Mafija stumia Sigitą Rudėnaitę į Aukščiausiojo teismo pirmininkes

Deimantės Kedytės likimą nusprendusi teisėja bus Aukščiausio Teismo pirmininkė

Teisėjų Taryba gruodžio 16 d. nutarė patarti Prezidentui Nausėdai skirti Sigitą Rudėnaitę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininke. Iki šiol S. Rudėnaitė buvo Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininke.

S.Rudėnaitė pirmininkavo aukščiausiojo teismo kolegijai, kuri 2013 m. vasario 4 d. nutartimi paliko garsųjį Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjo Kondratjevo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą – mergaitės gyvenamąją vietą nustatė su mergaitės savadavimu įtariama L. Stankūnaite.

Beje, Deimantės Kedytės likimą lėmė LAT išplėstinė kolegija (susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės, Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas).

Minėta S.Rudėnaitės pirmininkaujama kolegija sprendė, ar egzistuoja įstatyme nustatytos sąlygos (CK 3.180 straipsnis) motinos valdžiai apriboti, taip pat su kuriuo iš suinteresuotų asmenų – vaiko motina ar jo globėja – turėtų būti nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.

Tačiau Rudėnaitės kolegija ginčą sprendė į „vienus vartus“ – atmetė visus mergaitės globėjos Neringos Venckienės argumentus.

Nors L.Stankūnaitė su Deimatės tėvu D.Kedžiu buvo sudarę taikos sutartį, pagal kurią jų dukters Deimantės Kedytės gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu, vėliau, dingus Drąsiui, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais Deimantei paskirta globa, globėja paskiriant N.Venckienę.
L.Stankūnaitė kreipėsi į teismą, kad dukra būtų sugražinta jai, tam prieštaravo globėja N.Venckienė.
Globėja nurodė, kad pagal su mergaitės tėvu sudarytą taikos sutartį motina pasiimdavo mergaitę į savo namus.
Po mergaitės apsilankymo motinos namuose 2008 m. lapkričio 21–23 d. ji pradėjo pasakoti, kad pas mamą ateina F. arba Andrius, o kai visi trys guli lovoje (mama, A. ir ji), tai mama ir A. ją laižo.

D. Kedys 2008 m. lapkričio 30 d. kreipėsi su pareiškimu į Kauno policiją, prašydamas pradėti tyrimą dėl dukters tvirkinimo. Tyrimas buvo pradėtas dėl BK str. (mažamečio asmens tvirkinimas).
Šiuo nusikaltimu buvo apkaltintas L.Stankūnaitės draugas Andrius Ūsas, byla 2010 m. buvo perduota į teismą. A.Ūsas buvo kaltintas tuo, kad tvirkino mažametę – globėja nurodė, kad dėl šios priežasties mergaitė negali grįžti pas motiną.

Kėdainių rajono apylinkės teismas (garsusis Kondratjevas) 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu nustatė, kad Deimantė turi gyventi su motina, ir nurodė, kad ši nutartis turi būti vykdoma skubiai.

Teisėjas Kondratjevas nusprendė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog Laimos Stankūnaitės elgesys yra asocialus ar netinkamas. Teisėjas nurodė, kad motina savo pareigas ėjo tinkamai. Nors globėja nurodė, kad L.Stankūnaitė neatvyko į penkis pasimatymus su dukterimi, teisėjas Kondratjevas nusprendė, kad tai nepaneigia jos siekio gyventi kartu ir neįrodo nesirūpinimo dukterimi fakto.

Kondratjevas taip pat nusprendė, kad nieko neįrodo ir baudžiamoji byla Andriui Ūsui. Nors Venckienė stebėjosi, kaip motina galėjo nematyti, kad jos dukra yra tvirkinama Ūso, Kondratjevas nusprendė, kad tai nepagrindžia ieškovės kaltės, t. y. kad ji neprižiūrėjo savo dukters (sudarė sąlygas ją tvirkinti).

Kondratjevas nurodo, kad įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nutartimi (ją šio teismo teisėjai suklastojo, įrašydamai, kad išanalizavo įtariamųjų pokalbius telefonų, nors tokių pokalbių byloje apskritai nebuvo – aut. Pastaba). konstatuota, jog nėra pagrindų patraukti ieškovę baudžiamojon atsakomybėn.

Teismas nurodė, kad EŽTT yra pažymėjęs, jog tėvų valdžios apribojimo bylose vaiko interesas yra svarbiausias. Vis dėlto EŽTT išskyrė du jo aspektus. Viena vertus, vaiko interesas suponuoja būtinybę užtikrinti vaiko vystymąsi saugioje aplinkoje ir jokiomis aplinkybėmis motinai negali būti suteikta teisė į priemones, kurios galėtų padaryti žalos vaiko sveikatai ir raidai.

Kita vertus, akivaizdu, kad vaiko interesus taip pat atitinka jo ryšių su šeima palaikymas (išskyrus situacijas, kai įrodoma, kad šeima yra ypač „netinkama“), nes tokių ryšių suvaržymas reiškia vaiko atskyrimą nuo jo artimųjų. EŽTT pažymėjo, kad nors nacionalinės valdžios institucijos, spręsdamos dėl būtinybės perduoti vaiką ne jo biologiniams tėvams, naudojasi plačiomis vertinimo laisvės ribomis, tačiau šeimos ryšiai gali būti suvaržyti tik „labai išskirtinėmis aplinkybėmis“ ir turi būti daroma viskas, siekiant išsaugoti asmeninius ryšius ir (jei galima ir kada galima) „atkuriant“ šeimą.

Beje, tai, kad Kondratjevas (nuotr.) padarė priešingas išvadas, nei rodė bylos įrodymai, nieko nebestebina.

Nors L.Stankūnaitė, kol kad nebuvo atidavusi dukros globos tėvui, buvo palikusi savo kūdikį savaitiniame darželyje, ir tik retkarčiais užeidavo jos pasižiūrėti (tai sužinojęs, D.Kedys pasiėmė dukrą iš savaitinio darželio, ir sudarė su motina taikos sutarti, kuria ji sutiko, kad dukra augtų pas tėvą – aut. Pastaba).
Tai žinodamas, teisėjas Kondratjevas padarė tokias išvadas : „motina niekada nebuvo nutraukusi ryšių su dukterimi, nevengė vykdyti savo kaip motinos pareigų, nuosekliai gynė teisę auklėti ir prižiūrėti dukterį, ja rūpintis“. Kondratjevas nurodė, kad „byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti Stankūnaitės galimybėmis užtikrinti pagrindines vaiko teises gyventi ir sveikai vystytis ateityje; ieškovė yra jauna, sveika ir darbinga, turi įgijusi kirpėjos bei socialinių paslaugų verslo kvalifikacijas, t. y. turi galimybę susirasti darbą ir išlaikyti dukterį bei užtikrinti, kad šios poreikiai būtų patenkinti.

5Klaipėdos apygardos teismas paliko Kondratjevo sprendimą nepakeistą, nurodė, kad „ta aplinkybė, kad 2009 m. ieškovė daug kartų neatvyko į pasimatymus su ja, įvertinus buvusią situaciją, bylai skirtą ypatingą visuomenės dėmesį, tiesiogiai nepatvirtina, kad ji sąmoningai ir piktybiškai vengia atlikti savo pareigą auklėti dukterį“.

Remdamasi bylos duomenimis, teisėjų kolegija nustatė, kad nuo dukters gimimo Stankūnaitė ir Kedys kartu su ja gyveno šio tėvų namuose. 2006 m. balandžio 10 d. motina kartu su dukterimi išvyko gyventi pas savo tėvus ir gyveno kartu iki 2006 m. gegužės 15 d., kol, ieškovei nepranešęs, D. Kedys pasiėmė dukterį iš lopšelio–darželio (ši aplinkybė, kad mergaitė atiduota į savaitinį darželį, kaip tik ir įrodo, kad motina visai nesirūpino vaiku, tačiau teismas viską apvertė priešingai – aut. Pastaba).
Tei20Teisėjų kolegija atmetė ir tą argumentą, kad Deimantė išreiškė norą gyventi kartu su Venckiene, o ne motina, ir nusprendė, kad „motinos ir dukters ryšys yra tvirtas, patikimas, emociškai palankus, saugus“, o vaikas dar negali savarankiškai suformuluoti nuomonės ir vadovaujasi jai reikšmingų asmenų nuomone“.

