G.Nausėda stumia mafijos teisėją A.Driuką į aukščiausiąjį teismą

Aurimas Drižius

Seimui pristatyti du Seimo nutarimo projektai, kuriais Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda siūlo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjais skirti Lietuvos apeliacinio teismo teisėjus Artūrą Driuką (nuotr. viršuje viduryje) ir Egidiją Tamošiūnienę.

Pasak Respublikos Prezidento vyriausiosios patarėjos Jūratės Šovienės, Pretendentų į teisėjus atrankos komisija pretendentus A. Driuką ir E. Tamošiūnienę pripažino vienais tinkamiausių kandidatų į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus.

Kaip pabrėžė šalies vadovo patarėja, itin platus A. Driuko teorinis, praktinis, teisinis akiratis, asmeninės savybės bei erudicija ir E. Tamošiūnienės ilgametė profesinė patirtis, sukaupta advokatės ir teisėjos pareigose, ir pedagoginė mokslinė veikla, asmeninės savybės leidžia jiems pretenduoti užimti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų pareigas.

Respublikos Prezidento nuomone, šie kandidatai reikšmingai prisidėtų formuojant teismų praktiką Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.

Kas tas Artūras Driukas?

Jį neblogai pažįsta buvęs Valstybės saugumo departamento pareigūnas Aurelijus Beržinis.

Jis mano, kad teisėjas A.Driukas priklauso tai „kriminalinei teisėsaugai“

Nes ne kartą A.Beržinis buvo su šiais banditais susidūręs. A.Beržiniui dar prieš du dešimtmečius dirbant VSD Kauno padalinyje, jis iš savo šaltinių sužinojo, kad tuometis Jonavos vyr. prokuroras Algimantas Valantinas (šiuo metu – apeliacinio teismo teisėjas) pridengė sunkų nusikaltimą – žmogaus nužudymą.

T.y. Jonavos rajono policijos komisariato kelių policijos vadovas Vygaudas Čižauskas girtas suvažinėjo žmogų ir pabėgo iš įvykio vietos (šis nusikaltimas niekaip nesutrukdė V.Čižausko karjerai – jis ir toliau vadovauja Jonavos priešgaisrinei tarnybai – aut. pastaba). Nusikaltėlis buvo išsuktas – nors policijos patruliai prie automobilio vairo sulaikė girtą savo šefą V.Čižauską, kuris mirtinai parbloškė per kelią ėjusį Jonavos gyventoją Sregejų Repjovą, šis liepė savo pavaldiniams surašyti melagingus raportus, kad automobilio jie neva nepagavo.

LL šaltiniai pasakojo, kad vienas patrulis net pasakęs V. Čižauskui : „Jūs patekote į autoįvykį, šefe“. Tačiau V. Čižauskas liepė visiems policininkams sakyti, kad šie nepavijo įtariamojo automobilio, ir parašė pranešimą policijai, kad jo vairuota „Volga“ neva buvo pavogta.

Matyt, kad ta istorija taip ir būtų pasibaigusi, nes net penki kelių policininkai surašė žinomai melagingus raportus, kad nva vairuotojo jie nepagavo.

Vėliau teisme vienas policininkas prisipažino, kad „visas komisariatas žinojo, kad tą žmogų suvažinėjo V. Čižauskas“, tačiau tylėjo ir šios bylos „tyrimą“ kontroliavusiam Jonavos apylinkės vyr. prokurorui A.Valantinui surasti žudiką buvo neišsprendžiamas galvosūkis.

Tik kai po mėnesio nuo žmogžudystės į šį tyrimą įsijungė VSD darbuotojas Aurelijus Beržinis, A. Valantinas „skilo“.

„A.Valantinas žinojo visas šio nusikaltimo detales, – LL sakė A. Beržinis, – tačiau pradžioje maivėsi, kad neva nėra įtariamųjų ir sunku juos rasti. Tačiau man buvo aišku, kad jis dengia šį nusikaltimą“.

