Neringą Venckienę teisiantis teisėjas V.Meidus : „Prezidento G.Nausėdos patarėjai už padarytus nusikaltimus neatsako“
meidu
Generalinei prokuratūrai
Pranešimas apie Panevėžio apygardos teismo teisėjo Valdo Meidaus, Vilniaus apygardos teismo teisėjos Jurgitos Kolyčienės nusikalstamą veiklą
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Petras Meidus (nuotr. viršuje) 2020 m. lapkričio 18 d. priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1S-178-491/2020, kurią suklastojo, įrašydamas žinomai melagingus ir savo išgalvotus duomenis, ir taip padarė nusikaltimą – suklastojo dokumentą. Jis taip pat piktnaudžiavo tarnyba, pritardamas teisėjos Vilniaus apygardos teismo teisėjos J. Kolyčienės nutarčiai, kad „įstatymai negalioja prezidentūros patarėjams“.
T.y. kreipiausi į prokuratūrą dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjos J.Kolyčienės nusikalstamų veiksmų – ji priėmė nutartį, kuria nusprendė, kad prezidento G.Nausėdos patarėjams Aisčiui Zabarauskui ir Vidai Petrylaitei reikia taikyti įstatymo išimtį ir atleisti juos nuo atsakomybės už padarytus nusikaltimus.
Savo nutartyje teisėja Jurgita Kolyčienė nurodė, kad prezidento Gitano Nausėdos vyriausias patarėjas Aistis Zabarauskas negali būti patrauktas atsakomybėn už „Laisvo laikraščio“ redaktoriaus A.Drižiaus šmeižtą ir dokumento klastojimą, nes jis yra „neliečiamas“.
Kreipiausi į prokuratūrą, kai A.Zabarauskas ir kita prezidento G.Nausėdos patarėja Vida Petrylaitė raštu informavo teismą, kad A.Drižius yra valstybės priešas, ir kad tokią informaciją jiems perdavė Vadovybės apsaugos departamentas (VAD).
Konfliktas kilo dar 2019 m. vasarą, kai prezidentūra atsisakė įsileisti A.Drižių į prezidento G.Nausėdos spaudos konferencijas. Esu įsitikinęs, kad taip nutiko tik todėl, kad prieš tai vykusioje spaudos konferencijoje aš uždaviau ekscelencijai tris nesuderintus klausimus – apie Garliavos bylą, „Snorą“ ir teisėsaugą – ir taip priverčiau G.Nausėdą smarkiai prakaituoti atsakinėjant.
Todėl man buvo parodytos prezidentūros duris, nurodyta, kad daugiau čia esu nepageidaujamas. Tada kreipiausi į Vilniaus administracinį teismą dėl to, kad yra laužomas Visuomenės informavimo įstatymas ir diskriminuojama laisva spauda.
Tada A.Zabarauskas, o paskui ir V.Petrylaitė raštu Vilniaus apygardos administracinį teismą administracinėje byloje Nr. eI2-1236-789/2020 informavo, kad A.Drižius jau ne kartą buvo baustas žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos už tai, kad nuolat „žeidė ir rodė nepagarbą, žemino Lietuvos valstybę“. Abu prezidentūros raštininkai kaip šios informacijos šaltinį nurodė Vadovybės apsaugos departamentą (VAD) : „VAD pateikė išvadas, kad A.Drižius buvo ne kartą baustas…“. Tada teismas kreipėsi į VAD – šis taip pat raštu atrašė, kad jokios informacijos apie A.Drižių prezidentūrai neteikė ir negalėjo teikti, nes ja „nedisponuoja“.
Taip paaiškėjo, kad tiek prezidento vyr. patarėjas A.Zabarauskas, tiek ir teisės „profesorė“ Petrylaitė yra paprasti šmeižikai, kurie patys sugalvojo, kad A.Drižius yra valstybės priešas, ir kad būtų įtikinamiau, pasirėmė neva VAD suteikta informacija.
