Paaiškėjo, kad Lietuvos prezidentė Dalia Gžybovska yra rusė pagal kilmę, o jos tėvas Polikarp  Gržybovski sėdėjo penkis metus kalėjime už plėšimą

Aurimas Drižius

Tik besibaigiant antrai Lietuvos prezidentės Dalios Gžybovskos  (ji susilietuvino ir tapo Grybauskaite) kadencijai, paaiškėjo jos tikroji biografija. Likimo ironija, kad didžioji rusofobė, visur deklaruojanti neapykantą viskam, kas rusiška, ir pati pagal savo kilmę yra tikra rusė. Jos tėvai – gryni rusai Polikarp Gžybovski ir Vitalija Korsakova. Tai nebūtų nieko blogo, jeigu Dalytė visomis išgalėmis neslėptų savo tautybės ir praeities.

Dar blogiau, kad tikrieji Lietuvos patriotai konservatoriai ragino balsuoti už sovietų kolaborantę, kurios tėvas Polikarp Gžybosvki dalyvavo lietuvių tautos genocide.

Tai paaiškėjo po Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) kovo 12 dienos išvados byloje Drėlingas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 28859/16). Šioje byloje EŽTT konstatavo, kad nacionaliniams teismams nuteisus buvusį KGB pareigūną Stanislovą Drėlingą už genocidą prieš Lietuvos partizanus, nebuvo pažeistas Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 7 straipsnis.

Primename, kad 1931 metais gimęs buvęs KGB pareigūnas S. Drėlingas  1956 metų spalį dalyvavo slaptoje operacijoje Kaune sulaikant A. Ramanauską-Vanagą. Po sulaikymo A. Ramanauskas-Vanagas buvo žiauriai kankintas, okupacinis teismas jam skyrė mirties bausmę, 1957 metais jis nužudytas. Partizanų vado palaikai identifikuoti ir iškilmingai buvo palaidoti praėjusiais metais.

EŽTT pripažino, kad sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas  gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu. Pagal tarptautinę teisę, genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę.

Tuo metu prezidentės tėvas Polikarp dalyvavo tremiant Lietuvos gyventojus į masinę tremtį, o vėliau buvo nuteistas už plėšikavimą ir išsiųstas ten pat, kur siuntė tremtinius. Tiesa, Polikarp į Sibirą važiavo jau kaip kriminalinis nusikaltėlis, o ne tremtinys.

„Dalia yra jeigu ne rusė, tai tikra „chocholka“ (ukrainietė), – pasakojo  redakcijai Kėdainių rajono  gyventoja Aldona Staugienė, – tuos kolonistus , tame tarpe ir Gžybovskių giminę, į Akademijos dvarą Kėdainių rajone  atvežė toks dvarininkas Chrapovickis dar po 1868 m. sukilimo. Tie kolonistai į Lietuvą buvo atvežti iš Kijevo ir Černigovo gubernijų dar carinėje Rusijoje. Tačiau mūsų krašte visi juos vadino „Gžyb“, jokių Grybauskų niekas čia nežinojo.  Dalios Gržybovkos tėvą Polikarp aš gerai pažinojau, jis buvo stripas, kuris vėliau buvo nuteistas sovietų valdžios už plėšikavimus ir penkis metus sėdėjo kalėjime“.

Pati ponia Aldona Staugienė yra gimusi 1939 m., ir puikiai pažįsta visus Akademijos  Kėdainių rajone žmones. 