Teisėjų kolegija atmetė ir Venckienės prašymus pridėti prie bylos psichologės S. L. išvadą, Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos V. P. elektroninį laišką bei kviesti liudyti psichologes K. U. bei L. K., kurios su mergaite bendravo atitinkamai penkiolika ir penkis kartus. Teismas šių prašymų netenkino, ir nurodė, kad Venckienė šiuos prašymus galėjo pateikti „anksčiau“.

Venckienės skundo argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė Neringa Venckienė prašė panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį:

skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

bylą nagrinėję teismai klaidingai nustatė reikšmingas nagrinėjamai bylai (įrodinėtinas) aplinkybes, įrodinėjimo dalyką, todėl neatskleidė bylos esmės, taip pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo ginčo klausimais formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos:

Teismai nepagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog ieškovei nutrauktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, reiškia, kad nėra pagrindo apriboti jai motinos valdžią. Neterminuotas motinos valdžios apribojimas taikomas tada, kai įrodoma, kad motina daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti (CK 3.180 straipsnio 2 dalis). Remiantis LAT praktikos išaiškinimais, ieškinys dėl motinos valdžios apribojimo turi būti patenkintas, jeigu yra nustatytos tokios aplinkybės: 1) motinos veikimas ar neveikimas daro ypatingą žalą vaikui; 2) ji kalta dėl tokio veikimo ar neveikimo; 3) nėra pagrindo manyti, kad tokie motinos veiksmai ateityje pasikeis.

Taigi, Venckienės teigimu, pagal šiuos išaiškinimus baudžiamosios atsakomybės taikymas, įtarimų ar kaltinimų pareiškimas motinai, kurios valdžią siekiama apriboti teisme, nėra būtina tokio ribojimo sąlyga. Būtent nurodytos aplinkybės – vaiko nepriežiūra, motinos kaltė ir pagrindo manyti, kad jos elgesys ateityje pasikeis, nebuvimas – yra įrodinėjimo dalykas šioje byloje, jas kasatorė įrodinėjo, o teismai turėjo pareigą spręsti, ar šios neįrodytos.

N.Venckienės įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai turėjo vertinti reikšmingų aplinkybių visumą: dėl kokių priežasčių buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas ieškovei, ar buvo su vaiku atliekami tvirkinimo veiksmai, kai jis buvo pas ieškovę, jeigu taip, ar dėl to yra jos kaltė, ar yra pagrindas manyti, kad ieškovė vėliau imsis veiksmų užtikrinti, jog vaikas, būdamas pas ją, nebūtų tvirkinamas, ir pan., tačiau teismai to nepadarė. Kasatorė pažymėjo, kad Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto atlikto tyrimo metu nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje atliktas netinkamai ir kad šį tyrimą organizavę pareigūnai aplaidžiai atliko savo pareigas

Venckienės įsitikinimu, teismai taip pat neatsižvelgė į jos nurodytą kitą (savarankišką) pagrindą, kuriuo remdamasi ji įrodinėjo vaiko nepriežiūrą, t. y. kad, jos nuomone, ieškovės draugas A. Ūsas tvirkino jos dukterį, kai mergaitė buvo pas motiną. Venckienės teigimu, ši aplinkybė byloje įrodyta, Stankūnaitė jos neneigia.

Nagrinėjant bylą, mergaitė, kaip vienintelė nukentėjusioji baudžiamojoje byloje, be to, ir pagrindinė liudytoja, turi būti saugoma nuo bet kokių asmenų, susijusių su jos tvirkinimu kaltinamu A. Ūsu. Stankūnaitė yra kaip tik toks asmuo – A. Ūsas buvo jos draugas ir įgaliotinis. Teismai šios aplinkybės nepaisė. Jie neatsižvelgė ir į tai, kad ieškovė 2008 m. kovo 19 d. taikos sutartimi atsisakė vaiko priežiūros ir įsipareigojo jį lankyti tik du kartus per mėnesį.

Venckienėsteigimu, reikšminga ir ta aplinkybė, kad Stankūnaitė daug kartų (ne penkis, kaip klaidingai nurodo pirmosios instancijos teismas, o dvidešimt penkis) neatvyko į susitikimus su dukterimi, taip patvirtindama savo valią atsisakyti jos priežiūros: 2009 m. vasarą ieškovė neatvyko į penkis pasimatymus, 2009 m. spalio 6 d.–2009 m. gruodžio 17 d. – į dvidešimt penkis.