VAD teismą informavo, kad jokios informacijos apie A.Drižių nerinko ir tuo labiau neteikė prezidentūrai, o visas šių dviejų „vyriausiųjų patarėjų“ pasirašyti raštai teismui yra kvailas ir niekuo nepagrįstas šmeižtas.
Tada kreipiausi į prokuratūrą ir teismą dėl Zabarausko ir V.Petrylaitė šmeižto – prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, o mano skundą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šmeižto nagrinėjo tokia Vilniaus apygardos teismo teisėja J.Kolyčienė.
Ši nusprendė, kad A.Zabarauskas savo išgalvoto šmeižto apie Drižių niekur neviešino, jo niekur nesiuntė ir niekas jo nematė. Kaip žinia, įstatymas numato, kad šmeižtas turi būti išplatintas ir paviešintas ir tik tada jis tampa nusikaltimu. Nors A.Zabarauskas išsiuntė savo melagingą raštą į Vilniaus administracinį teismą, be to, šį jo raštą rengė ir pasirašė kita prezidentūros darbuotoja D.Šalkuvienė, teisėja J.Kolyčienė nusprendė, kad tas Zabarausko šmeižtas niekur nebuvo paskleistas ir jokio prezidentūros darbuotojo nusikaltimo nebuvo.
„A.Drižiaus skunde teigiama, kad tikrovės neatitinkanti informacija buvo išplatinta, nes A. Zabarausko rašte surašytus duomenis matė ir dokumentą pasirašiusi prezidentūros darbuotoja D. Šalkuvienė (tokiu būdu informacija buvo perduota trečiajam asmeniui). Šis skundo argumentas yra nepagrįstas. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju rašte pateikta informacija D. Šalkuvienei nebuvo perduota kaip trečiajam asmeniui, šią informaciją ji sužinojo atlikdama tiesiogines savo darbo funkcijas. D. Šalkuvienė yra prezidentūros darbuotoja, kuri eina vyriausiosios specialistės pareigas. Iš pateikto Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 2019 m. lapkričio 20 d. rašto, matyti, kad D. Šalkuvienė buvo šio rašto rengėja, surašiusi minėtą dokumentą, kurį savo parašu patvirtino ir A.Zabarauskas. Tai, kad tam tikro pobūdžio informacija asmeniui tampa žinoma vykdant tarnybinę užduotį ir atliekant savo pareigas, negali būti laikoma informacijos paskleidimu“, – nurodė teisėja J.Kolyčienė.
Tiesa, įstatyme šmeižto sąvoka ir jo paskleidimas yra apibrėžtos visai kitaip, nei išdėstė teisėja J.KOlyčienė. Šiame įstatyme nenumatytos išimtys, kad prezidentūros darbuotojai gali šmeižti žmones, rašydami „tarnybinius raštus“ ir juos siuntinėdami pareiškėjams ir į teismą.
BK 154 straipsnis. Šmeižimas nurodo:
- Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiami…
Įstatyme aiškiai pasakyta, kad Informacijos paskleidimu yra laikomas bet kokios formos informacijos perdavimas bent vienam kitam asmeniui, ir šiame įstatyme nėra jokių išlygų prezidentūros darbuotojams – jiems nesuteikta teisė šmeižti ir rašyti teismui melagingus ir šmeižikiškus raštus, parašytus tam, kad pateisinti savo neteisėtus sprendimus.
