Daugybę vaikų nakvoti ant sniego išvariusi antstolė R.Mikliušienė ir pati buvo rasta pakasta po sniegu, jos nusikaltimus pridengė „teisingumo“ ministras Remigijus Šimašius

 

Daugybę šeimų su mažais vaikais į gatvę išvariusi antstolė Ramunė MIkliušienė sulaukė liūdno galo – sausio 2 d. policija pranešė radusi jos kūną, ir po poros dienų pranešė, kad moters mirties priežastis – sušalo, ant kūno neaptikta jokių smurto žymių.

 

Tačiau atrodo, kad Kauno policija pati nelabai stengiasi sukurti labiau įtikinamą legendą, nes yra pripratusi slėpti rezonansinius nužudymus, ir niekas jos dar nepareikalavo atsakyti už šiuos nusikaltimus.

 

Pvz., Kauno gyventoja, buvusi policijos darbuotoja pensininkė Skaista Rakauskienė buvo pasiskundusi, kad jos kaimynystėje gaminami sintetiniai narkotikai, tačiau po kiek laiko pati pareiškėja policijos iniciatyva buvo uždaryta į psichiatrijos ligoninę, ir ten tai nugydyta, kad mirė praėjus kelioms dienoms po to, kai buvo paleista iš šios ligoninės. Tada kauniečiai suprato, kad skųstis dėl narkotikų prekybos policijai – pavojinga gyvybei, ir skundai liovėsi.

 

Kaip žinia, Šiaulių apygardos ONTT nuo 1999 m. kontroliavo visą narkotikų prekybą Šiaulių regione, tačiau įkliuvo tik praėjus 20 metų – 2010 m. visa ONTT buvo susemta, ir po to šešerius metus trynė teismų slenkstį, dabar, vienam teisėjui išėjus į pensiją, byla nagrinėjama iš naujo.

 

Kitas pavyzdys – Telšių gyventojos Ievos Strazdauskaitės pagrobimas ir nužudymas – nors žudikų čigonų byla jau teisme, byla įslaptinta, ir niekas nesiaiškina, kodėl čigonai taip žiauriai susidorojo su vairuotoja, iš pradžių ją pagrobę. Policija paaiškino – mergina pagrobta ir nužudyta dėl „Audi“. Kodėl tas „Audi“ pamestas miške, niekas nesiaiškina.

 

Todėl net antstolės R.MIkliušienės istorija – dingimas ir vėliau pateikta policija versija – „sušalo“ – nieko neįtikino. Moteris išėjo pasivaikščioti po šalia namų Kaune esantį parką pernai gruodžio 10 d. ir pradingo. Paieška paskelbta tik po kelių dienų, nors pagal R.Mikliušienės turimą telefoną jos buvimo vietą buvo galima susektii per kelias minutes. Policija prisipirkusi brangiausios įrangos, važinėjo 50 tūkst. Euruų kainuojančiais „Audi“, viešuosiuose konkursuose perka tik paskutinio modelio iphonus, tačiau nesugebėjo susekti, kur dingo antstolė pagal jos turėto telefono signalą? Kas patikės tokia legenda? Tačiau kadangi žmonės jau bijo abejoti oficialia versija ir kelti klausimus, prisiminus anksčiau paminėtas istorijas – policija net nesivargina kurti labiau įtikinama versija – vis tiek šios legendos niekas netikrins, ir už savo tarnybos pareigų neatlikimą neteks atsakyti.

 

Vieną tyrimui artimą šaltinį anonimiškai yra pacitavęs ir lrytas.lt: „Viena pagrindinių versijų – nelaimingas atsitikimas, kai moteris žuvo tiesiog nukritusi nuo skardžio“. Pagal šią versiją, krisdama moteris galėjo susižeisti, o nuošalioje vietoje nesulaukusi pagalbos, tiesiog sušalo. Šalia moters rasti ir jos asmeniniai daiktai. Tyrimas tiksliai jos mirties priežasčiai nustatyti tęsiamas.

 

Jeigu moteris turėjo mobilų telefoną  – kodėl pagal jo buvimo vietą niekas nenustatė ir aukos buvimo vietos?

 

Nes, turint omenyje tą gyvenimo būdą, kurį gyveno antstolė, ji turėjo labai daug mirtinų priešų, kurie jai linkėjo mirties.

 

Antstolė R.Mikliušienė apsiimdavo daryti patį bjauriausią antstolių darbą – už skolas mėtyti į gatvę šeimas su mažais vaikais, organizuoti varžytines, ir pusdykiai pardavinėti nelaimėlių turtą.

 

Tai, kad ta varžytinių procedūra buvo neteisėta, ir R.Mikišienės aukos tik po dešimt metų pasiekė teisybę Strasbūro teisme, tik įrodo, kad R.Mikliušienė buvo šios orgtanizuotos nusikalstamos grupuotės narė.

 

Teismai priteisdavo sumas, vėliau priimdavo sprendimus iškelti žmones iš butų, mesdavo juos į gatvę su mažais vaikais, o antstolė R.Mikliušienė atlikdavo juodą darbą – parduodavo turtą, šeimų rakandus versdavo per langą į kiemą.

 

Nors tokią praktiką draudžia Europos Sąjungos teisės aktai ir priimti EŽTT (Strasbūro teismo) sprendimai, Lietuvos teisėjams buvo ant jų giliai nusispjauti.

 

 

 

Rasta medžiaga liudija apie R.Mikliušienės nusikaltimus, kurie liko pridengti Lietuvos „teisėsaugos”.

 

Aišku,  taip vadinamas „TEISINGUMO” ministras, kuris skiria antstolius nieko taip pat  „nematė” 

Kiek turėjo žmonės patirti pažeminimų dėl jos jau rašyti net nesinori, tačiau dar rasti faktai, kurie tikrai šokiruoja. 

 

„Patikrinus šią kontorą ir taip išniekintus žmonių likimus tikrai ji turėjo būti patraukta atsakomybėn, tačiau daugelis jos aukų net nežino ką daryti“, – sako LL šaltiniai.

 

Jonavoje po Mikliušienės varžytinių mėtėsi baldai, tiesiog daugiabučių kiemuose išmesti žmonių daiktai, viskas, ką jie užgyveno tiesiog buvo ciniškai išmesta į gatvę.