Toks ilgalaikis ir nepagrįstas motinos pareigų neatlikimas sudaro pagrindą abejoti tikraisiais ieškovės tikslais siekiant vaiko globos ir įrodinėjant tinkamą jo priežiūrą.

Venckienė nurodė, kad iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pabaigos ji pateikė prašymą dėl inter alia psichologės S. L. išvados prie bylos pridėjimo, tačiau teismas jį atmetė. Panevėžio apygardos teismas 2012 m. sausio 26 d. priėmė šį įrodymą, bet jo netyrė, nurodydamas, kad šis neįskaitomas ir nėra tinkamai patvirtintas; nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, konstatuota, jog jis nepaneigia anksčiau padarytų išvadų.

Apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs, kad šis įrodymas yra reikšmingas bylai, bet negalėdamas jo ištirti, turėjo pareigą pareikalauti šio iš jį turinčių asmenų (CPK 199 straipsnis). Tokią teismo pareigą suponuoja byloje esantis viešasis interesas, kuris lemia, kad teismas turi būti aktyvus, užtikrindamas vaiko teisių įgyvendinimą (CPK 405 straipsnis). Kasatorė pažymėjo, kad šioje išvadoje nustatyta, jog tuo metu, kai mergaitė yra klausiama apie motiną, ji labai nenoriai kalba, jaučiama didelė emocinė įtampa.

Be to, kasatorės įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai, vertindami byloje pateiktą A. Š. ekspertizės aktą, kuriame nurodyta, kad mergaitė nesugeba savarankiškai suformuluoti nuomonės dėl gyvenamosios vietos, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Byloje yra pateiktas VšĮ Psichologinės paramos ir konsultavimo centro psichologės I. Š.–S., kuri su mergaite bendravo dvidešimt penkis kartus, liudijimas, kad mergaitė sugeba išreikšti savo nuomonę, ji visada norėjo gyventi su Venckiene.

Tokios pat nuomonės yra ir pirmiau nurodytos įstaigos socialinė darbuotoja D. M. Šie įrodymai, kasatorės nuomone, patvirtina vaiko norą gyventi su ja. Ji taip pat pateikė prašymus apklausti kaip liudytojas psichologes K. U. bei L. K., kurios su mergaite bendravo daugiau kaip vieną kartą ir nustatė, kad mergaitė jaučia neigiamus jausmus Stankūnaitei. Tačiau bylą nagrinėję teismai šiuos asmenis apklausti atsisakė, o į psichologės I. Š.–S. ir socialinės darbuotojo D. M. liudijimus neatsižvelgė.

EŽTT sprendimas byloje Schaal v. Liuksemburgas (Schaal c. Luxembourg, Requ?te no 51773/99, 18 février 2003) yra viešai paskelbtas tik prancūzų kalba. Nė vienas bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusių teisėjų nekalba šia kalba. Tai, anot Venckienės, reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nesuprasdamas kalbos, kuria surašytas sprendimas, nustatė, jog tiek nurodytoje EŽTT, tiek nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės sutampa ir todėl taikytinos EŽTT sprendime suformuluotos taisyklės.

Šiame sprendime konstatuota, kad galimybė riboti tėvo teisę bendrauti su vaiku, kai yra nagrinėjamas klausimas dėl vaiko seksualinio išnaudojimo, buvo pripažinta tinkama vaiko interesų apsaugos priemone. Nagrinėjamoje byloje yra situacija, kai motina (ieškovė) pateisina savo draugo atliktus tvirkinamuosius veiksmus jos dukteriai; tai, kad dėl pareigūnų aplaidumo nesurinkta ieškovės kaltę patvirtinančių įrodymų, neįrodo tinkamos mergaitės priežiūros.

Venckienės įsitikinimu, Schaal v. Liuksemburgas byloje suformuluota taisyklė turi būti suprantama taip, kad kai nustatomas motinos elgesys, kuris sudarė prielaidas vaiko seksualiniam išnaudojimui (tvirkinimui), valstybė turi imtis aktyvių veiksmų vaikui nuo motinos atskirti. Nurodytoje byloje tik tai, kad valstybės institucijos nepakankamai operatyviai atliko tyrimą ir taip užtruko tėvo teisių ribojimas, buvo pripažinta kaip teisės į tinkamą procesą bei šeimos gyvenimą pažeidimas.