A.Beržinis išsiaiškino, kad V.Čižauskas matyt neblaivus važiavo iš vieno vakarėlio su visais „komisarais“, o žmonės paskambino policijai apie įtartinai kelyje vingiuojančią „Volgą“.

Kelių patrulis ėmė vytis savo viršininkų „Volgą“, o pastaroji, važiuodama dideliu greičiu, sugebėjo partrenkti per gatvę einantį jonavietį dviejų vaikų tėvą Riabjovą, ir mirtinai jį sužalojo. Tačiau V. Čižauskas, net ir užmušęs žmogų, paliko jį merdėti ant kelio, ir kartu su visais Jonavos policijos vadovais nuskriejo tolyn.

Jonavos prokuratūros tardytojo Deksnio raportas apie tai, kad Repjovo bylos tyrimo eigą kontroliuoja „rajono vyr. prokuroras“

Kaip LL papasakojo A.Beržinis, policijos patrulis juos toliau persekiojo, tačiau galingesnė „Volga“ nuo policininkų atitrūko, ir vienoje sankryžoje „Volga“ išmetė „desantą“ – visus jau minėtus girtus pareigūnus.

Prie vairo liko vienas V. Čižauskas, kurį prisivijo policijos patrulis. Kelių policininkai nustebo, kai pamatė, kad prie „Volgos“ vairo – jų viršininkas V. Čižauskas. Pastarasis iš karto pasakė savo pavaldiniams, kad jis viską sutvarkys, ir pareikalavo, kad patruliai paliudytų, kad jie nieko nematė.

Kitą dieną Jonavos policijos raportuose atsirado panešimai, kad jie vijosi „Volgą“, tačiau jos nepagavo, o į policiją prisistatė ir pats V. Čižauskas kartu su savo draugu – Jonavos kriminalinės policijos komisaru Alfredu Ostreika.

A. Čižauskas parašė pareiškimą, kad vakar kažkas pavogė jo „Volgą“, o komisaras A. Ostreika paliudijo, kad po vagystės pas jį atėjo pats V.Čižauskas ir pranešė apie vagystę – taip neva garantuodamas V. Čižausko alibi, kad jis nusikaltimo naktį pats nevairavo savo „Volgos“.

Policijos patruliai parašė žinomai melagingus raportus, kad jie vijosi nusikaltėlį, tačiau šis pabėgo.

„A. Valantinas žinojo visas šio nusikaltimo detales, – LL sakė A.Beržinis, – kai aš nuėjau pas jį į kabinetą, ir pradėjau klausinėti, kodėl iki šiol nenustatytas kaltinamasis, A .Valantinas pradėjo maivytis – atsieit, žinote, tokia situacija, nėra įtariamųjų ir sunku jį rasti. Jis buvo toks įsijautęs pasakodamas, kad labai nustebo, kai paklausiau, ar prokuratūra tiria tik tokią versiją? Mat aš dar prieš tai buvau pasiskaitęs policijos žiniaraštį apie autoįvykius. Apie minėtą autoavariją buvo parašyta, kad „girtas vyriškis ėjo viduriu gatvės, šlitinėjo ir buvo parblokštas „Volgos“. Paklausiau, kas įrašė tą pranešimą ir kas matė, kad auka ėjo neblaivi viduriu gatvės. Pareikalavau, kad prokuratūra iškviestų tą policininką, kuris padarė tą įrašą – juk kaip policininkai galėjo žinoti, kad tas parblokštas vyriškis ėjo viduriu gatvės – juk tai galėjo žinoti tik „Volgos“ vairuotojas. Kai uždaviau šį klausimą, A. Valantinas labai pasimetė – „tiksliai sako, mes nepagalvojome, kas įrašė tokias detales?“.

Vėliau V. Čižauskas už šį nusikaltimą buvo nuteistas dviem metams laisvės atėmimo, tačiau Jonavos teismo pirmininkė J. Damulienė atleido jį nuo bausmės:

Tačiau po to, kai A.Beržinis demaskavo A.Valantiną, prasidėjo ne A.Valantino, tačiau A.Beržinio problemos.

Kauno prokuratūra bandė bet kokia dingstimi jam suklastoti baudžiamųjų bylų, tačiau galiausiai, matyt, kad šiai mafijai trūko nervai – A.Beržinį Kauno centre viduryje dienos užpuolė trys banditai, kurie puolė jį daužyti, ir bandė apiplėšti.

A.Beržinis, būdamas treniruotas žmogus, pasipriešino, ir vieną užpuoliką sulaikė, du pabėgo. Kas įvyko toliau? Nors buvo įvykdytas sunkus nusikaltimas, Kauno policija plėšiką paleido, net nenustačiusi jo tapatybės, nenufotografavusi, nepaėmusi pirštų antspaudų.

Vėliau Kauno policija, apylinkės ir apygardos prokuratūros 16 metų vilkino šio nusikaltimo tyrimą. Kodėl 16 metų? Nes pirma turėjo sueiti senatis plėšimo nusikaltimui, o paskui – senatis šį nusikaltimą nuslėpusiems policininkams ir prokurorams nuteisti.

Generalinis Valys šiuos nusikaltimus nusiuntė tirti nusikaltimą padariusiems Kauno apygardos prokurorams.

„Pristatytas į Kauno policiją plėšikas, prisistatęs svetimu vardu, buvo nedelsiant paleistas – matyt, policija išsigando, kad jis pradės kalbėti, kas užsakė šį užpuolimą ir tada siūlo galas nueis pas susidorojimo užsakovus – buvusius Kauno prokuratūros ir policijos vadovus, – įsitikinęs Aurelijus Beržinis.

Tam, kad plėšikai nepasakytų, kas užsakė šį nusikaltimą, Kauno apylinkės ir apygardos teismai ir prokuratūros 16 metų vilkino senaties terminą – nors dešimties metų senatis plėšimui suėjo dar 2009 m., tačiau prokuratūra bylos nenutraukė iki pat 2015 m. – kad sueitų senatis ir nusikaltimą nuslėpusiems prokurorams ir policininkams nuteisti. Visa tai buvo daroma sąmoningai, kad neišaiškėtų sunkūs nusikaltimai, į kuriuos įsivėlę Kauno prokuratūros ir policijos vadovai.

Nuotr. Aurelijus Beržinis ir LL redaktorius Aurimas Drižius

„Pagautas plėšikas paleidžiamas iš policijos, ir jokio nusikaltimo Kauno prokuratūra tame nemato, nes yra suderinta su visais, ir aš žinau, kas vadovauja tam procesui, kas iš konservatorių partijos suinteresuotas viską užgniaužti“, – sakė A.Beržinis.

Interviu LL A.Beržinis atsiskleidė, kaip dirba visa Lietuvos mafijinė teisėsauga – viena grandis dengia kitą, viena teismų pakopa dengia kitą, kol galiausiai jokių nusikaltimų nebelieka.

Tada A.Beržinis pareikalavo, kad būtų iškeltos baudžiamosios bylos tiems prokurorams, kurie 16 metų vilkino nusikaltimo tyrimą. Atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal A.Beržinio skundą pasirašė pats Kauno apygardos prokuratūros vyr. prokuroras D.Valkavičius (jis pats Kauno spaudoje mėgsta girtis, kad yra kietas kaip plienas – aut. Pastaba).

Tada A.Beržinis pareikalavo, kad generalinio prokuroro pavaduotojas Raulušaitis keltų bylą prokurorui A.Valkavičiui už tai, kad jis nevykdo savo pareigų.

Galiausiai A.Beržinis pareiškė ieškinį Lietuvos Respublikai dėl šios banditų gaujos, dirbančios teismuose ir prokuratūroje, padarytų nusikaltimų žalos atlyginimų.

Kaip šių nusikaltimų bendraatsakovas buvo nurodytas ir jau minėtas A.Driukas. Tačiau A.Driukas pats ėmėsi nagrinėti tą bylą, kurioje jis turėjo būti atsakovas ir atmetė A.Beržinio ieškinį tokiais argumentais : „Beržinis veikia vedinas tikslo paralyžuoti teismų veiklą, taip siekdamas diskredituoti teisminę sistemą“.

A.Beržinis atsakė į LL klausimus:

– Ką tau atrašė generalinis prokuroras?

– Generalinis nieko neatrašė, nes jis bijo. Atsakymą man parašė toks Radišauskas. Jis parašė tokią pasakėlę, kad vsio zakono, ir nieko nepasisakė dėl mano motyvų, nuo kurių reikia pradėti tirti visą šią nusikalstamą veiką, nieko dėl pateiktų įrodymų. GP Baudžiamojo persekiojimo departamento vyr. prokuroro pavaduotojas Radišauskas man parašė, kad „kadangi pateikti faktai dėl A.Valkavičiaus yra nekonkretūs, deklaratyvaus pobūdžio, neparemti jokiais įrodymais, ir t.t. Prokuroras Radišauskas suranda naują formuluotę – jis neberašo, kad „nėra objektyvių duomenų“, o rašo, kad „nėra patikimų duomenų“. Kuo skiriasi objektyvūs nuo patikimų duomenų? Valkavičius parašė, kad nėra „objektyvių duomenų“, o Radišauskas rašo, kad „nėra patikimų duomenų“. Aš jiems pateikiau truputį duomenų, kad jie pradėtų tirti bylą, aišku, ne visus, nes jeigu pateiksiu visus įrodymus, prokuratūra iš karto sugalvos, kaip užgniaužti visą bylą. Tada parašiau skundą, kad pats Raulušaitis keltų bylą dėl Radišausko neveikimo, o kai sulauksiu Raulušaičio atsakymo, parodysiu, kaip jis susijęs su visa šia istorija. Įrodysiu, kad tiek Valkavičius, tiek ir Radišauskas degia patį Raulušaitį.

Aurelijus Beržinis rašo knygą apie mafijinę Lietuvos teisėsaugą. Su LL redaktoriumi Aurimu Drižiumi

– Kokiu būdų Raulušaitis čia įsivėlęs?

– Teismui aš buvau pateikęs ieškinį, kuriuo reikalavau, kad tokie ir tokie asmenys būtų pripažinti kriminaliniais nusikaltėliais ir recidyvistais. Išvardinau teisėjus ir paprašiau pripažinti, kad atsakovo kriminalinės Lietuvos kriminalinės teismų institucijos instancine tvarka su pseudoteisėjais G.Davidoniene, V.Grabinsku, E.Norkūnu, A. Rakauskiene, A. Klimavičiumi, E . Bieliūnu, V. Masioku, T. Šeškausku, E. Žironu, A. Driuku, G .Pečiuliu, D.Šernu, V.Čekanauskaite, Ą. Poškumi, .D. Vasariniene, R. Gudžiūniene, K.Kailiūnu, N.Piškinaite, D. Milašiene, A. Bukaviniene, L.Garmeliene, S.Šumsku, A.Tilidienee, N.Cikoto, A.Rad2evičiene, K. Rameliu, D. Kutriene, D. Kačinskiene, J. /aranauskaite, A. Auruškevičiumi, V. Kairevičiumi, P. Frolovu, D. Pranyte-Zaleckiene, V. Mikuckiene, R. Kisieliene, A. Ignotu, R. Burduliene, Ž. Bertašiumi, Z. Mickevičiūte, B. Jonaitiene, R. Cemnolonskiene, E.Tamašausku, E. Gražiu, A Jaliniausku, E. Akeliene, A. Stankumi, V. Vitunsku, V. Lozoraityle, J. Rasiukevičiene, N. Tankevičiene yra nepripažinti kriminaliniai nusikaltėliai – recidyvistai, organizuotai su kriminalinės generalinės prokuratūros ir spec. tarnybų pseudopareigūnais įvykdę ir vykdantys neteisėtą ir nusikalstamą veiką kriminalinės Lietuvos teritorijoje mano atžvilgiu, todėl atsakovas kriminalinė Lietuva privalo atlyginti dėl politinės korupcijos man padarytą ir patirtą žalą. Tu net neįsivaizduoji, kokius fokusus krečia Vilniaus apygardos teismo teisėja Pranytė – Zaleskienė – ji tiesiog daro atvirus nusikaltimus ir to neslepia. Todėl ir prašiau pripažinti visus šiuos asmenis kriminaliniais nusikaltėliais ir recidyvistais, nes jie ignoruoja faktus. Tačiau mano ieškinius teismai atsisako priimti. Jie man aiškina, kad aš negerbiu teismo, o aš noriu įrodyti, kad jie yra kriminaliniai nusikaltėliai. Teisėjai Tilindienė, Driukas, Poškus nepriima mano ieškinių. Jokio pažeminimo ar įžeidimo mano skunduose nėra, nes aš galiu įrodyti, kad jie yra kriminaliniai nusikaltėliai – recidyvistai. Jie yra padarę sunkius nusikaltimus ir aš tai lengvai galiu įrodyti. Jie tai žino, todėl apskritai atsisako priimti mano ieškinius tokiais motyvais – neva jie neatitinka reikalavimų, yra skirti neegzistuojantiems atsakovams (kai aš parašau skundą adresuota „taip vadinamai generalinei prokuratūrai“, teisėjai atsako, kad tokios nėra). Tai palaukite, o kas pasirašo raštus? Aš teisme esu pasirengęs įrodyti, kad jie kriminaliniai nusikaltėliai, todėl jie apskritai skundų nepriima.

Aš manau, kad A.Brazauskas, kai tapo prezidentu, paliko generalinę prokuratūrą tam, kad pridengti visus organizuotus nusikaltimus. Tada buvo norima naikinti Generalinę prokuratūrą ar prijungti ją prie Teisingumo ministerijos, o A.Brazauskas ją paliko kaip „stogą“ Lietuvos „prichvatizavimui“, išvogimui ir pasidalinimui. O teisėjai atsisako priimti mano skundus, nes rašau „taip vadinamai prokuratūrai arba taip vadinamam teismui“, nes tai neva įžeidžiančio pobūdžio kreipiniai. Tačiau kur čia įžeidimas, juk šios įstaigos juk ir yra taip vadinamos ? O dėl Raulušaičio – tai aš rašau, kad atsisakydamas atnaujinti bylą, jis yra arba kriminalinis nusikaltėlis, arba debilas, jeigu atsisako demaskuoti organizuotą nusikalstamą veiklą, fabrikuojant ir realizuojant baudžiamąsias bylas plėšikavimo ir turto prievartavimo tikslais. Todėl ir rašau, kad Raulušaitis yra toks pat, kaip ir visi kiti, susiję su šiais nusikaltimais.

– Tai kokia išeitis, jeigu visi skundai atšoka kaip žirniai nuo sienos?

– Tai aš ir galvoju, ką galima padaryti. Ką tu galvoji apie tai, kad mes išleistume knygą apie mafijos užvaldytą Lietuvą? Straipsnis po straipsnio skaitytojai susidarytų bendrą vaizdą. Visa medžiaga būtų sudėliota ir išanalizuota – kaip fabrikuojamos baudžiamosios bylos ir kaip jos realizuojamos. Galėtume pakalbėti ir apie Neringą Venckienę – kaip ją išprovokavo sakyti, kad teisėjai nusikaltėliai. teisėjai specialiai priima neteisėtus sprendimus, ir specialiai provokuoja, kad ji juos įvardintų banditais. O kai aš pasakau, kad teisėjai nusikaltėliai ir aš tai įrodysiu, tai jie sako : „ne, ne, jokiu būdu nepriimsiu skundo“. Jie matyt taip galvoja : mes ir patys žinome, kad mes nusikaltėliai, kam mums tavo skundas, eik velniop. O jeigu jie pamato, kad galima ką nors atimti, tada imasi nagrinėti bylas ir persekioti. Manau, kad šios bylos bus labai naudingos ir V.Uspaskichui, kuris teisėją Pranytę – Zaleskienę pavadino nusikaltėle. Todėl toje knygoje ir galima parodyti, kaip dirba mafijinė teisėsauga.

