką kitą, o plečiamąjį baudžiamojo įstatymo aiškinimą. Beje, tokio plečiamojo aiškinimo išeinant už nustatytų valstybės tarnautojo sąvokos ribų neleidžia ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalis, kurioje imperatyviai nurodoma, kad šis įstatymas netaikomas valstybės ir savivaldybių įmonių darbuotojams. Beje, pirmosios instancijos teismas UAB „( – )“ direktorių D. R. pagrįstai prilygino valstybės tarnautojui, nes jis atitiko BK 230 straipsnio 3 dalies nuostatas“

Lyginant su paminėtomis bylomis, būtent UAB direktoriai jose buvo susiję su savivaldybe, ir teikė viešąsias paslaugas, veikė pagal administracinius teisės aktus, turėjo perduotąsias administracines funkcijas.

Mano gi atveju, mano vadovaujamas UAB jokių perduotųjų savivaldybės ar valstybės funkcijų neturi, ir šis laikraštis neturi jokių požymių, kad jis būtų valstybinis, ar vykdytų kažkokius valstybės užsakymus. Todėl Ritos Poškienės aiškinimas, jog UAB direktorius Aurimas Drižius yra prilyginamas valstybės tarnautojui – yra pritempta idėja, tačiau labai toli nuo realybės.

Kaip pažymi adv.Andžei Čaikovski mokslo darbe „Valstybės tarnautojui prilygintas asmuo: funkcijos ir įgaliojimai“)(Jurisprudencija. Mokslo darbai, 2007, Nr. 6 (96), p.90-96)…, pagrindinis bruožas „prilyginimo valstybės tarnautojui“ yra tai, kad jis turi turėti administracinius įgaliojimus. Visada labai svarbu yra viešojo administravimo teisės pamatinės nuostatos.

„Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad Valstybės saugumo departamento statuto 7 str. 1 d., Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 6 str. 1 d., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 2 str. 3 d., apibrėžiant šių įstaigų pareigūnų sampratas, vartojama sąvoka „turintis administracinius įgaliojimus nepavaldiems asmenims“. Taigi sąvoka „administraciniai įgaliojimai“ negali būti aiškinama kaip savaime reiškianti tik administracinius įgaliojimus pavaldiems asmenims.

Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu buvo pripažinta valstybės tarnautoja ir nuteista pagal BK 228 str. 2 d. miesto žemėtvarkos skyriaus technikė A. Ž., dirbusi pagal darbo sutartį. Nuosprendis grindžiamas tuo, kad visos jos funkcijos visiškai atitinka viešojo administravimo

funkcijas, skirtas įgyvendinti nuosavybės teisių tvarką ir sąlygas reglamentuojančius įstatymus, poįstatyminius aktus bei lokalinius apskrities viršininko įsakymus ar sprendimus [Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gruodžio 29 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-148/2003]. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sutiko dėl šių argumentų [Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-521/2004]. Pažymėtina, kad A. Ž. buvo nuteista už tai, jog ji tyčia parengė klaidingą apskrities viršininko įsakymo projektą.“

Kaip matome tiek teismų, tiek mokslininkų pateikiamų pavyzdžių, mano atvejis iš viso nesusijęs su atveju, kai valstybės įstaigoje ar įmonėje dirbantis asmuo baudžiamojoje jurisdikcijoje prilyginamas valstybės tarnautojui. Dar daugiau – „pagal galiojančią BK 230 str. 3 dalį nemažai asmenų, turinčių reikšmingus administracinius ar atstovavimo įgaliojimus, negali būti pripažinti valstybės tarnautojams prilygintais asmenimis.“ (Čaikovski A. Jurisprudencija, 2007, p.95).

Taigi, ši įstatyminė nuostata aiškinama ne plečiamai – atvirkščiai: ji yra reglamentuota taip, jog net turintys tuos įgaliojimus asmenys, neretai nėra prilyginami valstybės tarnautojams.