 

Savivaldybės administracija dėl vaikų teisių pažeidimų rašė, kad jei Jūs nepasirūpinsite vaikais, bus atimti iš mamos vaikai ir jie keliaus į vaikų globos namus, nors tie VTAT specialistai nebuvo net užėję,  gynė antstolį Ramunę Mikliušienę.

 Nors nuo 2009 m. daug kartų buvo kreiptasi į tuometį teisingumo ministrą Remigijų Šimašių, siekiant sustabdyti antstolių nusikalttimus, šis nieko nepadarė, tik žadėjo:

 

https://www.15min.lt/verslas/naujiena/finansai/teisingumo-ministras-ketina-perziureti-notaru-ir-antstoliu-ikainius-662-93010?v3

 

Dangstė nusikaltėlį Teisingumo Ministrą Remigijų Šimašių ir antstolius.

• Romas Valentukevičius – Seimo Kontrolierius.
• Daiva Valeikienė – Patarėja.

2013 metais nutylėjo, kad Teisingumo Ministras Remigijus Šimašius melavo, neva nėra teismo sprendimo dėl neteisėtų paties teismo ir antstolių veiksmų. Ta dingstimi ministras neatestavo ir nebaudė antstolių. Pamelavo, neva jam veikti neprikaluso išvis, neva be to teismo sprendimo negalima antstolio skųsti Teisingumo Ministerijai (AĮ §13 1d.).
Sprendimas tikrai yra: paties teismo sprendimas nutraukti tuos veiksmus.

Davė tariamų ministro atsakymų raštų sąrašą. Priminė, kad ministras jau rašė, kad jis teisūs, todėl neva anas tikrai teisus. Nesvarbu, kad tu jį paneigei.

Kad ministras pasiūlė skųsti teismui, ar Antstolių rūmams. Todėl tikrai skųsk jiems.
Nutylėjo, kad anie neįgalioti atleisti antstolį iš pareigų. Patys teismai yra skundžiami. O antstoliai bus išvien. Nutylėjo teisę skųsti Ministerijai.

Perpasakojo ką rašė apie įvykius ministras su viceministru, straipsnius, kuriais anie melagingai rėmėsi. Neva antstolius prižiūri tik teismas (CPK §510, §593, §594, §611 5d., §616, §636 AĮ §27 1d.). Neva Ministerija netiria kokį antstolis skaičiuoja vykdymo išlaidų dydį, nors auka to ir neprašė. Tuo pridengė ir visą likusį ministerijos neveikimą.
Perpasakojo ir kitus įvykius – Ministerijos pasakojimus apie savo ir antstolių nusikaltimus.
Tuo apsiribojo. Nors turėjo ne tik minėti, bet ir nagrinėti. Nutylėjo, kad reikia bausti. Nutylėjo, kad tai yra nusikaltimai.
Tų straipsnių ir nusikaltimų perpasakojimu, o ne jų bei aukos paneigimų vetinimų pagrindė skundo atmetimą.

Nutylėjo, kad straipsniai netaikomi, kai veiksmai jau nutraukti.
Nutylėjo, kad auka nei ministrui, nei kontrolieriams neskundė vykdymo išlaidų dydį. Neprašė jų naikinti ar keisti. Auka skundė melagingą jų būdą, išlaidų išeiškojimo tvarkos laužymą („Sprendimų vykdymo instrukcijos”). Painus AĮ §27 2d. išsireiškimas: tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu. Auka skundė ne „dydį„, ir ne apskaičiavimą, o išlaidų sąrašą, kad jis melagingas, netikras. Tai neatitinka šio straipsnio išimtį. Ji netaikoma. Ministerija privalėjo melą nagrinėti. Jie su Seimo Kontrolieriumiprisidengė šia straipsnio painiava. Pavaizdavo bet ką, kas susiję su išlaidom, kaip jų dydį, apskaičiavimą. Dydį tikrai galima skųsti tik teismui, prašyti jį mažinti. Tarkim, jeigu antstolis pridarė nereikalingų išlaidų. Bet visais atvejais antstolis privalo rodyti tikras išlaidas, o ne išgalvotas ir ne neįvardintas (nesvarbu ar tikras).
Tiesa, auka dar skundė, kad išlaidų dydį antstoliai visada ima didžiausią iš lentelių prie „Sprendimų vykdymo instrukcijos”, ne tikrus, kuriuos turėjo. Bet auka nereikalavo jų mažinti. Auka tik reikalavo išlaidas rašyti butas ir tikras. Bausti antstolį už netikras išlaidas. Tai tik atrodo, kaip „dydžio apskaičiavimas„. Bet toks nėra. Skaičiuoti galima tik tai kas yra. Negalima keisti vieną skaičių kitu, būtą – nebūtu. Juk straipsnyje neparašyta vien „išlaidų dydžio„. Pridėtas žodis: apskaičiavimu. Išsamumo dėlei pastebiu žodį nesusijusios. Jis apima tik skaičiavimą (skaičių sudėjimą). Negalima vadinti su jais susijusiu viską kas pakluva. Pačios išlaidos buvimas nėra susijęs su jų „apskaičiavimo tvarka„. Apskaita gali apimti išlaidas, atmesti kitas (neteisingas, neteisėtas, ar nereikalingas), apriboti jų dydį pagal didžiausių išlaidų lenteles. Ji neapima pačių išlaidų atsiradimą. Jos susijusios su apskaita tik tiek, kiek juos sieja viena byla.
Be to, straipsnio tikslas yra ne uždrausti bet kokį išlaidų tyrimą ministerijoje, o tik nukreipti auką į teismą, kai ji prašo išlaidas sumažinti, pakeisti antstolio sprendimą.
O neteisėtą ir nesąžiningą darbą vertina Ministerija. Nes ji ir leidžia antstoliams dirbti. Kad nebūtų painiavos, derėtų taip ir išdėstyti AĮ §27 2 dalį..
Nutylėjo, kad Ministerija paskutiniame atsakyme davė naujus atsakymus, kuriuos privalėjo duoti pirmame atsakyme. Kad Ministras nebaudė viceministro Tomo Vaitkevičiaus ir valdininkų, kurie rengė jo raštą ir atsakymų išvengė.

Pamelavo, neva pats antstolis sprendžia skundą. Kai yra jo sprendimas, jį galima skųsti Antstolių Rūmams ir Teisingumo Ministerijai. (Antstolių Įstatymo §27.)
Gaunasi, kad pats Seimo kontrolierius pripažino, kad Teisingumo Ministerija spręsti skundą privalėjo (ir atsisakė). Bet išvadų nepadarė.
Tik perpasakojo straipsnį.
Pamelavo neva tas straipsnis nustato antstolių priežiūrą. Jis nustato tik antstolio pareigą atsakyti į prašymus, skundus. Priežiūrą nustato kiti straipsniai. Juos kontrolierius nutylėjo. Surezgė sakinį taip, kad atrodytų, neva į Ministeriją leista kreiptis tik, kai yra antstolio atsakymas. Nors tokios griežtos sąlygos nėra. Todėl visas sakinys apie tai – beprasmis.
Nutylėjo, kad skundą apie save spręsti negalima ir kad skunde Seimo Kontrolieriui nebuvo nieko, ką galėtų spręsti pats antstolis.
Be to, antstolis ir teismas jau išsprendė savo neteisėtus veiksmus: juos nutraukė, bet aukai nepranešė. Tad ir antstolio sprendimas jau yra. Reiškia, pasak paties Seimo Kontrolieriaus, Teisingumo Ministerijai skųsti galima, neuždrausta. Ana tikrai privalėjo veikti.
Nutylėjo skundą, kad nei antstolis nei teismas nepranešė aukai apie neteisėtų veiksmų nutraukimą.

Pamelavo, neva Antstolių rūmai sprendžia skundą. Nors skunde nebuvo nieko, ką sprendžia jie.

Nutylėjo ministro pareigą persiųsti tiems, kas jis mano kad sprendžia. (§10 iš aptarnavimo taisyklių Nr. 875.) Būtent dėl to ministras su viceministru ir nepersiuntė skundų. Nes nebūtų ką prašyti spręsti. Visi aukos prašymai – tik ministro pareiga. Dauguma – net ne viceministro.

Nutylėjo prašymą ministrui vykdyti Konstituciją tiesiogiai. Tai – vienas iš didžiausių Seimo Kontrolieriaus nusikaltimų. Nes jis privalo prižiūrėti Konstituciją, reikalauti, kad valdininkai taikytų ją, kai įstatymų nepakanka. – Kad biurokratiškai nesidangstytų įstatymais.
Dar jis privalo siūlyti keisti įstatymus, kai jie priešingi Konstitucijai, arba, kai mato trikdžius.

Nutylėjo prašymą keisti įstatymus. Tame tarpe prašymą, kad Konstituciją tiesiogiai galėtų taikyti antstoliai tada, kai jie gauna tariamai teisėtus, bet neteisingus pavedimus (reiškia – neteisėtus; žiūrėk šio puslapio pradžia: kas neteisinga, tas neteisėta).

Priminė kad Seimo Kontrolieriai nagrinėja tik biurokratizmą ir piktnaudžiavimą. Neteisėtai pervadino juos į menkniekius: vilkinimą, nepranešimą aukai apie jos teises. Tik tuo apribojo. Atsisakė tirti biurokratizmą ir piktnaudžiavimą, Konstitucijos ir visų kitų pareigų vengimą.

Pamelavo neva Seimo Kontrolieriai netikrina antstolių, tarkim kaip neteisėtai ir melagingai jie išpučia vykdymo išlaidas, prirašo nebūtų. Neva tikrina tik, jei anie pažeidžia žmogaus teises, o ne proceso veiksmus.
Iškreipė savo darbo sąvoką. Seimo Kontrolierius privalo tikrinti visus valdininkus ir valdžią vykdančius. Neapsiriboja žmogaus teisėmis.
O žmogaus teises pažeidžia bet kokia neteisinga veikla – ir proceso, ir ne proceso. Beje, antstolio, ar bet kurio valdininko ne proceso veiksmų nebūna. Viskas yra procesas. – Baigtas, nebaigtas. – Teisėtas (tikras), arba savavališkas. Šiuo atveju buvo nepradėtas procesas, nesamas, savavališkas. Jį irgi galima vadinti šiokiu tokiu procesu.
Tai irgi apgaulė: auka neprašė Seimo Kontrolierių bausti antstolį. Auka prašė bausti tik Teisingumo Ministrą. Todėl Seimo Kontrolierius privalėjo tikrinti, ko ministras netikrino: antstolį.

Nutylėjo, kad Ministerija nutylėjo neįtikėtinus antstolio nusikaltimus. Savavališkas išieškojimas tėra nekaltas juokelis, palyginus su jais.

 

Pamelavo apie skundo esmę (ministras nutylėjo teisėjų ir antstolių sukčiavimą, nusikaltimus). Vietoj jos išvardino prašymus. O ir jie neatitinka to, ką kontrolierius tariamai nagrinėjo.

Visą skundą nutylėjo.
Tik perpasakojo kaltininką Teisingumo Ministrą Remigijų Šimašių, viceministrą Tomą Vaitkevičių ir jų valdininkus.
Jokios perpasakojimo dalies jis nenagrinėjo, nevertino.
Bet visai be vertinimų nejauku. Dar pastebės kas ir sučiups. Todėl jis pridėjo „vertinimą„: paprasčiausiai davė minėto AĮ §27. nuorašą (perpasakojo). Nukreipė dėmesį vien į tą straipsnį. Pavaizdavo, neva kalba yra tik apie jį. Bet ir jo niekaip nenagrinėjo ir nesiejo su skundu.

Pagal minėtų aptarnavimo taisyklių Nr. 875 kelis straipsnius atsakymu laikome tik tai, kas atsižvelgia į prašymo turinį.
Jei prašymo turinio nenagrinėjo bent vienos dalies, tuomet atsakymo nėra.

