Konstitucinio teismo teisėjas Vytautas Greičius buvo nuteistas už sunkius kriminalinius nusikaltimus
KTteisejai
Kokiu budu pilietis Vytautas Greičius, buvęs Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkas, o dabar – ir Konstitucinio teismo teisėjas, galėjo pasiekti tokių karjeros aukštumų, jeigu dar sovietmečiu buvo teistas dėl kyšininkavimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo?
Turint omenyje, kad visa lietuviška teisėsauga laikosi ant šantažo ir kompromato, tai ri V.Greičiaus karjera neturėtų stebinti.
Kitas dalykas, kokioms jėgoms buvo naudinga paversti Aukščiausiąjį teismą savo įkaitu, nes jos turėjo buvusį šio teismo pirmininką Vytautą Greičių kompromituojančios medžiagos.
Mat dar 1978 m. tuomet jaunas teisininkas Vytautas Greičius, Molėtų rajone girtas važiuodamas automobiliu, apsivertė, ir sužalojo kartu važiavusias merginas. Kad nuslėpti įkalčius, avariją patyręs automobilis buvo įstumtas į vieną iš ežerų Molėtų rajone, o V.Greičius pranešė milicijai, kad jo automobilis neva pavogtas. Tačiau tą automobilį skaidriame ežero vandenyje iš oro pamatė vienas sklandytuvu skridęs pilotas, ir pranešė milicijai.
Automobilis buvo ištrauktas, o vienas šalia ežero gyvenęs žmogus milicijai papasakojo matęs, kaip viskas vyko, ir kaip V.Greičius skandino savo apdaužytą automobilį, o sužeistas merginas išvežė į Vilnių gydyti. Kai prasidėjo tyrimas, V.Greičius atvažiavo į Molėtus pas tyrimą atliekantį milicininką Danielių Klezą, ir atvežė jam kyšį – tūkstantį rublių. Tačiau milicija jau laukė V.Greičiaus, nes jis prieš tai skambino D.Klezai, ir pasakė, kad atvažiuos pas jį ir gal pavyks susitarti. Tas pranešė savo viršininkams ir milicija Molėtuose jau laukė įtariamojo – jie padarė garso įrašą, kai pinigai buvo perduoti, ir sulaikė būsimą Aukščiausiojo teismo pirmininką, nors tas pasiutusiai priešinosi sulaikymui. Visai operacijai vadovavo tuometinis Molėtų rajono milicijos viršininkas Juozas Leščiukaitis. Baudžiamoji byla, kurioje įtariamasis buvo V.Greičius, įtariamas padaręs nusikaltimus pagal 5 Baudžiamojo kodekso straipsnius, buvo perduota į teismą. Tačiau kažkodėl V.Greičiaus byla buvo perduota ne Molėtų teismui, bet į Vilnių – matyt, kažkas jau pradėjo rūpintis pastarojo karjera, nes V.Greičius vietoj penkių jam inkriminuojamų BK straipsnių buvo nuteistas tik pagal vieną – kyšio davimą. Ir bausmė labai švelni – pataisos darbai, išskaitant iš atlyginimo 15 proc.
„Būtent tuomet ponai X, gavęs V.Greičiaus bylą, paėmė V.Greičių „už šiknos“ ir laikė jį ant trumpo pavadžio visą gyvenimą, o ponai X teismuose visada buvo šeimininkas, nes jiems tarnavo V.Greičius, paskirdamas byloms nagrinėti reikiamus teisėjus, ir todėl greitai buvo stumiamas į viršų karjeros laiptais, – pasakoja LL šaltiniai, – ir net po to, kai Prezidento V.Adamkaus patarėjai jam pranešė apie tą įvykį ir jis norėjo nepratęsti V.Greičiaus kadencijos Aukščiausiame teisme, Seimas du metus išlaikė V.Greičių jo poste, balsuodamas prieš jo atleidimą, nes tam smarkiai priešinosi ponai X, panaudoję visą savo įtaką“.
Kodėl iki šiol pedofilai laimi visas bylas teismuose?
LL šaltiniai sako, kad pedofilija klesti todėl, kad pedofilai vieningi, ir vienas kitą palaiko, ir vienas kito skriausti neleidžia.
Ne veltui buvęs Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovas Algimantas Kliunka dar 2010 m. vasarą sušaukė spaudos konferenciją su laikinuoju generaliniu prokuroro Petrausku, kuriame įrodinėjo, kad tai būtent D.Kedys yra J.Furmanavičiaus ir V.Naruševičienės žudikas.
„A.Kliunkos kredo yra paprastas – jeigu įrodymų trūksta, reikia juos padaryti“, – sako LL šaltiniai.