„Aš atsimenu tą Polikarpą, kuris su kitais stribais iš mūsų šeimos atėmė grūdus, – pasakojo moteris, –  kai perskaičiau ‚Laisvame laikraštyje“ straipsnį apie tai, kad niekas iki šiol nežino tikrosios Dalios Grybauskaitės biografijos, tai neiškenčiau ir paskambinau, kadangi aš puikiai pažįstu tiek Polikarpą Gržybovski, tiek ir jo giminę. Reiktų man kažką apie juos parašyt, tačiau aš jau per sena ką nors rašyti, todėl ir nusprendžiau jums paskambinti.  Mano tėtis buvo paštininkas Dotnuvoje, o senelis buvo išvažiavęs į Ameriką per Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau vėliau grįžo į Lietuvą ir apsigyveno tarp Dotnuvos ir Akademijos.  Mano mama gerai pažinojo  tuos Gžybovskius.  Polikarpo senelis  Vladimiras buvo neaukštas kreivomis kojomis vyras, ir aš manau, kad Polikarpas turėjo būti krikštytas Akademijos bažnyčioje. Šioje bažnyčioje anksčiau meldėsi stačiatikiai, o 1919 m. Akademijoje buvo atidarytas žemės ūkio technikumas, o 1924 m. čia įsikūrė Akademija, tai miestelyje apsigyveno labai daug inteligentų, ir tada reikėjo ten katalikų bažnyčios.  1925 m. tą Akademijos bažnyčią stačiatikiai apleido, ir ji tapo katalikų bažnyčia.  Ten ir turėjo būti pakrikštytas Polikarpas. Tačiau juos tada visi vadino „Gžyb“ arba „Gžybovskiais“.  Tačiau tuo metu Lietuvoje gyveno daug kitataučių – pvz., Gudžiūnų kaime gyveno gudai. Kai ėjau į mokyklą, tai ten mūsų klasėje buvo daug vaikų su ne lietuviškomis, tačiau sulietuvintomis pavardėmis – buvo daug Maksimovaičių, Ivanovaičių, Novikovaičių, Aleksejovaičių ir pan. Tačiau Polikarp Gžyb buvo už mane vyresnis, aš su juo vienoje klasėje nesimokiau, nes buvau gimusi 1929 m. Po karo Polikarp buvo stribas Dotnuvos stribynėje. Tą stribyną įkūrė vietiniai stribai, kurie labai plėšė žmones. Tas stribynas buvo įsikūręs prieš Dotnuvos bažnyčią, tik vėliau vietoje stribyno buvo atidaryti kultūros namai. O dabar ten įsikūręs automobilių servisas.  Tai po karo tas stribynas ir buvo Polkarpo darbo vieta.  Tas Polikarpas buvo bjaurus stribas, nors jo tėvas buvo stačiatikis ir sentikis“.

Moteris papasakojo, kad Dotnuvos stribyne dirbo tokie vietiniai rusai Zdrozdovai. „Toje pačioje stribų gaujoje buvo ir tas pats Polikarpas, – pasakojo A.Staugienė, – ta gauja siautėjo Dotnuvoje, nors Polikarpas buvo dar visai pacanas.  Man tada buvo šešeri metai, tačiau aš atsimenu, kaip ta gauja iš mūsų atėmė grūdus. Aš taip pat žinau, kad kai į Sibirą trėmė Akademijos inteligentiją, tai tame trėmime dalyvavo ir Polikarpas. Jis stovėjo su automatu ir saugojo, kad tie žmonės nepabėgtų.  Tas Polikarpas ir dabar dar stovi man prieš akis – kodėl? Todėl, kad atėmė iš mūsų šeimos duoną. Man dabar juokas ima – ta merga (Dalia Gžybovska – Grybauskaitė) dabar glosto vaikams galveles. O Polikarpas galvelių neglostė. Mano tėtis dirbo paštininku, nes Dotnuvoje taip pat buvo pašto skyrius.  Tėtis dar Smetonos laikais labai taupė pinigus ir nusipirko 12 hektarų žemės. Mes jau spėjome 1938 m. pasistatyti tvartą. Ilgą tokį, statytą iš molio, viename jo gale buvo galima gyventi. Daržinėje buvo supilti kviečiai ir rugiai, tai pas mus atėjo vietiniai stribai – Polikarpas ir kita tokia stribė, kurios pravardė buvo „Gužė“. Būdama vyresnė, sužinojau, kad tai Sofija Butkevičiūtė iš Dotnuvos. Ją vadino „Gūže“, nes turėjo didelius papus ir storą subinę.  Ji atėjo apsiavus kerdavais batais ir kareivišku sijonu, sujuostu karišku diržu kartu su Polikarpu, kuris buvo ginkluotas automatu. Ta porelė vaikščiojo po sodybas, ir atiminėjo grūdus. Atsimenu, kaip verkė mama, kai tie stribai lindo į mūsų daržinę, ir nešėsi grūdus. Buvo metai po karo, visi badavo, kolchozų dar nebuvo, o mūsų visa šeima liko visai žiemai su miežiniais grūdais. Tėvui liepė išvežti grūdus, grasindami automatu, kad nušaus. Tai kas beliko daryti? Tą Polikarpą gerai atsimenu – mažiukas pacanas, plaukai garbanoti.  Ta merga tik landžiojo po visus aruodus, o jis tik stovėjo, ir buvo toks mergos apsaugininkas.  Tais laikais mūsų krašte žmones kalbėjo tik lenkiškai, todėl juos ir vadino „Gžybais“. Mano mama labai gerai prisiminė tą „Gžybą“ ir labai jį keikė. Todėl man ir juokas ima, kai Grybauskaitė pasakoja savo biografiją, kad jos tėvas buvo vairuotojas ir kad neva buvo tremtinys. Daugelis mūsų krašto žmonių jau yra mirę, kiti negyveno greta, nieko nežino.  Sakau – pažinojau tik Polikarpą ir jo senelį‘. Tačiau Korsakai gyvena šalia Voluižių kaime, ir buvo labai raudoni. . labai bjaurūs žmonės. Tų Korsakovų tikrai buvo mūsų krašte. Kiek girdėjau, tas Korsakovas prie vokiečių ar Smetonos sėdėjo kalėjime už raudonumą.