Tokiam niekalui sugaišo 5 mėnesius, vietoj privalomų 3-jų. Pavėlavo. Nors tokį niekalą galėtų parašyti ir per dieną. Apie pratęsimą nepranešė. (SKĮ §18.)
Vėluoti prireiktų nebent, kai deriesi dėl atlygio už dangstymą. Ne visada blogi valdininkai „algas” atsiima iškarto, grynais. Gal laukė nurodymo iš politikų. Gal politikai laukė progos už kažką atsilyginti vienas kitam. Tai užtrunka.

Seimo Kontrolierius tyčia neparašė skundo datos.
Daugumoje atsakymų (pažymų) jie skundų datų nerašo, kad nuslėpti, kad pavėlavo.

Dangstė neteisėtas statybas Žalgirio stadiono vietoje ir 24 medžių kirtėjus, Vilniaus Savivaldybės valdininkus

http://lrski.lt/seimo-kontrolieriu-pazymos/download/2-seimo-kontrolieriu-pazymos/13360-pazyma-del-skundo-pries-vilniaus-miesto-savivaldybes-administracija-ir-lietuvos-respublikos-aplinkos-ministerijos.html

2018.02.05 nusikaltėlis Seimo Kontrolierius Raimondas Šukys išpeikė 2016.07.20 Savivaldybės tariamą atsakymą Asociacijai http://saugokmedi.lt, kad neatsakė kodėl nenaikina leidimo kirsti 24 medžius Žalgirio Stadione ir nedaro augalų ekspertizės.

Bet Raimondas nieko nereikalauja šalinti iš darbo.

Jis tik prašo atsakyti iki 2018.02.28. Lygtai tai būtų netyčia ir pirmas toks niekinis atsakymas.
Raimondas žino, kad Savivaldybė taip atsirašinėja nuolat. Bet net ir už 1 niekalą, net jei netyčia, jis privalėjo reikalauti išvaryti tokį valdininką.
Jis neteisėtai nemini to valdininko. Vadina jį tik „Savivaldybės administracija„.

Raimondas nusirašė krūvą įstatymų ir taisyklių be jokio reikalo ir išvadų. – Apie pusę iš 5 puslapių.

Raimondas paklusniai, tyliai pritaria Savivaldybei, neva Aplinkos ministro įsakymas D1-87 yra įsakymas kirsti viską ką tik nori.
– Ne. Tai nėra išankstinis įsakymas kirsti. D1-87 yra tik tvarka kirsti, po įsakymo.

Raimondas duoda Asociacijos sakinio nuorašą, neva D1-87 suteikia teisę kirsti, jei neįmanoma kitaip. Asociacija klysta, o Raimondas vengia prieštarauti, kad įsakymas D1-87 nesuteikia teisės kirsti. Jis tik nustato tvarką, kai įsakymas kirsti jau yra.

Raimondas pažangiai nesipriešina: atkreipia dėmesį, kad Želdynų Įstatymo 22 str. 2d. įpareigoja išsaugoti visus gyvus medžius.
Bet iš to nedaro jokios išvados, nieko nepeikia, nereikalauja išvaryti.

Raimondas netikrino ar tikrai Savivaldybė atsirašė 2016.07.20.
Atrodo, kad elektroninį atsirašymą jie suklastojo atgaline data, kai Asociacija paskundė Seimo Kontrolieriui. Tikėjosi, kad elektroniką sunku patikrinti. Visada gali meluoti, neva ją siuntei ir būtent tą dieną. Nors gal išvis nesiuntei.

Raimondas paklusniai pritaria Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, neva, Asociacija anam nerašė skundo.
Jis privalėjo iškratyti Ministerijos kompiuterius ir rasti kur dingo laiškas. Gal jie jį neteisėtai atmetė neskaitę. Nuo 2014 metų Ministerija atmeta elektroninius laiškus „automatiškai„ ir nepaiso raginimų liautis:
http://andrius.saugokmedi.lt/oficioz/Aplinkos_Ministerija.htm#Valentinas Mazuronis

Raimondas nutyli ar Departamentas atrašė Asociacijai, ar ne. Jei atrašė, reiškia skundą gavo. Bet meluoja neva negavo.

Departamentas irgi Kontrolieriui rašė, ko jų neklausė: neva viską jau iškirto ir kelmus išlupo, paslėpė įkalčius, todėl neva neįmanoma suprasti kokie geri medžiai buvo, ar reikėjo kirsti, ar ne.
Dėl nuslėptų įkalčių pažeidimas neišnyksta.
Atvirkščiai. Jis tik didėja.
Už tai reikia ne tik išvaryti, o išvis atimti leidimus dirbti želdinius.

Raimondas paklusniai pritaria Departamentui, neva reikėjo aiškintis ar buvo įmanoma išsaugoti medžius.
– Ne. Reikėjo aiškintis, kad juos kirto neteisėtai. – Net ne poreikį ir ne būtinybę kirsti.

Raimondas nutyli ir Departamento valdininko vardą. Kad negalėtumėt jį viešai svarstyti, ar bausti.

Raimondas nutylėjo, kad statybos Žalgirio stadione prieštarauja 2007-2015 metų Vilniaus Bendram Planui:

• Ten gali būti tik stadionas.
• Miestą sutankinti draudžiama.

Patys nusikaltėliai meras Remigijus Šimašius ir Miesto plėtros skyriaus (departamento) direktorius Mindaugas Pakalnis tuo metu pripažino, kad laužo Bendrą planą. Bet neva tai darė ankstesnė Savivaldybė. O jie neva niekuo dėti.
Jei nesate kalti, bauskite tuos valdininkus, kurie tuo metu tai leido. Jei nebaudžiate, esate bendrininkai. Jei nenaikinate neteisėtų statybų, esate kalti, net jei leidote ne jūs.
Jei statyba neteisėta, tai ši dingstis negaliotų medžius kirsti, net jei tokia dingstis būtų teisėta. Bet statyba nėra priežastis kirsti. Ji privalo derintis prie medžio, o ne medis prie jos.

 

Raimondas ne reikalavo, o tik patarė Savivaldybei:

• „Inventorizuoti” želdinius.
• Atsirašinėti deramai.
• Apie šių patarimų nagrinėjimą pranešti jam iki 2018.02.28.

Atsakyti į Asociacijos skundą tebereikia.
Bet ką gi Savivaldybė atsakys? Juk pasak paties Raimondo, jie sunaikino visus įrodymus, nes kelmus paslėpė? – Tyčia. Pagal Raimondą gaunasi, kad neatsakys. Už tai reikiavaldininkus išvaryti.
Iš tikrųjų atsakyti įmanoma, kaip minėjome: ne ar buvo įmanoma išsaugoti medžius, bet kad kirto neteisėtai.

Raimondas pavėlavo. Jis rašo, kad skundą gavo 2016.07.29. Jis privalėjo jį išspręsti per 3 mėnesius. Bet jis vilkino 1½ metų, kol neteisėtus namus jau pastatė. Jis vis dar nieko neišsprendė, o tik prikliedėjo.

Raimondas pažeidė aptarnavimo taisyklių Nr. 875 §39: atsakyti tokiu būdu, kokiu pateiktas skundas.
Raimondas skundą gavo elektroniškai. Jis privalėjo ir atsakyti elektroniškai, o ne popierių spausdinti, švaistyti. 

 

 http://andrius.saugokmedi.lt/oficioz/teise/#Seimo%20Kontrolieriai

 

Civilinė byla Nr. 3K-3-46/2008

Procesinio sprendimo kategorija 129.2

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2008 m. sausio 29 d.

Vilnius             

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Aloyzo Marčiulionio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės antstolės Ramunės Mikliušienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. B. ieškinį dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu atsakovams antstolei Ramunei Mikliušienei, A. K.; tretieji asmenys: Jonavos rajono savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos tarnyba, Kauno miesto savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos tarnyba, Kauno apskrities internatinė mokykla „Saulutė“, uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Jonavos paslaugos“.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė teismo prašė pripažinti negaliojančiu 2003 m. rugpjūčio 4 d. pardavimo iš varžytynių aktą, kuriuo jos butas, esantis (duomenys neskelbtini), parduotas A. K. ir šį grąžinti jos nuosavybėn. Ieškovė nurodė, kad jai priklausė butas, esantis (duomenys neskelbtini). Šiame bute ji gyveno su savo dviem nepilnamečiais vaikais. Dėl sunkios finansinės padėties ji negalėjo sumokėti visų komunalinių mokesčių, todėl teismo sprendimais iš jos už suteiktas paslaugas buvo priteista 9559,04 Lt. Nors bute buvo pakankamai kilnojamųjų daiktų, tačiau antstolė areštavo ieškovei nuosavybės teise priklausantį butą, įvertindama jį 7500 Lt suma. Reali vidutinė buto rinkos vertė yra 20 017 Lt. Ieškovė nurodė, kad skolas ji dengė, bet antstolė Ramunė Mikliušienė, išieškodama skolą, 2003 m. rugpjūčio 4 d. pardavimo iš varžytynių aktu pardavė butą atsakovei A. K.Ieškovės teigimu, šis aktas naikintinas, nes varžytynės buvo paskelbtos nesilaikant CPK 706, 707 straipsnių, o turto pardavimo iš varžytynių aktas patvirtintas pažeidžiant CPK725 straipsnį. Turtas įkainotas neteisingai, nesilaikant nustatytų taisyklių (CPK 681 straipsnis). Pardavus butą nepagrįstai maža kaina – už 4725 Lt, pablogintos atsikaitymo su kreditoriais galimybės. Pagal CK 3.85 straipsnio nuostatas parduoti butą iš varžytynių buvo reikalingas teismo leidimas, nes bute registruoti ieškovės nepilnamečiai vaikai.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Jonavos rajono apylinkės teismas 2007 m. kovo 23d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino: 1) pripažino negaliojančiu 2003 m. rugpjūčio 4 d. pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0064/03/03391, kuriuo antstolė R. Mikliušienė pardavė N. B. dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini) A. K.; 2) grąžino šį butą ieškovės nuosavybėn; 3) priteisė iš antstolės A. K. 4725 Lt, sumokėtus už 2003 m. rugpjūčio 4 d. varžytynių metu nupirktą butą; 4) priteisė valstybei iš antstolės 91,75 Lt žyminio mokesčio ir  108,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; 5) priteisė ieškovei iš antstolės 4004,40 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas sprendime nurodė, kad antstolė pažeidė CPK 681 straipsnio1 dalį, ieškovės ir UAB „Jonavos paslaugos“ turtinius interesus, elgėsi nerūpestingai, nes nustatė per mažą iš varžytynių parduodamo buto kainą, neatsižvelgdama į jo rinkos vertę. Dėl to, teismo  nuomone, jau areštuodama turtą antstolė nusprendė, kad nebus išieškota visa išieškotojui UAB „Jonavos paslaugos“ teismo priteista suma. Teismas nurodė, kad tai yra esminis varžytynių akto, kaip pirkimo–pardavimo sutarties, pažeidimas.

 Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad antstolė neišaiškino, nors privalėjo tai padaryti, ieškovei teisės prašyti teismo, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto, būtino šiems asmenims gyventi, po to, kai, išieškant sumas, nesumokėtas už komunalines paslaugas, šis yra areštuotas (CPK 663 straipsnio 4 dalis).

 Be to, teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje teisėjas patvirtino varžytynių aktą kitą dieną po varžytynių, todėl nepatikrino, ar nereikėjo taikyti apribojimo nukreipti išieškojimą į paskutinį ieškovės būstą, kuriame ji gyveno su dviem nepilnamečiais vaikais iki vaikų apgyvendinimo internatinėje mokykloje, ir pažeidė CPK 725 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatytą minimalų terminą varžytynių aktui tvirtinti.

