Niekas čia nesikeis tol, kol mes nepareikšime savo valios pasikeitimams

Arvydas Daunys

Turim sau pripažint vieną dalyką – niekas čia nesikeis tol, kol mes nepareikšime savo valios pasikeitimams. Visame pasaulyje politinis elitas kalba aiškiai – taip, kaip buvo – nebebus. Į praeitį negrįšime. Tą turime įsisąmoninti.

Mūsų, ()Lietuvos) atžvilgiu tai yra kur kas blogiau. Nes mes neturime savo politinio elito, kuris spręstų valstybės vidaus klausimus. Turime statytinius – vietininkus tų, kurie Lietuvoje net negyvena ir priima sprendimus globaliu mastu.

Todėl Lietuva visada seks kitų valstybių pėdomis koronos (ir daugeliu kitų) klausimu. Ir be to, blogiausiais variantais, parodančiais, kad statytiniai ne tik pas mus. Panašu, jog savo politinį elitą turi tik Švedija. Kitos šalys arba neturi, arba jis tiek bailus, kad bijo prisiimti atsakomybę už savarankišką politiką.

Todėl iliuzijų neturėkime – karantinas nesibaigs pilnu mastu. Nuolat išliks ribojimai ir draudimai, kurie padeda sunkti iš valstybių paskutinius ekonominio savarankiškumo syvus.

Reikia pastebėti, jog mūsų veikėjai sėdintys valdžioje – mūsų, t.y. savo visuomenės bijo mažiau nei savo ponų, kurių vietininkais jie yra. Todėl bet kokie mūsų pasipiktinimo rašiniai jų nepaveiks. Nes jie elementariai nėra savarankiški. Jie tiesiog negali neklausyti. Todėl vienintelis dalykas, kas, galbūt (nors abejoju) galėtų juos paveikti – lietuvių masinis ėjimas į gatves. Fizinė baimė. Gyvuliška išlikimo baimė.

Kai suprantama, kad šeimininkas yra čia, o ne kažkur.. ir kad už viską teks sumokėti,. Kol tam nebus pasiryžta – nesikeis visiškai niekas.

Tai kažkam yra aukso amžius. Kas norės savo noru ar geruoju to atsisakyti?