Tik keista, kad kaltinto pedofilija Andriaus Ūso tėvai ir šeima nebando išsiaiškinti, kas jį nužudė. Žurnalistė Audrė Kudabienė iš laidos „Prieš srovę“ buvo nuvažiavusi pas A.Ūso tėvą pasikalbėti, pastarasis žurnalistus kvietė eiti paskui jį, tačiau išlydėjo į lauką, užtrenkė duris, ir užsirakino. Pasakojama, kad po to, kai Panemunės policijos komisariato tyrėja Rasa Kairienė perdavė prokuratūrai tvirtinti kaltinamąjį aktą A.Ūsui dėl mažametės prievartavimo, tai ji susilaukė skambučio iš aukšto pareigūno, kuris ragino bylą „marinti“. Tačiau R.Kairienė atsakiusi, kad toje byloje „viskas aišku“, nieko nepadarysi, ir kad bylą reikia atiduoti į teismą.
Sklinda kalbos, kad po šio pokalbio Andriaus Ūso tėvas nuvažiavo į Latviją, galimai nuėmė grynais iš vieno Latvijos banko 300 tūkst. svarų sterlingų (versijos apie tai, kad A.Ūsas su bendrais vertėsi cigarečių kontrabanda, todėl ir taškėsi pinigais, sklinda jau seniai), ir nuvažiavo pas generalinį prokurorą Algimantą Valantiną. Būtent neva po šio vizito A.Valantinas neva ėmė visaip blokuoti pedofilijos bylos tyrimą, neleido prokurorams klausytis teisėjo Jono Furmanavičiaus pokalbių telefonu, kas galiausiai baigėsi keturių žmonių nužudymu.
Prokurorai kažkokiu būdu įtikino A.Ūso tėvus ir jo buvusią uošvienę, kuri prieš tai labai gynė įtariamąjį pedofilija, kad reikia tylėti, ir visa šeima staiga nutilo, nors dar prieš kelis mėnesius Virginijaus Gaivenio laidose visaip koneveikė Kedžių šeimą. Nors jau beveik aišku, kad A.Ūsas žuvo, keturračiu motociklu važiuodamas per mišką, ir atsitrenkęs į tarp medžių ištemptą trosą. Nuo smūgio į žemę lūžo A.Ūso sprandas. Ir trosą ištempusiems žudikams tereikėjo nutempti leisgyvį kūną iki balos ir panardinti jį veidu į vandenį. Taip žuvo A.Ūsas, vienas pavojingiausių pedofilijos bylos liudininkų.
Apie jo mirtį daug galėtų papasakoti toks Gintaras Bašinskas, kurio sodyboje tą lemtingąjį savaitgalį A.Ūsas ir šventė savo įstojimą į vieną baikerių klubą. Anksčiau G.Bašinskas dirbo Policijos departamento 7-ajame skyriuje (slaptame), kurio visi pareigūnai buvo įslaptinti. D. Bašinsko brolis sovietmečiu dirbo Kauno milicijos valdybos štabo viršininku, o įmonę „Mentora“ įkūrė Bašinsko tėvas, buvęs Kauno miesto Vyriausios milicijos valdybos nežinybinės apsaugos skyriaus viršininkas. Anksčiau „Mentora“ turėjo duonos kepyklą Karmėlavoje, ir teikė apsaugos paslaugas.
Po to, kai buvo aptiktas D.Kedžio kūnas, ir A.Ūsas atsisakė valstybės apsaugos, „Mentoros“ vyrai jį saugodavo, tačiau kažkodėl neišsaugojo. G.Bašinsko kaimynai jo prisibijo, nes žino, kad tai smarkus vyras, kuris nežino tokio žodžio, kaip „palauk“. Nužudytas teisėjas Jonas Furmanavičius prieš mirtį savo draugams buvo prasitaręs, kad jeigu jo neapgins, tai jis prakalbės, ir padarė tą pačią lemtingą klaidą, kaip ir 2003 m. Lukiškių kalėjime nužudytas aukštas ekonominės policijos komisaras Mindaugas Silickis.
M.Silickis įkliuvo su didelio mąsto cigarečių kontrabanda, dvejus metus buvo laikomas kalėjime, ir jam visą laiką buvo žadama, kad jo sėbrai jį padės ištraukti iš kalėjimo. Tačiau per dvejus metus kalėjime M.Silickio nervai visai pakriko ir jis pagrasino, kad jeigu jo sėbrai jo neištrauks iš kalėjimo, jis juos priduos teisėsaugai. Kitą dieną M.Silickis buvo rastas kalėjimo kameroje neva pasikoręs, ir dar vienas atsitiktinumas – kaip tik tuo metu neveikė ir jo kameroje pastatyta filmavimo kamera. Todėl M.Silickio mirtis labai primena teisėjo J.Furmanavičiaus nužudymą – abu buvo spaudžiami sunkių įtarimų, ir abu buvo nužudyti, vos tik prasitarė apie tai, kad išduos savo bendrus.
Tačiau apie M.Silickį ir jo ryšį su politikais žiniasklaidai papasakojo kitas M.Silickio bylos liudininkas – buvęs Kauno rajono policijos viršininkas Juozas Leščiukaitis. STT pagal nusikalstamos veiklos modelį jį buvo infiltravusi į M.Silickio gaują, ir būtent pagal J.Leščiukaičio parodymus buvo nuteisti keli šios bylos įtariamieji. Įdomiausia, kad kai M.Silickio byloje J.Leščiukaitis davė parodymus, jie buvo oficialiai įrašyti, kaip ir visi kiti bylos dalyvių liudijimai. Tačiau kai ši byla atsidūrė V.Greičiaus vadovaujamame Aukščiausiame teisme, šie garso įrašai iš bylos paprasčiausiai dingo. Tokia patirtis – kai prokuratūra išsireikalauja bylos iš policijos, ir ją padangina, gaji ir iki šiol. Neabejotina, kad tokios bylos pradanginamos ir pagražinamos dėl prokuratūros korupcijos.
„Laisvas laikraštis“ dar 2010 m. rašė, kad neabejojama, kad po to, kai N.Venckienė bus atleista iš teisėjų „už pareigūnų vardo diskreditavimą“, ji kurs savo politinę partiją ir dalyvaus 2012 m. Seimo rinkimuose. Tokia perspektyva labai neramina visokius valantinus, betingius, paulauskus ir t.t., todėl planuojama, ką daryti toliau. Bandymai sukompromituoti N.Venckienę nepavyko, tačiau neabejojama, kad tai bus ir toliau daroma. Pirmą kartą Neringos Venckienės šeima susidūrė su pedofilija dar prieš kelis metus, kai Garliavoje buvo demaskuotas viešnamis, esantis šalia Jonučių vidurinės mokyklos. Šio viešnamio šeimininkas Elvis organizavo moksleivių prostituciją, kad paauglės eidavo pardavinėti savo kūno net pamokų metu. Sekso su moksleivėmis kainos buvo nedidelės – nuo 20 iki 50 litų, todėl ten eidavo „rimti diedai“, net aplinkinių gamyklų direktoriai. Elvio advokatu buvo pasamdytas N.Venckienės vyras Aidas Venckus, kuris pašiurpo nuo teismo metu duotų vaikų parodymų – būtent tada Venckai įsitikino, koks galingas ir plačiai išplitęs yra pedofilų tinklas. Ir būtent kai Drąsiaus Kedžio dukra ėmė keistai elgtis, tėvas iš karto tuo susidomėjo, ir iškamantinėjo, ką su ja išdarinėja mamytė Laima Stankūnaitė. Trečias pedofilijos bylos įtariamasis Aidas, kuris kažkodėl vadinamas „Frenkeliu“, po skandalo dingo kaip į vandenį, matyt, kad išvažiavo gyventi į užsienį, nes yra turtingas verslininkas, ir, pagal liudininkų parodymus, pas Laimą Stankūnaitę atvažiuodavo su prabangiu raudonu BMW visureigiu. Apie jo verslą žinoma tik tiek, kad anksčiau jis vertėsi spalvotųjų metalų kontrabanda.
Kontrabandoje – net teismo pirmininkas
LL šaltiniai sako, kad visą minėtą gaują jau seniai sieja bendri nusikaltimai, bendras kontrabandos verslas, nes jame dalyvavo ne tik politikai, tačiau ir teisėjai, net teismų pirmininkai. Vienas buvęs Kauno apygardos teismo vadovų, pavadinkime jį raide X., jau daugiau nei dešimtmetį verčiasi cigarečių kontrabanda, pats perka cigaretes, anksčiau Vakarų Europoje, dabar – Rusijoje. Kalėjime nužudyto cigarečių kontrabandos organizatoriaus, buvusio ekonominės policijos komisaro M.Silickio bankininku dirbo toks Jonas Martišius, turėjęs savo valiutos keitimo punktą.
J.Martišius veždavo lagaminą dolerių minėtam teisėjui M., kuris už juos pirkdavo cigarečių. Į verslą buvo investavę nemažai politikų, nes pelnas buvo garantuotas (įdėjęs tūkstantį dolerių, gaudavai 3 tūkst.), o rizikos jokios – furos su cigarečių kontrabanda buvo saugomos policijos, ir niekada netikrinamos muitinėje.
X. palaikydavo gerus santykius ir su garsiuoju kontrabandininku Viliumi Karaliumi, kuriam nuolat išvengti patekimo į kalėjimą pagelbėdavo Kauno apygardos teismas bei Biržų ir Panevėžio apygardos teismų pirmininkai. „Visi šie veikėjai, kaip ir stambūs oligarchai, visur – teismuose, prokuratūroje turi savo žmonių, kurie jiems organizuoja priedangą ir pinigų plovimą, – pasakojo LL šaltiniai, – tokiems parankiniams atlyginimai už nuveiktus darbus yra sumokami per Kalėdas, vieną kartą metuose, priklausomai nuo paslaugos svarbos, yra išmokama ir premija“.
