Metų žmogus : Neringos Venckienės veide palūžimo nė pėdsako
NV
Diogeno lempa, arba kaipgi gyvent…
Nežinau, kuriuo metu atvežė parskraidintą Neringą į Kauno tardymo izoliatorių (taryt tardymai pagal proceso teisyną nevyksta, tik tyrimai, bet tebeegzistuoja tardymo izoliatoriai). Pamačiau tik, kaip ji buvo išlaipinama iš specialaus belangio furgono. Vos ne visai, pasirodė, pražilusi, bet veidas nušviestas santūrios šypsenos. Šaunu: savęs pagailos, palūžimo nė žymės. Per visus valstybinius ir nevalstybinius kanalus liete liejamas melas, pasitelkti ir įjungti visi melo ruporai. Išlindo tarsi herojai įvairaus rango prokurorai, įskaitant svarbiausiąją figūrą. Net pakylėtas, be rūpesčio žymės tribūnoje pasirodė ir valdymo primas; paviršiun išniro būrys linksmai nusiteikusių „politikų“, kai kurie kadai buvę gan aktyvūs Neringos ėdikai arba šiaip mimikrijos specialistai. Per visus ruporus skelbiama kaip neabejotina tiesa, esą dabar pedofilijos byloje bus sudėti paskutinieji taškai, būsianti patvirtinta galutinė tiesa, – kokia esą N. Venckienė nusikaltėlė su savo broliu ir savo tėvais. Būriai kupinų aplombo landžių žurnalistų, kadai mitusių iš savo didelio melo apie Klonio „įvykius“ ir N. Venckienę, iš anuosius laikus stipriai menančios savo melo režisūros, dabar vėl susispietę skuba skelbti savo „teisingų žinių“ ir mėgautis Neringos ir šeimynos kančia. Kaip sakoma, labai didelius dividendus duodantis šou ir leidžiantis visai paprastai vėl ne visai trumpą laiko tarpą plačiausiai demonstruoti savo „reikšmingumą“.
Visa ši tokia džiugiai sudirgusi santalka, kartu ir pati valstybė, kaip ji save vadina (t.y. paprasčiausiai tik viena valstybės šaka – įvairios valdžios), savo kupinom pakilumo galvom nesuvokia, net nepagalvoja, jog iš neteisės teisė neatsiranda (ką žinojo ne tik senovės romėnų teisės sistema, bet, regis, ir buvusios netgi ankstesnės teisės sistemos – gal paskui jau išnykusių civilizacijų). Galima apsistatyti sprendimais ir nuosprendžiais ir tartis, kad „nustatyta“ galutinė tiesa, bet iš neteisės teisė neatsiranda, nors tu ką!.. Galima sau tartis, galima taip tartis suėjus draugėn, sėdint valdiškuose suoluose ir pripuolus prie mikrofonų, rymant prie antrankių ir apykojų užraktų ar panašiai, ir ramiai sau eiti miegoti, – esą priimtos visuomenėje taisyklės privalomos visiems be jokių išimčių, esą tokia nustatyta gyvenimo sankloda, – bet neteisė nekuria teisės. Tad taip gimusią, t.y. pagimdytą teisę galima prievarta „išsaugoti“ tik laikinai, galima per jėgą ir manipuliacijas primesti ją tik kuriam laikui. Nori nenori – teisė ir tiesa vis tiek egzistuoja ir nenustoja gyvuoti. Tad tas džiugesys ir pakilumas juokingas ir menkas. Žinoma, jis yra įžūlus, aršus ir nuožmus. Nieko nauja, kad po „teisumo aureole“ dažnai slypi pats neįmanomiausias nuožmumas.
Kaip švietė Neringos, Drąsiaus, senelių Kedžių, profesorės L. Bloznelytės-Plėšnienės skaidrus ir šventas nekaltumas, kilniaširdiškumas ir didvyriškumas, taip ir tebešvies, nepaisant nieko. Siekiant vaizduoti D. Kedį kaip neabejotiną žudiką, baisus neteisingumas įvykdytas ir prieš R. Ivanauską. Tik nešvies mūsų pačių užengtumas, dvasinis ir moralinis nuosmukis, sunki valstybės degradacija.
Kilniadvasės herojiškos Neringos, jos brolio, jų tėvelių pavyzdys buvo žmonėms ir tebebus gyvas, bus žmonių egzistavimo akstinas ir moralinis orientyras, – gelbėti žmogų, kūdikį, ginti jų nesunaikinamas teises.
Daug metų Neringa ir šeima persekiojami, nekalbant apie tai (o tai neindiferentiškam žmogui nerūpėti negali, tai yra svarbiausia, morališkai nepakeliama), kad mergaitė Deimantė žiauriausiai nukentėjo, valstybės vardu negailestingai buvo suniokotas ir suniekintas mažos mergaitės gyvenimas. Nusikaltimai prieš šiuos kilnius žmones tebetęsiami.