„Yra Seime toks Viktoras Fiodorovas, – pasakojo Aldona Staugienė, – jis yra mano klasiokės Lenos Fiodorovaitės sūnėnas. Tie Fiodorovai buvo atvežti į Kėdainių kraštą taip pat kaip kolonistai, tačiau jie labai gerai sutarė su lietuviais. Jo senelis buvo pavarde AVierka, o vaikus visi vadino avierkiukais. Tie Fiodorovai įspėdavo vietinius lietuvius, ką veš į tremtį, kad jie galėtų pasislėpti. Tėvas irgi buvo sentikis, vaikščiojo su ilga barzda, tačiau jie buvo draugiški lietuvių atžvilgiu.  O tie baisūs stribai Zdrazdovai gyveno priešais Dotnuvos geležinkelio stotį tokiame mediniame name. Prieš karą ten buvo žydų Goldbergų namai, o kai vokiečiai juos sušaudė, tame name apsigyveno Zdrazdovai. Jie buvo patys aršiausi mūsų krašto stribai, o kartu su jais dėjosi ir Polikarpas“.

Tarp Dotnuvos ir Akademijos esančiame Valinavos kaime gyveno daug rusų kolonistų atgabentų čia po 1886 m. sukilimo.  ‚Ten ir gyveno tie „Gžybai“, iš kurių ir kilo Polikarpas, – pasakojo A.Staugienė, – jų tarpe buvo labai gerų žmonių, kurie ėjo su lietuviais, ir jeigu stribai ką nors regzdavo, tai tas šeimas įspėdavo.  Tai iš tų, kurie įspėdavo, buvo ir Viktoro Fiodorovo senelis Avierka. Man keista, kad niekas nežino mūsų prezidentės biografijos“.