Rita Poškienė, deja, nurodinėja, neva mano veikla susijusi su Visuomenė sinformavimo įstatymo laikymosi kontrole – šioje vietoje ji neteisi, nes šią kontrolę vykdo ir laikraščius baudžia Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba. Patys laikraščiai valdingų administracinių įgaliojimų, jiems suteiktų, visiškai neturi. Be to, Žurnalistų etikos inspektoriaus galios surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolą irgi yra ribotos – tik dėl informacijos, turinčios neigiamą poveikį nepilnamečiams. Todėl Ritos Poškienės manymas, jog aš, laikraščio redaktorius, ir UAB direktorius, turiu administracinius valstybės įgaliojimus – tėra prokurorės prielaida, bet tokio fakto nėra. Be to, aš niekada nebuvau baustas už tai, kad darau interviu, ir kad laikraščio turinys netinkamas – todėl neaišku, kodėl R. Poškienė už žurnalistinę veiklą man taiko baudžiamąją atsakomybę. Baudžiamoji atsakomybė yra vadinamoji ultima ratio, kai jau visos priemonės būna išsekusios. Peržvelgiant man taikytas administracinių kontrolės organų priemones, po to papildomų baudų mūsų laikraštis nėra gavęs, žalingos informacijos neberašėme, ir gramatinių klaidų nedarėme (jeigu kalbant apie tai, kokios baudos taikytos redakcijai iš valstybės priežiūros įstaigų.) Todėl laikyti, jog laikraštis beviltiškas, ir būtinai redaktoriui taikyti atsakomybę baudžiamąja tvarka, ir dar prilyginant jį valstybės tarnautojui – tokiu būdu peržengtos visos ribos.

Pagal Ritos Poškienės logiką, bet kurį verslininką galima būtų prilyginti valstybės tarnautojui, nes visi mokame mokesčius – turime reikalų su VMI. Ši logika yra ydinga, ir ji neatitinka griežto atribojimo – kas yra, o kas nėra valstybės tarnautojas.

Dėl šio kreipimosi naujumo.

Anktesniuose prokuratūros atsirašymuose nurodyta, jog aš nesuformulavau tinkamai pareiškimo dėl nusikalstamos veikos, todėl mano pareiškimai nagrinėjami kaip skundai ikiteisminiame tyrime. Kaip supratau, vien dėl to, kad nenurodžiau, jog Ritą Poškienę įtariu tyčia surašius įrodymus baudžiamosios bylos vadai, kad jai kyla atsakomybė. Prokuratūra atsirašymuose man nurodė suformuluoti naują pareiškimą, ir nurodyti, ką įtariu nusikalstamos veikos padarymu. Todėl šiame pareiškime teigiu, jog:

1. Prokurorė Rita Poškienė, žinodama, jog Lr BK 228 str. taikomas tik siauram specializuotam asmenų ratui Lietuvos valstybėje, surašė įtarimus ir sudarė bylą mano atžvilgiu, siekdama ne LR BPK 2 str. nurodytų tikslų, „kad niekas nekaltas būtų nuteistas“, bet kaip tik siekdama – kad aš, visiškai nekaltas asmuo, būčiau nuteistas. Tokiu būdu ji, klastodama mano straipsnio tekstą (pridedama), panaikindama šauktukus ir klaustukus, suformulavo, jog klausimai – tai teiginiai. Tokiu būdu ji suklastojo įrodymus bylos pradžiai, ir aš ją įtariu padarius nusikalstamą veiką pagal LR BK 235-236, LR BK 228-229 str., taip pat, kai jis surašė ir įteikė man įtarimų tekstą, kuriame melagingai parašytas neegzistuojantis faktas, jog aš, privataus kapitalo savininkas, laikraščio leidėjas, prilyginamas valstybės tarnautojui, įtariu Ritą Poškienę padarius nusikalstamą veiką pagal LR BK 300 str. 1 d. Ši minėta veika yra formali, nėra jokio skirtumo – ar byla pasieks teismą, ar ne – vien jau oficialaus valstybės dokumento – prokuratūros įtarimų formuliaro panaudojimas, jį užpildant melagingais prasimanymais, užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

2. Taip pat iškėlus baudžiamąją bylą, prašome nustatyti visus kitus asmenis, kurie dalyvavo šiame galimame nusikaltime, kai tyčia buvo klastojami bylos įrodymai, sudaroma byla, ir surašomas melagingas įtarimų tekstas, neatitinkantis nei įstatymų, nei sveiko proto reikalavimų.

3. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, prašome mane pripažinti nukentėjusiuoju, ir leisti pareikšti civilinį ieškinį, kurį vėliau prašyčiau atlyginti iš Ritos Poškienės algos – tai 33 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo dėl griaunamos tiek mano, fizinio asmens, tiek UAB „Patikimas verslas“ ir „Laisvas laikraštis Lietuvai“ reputacijos. Po 11 000 eurų kiekvienam fiziniam ir juridiniam asmeniui.

4. Dėl šio pareiškimo prašome priimti NUTARIMĄ, kaip tai numato LR BPK 166-168 str.

5. Šio pareiškimo neduoti nagrinėti Ritai Poškienei, kuri šiame pareiškime yra įtariama padariusi nusikalstamą veiką – suklastojusi bylos įrodymus bylai pradėti, ir suklastojusi įtarimų tekstą, nes tokie veiksmai neatitiktų įstatymų reikalavimų.

Pridedama:

1.Interviu su A. Rėkliu kopija.

2.Įtarimų teksto kopija.

Aurimas Drižius