Nurodytus antstolės ir teisėjo veiksmus teismas pripažino imperatyviųjų teisės normų pažeidimais, todėl pripažino negaliojančiu ginčijamą varžytynių aktą ir taikė abišalę restituciją: ieškovei grąžino butą, o A. K. iš antstolės – buto kainą. Teismas A. K. pripažino nesąžininga pirkėja, nes jai galėjo būti žinoma 4,2 karto pigiau parduodamo iš varžytynių turto pradinės kainos akivaizdi neatitiktis tos vietos turto rinkos vertei (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys, 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. liepos 5 d. nutartimi atmetė atsakovių antstolės R. Mikliušienės ir A. K. apeliacinius skundus ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 23 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais. Papildomai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad aplinkybė, jog ieškovė nepareiškė pretenzijų dėl areštuoto turto vertės nustatymo, paduodant skundą dėl antstolės veiksmų, negali būti vertinama kaip antstolės veiksmų teisėtumo prezumpcija. Atvejai, kai vykdymo proceso dalyviai nebeturi galimybės pasinaudoti savo teise apskųsti antstolio veiksmą CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka, netrukdo jiems ginčyti turto pardavimą CPK 602 straipsnyje išvardytais pagrindais. Pasisakydamas dėl ginčijamo buto kaip šeimos ir nepilnamečių vaikų vienintelės gyvenamosios vietos, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ta aplinkybė, jog nepilnamečiai ieškovės vaikai turto pardavimo metu gyveno ne ginčo bute, o internatinėje mokykloje, būsto statuso nekeičia. Teismas pabrėžė, kad, pardavus butą, vaikai prarado galimybę sugrįžti į buvusį paskutinį šeimos būstą. Be to, teismas nurodė, kad turto pardavimo iš varžytynių neteisėtumą lėmė neteisėti antstolės veiksmai, bet ne varžytynių aktą patvirtinusio teisėjo veiksmai (CPK 725 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyto termino pažeidimas ir nepakankamas varžytynių procedūros patikrinimas). Dėl to apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė įtraukti dalyvauti byloje Lietuvos valstybę ir nenusprendė dėl jos teisių bei pareigų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ieškinio dalykas byloje yra sandorio teisėtumas, o ne reikalavimas atlyginti neteisėtais pareigūnų veiksmais padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tikslaus skolos dydžio nenustatymas nebuvo pripažintas esminiu sprendimų vykdymą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimu.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimus

 

Kasaciniu skundu atsakovė antstolė R. Mikliušienė prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 23 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmetant. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.              Bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino CPK 663 straipsnį, nes nurodė, kad antstolis privalo išaiškinti skolininkui jo teisę prašyti teismo nevykdyti išieškojimo iš paskutinio būtino gyventi buto. Kasatorė mano, kad antstolis neturi tokios pareigos, bet skolininkas privalo būti atidus, rūpestingas, bendradarbiauti su antstoliu ir savarankiškai naudotis savo teisėmis.

2.            Pripažinę negaliojančiu varžytynių aktą tik dėl jį tvirtinusio teisėjo padaryto pažeidimo, bylą nagrinėję teismai visas bylinėjimosi išlaidas turėjo priteisti iš valstybės, bet ne iš kasatorės (CK 6.272 straipsnis). Kasatorė atkreipė dėmesį į tai, kad kasacinio teismo praktika šiuo klausimu nesuformuota.

3.            Teismai, nesiremdami įrodymais, padarė neteisingą išvadą, kad varžytynių aktą tvirtinęs teisėjas nepatikrino priverstinio sprendimo vykdymo procedūros teisėtumo. Be to, kasatorė mano, patvirtinęs varžytynių aktą anksčiau negu nustatyta CPK 725 straipsnio 1 dalyje teisėjas tik formaliai pažeidė nurodytą teisės normą, tai neturėjo įtakos ieškovės interesams.

4.            Darydami nepagrįstą išvadą, kad antstolė nustatė per mažą buto kainą, teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad areštuojamą turtą įkainoja antstolis ir tik tuo atveju, kada antstoliui turtą įkainoti sunku arba to prašo skolininkas ar kreditorius, yra kviečiamas ekspertas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. C. skundą dėl antstolio veiksmų, byla Nr. 3K-3-133/2005). Ginčijamu atveju vykdymo proceso dalyviai neprašė kviesti eksperto, o kasatorei buvo nesunku nustatyti areštuojamo turto vertę. Kasatorė teigia, kad ji nustatė teisingą buto rinkos kainą. Be to, kasatorė nurodė, kad ji butą įvertino remdamasi 2003 m. kovo 29 d. Nekilnojamojo turto registro duomenimis (15 187 Lt).

5.            Teismai neįvertino aplinkybių, kad ieškovė varžytynių aktą pradėjo ginčyti tik po metų, anksčiau sutiko su buto arešto akte antstolės nustatyta šio turto verte, nesinaudojo CPK skolininkui nustatytomis teisėmis, pretenzijas dėl buto pradėjo reikšti tik tada, kai naujoji buto savininkė jį suremontavo, todėl piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Kasatorė mano, kad toks ieškovės elgesys yra nesąžiningas, o to neįvertinę teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

6.            Teismai neįvertino to, kad surašydama turto arešto aktą kasatorė informavo ieškovę apie galimybę išsaugoti paskutinį būstą, bet ieškovė ja sąmoningai nepasinaudojo.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorė neteisingai teigia, kad dėl CPK 725 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktikos kasacinis teismas yra nepasisakęs. Ieškovė teigia, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartyje, byla Nr. 3K-3-157/2006, nurodytos proceso teisės normos taikymas yra išaiškintas. Atsiliepime tvirtinama, kad kasatorė nepagrįstai teigia, jog bylą nagrinėję teismai nepasisakė dėl varžytynių aktą tvirtinusios teisėjos ir valstybės įtraukimo į bylą. Ieškovė nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas išaiškino, jog varžytynių aktas yra netesėtas dėl antstolės, bet ne jį tvirtinusios teisėjos veiksmų. Ieškovė paminėjo apeliacinės instancijos teismo argumentą, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio dalykas yra sandorio neteisėtumas, bet ne reikalavimas atlyginti neteisėtais pareigūnų veiksmais padarytą žalą. Ieškovė nurodė, kad kasatorė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. C. skundą dėl antstolio veiksmų, byla Nr. 3K-3-133/2005), nes šioje nutartyje buvo taikytos 1964 m. CPK normos. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorė klaidina teismą, tvirtindama, jog ieškovei raginimai buvo įteikti. Ieškovė teigia, kad įkainodama areštuojamą turtą kasatorė pažeidė CPK 681 straipsnio 1 dalį, nes rėmėsi 1996 metų, bet ne 2003 metų duomenimis apie areštuojamo buto rinkos vertę. Ieškovės nuomone, tai prieštarauja kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. M. L., byla Nr. 3K-3-157/2005). Atsiliepime tvirtinama, kad ieškovė nedalyvavo antstolei surašant turto arešto akto, todėl ji negalėjo jo skųsti per įstatyme nustatytą terminą. Ieškovė pabrėžė, kad kasacinis teismas šioje byloje priimtoje nutartyje išaiškino antstolio pareigą informuoti skolininką apie CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisę.