Kodėl prezidentės tėvas Polikarpas sėdėjo kalėjime penkerius metus

„Jeigu būtų gyvas mano tėtis, jis viską papasakotų, kaip iš rašto, kaip tie mūsų krašto stribai pateko į kalėjimą, – pasakojo Aldona Staugienė, – mūsų kaimynas buvo Jonas Gaventas, o jo žmona buvo Urbšio pusseserė Emilija.  O Urbšio šeima gyveno kairėje Nevėžio pusėje. Tie mūsų kaimynai Gaventai turėjo tris mergaites , ir šeima Smetonos laikais turėjo žemės ir parduotuvę, mano tėvas labai gerai su jais sutarė. Tai tų Gaventų į Sibirą neišvežė, ir aš manau, tik todėl, kad jis mokėjo duoklę tiems stribams. Mano tėvas kadangi buvo raštingas, ir kai kūrėsi kolchozai, jį privertė būti kolchozo ‚Šlapaberžė“ vyriausiuoju buhalteriu. Į kolūkį įstojo ir tie Gaventai, tačiau stribai jų ramybėje nepaliko. Vieną dieną Jonas Gaventas gavo laišką, kad turi padėti į dvaro koplytėlę pinigų.  Nes išveš į Sibirą. Tas Gaventas ir taip sunkiai gyveno su trimis dukterimis, todėl jis pasiskundė kolūkio pirmininkui. Kolūkio pirmininkas buvo toks batsiuvys Jonas Bložė, kuris dirbo Šlapabėržėje. Nors jis ir nebuvo raudonas, tačiau jį privertė būti kolūkio pirmininku.  Tai Gaventas ir pasiskundė Bložei, kad stribai jam parašė laišką, ir liepė padėti pinigų.  Gaventas stebėjosi, ko tie stribai iš jo nori – visą žemę jis ir taip pridavė kolchozui, o reikia maitinti tris mergaites, kolūkyje jis nieko neuždirba. O čia tie stribai reikalauja duoklės. O pirmininkas Bložė buvo ne kvailas, jis nusprendė kreiptis į miliciją. Milicininkai patarė padėti tuščią voką, ir palaukė pasaloje, kai stribai atėjo duoklės.

 Ir įsivaizduokite – ką milicija sugavo? Ogi visus Dotnuvos stribus, tą Zdrazdovo gaują ir Polikarpą. Įsivizuokite, kokia buvo tvarka Stalino laikais – visi tie plėšikavę stribai penkeriems metams buvo pasiųsti į kalėjimą, nesvarbu, kad jie buvo stribai.  O prezidentė padarė iš jo tremtinį, nors tėvas sėdėjo kalėjime už plėšikavimą. Aišku, tuos stribus galėjo pasodinti į kalėjimą ir kaip skundikus. Kai tik stribus pasodino, visame rajone pasidarė ramu gyventi, baigėsi jų plėšikavimas.  Nes visi stribai bijojo kolūkio pirmininko Bložės, kas tas gali juos pasodinti. Visa laimė, kad mūsų rajone tie visi raudonieji buvo protingi žmonės, ir labai mažai žmonių į Sibirą išvežė. Vėliau Polikarpo uodegą aš aptikau kur? Dirbau pienininke Radviliškyje, ir sužinojau, kad grįžęs iš kalėjimo Polikarpas apsigyveno kaime netoli Šeduvos. Dirbo kolūkio brigadininku, ir Šeduvoje pirmą kartą apsiženijo su vietine šeduviete, kuri jam pagimdė labai kvailą sūnų, o vėliau vedė ir Korsakovą (Polikarp Gžyb vedė tikrą Lietuvos rusę Vitaliją Korsakovą, ir susilaukė Dalytės).

Tiesa, kad vaikai neatsako už savo tėvus. Bet tiesa ir tai, kad aukščiausių šalies vadovų biografijose negali būti nutylėti jokie svarbūs faktai, o tuo labiau piliečiams negali būti skelbiama tiesos neatitinkanti informacija. Nuotr. Polikarpas Grybauskas ir Dalia Grybauskaitė

Ekspertai.eu jau rašė, kad tėvelis Polikarpas Grybauskas yra viena iš Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės mįslių (greta Vilniaus aukštosios partinės mokyklos, kurioje, pasilikusi po Kovo 11-osios, ji kartu su Sąjūdžiu iš pogrindžio išlaisvino Vytį, Gedimino stulpus, Trispalvę ir „Tautišką giesmę“).

Kuo daugiau žinoti apie savo šalies vadovą yra kiekvieno piliečio teisė, todėl vasaros pradžioje jau paskelbėme Lietuvos ypatingajame archyve saugomos bylos dokumentų kopijas. Iš jų matyti, kad būsimasis prezidentės tėvelis Polikarpas 1943-iaisiais, būdamas penkiolikmetis, išėjo partizanauti į „Biručio-4“ būrį, 1944–1945 m. dirbo „milicininku“, 1945-aisiais tapo NKVD kursantu Vilniuje, o 1946-aisiais – „komandir otdelenija“, turėjusiu leidimą nešioti „vintovką No. 1045“.

Tiesa, viena iš versijų teigia, esą ta „vintovka“ Polikarpas naudojosi ne žmonėms žudyti, o gesinti gaisrams, mat tarnavo NKVD gaisrininkų padalinyje. Tačiau tai ne vienintelė versija – juk visuotinai žinoma, kad nežinojimas arba pernelyg menkas žinojimas gimdo chimeras.

Todėl šiandien dalijamės tuo, ką pavyko sužinoti apie dar vieną turtingos P. Grybausko biografijos pusę.

Jau rašėme, kad tarp gausybės legendų jautrumu išsiskiria portalo 15min.lt prieš pat prezidentės inauguraciją 2009-aisiais paskelbtas pasakojimas apie tai, jog Polikarpas buvo tremtinys, penkerius metus praleidęs Krasnojarsko srityje ir į tėvynę galėjęs sugrįžti tik po Stalino mirties. 

Deja, vietoj atsiminimų apie šią tremtį ekspertai.eu sulaukė žinių, kad į Krasnojarsko sritį prezidentės tėvelis pateko už kriminalinį nusikaltimą.

„Tas tėvelis 1959 m. buvo nuteistas 5 metų laisvės atėmimo bausme už sunkų kūno sužalojimą. Jokiu būdu tremtinys jis nebuvo“, – teigė vienas iš ekspertai.eu skaitytojų, prašydamas nesieti šio asmens su tremtiniais.

Norėdami patikrinti nemalonius įtarimus, kad legenda apie prezidentės tėvelį tremtinį yra melas, ekspertai.eu vėl kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą. Tai darėme net porą kartų.

Pirmasis prašymas skambėjo taip:

„Prašytume leisti susipažinti su Lietuvos ypatingajame archyve saugomais dokumentais apie Polikarpo Grybausko teistumą (mūsų žiniomis, 1959 m. šis asmuo buvo nuteistas 5 metų laisvės atėmimo bausme už sunkų kūno sužalojimą).“

Į tai Lietuvos ypatingasis archyvas atsakė:

Antrąjį prašymą formulavome kiek kitaip – prašėme pranešti, ar Lietuvos ypatingajame archyve yra duomenų apie LR prezidentės Dalios Grybauskaitės tėvo Polikarpo Grybausko, gimusio 1928 m., teistumą (patraukimą baudžiamojon atsakomybėn).

Kaip matyti iš atsakymo, šis prašymas sulaukė ne menkesnio pasisekimo už ankstesnį:

Šarūnas Puidokas, ekspertai.eu Visuomeninių ir politinių procesų skyriaus vadovas:

Prisipažinsiu, šį kartą man gana sunku komentuoti tokį archyvo vadovo atsakymą, tai reikalauja nekasdienių dvasinių pastangų… Arba jis subtiliai pajuokavo, arba… su tokiu akibrokštu aš turbūt nebuvau susidūręs nuo „Šėpos“ teatro laikų, kur, pasigirsiu, teko įkūnyti paties profesoriaus Landsbergio vaidmenį…

Taigi Lietuvos įstatymai, kaip galima suprasti iš archyvo direktoriaus atsakymo, kuo griežčiausiai saugo ne tik dokumentus apie buvusių NKVD darbuotojų teistumą, bet net ir žinias apie jų galimai įvykdytus nusikaltimus. Manau, koks nors Zuroffas jau seniai būtų šitą archyvą išrinkęs po plytą, jei mūsų šalis taip saugotų buvusių nacių darbuotojų paslaptis.

Susiję:

„Ekspertai.eu“ prašo VRM suteikti informaciją apie P. Grybausko teistumą

„Ekspertai.eu“ prašo pasidalinti prisiminimais apie tremtinį Polikarpą Grybauską

„Ekspertai.eu“ turimi dokumentai rodo, kad prezidentės tėvelis Polikarpas Grybauskas tarnavo NKVD

Polikarpo paspęstos mįslės

 

 

 

 

Prezidentės Dalios Grybauskaitės tėvo Polikarpo karjeros istorija – vis dar skendinti miglose

Valdo Kopūsto/dienraščio L.T. nuotr. /

Polikarpas Grybauskas 2007 m. ligoninės palatoje.

