Negi susitaikysime su vaiko dingimu?
2022-ujų vasario 17-toji. Simono Daukanto aikštė.
Dar viena Garliavos šturmo paminėjimo akcija.
Vos po dienos, vasario 19-tą Deimantei sukanka (ar gal tik sukaktų?) aštuoniolika metų. Netrukus, po kelių mėnesių bus dešimtmetis, kuomet klykiančią iš siaubo ir skausmo ją išplėšė iš gimtųjų namų ir tarsi grobį išvežė į nežinią.
Per šitiek laiko valdantieji taip ir nesugebėjo pateikti įrodymus, kad valstybės paslaptimi paversta mergaitė gyva ir sveika. Nesama nei menkiausio ženklo apie jos buvimą. Kas patikės, jog aštuoniolikmetė mergina neatsilieptų, nesusirastų savo artimųjų ir vaikystės draugų? Viens po kito skleidžiamas melas, neva ji yra nežinia nuo ko „saugoma“, nieko neįtikina.
Akivaizdu, jog valstybė visų mūsų vardu susidorojo su įtakingiems dėdėms nepatogia mažamete liudininke, o visi kiti – pritarę, „advokatavę“ bei talkinę šiam gėdingam aktui – tapo nusikaltimo prieš žmoniškumą bendrininkais.
Negi susitaikysime?
Facebook komentarai