Atsakovė A. K., tretieji asmenys, UAB „Jonavos paslaugos“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ padavė prisidėjimus prie kasacinio skundo.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

 

Antstolė R. Mikliušienė, išieškodama iš N. B. 9559,04 Lt skolą už komunalines paslaugas, 2003 m. rugpjūčio 4 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu pardavė už 4725 Lt A. K. ieškovei nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė buvo 4,2 karto didesnė. Ieškovė turi du nepilnamečius vaikus. Ginčo butas buvo paskutinis ieškovės ir jos nepilnamečių vaikų būstas. Antstolė pardavė butą neišaiškinusi ieškovei teisės prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą. Turto pardavimo iš varžytynių aktą 2003 m. rugpjūčio 5 d. rezoliucija patvirtino Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjas.

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Nagrinėjamoje byloje pateikto ieškinio dalykas yra reikalavimas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą ir taikyti jo negaliojimo pasekmę – restituciją (CK 1.80 straipsnis). Taigi teismai turėjo nagrinėti tai, ar yra pagrindas pripažinti varžytynių aktą neteisėtu, ir ginti ieškovės civilines teises jos prašomu civilinių teisių gynimo būdu – atkuriant buvusią iki teisės pažeidimo padėtį (CK 1.138 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. vasario 27 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjamoje byloje (bylos Nr. 3K-3-157/2006), išaiškino, kad turto pardavimas iš varžytynių yra speciali procesinė turto realizavimo forma, kai turtas priverstinai perleidžiamas kito asmens nuosavybėn specialia įstatyme nustatyta tvarka (CPK 700 straipsnis). Kasacinis teismas nurodė, kad nuosavybės teisių apsauga užtikrinama, jeigu turto pardavimas varžytynėse įvyksta nepažeidžiant šiam veiksmui nustatytų reikalavimų;konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai nustatė varžytynių aktą tvirtinusio teisėjo pažeistą terminą tokiam veiksmui atlikti, bet nenustatė esminių pažeidimų parduodant turtą iš varžytynių; taip pat pabrėžė, kad jeigu turo pardavimas iš varžytynių turi įtakos vaikų teisėms ir interesams, tai pareiga užtikrinti jų apsaugą tenka antstoliui, išaiškinant teisę prašyti taikyti apribojimą, nustatytą CPK 663 straipsnio 4 dalyje, ir teismui, prieš tvirtinant varžytynių aktą, patikrinant, kaip tokią pareigą atliko antstolis. Taigi kasacinis teismas nurodė teismams, iš naujo nagrinėjant bylą, patikrinti, ar parduodant paskutinį būstą, išieškant sumas, nesumokėtas už komunalines paslaugas, nebuvo pažeistas viešasis interesas, ar ieškovei sudarytos pakankamos sąlygos savo teisėms įgyvendinti.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad areštavusi butą antstolė neišaiškino ieškovei teisės prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą. Kasacinis teismas yra saistomas nurodytos faktinės aplinkybės (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teigdama, kad ji areštuodama butą informavo ieškovę apie tokią teisę, kasatorė kelia fakto klausimą, kuris yra ne kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to šis kasacinio skundo argumentas nenagrinėtinas.

Iš pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų matyti, kad teismai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išaiškinimais ir nustatė esminius pažeidimus, padarytus parduodant turtą iš varžytynių (CPK 362 straipsnio 2 dalis). Iš naujo išnagrinėję bylą teismai nustatė, kad parduodama ieškovės ir jos vaikų paskutinį būstą iš varžytynių antstolė neužtikrino ieškovės vaikų teisių ir interesų apsaugos, nes neišaiškino skolininkei teisės pateikti prašymą teismui taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą (CPK 634 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs nurodytos teisės normos aiškinimo ir taikymo praktiką. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 663 straipsnio 4 dalis yra socialinį tikslą turinti nepilnamečių vaikų, neįgaliųjų ir socialiai remtinų asmenų procesinė garantija – pagal galimybes apsaugoti juos nuo paskutinio gyvenamojo būsto praradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2007); taip pat yra nurodęs, kad vaiko teisių ir interesų apsauga, parduodant turtą iš varžytynių, tenka antstoliui, raštu skolininkui išaiškinant teisę pateikti prašymą taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą ir reikiamais informuojant vaiko teisių apsaugos instituciją, o teismas, prieš tvirtindamas varžytynių aktą, privalo patikrinti, kaip antstolis įvykdė pareigą, imperatyviai nustatytą CPK 634 straipsnio 2 dalyje. Toks veiksmų neatlikimas nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje laikomas esminiu imperatyviosios teisės normos pažeidimu, suteikiančiu pagrindą pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nuo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos nenukrypo, todėl atmeta kaip teisiškai nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, jog antstolis neturi pareigos išaiškinti skolininkui teisės prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą.

Be to, teismai nustatė dar vieną esminį – turto įkainojimą reglamentuojančių taisyklių – pažeidimą, kasatorės padarytą parduodant nurodytą turtą iš varžytynių (CPK 602 straipsnio 6 punktas, 681 straipsnio 1 dalis, 718, 722 straipsniai). Pasisakydamas dėl iš varžytynių parduodamo turto kainos, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad areštuoto turto pardavimo iš varžytynių kaina yra ypač svarbi sąlyga, nes varžytynėse ji negali būti nustatinėjama šalių susitarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; 2007 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2007, 2007 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-5/2007). Teismo pareiga patikrinti, ar turtas įvertintas ir varžytynėse parduotas už tinkamą kainą nepriklauso nuo to, ar buvo reiškiama prieštaravimų dėl turto įkainojimo, taip pat nepriklausomai nuo to, ar buvo apskųsti antstolio veiksmai parduodant turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2007). Be to, areštuodamas turtą antstolis pirmiausia, t. y. prieš išklausydamas išieškotojo ir skolininko nuomonės dėl turto vertės, turi nustatyti turto rinkos vertę, jam įstatymo suteiktomis priemonėmis išsiaiškinti, ar viešajame registre užfiksuota turto vertė atitinka šio turto rinkos vertę turto arešto akto surašymo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005; 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2005). Antstolis, ruošdamasis parduoti skolininko (turto savininko) turtą iš varžytynių, turi elgtis teisingai ir veikti taip, kad parduodant daiktą iš varžytynių būtų gauta maksimali nauda, atitinkanti tiek išieškotojo, tiek ir skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2005).

Iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai nenukrypo nuo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir teisingai vertino byloje nustatytas aplinkybes. Spręsdami turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumo klausimą, teismai įvykdė pareigą būti aktyviems ir, kilus abejonių, patikrinti turto pardavimo kainos pagrįstumą. Byloje nustatyta, kad areštuodama ieškovės butą kasatorė 2003 m. gegužės 6 d. turto arešto akte nenurodė rinkos kainos ir nusidėvėjimo, įvertino butą 7500 Lt, nors VĮ Registrų centro 2003 m. rugsėjo 8 d. apskaičiuota 20 017 Lt rinkos vertė. Teigdama, kad ginčijamą butą 7500 Lt įkainojo teisingai, kasatorė neatsižvelgia į tai, kad jos nurodoma 15 187 Lt vidutinė buto vertė buvo nustatyta 1996 metais, o išieškoma skola buvo 9559,05 Lt. Šios žemesniųjų instancijų teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad kasatorė nustatė rinkos kainos neatitinkančią ieškovės buto kainą jo pardavimo iš varžytynių metu. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, susijusius su iš varžytynių parduoto buto kaina.

Teigdama, kad tik varžytynių aktą tvirtinęs teisėjas padarė proceso teisės pažeidimą, kad šis pažeidimas yra formalus, kad teisėjas patikrino vykdymo procedūros teisėtumą, kad ji išaiškino ieškovei teisę pateikti prašymą taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą, kad ji neprivalėjo to daryti, kasatorė ginčija priešingasteismų, taip pat ir kasacinio teismo padarytas išvadas ir pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų nustatytas faktines aplinkybes. Šioje byloje suformuluotų kasacinio teismo išaiškinimų ginčijimas reiškia jų nesilaikymą ir jų privalomumo paneigimą (CPK 362 straipsnio 2 dalis). Be to, pirmiau nurodyta, kad kasatorė kelia fakto klausimą ir prašo nustatyti naujas aplinkybes, tačiau to kasacinis teismas negali padaryti, nes tai prieštarautų kasacijos paskirčiai ir bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme riboms (CPK 351 straipsnio 1 dalis). Taigi teisėjų kolegija atmeta su pirmiau nurodytomis teismų išvadomis ir faktinėmis aplinkybėmis susijusius kasatorės argumentus, nes jie neatitinka kasacijos pagrindų, nustatytų CPK 346 straipsnio 2 dalyje.

Ieškovė prašė teismo apginti jos pažeistą teisę tik vienu civilinių teisių gynimo būdu – atkuriant iki teisių pažeidimo buvusią padėtį, t. y. taikant restituciją (CK 1.138 straipsnio 2 dalis). Ieškovė nereikalavo išieškoti žalą iš teisę pažeidusių asmenų – taikyti civilinę atsakomybę (CK 1.138 straipsnio 6 dalis). Restitucija ir civilinė atsakomybė yra savarankiški civilinių teisių gynimo būdai. Nagrinėjamoje byloje teismai ieškovės pažeistą teisę apgynė vienu iš jų – restitucija. Teisėjų kolegija nurodo, kad šio ginčo atveju turto pardavimo iš varžytynių akto neteisėtumą ir ieškovės turto praradimą pirmiausia lėmė antstolės atlikti neteisėti veiksmai. Teisėjo padarytas proceso teisės normų pažeidimas yra tai, kad, patvirtinęs varžytynių aktą nesilaikydamas CPK 725 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino ir nepatikrinęs antstolio veiksmų visais aspektais, jis netinkamai atliko antstolio veiklos kontrolę, todėl neištaisė antstolės padarytos klaidos ir neapsaugojo ieškovės nepilnamečių vaikų interesų. Tačiau ieškovė nereikalavo atlyginti nuostolių, todėl, sprendžiant klausimą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, nebuvo pagrindo taikyti civilinę atsakomybę ir aiškintis bei nustatinėti jos sąlygų. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti dėl byloje nedalyvaujančio asmens – Lietuvos Respublikos, atsakingos pagal CPK 6.272 straipsnį už teisėjų neteisėtais veiksmais padarytą žalą, teisių ir pareigų. Taigi teismai teisingai visas bylinėjimosi išlaidas priteisė ieškovei iš kasatorės. Dėl to kasatorė nepagrįstai teigia, kad bylinėjimosi išlaidos ieškovei turėjo būti priteistos iš valstybės, bet ne iš jos. Teisėjų kolegija nurodo, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas buvo ne teisėjo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimas. Manydama, kad dėl varžytynių akto tvirtinusio teisėjo veiksmų kasatorė patyrė žalos, ji gali paduoti teismui atskirą ieškinį ir reikalauti atlyginti žalą.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo bei nutarties remiantis kasacinio skundo argumentais. Dėl to kasacinis skundas atmestinas ir teismų procesiniai sprendimai paliktini nepakeisti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ieškovė prašo priteisti 600 Lt išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Atmetusi kasacinį skundą, teisėjų kolegija šį prašymą tenkina, atsižvelgdama į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punktą, kuriame nurodyta, kad už atsiliepimo surašymą rekomenduojama priteisti 2 minimalių mėnesinių algų dydžio atlyginimą (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Dėl to ieškovei priteisiamos 600 Lt dydžio išlaidos advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą(CPK 93 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies  1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsnio 1 dalimi,

 

nutaria:

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ieškovei N. B. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės antstolės Ramunės Mikliušienės (duomenys neskelbtini) priteisti 600 Lt (šeši šimtai litų) išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai	Zigmas Levickis
	Egidijus Laužikas
	Aloyzas Marčiulionis