Saulius Chadasevičius Teisėsaugos aktualijų žurnalistas Šaltinis: 15min

Antros kadencijos siekianti prezidentė Dalia Grybauskaitė itin nemėgsta kalbėti apie asmeninį gyvenimą, tačiau yra priversta šiek tiek atsiverti. Prezidentės kritikai atidžiai tyrinėja ne tik jos sovietinę praeitį bei laikyseną tuo metu, kai Lietuva ėmė vaduotis iš Sovietų Sąjungos. Dar viena mįslė – kas buvo 2008 m. miręs prezidentės tėvas Polikarpas Grybauskas. Valstybės vadovė savo paskyroje „Facebook“ antradienį paskelbė, kad jos tėvas nebuvo NKVD seržantas.

15min.lt turi 2007 m. įrašytą interviu su P.Grybausku, kuris atvirai pasakoja apie savo gyvenimą ir dukrą. Trys versijos: prezidentės, jos tėvo ir jos kritikų Paskelbusi, kad sieks antros kadencijos, prezidentė D.Grybauskaitė į klausimus apie savo sovietinę praeitį bei tėvą atsakė ne spaudos konferencijoje, o savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“. Valstybės vadovė pati sau uždavė klausimus ir pati į juos atsakė. Apie savo tėvą ji parašė:

– Ar tiesa, kad mano tėvas esą buvo NKVD seržantas?

– Netiesa. Pokario metais būdamas 17–18 metų dirbo gaisrininku. Tokį patvirtinimą gavau iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro.

Tuo tarpu prezidentės oponentai, remdamiesi Lietuvos ypatingajame archyve saugomais dokumentais, tvirtina, kad 1928 m. gimęs P.Grybauskas per vokiečių okupaciją nuo 1941 iki 1944 m. slapstėsi miškuose, o nuo 1944 m. liepos dirbo NKVD milicininku Kėdainiuose ir turėjo teisę nešioti šautuvą. Dokumentuose nurodyta, jog jo milicininko pažymėjimas galiojo iki 1945 m. spalio 31 d.

Dokumentų kopijas galite pamatyti čia: http://www.ekspertai.eu/static/uploads/grybauskas%20polikarpas%20byla78.pdf.

Prezidentės giminaičiai liudija, kad vėliau P.Grybauskas dirbo vairuotoju. 15min.lt turi 2007 m. kovo 7 d. darytą interviu su P.Grybausku. Jis tuomet pateikė dar vieną versiją, ką veikė po karo. P.Grybauskas teigė pirmuosius penkerius metus po karo praleidęs tremtyje Rusijoje, kur dirbo ryšininku.

2007 m. darytas interviu su P.Grybausku

Šių eilučių autoriui 2007 metų kovo 7 dieną teko ligoninės palatoje valandėlę pasėdėti ant lovos krašto su ponu Polikarpu – pernai (2008 m., – red. past.) jau mirusiu šiandien inauguruojamos prezidentės Dalios Grybauskaitės tėvu (interviu paskelbtas 2009 m. liepos 12 d. – red. past.). Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Dalia Grybauskaitė  

Svajojo apie kitokią valdžią Į sostinės Santariškių klinikų pulmonologijos skyriaus palatą dėl plaučių uždegimo atsigulęs, bet sveikęs ir jau žvaliai bendravęs, žurnalisto net neklausinėjamas ponas Polikarpas balsu svajojo, kad senoji politikų karta kuo greičiau išeitų į visuomenės užribį, o valdžios postus pasidalytų kitaip mąstantis, nesugadintas jaunimas.