– Nu gerai, išleisi knygą, žmogeliai paskaitys, ar kas nors pasikeis?

– Tu gi kreipeisi, kad žmonės, nukentėję nuo mafijinės teisėsaugos, jungtųsi. Toje knygoje būtų parodyta, iki kiek nusigyventa Lietuvoje, valdant tiek konservatoriams, tiek ir socialdemokratams, ir kad esmėje niekas nesikeičia. Todėl A.Brazauskas, savo laiku pasakęs, kad po 20 metų Lietuva žlugs, buvo teisus. nes Lietuvoje šiuo metu visi sprendimai priimami korupcijos pagrindu. Arba pagal principą tu – man, aš – tau. Kitaip klausimai nesprendžiami. Todėl manau, kad reikia kažkam padėti per rinkimus, gal būt, „Drąsos keliui“. Todėl aš ir sakau, kad visa teisėsaugos sistema buvo sukurta tam, kad viską išvogti, ir kad ją sukūrus, būtų galima daryti ką nori ir kaip nori. ir visa ši teisėsaugos mafija buvo sukurta per V.Landsbergį. Todėl prie jo ir neprileido tremtinių, nes jis dar jų bijojo, ir sakė, kad tremtiniai jam gali keršyti. Jis tai vadino kerštu. Politiniai kaliniai – žmonės, taip pat jau priklausomi. O tie veikėjai, kurie sukūrė mafijinę teisėsaugą, ir sukūrė legendą apie V.Landsbergį kaip apie tautos išvaduotoją. Juk jeigu Rusijoje nebūtų susiformavę atitinkamos sąlygos, visas tas traukinys su Sąjūdžio deputatais būtų nuvažiavęs ne į Maskvą, o labai toli į Sibirą. O kadangi viskas buvo suderinta su KGB, sąjūdžio deputatai nuvažiavo ne į Sibirą, o į Maskvą, į deputatų suvažiavimą, ir paskelbė, kad Lietuva išstoja iš SSSR. Tu teisingai sakai, kad reikia vienyti tas jėgas, kurios gali radikaliai pakeisti padėtį. ir padėtį reikia keisti labai radikaliai – pirmiausiai šalinti visus veikėjus iš tos vadinamos teisėsaugos. Kiek aš turiu duomenų, tai pagrindinis visos šešėlinės ekonomikos „stogas“ yra generalinė prokuratūra ir teismai, STT ir VSD. Šioje sferoje sukasi milijardai, ir man yra žinoma, kas valdo visą šią sistemą. tačiau apie juos kalbėti labai pavojinga. Matai, aš turiu Lietuvos ir Vokietijos pilietybę, nes mano tėvas yra vokietis, ir kai mane suima, jie žiūri, ar aš neturiu kokio siųstuvo, ir jeigu mane pagrobs, ar nenustatys mano būvimo vietos. A.Paulauskas nebežino, kaip užgniaužti informaciją, ir vis kuria planus, kaip manimi atsikratyti. bandė iš manęs atimti Lietuvos pilietybę, ir organizavo vos ne išsiuntimą iš Lietuvos. Tačiau neišėjo, nes pilietybės atimti niekaip negali. Nors Migracijos departamentas jau siuntė visokius dokumentus, kad man ši pilietybė neva nepriklauso. nes A.Paulauskas žino, ką aš žinau. ir jis bijo, kad mes tą paskelbsime. Būtent todėl tave ir norėjo ir bandė nužudyti. Aš noriu įrodyti tą schemą, kaip yra fabrikuojamos bylos, tačiau teismai nepriima mano skundų. Noriu parodyti, kaip prokuratūra organizuoja bylas ir kokios schemos naudojamos tam, kad atimti turtą – per baudžiamąsias bylas. Todėl ta knyga ir reikalinga tam , kad parodyti, kaip išmaudė visą lietuvių tautą. O žmonės, paskaitę šią knygą, už ką balsuotų, kaip tu galvoji?