Kokio lygio, rango turėjo būti užkliudyta pedofilijos sistema, irštva, kad įtaisytų pasiklausymą nukentėjusiųjų namuose, siekiant pradėti kontrapuolimą prieš siekusiuosius tiesos ir teisingumo. Apsimetama, jog taryt vykdomas pedofilijos tyrimas, o čia pat ruošiamasi klastingiausiai užsmaugti aukas.
Bet tas vadinamasis įtaisytas pasiklausymas nei gali įrodyti L. Kedienės, Neringos piktų kėslų, tyčios prieš jų nepaprastai mylėtą mergaitę, tikslo kaip nors blogai su ja pasielgti, iš viso kokių nors smerktinų veiksmų, nei gali paneigti tai, ką ji su skausmu išsakė tėveliui Drąsiui ir šeimai iki tol, kol buvo įtaisytas pasiklausymas, ką ji iš viso parodė savo parodymais apklausose pedofilijos byloje, kas buvo patvirtinta bent 5 psichiatrinių ir psichologinių ekspertizių.
Kokio laipsnio ir kokiu mastu čia turėjo būti įsivėlusi pedofilijos sistema, jeigu tam, kad išgrobtų, prieš atvykstant tarptautiniams ekspertams, Deimantę, anot garbingos Visuomeninės komisijos, barbariškiausiu išpuoliu prievarta būtų pasikėsinta į valstybės konstitucinę tvarką.
Nuožmų šeimos persekiojimą patvirtina ir tai, jog pradžioje Neringai vadinamojoje jos veikų byloje surašomi bent 39 įtarimai… Kaip sakoma, sic!…O paskui Amerikon dėl ekstradicijos, pamažinus minėtą begalybę, vis tiek pasiunčiama net 13 (sic!) įtarimų!… Tuo struktūros, sistema pati išsiduoda, patvirtina savo vykdomą persekiojimą.
Kokio pobūdžio buvęs pradėtas prieš aukas kontrapuolimas, kaip siekta nusikaltimų aukas paversti nusikaltėliais, t.y. išvirkštybę paversti vadinamąja tiesa, patvirtina ir tai, jog po 2009-10-05 žudynių du itin aukšti ir labai atsakingi prokurorai pasiskubino melagingai apskelbti, kad žudynių vietoje rasta D. Kedžio pirštų atspaudų.
Tuo tarpu, kad ir kaip kas to nenorėtų, Drąsiaus kankinystę, kupiną kančios primesto jam likimo tiesą patvirtina apklausoje užfiksuoti prieš pat Neringos ekstradiciją mirusio liudininko J. Januškevičiaus parodymai, jo parodymai per po to atliktą parodymų patikrinimą vietoje, kurių teisingumą patvirtina Drąsiaus kūno suradimo vietos lokalizacija, kūną aptikusiojo liudininko šlienaviškio parodymai, buvusi tuomet Drąsiaus apavo būklė, nepriklausomo eksperto išvada, daugelis kitų faktų ir aplinkybių.
Kodėl taip vyksta? Kodėl vadinamoji teisėsauga visuomenės akyse gali vykdyti norintiems galvoti ir neabejingiems tam, kas vyksta savoj valstybėj, žmonėms tokį akivaizdų šiurpų neteisingumą? Tokia situacija įmanoma tik todėl, kad šiuo požiūriu visos valdžios yra vienodos (neturint čia galvoje jų pavienių žmonių), kad tvyro visų valdžių, sistemos sunkus moralinis nuopuolis, kad dėl sistemos amoralumo ir amoralaus suinteresuotumo neveikia konstituciniai svertai, nevykdomos konstitucinės funkcijos ir priedermės. Kaip sakydavo jau žiloje senovėj romėnai, manus manum lavat… Taip sakant, visoms valdžioms atrištos rankos. Tad kaip tuo instinktų genamai prigimčiai nesinaudoti.
Kad ir kaip kas iš aukščiausių valdžių norėtų pateisinti savo indiferentiškumą vykdomam neteisingumui, tačiau niekaip nepateisinsi tokios valdžių elgsenos ir laikysenos, nes Konstituciniame akte įtvirtinta nuostata, jog valdžių pasiskirstymo valstybėje principas neišvengiamai kartu reiškia ir jų tarpusavio kontrolės principą. Tą jaučia ir supranta bet kuris paprastas žmogus savo pilietine nuovoka. Nekontroliuojamų valdžių nėra valstybėje ir negali būti. Ir minėtos konstitucinės nuostatos įgyvendinimas visiškai nereiškia kišimosi į teisingumo vykdymą.
Nusikalstamu būdu vykdomas neteisingumas nėra teisingumo vykdymas, nėra procesinių teisingumo vykdymo funkcijų vykdymas, – tėra nusikaltimas. Teisėjai (ir prokurorai) už savo nusikaltimus, nesvarbu, kokio pobūdžio jie būtų ir kokioje srityje jie būtų padaromi, turi būti patraukti atsakomybėn lygiai taip pat, kaip ir bet kuris nusikaltęs žmogus valstybėje. Čia jokios indulgencijos neveikia ir negali būti jokios vadinamosios savivaldos priedangos. Juk negali per visas teismų instancijas būti nusikalstamu būdu įvykdomas neteisingumas, – ir tuo (tokiais sprendimais, nuosprendžiais, nutartimis) viskas užsidaryti (girdi, vykdyte vykdytas teisingumas). Nusikaltusiųjų atsakomybės požiūriu pagal Konstituciją absoliučios vadinamosios teismų savivaldos nėra ir negali būti, t.y. jų savivalda nėra absoliuti. Tas pat ir teisėjo priesaikos sulaužymo, vardo pažeminimo, šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo atvejais.
Jeigu prokurorai patys daro nusikaltimus, su savo generaliniu nusikalstamais aplaidumo ar kitokiais nusikalstamais sumetimais nevykdo savo priedermės už nusikaltimus traukti kaltuosius baudžiamojon atsakomybėn, patys turi atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą. Generalinis prokuroras, dėl nusikalstamų sumetimų nevykdantis savo tarnybinės priedermės, sulaužęs priesaiką, pažeminęs pareigūno vardą, turi būti atleistas, o už nusikaltimą, kaip ir bet kas, patrauktas atsakomybėn baudžiamosios direktyvos tvarka.
Jeigu Prezidentas, Seimas vykdytų Konstitucijos 84, 112, 114, 115, 116 straipsnių nustatytu būdu pareigą kontroliuoti teisėsaugą (tam visiškai nereikia kištis į teisingumo vykdymą, teisėjų ar teismo veiklą, tik vykdyti konkrečią savo priedermę – pagal Konstituciją taikyti atsakomybę už Konstitucijoje numatytus nusidėjimus; atsakomybės pagal Konstituciją taikymas kaip tik gina ir apsaugo teisėjų ir teismų nepriklausomumą jiems vykdant teisingumą, o ne atvirkščiai), tapusi itin liūdna, nė kiek nedžiuginanti žmogaus teisių padėtis valstybėje imtų ženkliai taisytis ir galėtų pasiekti „civilizuotą“ lygį. Jeigu šiai kontrolei bandoma maišyti kokiomis nors prieštaraujančiomis Konstitucijai „ apdairiai“ prikaišiotomis teisės aktų redakcijomis, tai Seimo priedermė tokias aktų redakcijas nedelsiant koreguoti.
Kokia gi valstybė, jei negalimas žmogui joje išvidinis, dvasinis džiaugsmas, nebent vidujai visai atsietas nuo bet kokios žmogiškosios kančios pakvatojimas ar smukdantis sielą televizinis brazdesys, – nes čia pat valstybės vardu suminamos kūdikio, žmonių egzistencinės teisės, be bent kokios atodairos pakasamas žmoniškumas!
Vis dėlto vėl ekstradicijos dingstimi kilęs pikdžiugiškas subruzdimas gan greit netikėtai išsikvėpė ir nuslūgo, paregėjus ir su dideliu nusivylimu įsitikinus, kad Jungtinės Valstijos, „partnerystės vardan“ paaukojusios tiesą ir atlikusios išdavikišką persiokiojamo žmogaus grąžinimo „darbą“, visgi pradūrė piktavališkai suregztą ir klastingai išpūstą (siekiant svetimas piktadarybes suversti N. Venckienei ir Kedžių šeimai, t.y. aukoms) kriminalo burbulą ir radikaliausiai susiaurino už vandenyno siųstąją kaltinimų nesąmonę. Kaipgi čia neprisiminsi H. K. Anderseno, genialiai kadaise aprašiusio žmonėms akis užtemdančią „miglą“.
Tarpais tarsi regiu beklaidžiojantį su savo žibintu išsikerojusiuose aukštuosiuose valdžių ešelonuose jau kadai praėjusių laikų vienišą legendinį senuką Diogeną, kad iš artumos apšviestų jų perdėm sudiržusias sielas ir budintų jose šviesųjį pradą, nes tiktai žmogaus ir žmoniškumo ieškojimas ir atradimas bėra piliečio egzistavimo akstinas. Kad ir kaip bergždžia tai beatrodytų, tačiau, jeigu nesėsi, tai ir sėkla nekris.
Bet taip pat sykiu nepamirština, nors ir kaip valdžioms tai būtų išblukę iš atminties, – kad vis dėlto suverenas valstybėje yra tauta, pati turinti atmintį, nepamirštamų įvykių nepamirštanti ir galiausiai pati istorijoje sudedanti taškus.
Juozas Šeškevičius
2019 m. gruodis