„Dėl tos valdžios tik ir mušasi. Greičiau kad jaunimas perimtų. Greičiau jaunimą ten suleistų, tai visai kitaip viskas būtų“, – apie įstatymų leidžiamąją valdžią – Seimą, kalbėjo P.Grybauskas. Jis pridūrė: „Jūs, jaunimas, dar kažką galit pakeisti. O tie seni greičiau visi išsibaigtų.“

Ir pats dar tiko į prezidentus

Paprašytas nesikamuoti dėl politikos, o verčiau papasakoti apie savo sveikatą, P.Grybauskas konstatavo: „Dar sergu, bet pasveiksiu.“ Ponas Polikarpas pasigyrė, kad neseniai jį ištyrė privačioje klinikoje, ir visi rezultatai, netgi širdies veiklos, buvo geri. Dėl tos valdžios tik ir mušasi. Greičiau kad jaunimas perimtų. Greičiau jaunimą ten suleistų, tai visai kitaip viskas būtų, – apie kitos kartos valdžią svajojo P.Grybauskas. Išgirdęs repliką, kad nepaisant amžiaus gali save vadinti sveiku žmogumi, pašnekovas tarė: „Bet jau beveik aštuoniasdešimt metų…“ Ponas Polikarpas buvo metais jaunesnis už tuo metu aštuoniasdešimt pirmuosius metus ėjusį prezidentą Valdą Adamkų. „Tai dar prezidentu galėtumėte būti!“ – solidaus amžiaus, jei sveikata neprasta, itin nesureikšminti P.Grybauskui siūlė jo lankytojas. „Faktas, kad galėčiau. Zaprasta!“, – rusiškai (liet. – „paprasta!“) atšovė politikės tėvas, ir jį patį ši mintis gerokai pralinksmino. Nujautė apie dukters ambicijas Tuo metu viešumoje jau buvo kalbama, kad daug kas norėtų matyti prezidente D.Grybauskaitę.

„Bus. Bet per anksti… Ne laikas dar, per anksti“, – mįslingai kalbėjo P.Grybauskas. Būsimos prezidentės tėvas leido suprasti, jog iš pačios dukters užuominų nujaučia, kokių ambicijų kupina D.Grybauskaitė: „Sakė, atvažiuos jinai, pakratys čia juos visus biškį!“ Ponas Polikarpas kalbėjo, jog džiaugiasi, kad duktė išvyko dirbti Europos Sąjungos finansinio programavimo ir biudžeto komisare į Briuselį, nes ten, jo žodžiais tariant, yra ramiau. „Kadencija ten – dar treji metai. Bet jinai labai nori į Lietuvą grįžt, labai! Sunkiau jai čia bus, jinai pati žino, bet ji man sakė: „Aš užsienyje niekuomet nepasiliksiu dirbt“, – mintį tęsė bei apie dukters nuostatas pasakojo P.Grybauskas. Tremtyje gyveno kitu vardu Pokariu penkerius metus tremtyje, Krasnojarsko srityje praleidęs pensininkas ligoninėje neslėpė ant kūno esančių tatuiruočių.

Paprašytas užrašus išaiškinti, P.Grybauskas kalbėjo: „Kolia – rusas turėjau būti. Tokie laikai, lietuvis negalėjau būti… Bet buvau gerai papuolęs tame Sibire. Jaunas, stiprus buvau. Ir dar specialybę turėjau – ryšininkas! Jis kvatodamas pridūrė: „Tai mane ten laikė inžinieriumi!“ Tik po sovietų diktatoriaus Josifo Stalino mirties jam buvo leista grįžti į tėvynę. Lietuvoje jo laukė ne pyragai, bet Polikarpas sutiko būsimąją D.Grybauskaitės mamą Vitaliją Korsakaitę, ir pora yrėsi gyvenimo keliu pirmyn. „Pinigų nedaug buvo. Aš šoferiuku dirbau, o žmona pardavėja univermage (Vilniaus universalinėje parduotuvėje „Vaikų pasaulis“ – aut. past.), tai gaudavome abu po 120 rublių“, – neslėpė pašnekovas. Paklaustas apie tuomet dar tik būsimosios prezidentės motiną, P.Grybauskas atsiduso. „Tik vėliavą iškėlė – ir mirė jinai, vargšė…“, – ponas Polikarpas sakė, kad žmoną palaidojo 1989 metais, vos Lietuvai pakilus į kovą dėl nepriklausomybės. Amžinatilsį P.Grybausko gyvybė užgeso 2008 metais, jis atgulė Vilniaus kapinėse.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/prezidentes-dalios-grybauskaites-tevo-polikarpo-karjeros-istorija-vis-dar-skendinti-miglose-56-48315?copied