Tačiau mano skundą dėl Kolyčienės išnagrinėjęs Panevėžio apygardos teismo teisėjas V.Meidus, priėmė minėtą nutartį, ir taip pat ją suklastojo, nurodydamas, kad „tvirtinti, jog Vilniaus apygardos teismo teisėja J. Kolyčienė baudžiamojoje byloje Nr. M- 2-02-00146-20 nagrinėdama skundą piktnaudžiavo tarnyba ir suklastojo 2020 m. balandžio 9 d, nutartį, taip pat nėra jokio pagrindo ir pakankamų duomenų. Kaip teisingai prokuroras atkreipė dėmesį savo 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarime, ši Pareiškėjo skundo dalis dėl galimai neteisėtų J. Kolvčienės veiksmų grindžiama išimtinai jo paties samprotavimais ir nesutikimu su šios teisėjos 2020 m. balandžio 9 d. nutarties motyvais ir išvadomis. Tačiau tai nėra ir negali būti pagrindas prieš teisėją J. Kolyčienę pradėti ikiteisminį tyrimą. Teismai ir teisėjai, priimdami sprendimus, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų. Teismų ir teisėju nepriklausomumo principas įtvirtintas tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek Lietuvos Respublikos teisimi įstatyme. Tačiau patikrinti priimtų procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą galima pateikiant skundą įstatymų numatyta tvarka.
Nurodžiau, kad priimdamas minėtą nutartį, teisėjas V.Meidus padarė ir kitą nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba. Jis puikiai žinojo, kad teisėja Kolyčienė suklastojo savo nutartį, nurodydama, kad Zabarauskas neišplatino šmeižto apie mano asmenį. Teisėja Kolyčienė ne tik suklastojo savo nutartį, nurodydama, kad Zabarauskui ir Šalkuvienei negaliojo Lietuvos įstatymai, tačiau lygiai tą patį padarė ir teisėjas Meidus, sutikęs su tokia formuluotę ir taip pridengdamas šiuos teisėjos Kolyčienės nusikaltimus.
Tada kreipiausi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėjo Meidaus atžvilgiu – primenu gen. Prokuratūrai, kad Konstitucija ir įstatymai nesuteikia įgaliojimo teisėjams daryti nusikaltimus „įstatymo vardu“. Konstitucija ir teismų įstatymas nepadaro teisėjų „neliečiamaisiais“, kaip jie įpratę manyti. Yra kaip tik priešingai – Konstitucijos 29 straipsnis nurodo, kad „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Esant tokiai Konstitucijos nuostatai, niekam negali būti daromos išimtys, – visi asmenys, taip pat ir teisėjai, privalo atsakyti už savo veiksmus įstatymo nustatyta tvarka.
Įstatymas – Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnis nustato pareigą prokurorui atskleisti nusikalstamas veikas. Įstatyme pasakyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.
Taigi įstatymas ne tik suteikia įgalinimus, bet įpareigoja prokurorus atskleisti nusikalstamas veikas, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, visiškai nepriklausomai nuo to, kas ir kokias pareigas vykdydamas įvykdė nusikalstamas veikas. Vadinasi, kai prokuroras gauna skundą, kuriame asmuo nurodo, kad padarytas nusikaltimas, prokuroras privalo patikrinti, ar nurodyti faktai apie nusikaltimo padarymą yra teisingi. Negali turėti jokios reikšmės, kad nusikalstamą veiką padarė teisėjas, atlikdamas savo profesinę pareigą vykdyti teisingumą. Jeigu padarytas nusikaltimas, prokuroras privalo nusikaltimą atskleisti, atlikdamas ikiteisminį tyrimą. Tai pati svarbiausia prokuroro pareiga. Kai prokuroras šios pareigos nevykdo, valstybėje įsigali nebaudžiamas nusikalstamumas.
Tokiu savo poelgiu teisėjas V.Meidus padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba ir suklastojo dokumentą. T.y. žinodamas, kad teisėjos Kolyčienės išaiškinimas, kad „prezidento patarėjams įstatymai negalioja“ yra neteisėtas ir nusikalstamas, teisėjas V.Meidus jam pritarė ir nurodė, kad „teismai yra nepriklausomi daryti bet kokius nusikaltimus“. Nors yra priešingai – Teismų įstatymas aiškiai nurodo, kad „nagrinėdamas bylą, teisėjas klauso tik įstatymo“.
Toliau pateikiamas visas teisėjo Meidaus nutarimas:
