G.Nausėdos paskirtas prokuroras G.Ivanauskas jau grasina : „nedrįsk skųstis dėl teisėjų ir prokurorų nusikaltimų“

N. Grunskienės pavaduotojas G.Ivanauskas įspėja : „nedrįsk skųstis dėl teisėjų ir prokurorų nusikaltimų“

Aurimas Drižius

Gavau tokį vadinamosios generalinės prokurorės Nidos Grunskienės pavaduotojo Ginto Ivanausko raštą (nuotr. viršuje šis veikėjas prisiekia aukšam ir gražiam).

Prokuroras G.Ivanauskas mano, kad žurnalistų sodinimas į kalėjimus vien už tai, kad jie sąžiningai dirba savo darbą, neprieštarauja Lietuvos teisei. „Jeigu skųsies dėl teisėjų ir porkurorų nusikaltimų, pasodinsiu“, – žada šis Nausėdos statytinis. Tiesa, įstatymai draudžia tokią sąvivalę

Šiame rašte G.Ivanauskas mane atvirai perspėja, kad daugiau nedrįsčiau rašyti skundų dėl prokurorų ir teisėjų nusikaltimų – „nerekomenduotina kreiptis į teisėsaugos institucijas pranešant apie žinomai nebūtus nusikaltimus ar melagingai įskundžiant nekaltus asmenys kaip padariusius nusikalstamą veiklą“.

Kas tie „nebūti nusikaltimai“? Kreipiausi į taip vadinamą GP dėl bylų, kuriuos aš buvau nuteistas už visiškai teisėtą veiklą  – žurnalistiką. Tai yra teismas buvo įvedęs cenzūrą, uždraudęs man rašyti straipsnius apie Alvydą Sadecką, ir kadangi toliau rašiau šiuos straipsnius, „teismas“ mane nuteisė kaip kriminalinį nusikaltėlį penkis kartus.

Visus kartus teisėjai juokėsi, kai aš jiems teismo posėdyje dėsčiau, kad LR Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas draudžia cenzūrą. „Mes esame aukščiau įstatymo, asile tu nelaimingas, – taip man savo išmintį išdėstė tokia Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija. O kitas šio teismo teisėjas Dzedulionis man atvirai išdėstė : „Mes esame mafija, t.y. sistema, kurios negalima kritikuoti. Nustok mus kritikuoti, ir viskas tau bus gerai“.

Galiausiai tokia vadinamojo aukščiausiojo teismo laikinoji pirmininkė Rudėnaitė (buvusios šio teismo pirmininko G.Kryževičiaus sugulovė, kiek supratau) man išaiškino, kad cenzūra Lietuvoje yra visiškai legali, ir jos nedraudžia jokie LR teisės aktai.

Tada paprašiau baudžiamosios bylos tai teisėjų gaujai dėl dokumentų klastojimo,  nes užtenka atsiversti LR Konstitucija, kurios 44 str. aiškiai sako : „kad masinės informacijos cenzūra draudžiama“. O Rudėnaitė man išaiškino, kad tokio straipsnio LR Konstitucijoje apskritai nėra ir niekada nebuvo.

Kai išdrįsau reikalauti bylos LA grietinėlei už dokumento klastojimą, visa ši gauja stojo prieš mane mūru – tokia Vilniaus apygardos teismo teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė išnagrinėjo mano skundą, ir man nurodė, kad LAT priimta nutartis dėl cenzūros legalizavimo nėra joks dokumentas, todėl jos negalima suklastoti.

T.y. Teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė savo minėtoje nutartyje nurodė, kad aš nepateikiau jokių objektyvių duomenų apie tai, kad Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėjai klastojo savo nutartis. Teisėja Dabulskytė Raizgienė taip pat nurodė, kad aukščiausiojo teismo teisėjai priima ne nutartis (t.y. oficialius dokumentus), bet šiaip rašinėja kažkokius popierėlius, kuriuos galima klastoti. T.y. prašiau LAT atnaujinti bylą, kurią man yra įvedęs Vilniaus miesto apylinkės teismas, ir kurią jau daugiau nei dešimt metų klastoja visa „teisinė sistema“.

Minėta LAT kolegija savo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartyje Nr. 3P-1352/2019 nurodė, kad cenzūra Lietuvoje yra visiškai legali ir spaudos persekiojimas už žurnalistinę veiklą Lietuvoje yra visiškai teisėtas veiksmas. T.y. Rudėnaitė kartu su dar dviem LAT kolegijos nariais V.Grabinsku ir Sagaičiu man nurodė, kad : „cenzūra Lietuvoje yra visiškai legalizuota, neprieštarauja jokiems teisės aktams, ir kad spaudos laisvė Lietuvoje yra apribota iki minimumo“.

Tada kreipiausi dėl baudžiamųjų bylų minėtiems „teisėjams“ dėl labai sunkių nusikaltimų teisingumui – Aukščiausio teismo teisėjų dokumento suklastojimo, nuolatinio piktnaudžiavimo tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimo. Mat cenzūrą Lietuvoje tiesiogiai draudžia Konstitucija, kurios 44 str. 1 dalyje aiškiai pasakyta, kad „kad masinės informacijos cenzūra draudžiama“. Cenzūrą draudžia ir Visuomenės informacijos įstatymas, kurio 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ vienareikšmiškai konstatuoja: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“

Tačiau LAT pirmininkė S. Rudėnaitė nieko nežino apie pagrindinį šalies įstatymą, o taip pat Konstitucijos nuostatą, kad „negalioja jokie teisės aktai, kurie prieštarauja Konstitucijai“. Mat LAT pirmininkė ir visos teisinės sistemos išmintis S. Rudėnaitė man nurodė, kad „kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo pagrindais…, sprendžia, kad … nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspęsta byla…skunde apskritai nenurodyta teisės problemos, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui..“.

Kitaip sakant, S.Rudėnaitė man nurodo, kad cenzūra yra visiškai legali ir neprieštarauja nei Konstitucijai nei įstatymams. Tada aš šitą teisės korifėją pridaviau į prokuratūrą dėl dokumento suklastojimo, piktnaudžiavimo tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimo. Prokuratūra iš karto nusiplovė – neva teismas gali rašyti į savo nutartis bet kokias nesąmones, ir nieko jiems už tai nebus. Kai mano skundas dėl Rudėnaitės dokumento suklastojimo atėjo į Vilniaus apygardos teismą, šio teisėja Julija Dabulskytė-Raizgienė mane vėl užtvindė neįtikėtina išmintimi, kodėl Rudėnaitės nutartis nėra suklastotas dokumentas.

Nors BK aiškiai sako, kad suklastotu laikomas bet koks dokumentas, į kurį įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, tačiau, pasirodo, kad LAT nutartys nėra dokumentas. Teisėja Dabulskytė-Raizgienė man išaiškino, kad LAT nutartis dėl cenzūros negali būti laikomas dokumentu, nes „nurodomoje nutartyje byla nebuvo nagrinėjama iš esmės – šioje nutartyje tebuvo pasisakoma dėl to, ar egzistuoja CPK numatyti kasacijos pagrindai. LAT teisėjų kolegija šiuo konkrečiu atveju nenustatė esant kasacijos pagrindų ir kasacinį skundą grąžino jį padavusiam asmeniui“. Be to, man buvo išaiškinta, kad mano nurodyti LAT teisėjų nusikaltimai tėra „grindžiami išimtinai mano nuomone, o ne objektyviais duomenimis“.

Dar viena išmintis „kas bus, kai susiformuos tokia praktika, kai dėl kiekvieno asmeniui nepalankaus (suklastoto – aut. pastaba) teismo sprendimo tai bus pagrindas spręsti klausimą dėl teisėjo baudžiamojo persekiojimo?“. Kitaip sakant, visa teismų sistema man dar kartą priminė – teismo nutarčių klastojimas ir nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą, arba ne – tai yra išimtinė teismų privilegija.

Nors, kaip žinia, Konstitucija mums primena, kad „įstatymui visi piliečiai lygūs“, o atsakomybė už dokumento suklastojimą numatyta bet kuriam valstybės tarnautojui, taip pat ir teisėjams. Tada prašau iškelti bylą ir teisėjai Dabulskytei-Raizgienei dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumento klastojimo, nes teisėja Dabulskytė-Raizgienė „subjektyviais ir mano išgalvotais“ vadino šiuos faktus:

1.. Savo skunde teismui (LAT) nurodžiau, kad cenzūrą draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, ir Visuomenės informavimo įstatymas, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas ją įvedė „Laisvam laikraščiui“ dar 2009 m., ir per dešimt metų visa mafijai dirbanti „teisinė“ sistema jau aštuonis kartus spėjo atmesti mano prašymus panaikinti cenzūrą. Visais atvejais teisėjai klastojo savo nutartis, įrašydami į jas žinomai melagingus duomenis, o Konstitucijos ir įstatymo reikalavimai buvo įvardijami kaip „deklaratyvūs“ teiginiai.

2. Buvęs Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas dar 2009 m. kreipėsi į teismą, kad „Laisvam laikraščiui“ būtų įvesta cenzūra – uždrausta rašyti straipsnius, kuriuose A.Sadeckas būtų siejamas su „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.

3. Teismas paslaugiai patenkino A.Sadecko prašymą ir įvedė cenzūrą, o mane nuo to laiko nuteisė aštuonis kartus vien už tai, kad rašiau straipsnius ir pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo pagrindinė figūra, privatizuojant „Mažeikių naftą“, o jos visi skundai ir teiginiai melagingi.

4. Kai galiausiai pateikiau skundą Aukščiausiam teismui dėl cenzūros panaikinimo, ir Lietuvos aukščiausiojo teismo kolegijai buvo pateiktas Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Be to, pateiktas ir Lietuvos Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“ Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ vienareikšmiškai konstatuoja: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“

5. Nors visa teisinė sistema dešimt metų klastojo savo nutartis (buvau pateikęs prezidentui G.Nausėdai prašymą iškelti baudžiamąsias bylas 21 Vilniaus apylinkės ir apygardos teismo teisėjams už dokumento klastojimą, tačiau gražuolis pabūgo stoti į kovą prieš šią mafiją), tačiau minėta LAT kolegija nusprendė, kad mano skunde „nepagrindžiama. jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla“. Žodžiu, minėti teisėjai aiškiai pasakė, kad jokios Lietuvos Konstitucijos ir įstatymai jiems negalioja, jų reikalavimai nieko nereiškia, o tai, kad teismai 10 metų pažeidėja pagrindinį šalies įstatymą, nereiškia, kad „galėjo neteisingai būti išspęsta byla“.

6. Atvirai pasakius, nesitikėjau, kad tokia instancija, kaip LAT, gali taip drąsiai klastoti savo nutartis, ir legalizuoti nusikalstamą cenzūros įvedimą. Atkreipiau dėmesį, kad pats A.Sadecko skundas įvesti cenzūrą buvo melagingas, nes A.Sadeckas prašė uždrausti jį sieti su „Mažeikių naftos“ privatizavimu, nors pats asmeniškai sprendė, kam ir kokiomis sąlygomis turi būti privatizuota minėta įmonė, ir už šią veiklą jo įmonė gavo milijonus litų, kurią Mažeikių rajono prokuratūra įvardino kaip „butaforinės paslaugos“.

7. Galiausiai, kai nurodžiau, kad minėta LAT kolegija suklastojo oficialų dokumentą – teismo nutartį, įrašydama į ją žinomai melagingus duomenis, Vilniaus apygardos teismo teisėja Julita DabulskytėRaizgienė savo 2019-12-03 nutartimi šoko gelbėti nusikaltimą padariusius kolegas. Ji išnagrinėjo mano skundą pradėti ikiteisminį tyrimą minėtų teisėjų atžvilgiu ir jį atmetė. Itin įdomus dar vienos „teisėjos“ argumentai, kodėl cenzūra ir laisvos spaudos persekiojimas yra visiškai legalūs – pasirodo, kad minėta LAT kolegija, kuri suklastojo savo nutartį, mano prašymo „nenagrinėjo iš esmės“ – ji tik pasisakė, ar egzistuoja CPK numatyti kasacijos pagrindai.

8. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė, šiuo atveju būtina nustatyti, ar tikrovės neatitinkančios informacijos įrašymas į tikrus dokumentus sukėlė teisiškai reikšmingas pasekmes ir pažeidė asmenų teises ar interesus. Šiuo atveju teisėja Dabulskytė-Raizgienė ir minėta LAT kolegija pasikėsino į valdymo tvarką, nes pabandė legalizuoti cenzūrą, kurią LR draudžia Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas.